Neoromantizmas salomeėja nėris
5 (100%) 1 vote

Neoromantizmas salomeėja nėris

Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams – XX amžiaus pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir kt.), bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai – Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.

Ši poetų karta į lietuvių literatūra atėjo po simbolistų, atslūgus susižavėjimui avangardizmui. Neoromantikai nesudarė literatūrinės grupės, sąjūdžio ar srovės įprastinėmis šių žodžių reikšmėmis, jie neturėjo vieningos estetinės programos, bendro leidinio, kaip keturvėjininkai, ir nesibūrė į saloną. Tačiau galima pastebėti tam tikrą estetinę operaciją tų literatūrinių leidinių, kuriuose debiutavo ir aktyviai bendradarbiavo būsimieji neoromantikai – tai žurnalai ,,Pjūvis” (1929 – 1931, išėjo 3 nr., redaktorius Petras Juodelis ), ,,Lilija” (1932, išėjo 1 nr.), ,,Naujoji romuva” (1931 – 1940, redaktorius Juozas Keliuotis), to paties Keliuočio parengtas almanachas ,,Granitas” (1930). Juose mėginama atsiriboti ir nuo tautinio romantizmo tradicijos, ir nuo keturvėjininkų eksperimentų. Orientuotasi į Vakarų Europos literatūrinį kontekstą, skelbtos antinatūralizmo, pasaulėžiūrinio idealizmo, meno modernizacijos, modernumo ir katalikybės, individualizmo ir universalumo sintezės programos. Tačiau tokią programinę liniją daugeliu atvejų brėžė ne patys poetai. Ji formuojama savotiškų to laikotarpio ,,ideologu”- žurnalistų Juodelio, Keliuočio- straipsniuose.

Romantinė tradicija ir modernumas

Tradicijos ir modernumo jungtis užfiksuota jau pačiame neoromantizmo pavadinime. Kokiu būdu šis derinys reiškiasi neoromantikų kūryboje?

Neoromantikais vadinamų poetų kūryboje dažna romantizmo įtvirtinta lyrinio išsisakymu situacija, kurioje lyrinis subjektas, arba lyrinis aš, tampa eilėraščio centru. Dominuoja jo vidinio pasaulio ,,vaizdas”- jausmai, emocijos, nuotaikos. Neretai subjekto dvasinė būsena tiesiogiai įvardijama (myliu, kenčiu, ilgiuosi). Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija, regis, užfiksuojama, paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai ryškiausiai, aštriausiai patiriama. Romantikai aukštino įkvėpimą, siejo jį su nesąmojinga ar sąmojinga būsena. Transas, sapnas, apsvaigimas- tai situacijos, kuriose poeto lūpomis prabyla kažkokia aukštesnė jėga.

Tačiau lietuvių neoromantikai gana aiškiai suvokia, kad eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, kad poetas paklūsta vienokiai ar kitokiai literatūrinei jausmų reiškimo formai. Panašiai įkvėpimą traktuoja Antanas Miškinis: ,,Poetui reikia visad būti šiek tiek apsvaigus. Jam reikia rašyti iš ūpo, o ne iš galvos”. Eilėraščio lyrinis subjektas neretai žiūri į save su ironija, atviras išsisakymas tarsi suvaidinamas, pateikiamas kaip scena, nuoširdumas tenka lyrinio aš kauke. Bene ryškiausias šis dvigubas žaidimas Jono Aisčio lyrikoje: ,,Ir pats neatskiriu kur kaukė antiška,/kur mano veidas, mano lėtas…”- apibendrina poetas eilėraštyje ,,Ir pasakys”. Ši lyrizmo ir ironijos, nuoširdumo ir žiūrėjimo iš nuotolio, tam tikros distancijos savo jausmams derinį įkūnija romansas, kurio stilistika, situacijos, tam tikros klišės dažnos neoromantikų kūryboje. Romanse ryški dramatinė situacija – kraštutinės, pabrėžtinai desperatiškos būsenos (nusivylimas meile, atsisveikinimas su mylimuoju ar mylimąja, pasiryžimas atsisveikinti su gyvenimu), dažnai išsakomos dialogo forma. Kalbančiajam aš būdinga išdidi poza, skaitytojas sąmoningai graudinamas. Ašaros, kraujas, širdis, vieni dažniausių romanso įvaizdžių. Populiarus ir dramatiškas Karmen įvaizdis. Neoromantikams romansas yra savotiška žanrinė kaukė – iki kraštutinumo užaštrintas jausmas, ,,įvilktas” į tam tikrą kanoninę stilistiką, tampa sąlygiškas, jo nebeįmanoma pamatuoti realybės matais. Sąlygiškumą pabrėžia tam tikri personažai – kaukės, už kurių slepiasi lyrinis subjektas: elgeta, valkata (Miškinio, Nėries lyrikoje), arlekinas (Aisčio poezijoje).

