Neoromantizmas salomeėja nėris
5 (100%) 1 vote

Neoromantizmas salomeėja nėris

Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams – XX amžiaus pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir kt.), bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai – Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.

Ši poetų karta į lietuvių literatūra atėjo po simbolistų, atslūgus susižavėjimui avangardizmui. Neoromantikai nesudarė literatūrinės grupės, sąjūdžio ar srovės įprastinėmis šių žodžių reikšmėmis, jie neturėjo vieningos estetinės programos, bendro leidinio, kaip keturvėjininkai, ir nesibūrė į saloną. Tačiau galima pastebėti tam tikrą estetinę operaciją tų literatūrinių leidinių, kuriuose debiutavo ir aktyviai bendradarbiavo būsimieji neoromantikai – tai žurnalai ,,Pjūvis” (1929 – 1931, išėjo 3 nr., redaktorius Petras Juodelis ), ,,Lilija” (1932, išėjo 1 nr.), ,,Naujoji romuva” (1931 – 1940, redaktorius Juozas Keliuotis), to paties Keliuočio parengtas almanachas ,,Granitas” (1930). Juose mėginama atsiriboti ir nuo tautinio romantizmo tradicijos, ir nuo keturvėjininkų eksperimentų. Orientuotasi į Vakarų Europos literatūrinį kontekstą, skelbtos antinatūralizmo, pasaulėžiūrinio idealizmo, meno modernizacijos, modernumo ir katalikybės, individualizmo ir universalumo sintezės programos. Tačiau tokią programinę liniją daugeliu atvejų brėžė ne patys poetai. Ji formuojama savotiškų to laikotarpio ,,ideologu”- žurnalistų Juodelio, Keliuočio- straipsniuose.

Romantinė tradicija ir modernumas

Tradicijos ir modernumo jungtis užfiksuota jau pačiame neoromantizmo pavadinime. Kokiu būdu šis derinys reiškiasi neoromantikų kūryboje?

Neoromantikais vadinamų poetų kūryboje dažna romantizmo įtvirtinta lyrinio išsisakymu situacija, kurioje lyrinis subjektas, arba lyrinis aš, tampa eilėraščio centru. Dominuoja jo vidinio pasaulio ,,vaizdas”- jausmai, emocijos, nuotaikos. Neretai subjekto dvasinė būsena tiesiogiai įvardijama (myliu, kenčiu, ilgiuosi). Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija, regis, užfiksuojama, paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai ryškiausiai, aštriausiai patiriama. Romantikai aukštino įkvėpimą, siejo jį su nesąmojinga ar sąmojinga būsena. Transas, sapnas, apsvaigimas- tai situacijos, kuriose poeto lūpomis prabyla kažkokia aukštesnė jėga.

Tačiau lietuvių neoromantikai gana aiškiai suvokia, kad eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, kad poetas paklūsta vienokiai ar kitokiai literatūrinei jausmų reiškimo formai. Panašiai įkvėpimą traktuoja Antanas Miškinis: ,,Poetui reikia visad būti šiek tiek apsvaigus. Jam reikia rašyti iš ūpo, o ne iš galvos”. Eilėraščio lyrinis subjektas neretai žiūri į save su ironija, atviras išsisakymas tarsi suvaidinamas, pateikiamas kaip scena, nuoširdumas tenka lyrinio aš kauke. Bene ryškiausias šis dvigubas žaidimas Jono Aisčio lyrikoje: ,,Ir pats neatskiriu kur kaukė antiška,/kur mano veidas, mano lėtas…”- apibendrina poetas eilėraštyje ,,Ir pasakys”. Ši lyrizmo ir ironijos, nuoširdumo ir žiūrėjimo iš nuotolio, tam tikros distancijos savo jausmams derinį įkūnija romansas, kurio stilistika, situacijos, tam tikros klišės dažnos neoromantikų kūryboje. Romanse ryški dramatinė situacija – kraštutinės, pabrėžtinai desperatiškos būsenos (nusivylimas meile, atsisveikinimas su mylimuoju ar mylimąja, pasiryžimas atsisveikinti su gyvenimu), dažnai išsakomos dialogo forma. Kalbančiajam aš būdinga išdidi poza, skaitytojas sąmoningai graudinamas. Ašaros, kraujas, širdis, vieni dažniausių romanso įvaizdžių. Populiarus ir dramatiškas Karmen įvaizdis. Neoromantikams romansas yra savotiška žanrinė kaukė – iki kraštutinumo užaštrintas jausmas, ,,įvilktas” į tam tikrą kanoninę stilistiką, tampa sąlygiškas, jo nebeįmanoma pamatuoti realybės matais. Sąlygiškumą pabrėžia tam tikri personažai – kaukės, už kurių slepiasi lyrinis subjektas: elgeta, valkata (Miškinio, Nėries lyrikoje), arlekinas (Aisčio poezijoje).

