ĮVADAS
Neolitas ir žalvario amžius mums yra svarbus tuo, kad būtent šiuo laikotarpiu į mezolitinių kultūrų teritoriją atėjo indoeuropiečiai. Jie susimaišę su vietiniais gyventojais sudarė baltų genčių užuomazgas. Baltų susidarymo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Šią problemą tyrinėjo A.Girininkas, M.Gimbutienė ir R.Rimantienė. Žinoma, buvo ir daugiau mokslininkų, tyrinėjusių šią problemą, tačiau trys anksčiau minėtieji ištyrė ją ko gero nuodugniausiai, rėmėsi naujausia archeologine medžiaga.Tiek A.Girininkas savo knygoje “Baltų kultūros išyakos”, tiek M.Gimbutienė knygoje “Baltai priešistoriniais laikais”, tiek R.Rimantienė knygoje “Akmens amžius Lietuvoje” priėjo išvados, kad baltai susiformavo ant indoeuropiečių pagrindo, kurie III tūkstantmetyje pr.Kr. atėjo į vietinių gyventojų kultūras ir susimaišė su jomis. Visi išskiria dvi indoeuropiečių sroves, tačiau pripažysta, kad nei viena indoeuropietiška kultūra galutinai nesunaikino vietinių kultūrų, o tik padarė joms įtakos. A.Girininkas apžvelgia baltų kultūros susidarymą per Narvos kultūros prizmę, o M.Gimbutienė ir R.Rimantienėdaugiausiai rašo apie indoeuropiečių įtaką visoms kultūroms, bet ne taip smulkiai.
Visi šie autoriai papildo vienas kitą, apžvelgia kitų mokslininkų padarytas klaidas, todėl susidaro aiškus vaizdas kaip susidarė baltų kultūra.
Narvos kultūra iki indoeuropiečių atėjimo
Narvos kultūrą daugelis archeologų sieja su prabaltų, o vėliau ir su baltų susidarymu. Archeologinė medžiaga rodo, kad baltų kultūros susidarymui įtakos galėjo turėti ir Nemuno, Pamarių bei virvelinės keramikos kultūros. Tačiau pagrindas baltų kultūrai vis dėlto buvo Narvos kultūra. “Viena ryškiausių Rytų Pabaltijyje archeologinių kultūrų vis dėlto reiktų laikyti Narvos kultūrą, kuri šioje teritorijoje egzistavo visą neolito ir anktyvojo žalvario amžiaus laikotarpį.” Narvos kultūra yra susijusi su Maglemozės kultūromis, kaip yra susijusi ir baltų priešistorija.
Pati Narvos kultūra yra skirstoma į dvi sritis: šiaurės rytinę ir pietvakarinę. Šiaurės rytinėje srityje didelės įtakos galėjo turėti Kundos kultūra ir Valdajaus aukštupyje egzistavusios kultūros, o pietvakarinėje – Maglemozės ir Kungemozės kultūros.
Narvos kultūros šiaurės rytinės srities archeologiniai paminklai yra chronologiškai ankstesni už pietvakarinės srities paminklus. Šių sričių skirtumai atsispindi keramikoje. Šiaurės rytinės srities puodai platūs, siauradugniai, molyje gausu kapotų augalų ir grūstų sraigių, lipdyti iš 3-7cm. pločio juostelių ir ornamentuoti tik puodo viršuje, 2-3, rečiau 4 horizontaliomis įvairių duobučių, įspaudėlių, įraižų eilėmis. Dubenėliai-lemputės yra pailgos formos. Gyvenvietėse mažai titnago dirbinių, daug daugiau rago ar kaulo įrankių.
Pietvakarinę sritį dalis archeologų priskiria Nemuno kultūrai. Ankstyviausios keramikos formos nėra žinomos, o vėlyvesnės formos buvo paveiktos piltuvėlinės keramikos kultūros, todėl puodai nrturi Narvos kultūrai būdingų bruožų. Puodai dažniausiai plokščiadugniai, jų molio masėje aptinkama grūsto granito. Tačiau titnago, rago ir kaulo įrankiai sutampa, todėl ši teritorija priskiriama Narvos kultūrai. Vidurinio neolito Narvos kultūros laikotarpis turėjo ypatingos reikšmės prabaltų kultūros formavimuisi, nes būtent tada susiformavo baltiškasis substratas.
Indoeuropiečių atėjimas
Prūsijoje ir Vidurio Lietuvoje pirmieji indoeuropiečiai pasirodė su rutulinių amforų kultūra apie 3000m.pr.Kr. Iš čia indoeuropiečiai slinko Baltijos jūros, Sembos pusiasalio ir kuršių nerijos link.
Narvos kultūrą pirmieji indoeuropiečiai pasiekė taip pat apie 3000m. pr. Kr. Tai buvo šukinės-duobelinės keramikos kultūros gyventojai. Toliau vyksta etninis ir kultūrinis procesas. Narvos kultūros teritorijose – vakarinėje Novgorodo, pietinėje Sankt-Peterburgo, šiaurinėje Pskovo srityje šukinės-duobelinės keramikos kultūra užgožė Narvos kultūrą. Tačiau pastaroji kultūra neišnyko be pėdsakų, nes išlieka Narvos kultūrai būdingų dirbinių. O Rytų Pabaltijyje keitėsi pati šukinės-duobelinės keramikos kultūra, nes ją labai paveikė autachtoninė Narvos kultūra. Pietvakarines teritorijas indoeuropiečiai pasiekė truputį vėliau. Tai atsispindi keramikoje ir titnago dirbiniuose. Padaugėja C formos puodų, ornamentuoti imta kombinuotai, kaip ir šukinės-duobelinės keramikos kultūroje. Padaugėja rombinių strėlių antgalių. Vėlesniame laikotarpyje padaugėja C ir CS formos puodų su nukembtu į vidų pakraštėliu. Vis dažniau puodai ornamentuojami visame paviršiuje, nors išlieka nemažai ir Narvos kultūrai būdingų ornamentų. Vadinasi Narvos ir šukinės-duobelinės keramikos kultūros paveikė ir papildė viena kitą. Imti naudoti apskritai nauji ornamentų motyvai, padaugėja titnago dirbinių. Žaliava buvo gabenama iš Nemuno aukštupio ir Valdajaus aukštumų. Dėl šios priežasties plito dviejų tipų įrankiai: Nemuno kultūros tipo ir šukinės-duobelinės keramikos kultūros tipo. Kaulo ir rago įrankiai beveik nepakito, nors atsirado ir naujų tipų, kurie išliko iki žalvario amžiaus. Taigi šiose teritorijose Narvos kultūra nesunyko, o tęsėsi toliau. Tačiau ją veikė
rutulinių amforų ir šukinės-duobelinės keramikos kultūros, nors galutinės įtakos jos ir nepadarė. Pastarasis laikotarpis yra labai reikšmingas baltų kultūros formavimuisi, nes tada prasidėjo rytinių ir vakarinių baltų formavimasis. Etninė sudėtis jau nebebuvo vienoda. “Narvos kultūros paminklų medžiaga rodo, kad pradedant viduriniuoju neolitu, Narvos kultūroje įvyko esminis lūžis, turėjęs didelės įtakos tolesnei Pabaltijo gyventojų etninei ir kultūrinei raidai”2.