Lietuvių neoromantinėje poezijoje žmogus išgyvena romantizmo įtvirtintą idealių troškimų ir realybės konfliktą. Tačiau realybė tai ne abstrakcija, ne apibendrinta žemiškoji sfera (Mykolaičio, Putino simbolistinėje poezijoje-,,gelmės”), o kasdienybės ,,lunaparkas” ( taip pavadintas vienas Aisčio eilėraštis), gyvenimo karuselė, monotoniška dienų tėkmė. Idealusis polius – ne ,,viršūnės” ar kaip kitaip alegoriškai įvardinti siekiai,o kasdienės tėkmės sustabdymas, akimirka, virstanti stebuklu pasaka.

Pasaka ir tikrovė

Viena svarbiausių plotmių neoromantikų kūryboje yra pasakiškumas. Jis pasirodo keliais aspektais. Visų pirma poezijoje susiduriame su įprastais pasakų personažais, pasakiškais siužetais. Kuriamas eilėraštis pasaka (Nėries ,,Senelės pasaka”). Pagaliau ir pati poezija suvokiama kaip kažkokios naujos tikrovės kūrimas. Ta nauja tikrovė paneigia kasdieninę, buitinę logiką ir atveria kelią iš žodžių sukurtam stebuklui.

Neoromantikų kūryboje dažnas žmogaus būsenos, jo situacijos pasaulyje ir gamtos paralelizmas (,,Stovi klevas, liūdnumo kaip aš”, –
Miškinis; ,,Mūsų dienos – kaip šventė, /Kaip žydėjimas vyšnios”,- Nėris; ,,Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, […] Per pasaulį keliauja žmogus”,- Brazdžionis). Taigi gamta gali būti traktuojama kaip savotiškas fonas lyrinio subjekto išgyvenimams. Tačiau lygia greta ji yra ir didžiausių poetinių stebuklų vieta.

Neoromantikai vengia atviros paralelės, jie mėgsta saulėlydį ar naktį sužmoginti, paversti kažkokios istorijos veikėju. Numanoma istorija dažniausiai būna žiauri – taip užšifruojamas ir atnaujinamas įprastas, poetine kliše vakaro dangaus ir kraujo palyginimas.

Kultūrinis kontekstas. Gamta ir kultūra

Kurdami pasakišką eilėraščio vaizdą, neoromantikai naudojasi tautosakos stilistika bei vaizdiniais. Tačiau aktualizuojamos ir įvairių epochų bei kraštų literatūrinis kontekstas – viduramžiai, Renesansas, egzotiški Rytai. Bene labiausiai jis jaučiamas Aisčio poezijoje, kurioje dažni motyvai, atėję iš Vakarų Europos literatūros – Viljamo Šekspyro, Frančesko Petrarkos, Migelio de Servanteso kūrybos, literatūrinės pasakos. Svarbus vaidmuo tenka Biblijai, religinei simbolikai. Jos pasitaiko Miškinio, Aisčio kūryboje. Ryškiausias šis kontekstas Brazdžionio poezijoje. Joje ne tik gausu biblinių įvaizdžių, bet ir remiamasi maldos, psalmės stilistika. Psalmė – dažnas žodis ir Brazdžionio eilėraščių pavadinimuose.

