Neoromantikai
5 (100%) 1 vote

Neoromantikai

Neoromantikai Idealistinė orientacija , atgimusi techniškosios civilizacijos ir praktinės galvosenos amžiuje , Lietuvoje įgavo neoromantizmo vardą. Vaižgantas pirmasis pakrikštijo romantikais jaunuosius poetus, kurie avangardinio ,,barbarizmo” aplinkoje išlaikė trapią svajonę , jausmingą ilgesį , harmoningą formą . Patys šios idealistinės orientacijos poetai taip pat laikė save romantikais. Kritika taipogi segė jiems romantikų etikėtes . J.Alesandriškis į literatūrą ateina kaip romantikas , ligi kaulų smegenų romantikas. Jei jis būtų gyvenęs senais gerais laikais , prieš kokį šimtą metų, tai būtų rašęs kaip koks Heinė, Lermantovas, – sakė A.Vaičiulaitis, vienas aktyviausių katalikiško žurnalo ,,Židinys” kritikų.

Neoromantizmas nedavė savo šalininkams aiškių programinių direktyvų. Nereikalavo grupinės discilinos ir vieningų kolektyvinių veiksmų kaip avangardizmas, o leido šakotis jų individualiems keliams. Jis tik sudarė vertybių skalę, pagal kurią orientavosi mintis, funkcionalo teigimo ir neigimo galią, klostėsi moralinis eilėraščio klimatas.

Atsigręžę idealizmo ir katalikybės linkui, neoromantikai vis dėlto nebeturėjo metafizinės mąstysenos, kuria gyveno simbolizmas.

Neoromantikų eilėraščiuose ,,tėvynės meilė” ir ,,tarnavimas tautai” buvo suvokiama kaip pati aukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė. Šitoks žmogiškos būties pateisinimas Maironį vedė į žūtbūtinį konfliktą su viešpataujančia politine sistema, o neoromantikus stūmė į ramaus susitaikimo ir apologetikos padėtį, nes visos tautos ir atskiro žmogaus padėtis atseit nebesikirto su ,,tautine santvarka” ir todėl nebeturėjo jokių aukštesnių matavimų. Lyrikos nemaištingumas buvo deklaruotas net kaip principas ,,Pjūvis” turi tylomis pasakyti, kad jis visa širdimi prijaučia dabartiniam ,,reakciniam” mūsų politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje. Šitokiomis sampratomis ir konformistine pozicija neoromantikai iš tikrųjų naudingai pasitarnavo tautininkų diktatūrai, kuri skelbėsi svarbiausia tautos vienybės ir tautos egzistencijos saugotoja.

Neoromantikų lyrikoje žmogaus psichika, užsklęsta tarp dviejų nepajudinamų vertės postulatų, turėjo gana nedidelę svyravimų amplitudę. Katastrofizmo savijauta praplėtė nuotaikų skalę rezignacijos, ironijos, isteriško pranašavimo spalvomis . Bet neišjudino pasirinkto vertybių modelio. Neoromantikai bijojo nužengti nuo tvirto nusibėžtų tiesų amato. Bijojo atsidurti nežinioje, kurią Vakarų modernistai skelbė budingiausia šio amžiaus žmogaus situacija. Bijojo net pažvelgti į beprasmybės lauką, kuriame, anot egzistencialistų, uždaryta žmogaus būtis. Jie atkakliai kratėsi abejonių, vis labiau paversdami tautines, religines ir moralines vertybes apriorinėmis tezėmis, vis labiau toldami nuo nerimo, įtampos ir maišto dvasios, kuria alsavo avangardizmas. Tik viena S.Nėris išdrįso sulaužyti konservatyvų ir naivų socialinių revoliucijų amžiuje vertybių modelį (tėvynė-dievas), išvaduoti iš jos reglamento savo psichiką, pradėti dramatišką ieškojimą esminės tiesos, kuri per nauja suderintų atskiro žmogaus padėtį su katastrofiška XXa. dialektika.

Kuo tvirtesnė vertybių hierarchija istorijos lūžių epochoje gyvenančio poeto sąmonėje, kuo mažiau jis abejoja, blaškosi, kenčia, tuo vienodesnis ir skurdesnis jo kūrybos psichologinis pagrindas. Kuo vertybių ieškojime daugiau dramatiškos įtampos, tuo įvairesnę ir intensyvesnę psichologinę energiją gauna kūrybinė mintis, tuo labiau ji atitinka pereinamojo istorinio laiko situaciją ir žmogaus būseną.