Romantikai skelbė grįžimą į gamtą, o kultūrą, civilizaciją neretai laikė savotišku nuosmukiu. Neoromantikai kūryboje šios dvi sferos nėra griežtai skiriamos. Gamtos ir kultūros įvaizdžiai neretai atsiduria šalia vienas kito, gamtą linkstama apibūdinti kultūros terminais.

Kultūrinių įvaizdžių klodas neatsiriboja vien literatūra ir menais. Neoromantikų poezijoje atgyja ir miestietiškosios bei miesčioniškosios kultūros elementai, mėgstami tarptautiniai žodžiai. Neretai svetimų kalbų žodžiai pasirodo tekste originalo rašyba. Žodžius mėgstama įterpti į eilėraštį kontrasto principu, kai kalbama apie kilnius dalykus – meilę, Dievą.

Avangardizmo palikimas

Po avangardistų eksperimentų su kalba, jų pamėgtos laisvos formos neoro-mantikai, regis, grįžo prie ankstesnių tradicijų. Jų kūryboje dominuoja klasikinis ketureilis, bandomas griežtesnės formos – sonetas, rondo. Tačiau lietuviškoje avangardo keturvėjininkų patirtis nepraėjo be pėdsakų. Iš avangardizmo į neoromantikų kūrybą atėjo pakilių intonacijų, romantiškų vaizdų ,, nužeminimas”, pasitelkiant kasdieniškas, buitiškas detales (Miškinio laimė ,,rudininiam palte”), prozaizmus. Brazdžionio poezija dažnas Kazio Binkio į literatūrą įvesdintas skaičius 100. Beje, kaip ir keturvėjininkų kūryboje, nemažą vaidmenį atlieka miestas. Tačiau miestietiškoji kultūra, nors ,,įsibrovusi” į poetinį tekstą, nėra taip besąlygiškai garbinama kaip keturvėjininkų. Taip kaimo ir miesto esama akivaizdžios įtampos gamta čia tebėra harmoningasis, nusiraminimą ir laisvės pojūtį žadantis pasaulis, bet, kaip minėtą šis pasaulis jau apibūdinamas kitos erdvės – miesto ir jo kultūros terminais. Miestas siejamas su nuosmukiu, nuodėme, bet drauge jau tapatinamasi su jo tradicijomis, įeitą į jo kasdienį ritmą.

Katastrofos nuojauta

4-ojo dešimtmečio poezijoje ryški žlugimo, nuopuolio, artėjančios katastrofos nuojauta. Bene akivaizdžiausiai ją įkūnijo neoromantikų mėgstamas žodis ,,agonija”(,,Tai vakaras,ir tai tikra agonija”, – Aisčio eil. ,,Pastoralė”, Miškinio eilėraščiai ,,Daina agoni-joj”, ,,Agonija”), trapumo, rudens motyvai. Tokios nuotaikos buvo apėmusios XIX a.pab. – XX a.pr. Vakarų Europą, jų išpopuliarėjimas susijęs su vadinamųjų gyvenimo filosofų idėjomis. Reikšmingiausias vaidmuo teko ir Osvaldo Špenglerio veikalui ,,Europos sau-lėlydis”, skelbiančiam Vakarų civilizacijos krizę – šios knygos tezės atpažįstamos programiniuose ,,Pjūvio” straipsniuose, pačių neoromantikų pasisakymuose. Visa tai susiję su modernaus žmogaus savivoka. Istorinių kataklizmų akivaizdoje žmogus pajuto savo menkumą, ėmė abejoti pasaulio tvarkos teisingumu.

Bene ryškiausios katastrofistinės tendencijos Brazdžionio poezijoje. Jo kūryboje apmąstomas žmogaus menkumas Dievo akivaizdoje, tačiau neabejojama Dievo valia ir teisingumu. Istorijos raida suvokiama kaip dėsningas procesas, apokaliptinė pasaulio ateities vizija išskaitoma iš Biblijos ženklų.

Individas ir tauta

Šios kartos poetai akcentuoja individo laisvę (individo ir visuomenės konfliktas bene stipriausias Nėries kūryboje), teigia asmenybės unikalumą. Taip tęsiama romantizmo įtvirtintą individualizmo tradiciją. Neoromantikai atsiribojo nuo maironiško tautinių idėjų deklaravimo, tačiau tautinę, patriotinė tematika jų kūryboje yra svarbi. Tiesa, tai nėra toji suburianti visus bendram tikslui – kovai už tėvynės laisvę – patriotika. Neoromantikams meilė tėvynei – ne abstrakcija. Tai meilė konkrečiai vietai, detalei, situacijai: Aisčio sukurtas emblemiškas Lietuvos vaizdas – visų pirma tėviškės, gimtųjų vietų peizažas; Brazdžionio eilėraštyje ,,Lietuva” plačią panoramą keičia konkreti, į kasdienybės patirtį nurodanti metafora (,,Svaigina kadugio odekolonas”). Meilė tėvynei neretai lydima ironija, ji be patoso – vargas ir
ne vieno patriotinio eilėraščio motyvas. Visų keturių didžiųjų neoromantikų kūryboje bent viename eilėraštyje susiduriame su emigracijos situacija.

Taigi neoromantikai sukaupė kone visą ligtolinės lietuvių poezijos patirtį: romantinę pasaulėjautą, simbolizmo intonacijas, avangardizmo orientaciją į miestą, kal-bos konkretumą ir proziškumą. Visa tai tapo savitu poetiniu pasauliu, įsitvirtinusi 4-ojo dešimtmečio Lietuvos poetiniame žemėlapyje.

,,Bendros vietos”

Nors ryškiausi poetai neoromantikai yra ganėtinai skirtingi ir saviti rašytojai, kai kurios idėjos, įvaizdžiai, poetinio teksto organizavimo principai, ko gero, tiesiog sklandė ore. Be jau aptartų idėjinių, pasaulėjautos, poetikos bendrumų, galima išskirti keletą vadinamųjų ,,bendrų vietų”- dažnai pasikartojančių vaizdų, situacijų, atskirų motyvų.

Keturvėjininkai mėgo pavasarį. Dažniausias neoromantikų metų laikas – vasaros pabaiga, ruduo; iš visos paros labiausiai mėgstamas vakaras, ypač saulėlydžio vaizdas. Su laiko tėkmės apmąstymu susiję pasikartojantys žiedo, žydėjimo motyvai, žmogaus – žiedo paralelės. Žiedas, gėlė dažnai konkrečiai įvardinti – vyšnios, alyvos, lelijos, romansui būdingos rožės, egzotiškesnės kamelijos, orchidėjos. Mėgstami epitetai ,,baltas”, ,,žalias”. Žydėjimą, žiedą galima įrašyti į lengvumą, trapumą reiškiančių įvaizdžių grandinę. Kiti tos grandinės nariai būtų šilkas, voratinklis, debesys, sniegas.

Kartojasi ir kelionės kaip žmogaus gyvenimo topas.

Avangardo garbintas techninis progresas ,,įsispraudė” į neoromantikų poezijos erdvę, nužymėdamas ją vielomis, telefonų stulpais, geležinkelio bėgiais. Brazdžionio eilėraščio subjektas pakelia akis į dangų būtent tokioje neromantiškoje aplinkoje. Vienas rimuojamas žodis paprastai būna aukštojo, romantinio, stiliaus, kitas – žemojo, proziško, arba avangardinio. Paliko pėdsaką ir ,,mėnulis, elektros viela apžabotas” iš Binkio ,,Vokiško pavasario”. Mėnulio vaizdui, regis, neoromantikų kūryboje skirta ironiškai prislopinti jausmingą eilėraščio nuotaiką.