Neoromantikai buvo užsimoję kurti grynąją lyriką, kuri neturėtų jokių kitų tikslų, išskyrus save pačią. Bet jų kūryboje vertės kategorijos taip aiškiai įspaustos, moraliniai sprendimai tokie kategoriški, kad ši estetinė iliuzija greitai išsisklaidė, ir poetai grįžo prie programinės lyrikos idealo. Kiekvienas laikotarpis apjuosia lyriką savo vertybių, kriterijų ir iliuzijų barjeru, kurį sunku peršokti. Kiekvienas laikotarpis įtraukia poetinį žodį į savo kultūrinį bangavimą, uždeda jam savo stilistines kaukes, kurių neįmanoma nuplėšti. Istorinis laikas valdingai reguliuoja eilėraščio prasmes ir stilistiką. Bet eilėraščio gyvybė užsimezga ne tik epochos ideologiniame bei moraliniame statuse ar jos kultūriniame klode, o ir psichikos gelmėse, kurios kinta lėtai. Eilėraštis gali ateiti iš toli: per individualią psichiką jis gali siekti ilgaamžės tautos pasaulėjautos lytis, pirminius jos mąstymo elementus ir istorinės praeities prisiminimus, glūdinčius pasąmonėje, jos nepakartojamą dvasinį aromatą. ,,Paveikslai, statulos, sonatos, simfonijos yra internacionaliniai- eilėraščiai niekados,- tvirtina G.Benas, vienas iš vokiečių moderniosios lyrikos kūrėjų ir teorikų.

Neoromantikai debiutavo pirmajame buržuazinės Lietuvos dešimtmetyje, kai iš Petrogrado, Varšuvos, Paryžiaus studijų grįžę menininkai tebesitikėjo nustebinti pasaulį lietuviškumo gaivumu, o filosofai idealistai išdidžiai programavo lietuvių kultūrą kaip Vakarų ir
Rytų kultūrų sintezės aktą.

Lietuvių lyrika, neoromantikų supratimu, turėjo dvi raidos galimybes šitame intensyvios kultūrinės cirkuliacijos amžiuje: mechaniškai pasisavinti didžiųjų Europos literatūrinių judėjimų estetinius ir meninius rezultatus arba savarankiškai rutuliotis, ,,pereinant nuosavu keliu visas turimas kultūros fazes’’. Pirmuoju keliu žengė simbolistai ir keturvėjininkai, kurie vis važinėjo į Europą mokytis, ,,o tuo tarpu mums piršo atneštines pažiūras, idėjas ir jų formas’’. Meno negalima importuoti. Naujos meno formos prigyja, tik suleidusios šaknis į tautos psichiką ir konkretų šito krašto istorinį bei kultūrinį dirvožemį, nes kitaip jos nutrupa kaip išdžiūvusios šakelės. A. Miškinis įtikinėjo, kad ,,Europą būtinai reikia vytis per Lietuvą’’, ,,kad pasisavinti, kas jau yra padaryta, reikia ne aklai, nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų’’.

A.Miškinis, artimiausias lietuviškos pasaulėjautos tipui savo mąstysena, temomis ir žodynu iš visų neoromantikų, 1928 metais išleido eilėraščių rinkinį ,,Balta paukštė’’, kurio stilistikoje reali aplinka nepaliko, rodos, jokio įbrėžimo. Vidinis įvykis čia driekiasi tarsi beorėje erdvėje. Tai idealistiškai mistifikuota vienišumo situacija, kurios aplinka negali paaiškinti ir išspręsti (,,Tik sielai, tik sielai- nykus ištrėmimas’’). Ji neįgauna jokio psichologinio konkretumo ir įtampos, nes nušviečiama ir interpretuojama bendromis kategorijomis- ,,širdies virpėjimas’’, ,,sielos maldos’’, ,,sapnas’’, ,,vidurnakčių aistra liepsnojanti’’, ,,regėjimai’’. Ji neprisiima jokių nacionalinės pasaulėjautos kontūrų, nes suvokiama kaip universali būsena, pakilusi virš vietos ir laiko aplinkybių, aprioriškai supoetizuota ir neapčiuopema. Gamta, kurios fone brėžiama šita vienišumo situacija, taip pat neturi savo geografinės platumos.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1025 žodžiai iš 1893 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.