Miesto kultūros pėdsakas pastebimas ir kvapų pasaulyje. Čia tarytum sujaukiama natūrali tvarka, pagal kurią gamtos kvapai yra tie, su kuriais lyginami visi kiti. O dažnai nė lyginimo nereikia: pakanka tik tą kvapą užfiksuoti. Neoromantinės poezijos subjektas šiuo atžvilgiu civilizacijos jau sugadintas: gamtos kvapas tampa lyg ir antrinis, jis lyginamas su dirbtiniu – dažniausia kosmetiniu, farmaciniu. Pagal jį pažįstamas žiedų, miško ar kitos gamtos kvapas.

Mėgstami neoromantikų peizažo ar poetinio pasakojimo ,,dalyviai” – šuo ir varna.

Salomėja Nėris

Salomėjos Nėries – vardas pats mylimiausias poeto vardas mūsų liaudyje. Iš tikrųjų, šiandien nuo Vilniaus ligi Baltijos krantų nerasime žmogaus,kuris nemokėtų mintinai vieno ar kito skambaus S.Nėries posmo. Mūsų kūdikiai tuojau po pirmųjų motinos žodžių mokosi Salomėjos Nėries eilėraščių, ir poetės žodžiai iš pat mažumės įstringa į jaunosios kartos sąmonę, kad iš jos niekad daugiau nebeišnyktų.

Neblėstanti S. Nėries šlovė, jos eilių užburianti jėga rodo, kad ši garsiausia lietuvių poetė giliai suvokė lyrikos paslaptį, kur slypi poezijos magiškoji galia, kurią nuo pat pirmųjų jos rinkinių iki šiol bandė ir bando įspėti kritikai ir literatūros mokslininkai siekdami atskleisti jos kūrybos amžinumo prasmę, idėjinę bei meninę reikšmę. Ypatingas kritikų ir mokslininkų dėmesys yra visiškai suprantamas. Jos neabejotinas talentas iš karto buvo pripažintas didžiausių literatūros autoritetų. Apie S. Nėries debiutą atsiliepė žymiausi to meto poetai – L. Gira ir V. Mykolaitis – Putinas. Ne vieną straipsnį, skirtą S. Nėriai, parašė K. Korsakas, davęs objektyvų šios poetės kūrybos vertinimą, vienas iš pirmųjų atskleidęs visuomeninę jos kūrybos reikšmę. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.

Salomėja Nėris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už liaudies laisvę.

Jos kelias nebuvo lengvas: tai dramatiška vidinė kova, ieškojimai, valingas ar net herojiškas pasipriešinimas ramaus ir sotaus gyvenimo pagundoms bei įvairioms kitoms kliūtims. Skaitydami geriausius Nėries eilėraščius, juntame jos jautrią, lengvai pažeidžiamą jos širdį, švelniausių emocijų subtilų plevenimą, tačiau kartu pajuntame ir jos valingą ryžtą, tvirtą tikėjimą gėriu, grožiu, teisingumu.

Kartais skaitytojai laiškais kreipdavosi patarimo. Apie vieną jų poetė rašė dienoraštyje: ,,Tu pradėjai apie mane kurti sau legendas, įsivaizduojamas, kad aš esu nepaprasta, galinga moteris.<…> O tu nežinai,kad aš maža, silpna… Kaip dažnai aš drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių”. Poetės nuomone, kiekvienas žmogus turi pats susirasti kelią, tik tada jis bus tikras. ,,Aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau.”

S. Nėris lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija: poetas išorinį pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų
žmonių išgyvenimus perleidžia per savo išgyvenimų žaizdrą, jais remia savo patirtį. Nėris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėdavo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama.Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais – štai kodėl talentinga poezija niekad nepasensta.

Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Keršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas). Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Poetei gimtinė buvo visada miela, artima. Ji augo pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje, kurioje kartu su ja augo du broliai ir sesuo. S. Nėries tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo, bet sugyveno gražiai.

Tėvas, Simanas,- staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus.

Tėvą poetė vertino kaip romantika ir svajotoją, nepraktišką žmogų, kurio planai visada būdavo gerokai didesni už galimybes. Tik vieną savo svajonę įvykdė: mokė visus keturis vaikus – Salomėją, Viktorą, Bronių ir Onutę. Ypač jis mylėjo Salomėją, kuri išvaizda buvusi tikras tėvas. Kai kurie Salomėjos Nėries būdo bruožai – dvasinė energija bei vyriškas ryžtingumas, valingi siekimai, orumas ir gal net išdidumas, ambicija – priminė tėvą. Jaunystės metais šie bruožai pasireiškė santūriau, jie tarytum buvo slopinami uždarumo, melancholijos ar religingumo, tai yra tų savybių, kurios priminė motiną.

Motina, Uršulė Žemaitytė – Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, religinga, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga, bet neturėjo balso šeimoje. Ji kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. Likimas jai nebuvo palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji teturėjo septyniolika metų. Kantriai ji išgyveno ir dar vieną nesėkmę: po stuburo sužeidimo nebevaldė kojos ir turėjo vaikščioti su lazdelėmis.

S. Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje arba rašydama poemą ,,Eglė žalčių karalienė”, be abejonės, prieš akis turėjo savo motinos paveikslą.

Reikia manyti, kad nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėjautai ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas – linksmo būdo pasakotojas ir dainininkas, mėgo bendrauti su anūkais.

1918 metų pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, ir Salomėja Nėris pradėjo mokytis antrojoje klasėje. Iki naujųjų metų savarankiškai pasirengusi, ji išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir persikėlė į Vilkaviškio ,,Žiburio” gimnaziją. Mokytis sekėsi. S.Nėris buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms, mėgo piešti. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką – mokėjo skambinti rojeliu ir gitara. Gimnazijoje veikė moksleivių ateitininkų kuopa. Į ją įstojo ir poetė. Ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje ,,Ateities žiedai” 1921m. ji pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais.

Besimokydama gimnazijoje, S.Nėris pajuto turinti talentą – tai nulėmė jos ateitį. Pirmąjį eilėraštį ,,Jūra banguoja, jūra beribė” išspausdino ,,Ateityje” 1923 metais, kai pirmą kartą pasirašydama Nėries slapyvardžiu. Greitai kūryba užpildė visą jos gyvenimą, teikė jėgų ir stiprybės prieš gyvenimo smūgius, leido greičiau pamiršti nuoskaudas ir nesėkmes.

Jaunystės eilėraščiuose vaizduoja gana siaurą, asmenišką pasaulį. Tai diktavo romantizmo ir modernizmo tradicija. Tačiau apie pačios poetės gyvenimą negalima spręsti tik iš jos eilėraščių.

1924 metais S.Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia Vilkaviškio gimnaziją. Nežinoma ateitis stovėjo prieš akis.

1924 metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete; pagrindinė specialybė – lietuvių literatūros istorija, papildoma – vokiečių kalba ir literatūra,pedagogika bei psichologija. Ji pasirinko katalikišką fakultetą. Beveik visą studijų laiką S.Nėris gyveno studenčių bendrabutyje. Studijų metais poetė pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių.

Jau pirmuosiuose kursuose Nėris buvo žinoma kaip poetė, tačiau ji vengė kalbėti apie savo kūrybą,nori likti neapstebėta.

Į pirmąjį rinkinį ,,Anksti rytą” (1927m.) S.Nėris sudėjo optimistiškus giedrios nuotaikos eilėraščius.

Studijų metais, ypač paskutiniaisiais (1927-1928m.), sukurtuose eilėraščiuose, kurių dalis įėjo į rinkinį ,,Pėdos smėly”, vyraujantis motyvas buvo meilė. Būdama paskutiniuosiuos kursuose, staiga karštai pamilsta savo profesorių J.Eretą. Meilė nebuvo laiminga.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3178 žodžiai iš 6335 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.