Lietuvių neoromantinėje poezijoje žmogus išgyvena romantizmo įtvirtintą idealių troškimų ir realybės konfliktą. Tačiau realybė tai ne abstrakcija, ne apibendrinta žemiškoji sfera (Mykolaičio, Putino simbolistinėje poezijoje-,,gelmės”), o kasdienybės ,,lunaparkas” ( taip pavadintas vienas Aisčio eilėraštis), gyvenimo karuselė, monotoniška dienų tėkmė. Idealusis polius – ne ,,viršūnės” ar kaip kitaip alegoriškai įvardinti siekiai,o kasdienės tėkmės sustabdymas, akimirka, virstanti stebuklu pasaka.

Pasaka ir tikrovė

Viena svarbiausių plotmių neoromantikų kūryboje yra pasakiškumas. Jis pasirodo keliais aspektais. Visų pirma poezijoje susiduriame su įprastais pasakų personažais, pasakiškais siužetais. Kuriamas eilėraštis pasaka (Nėries ,,Senelės pasaka”). Pagaliau ir pati poezija suvokiama kaip kažkokios naujos tikrovės kūrimas. Ta nauja tikrovė paneigia kasdieninę, buitinę logiką ir atveria kelią iš žodžių sukurtam stebuklui.

Neoromantikų kūryboje dažnas žmogaus būsenos, jo situacijos pasaulyje ir gamtos paralelizmas (,,Stovi klevas, liūdnumo kaip aš”, –
Miškinis; ,,Mūsų dienos – kaip šventė, /Kaip žydėjimas vyšnios”,- Nėris; ,,Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, […] Per pasaulį keliauja žmogus”,- Brazdžionis). Taigi gamta gali būti traktuojama kaip savotiškas fonas lyrinio subjekto išgyvenimams. Tačiau lygia greta ji yra ir didžiausių poetinių stebuklų vieta.

Neoromantikai vengia atviros paralelės, jie mėgsta saulėlydį ar naktį sužmoginti, paversti kažkokios istorijos veikėju. Numanoma istorija dažniausiai būna žiauri – taip užšifruojamas ir atnaujinamas įprastas, poetine kliše vakaro dangaus ir kraujo palyginimas.

Kultūrinis kontekstas. Gamta ir kultūra

Kurdami pasakišką eilėraščio vaizdą, neoromantikai naudojasi tautosakos stilistika bei vaizdiniais. Tačiau aktualizuojamos ir įvairių epochų bei kraštų literatūrinis kontekstas – viduramžiai, Renesansas, egzotiški Rytai. Bene labiausiai jis jaučiamas Aisčio poezijoje, kurioje dažni motyvai, atėję iš Vakarų Europos literatūros – Viljamo Šekspyro, Frančesko Petrarkos, Migelio de Servanteso kūrybos, literatūrinės pasakos. Svarbus vaidmuo tenka Biblijai, religinei simbolikai. Jos pasitaiko Miškinio, Aisčio kūryboje. Ryškiausias šis kontekstas Brazdžionio poezijoje. Joje ne tik gausu biblinių įvaizdžių, bet ir remiamasi maldos, psalmės stilistika. Psalmė – dažnas žodis ir Brazdžionio eilėraščių pavadinimuose.

Romantikai skelbė grįžimą į gamtą, o kultūrą, civilizaciją neretai laikė savotišku nuosmukiu. Neoromantikai kūryboje šios dvi sferos nėra griežtai skiriamos. Gamtos ir kultūros įvaizdžiai neretai atsiduria šalia vienas kito, gamtą linkstama apibūdinti kultūros terminais.

Kultūrinių įvaizdžių klodas neatsiriboja vien literatūra ir menais. Neoromantikų poezijoje atgyja ir miestietiškosios bei miesčioniškosios kultūros elementai, mėgstami tarptautiniai žodžiai. Neretai svetimų kalbų žodžiai pasirodo tekste originalo rašyba. Žodžius mėgstama įterpti į eilėraštį kontrasto principu, kai kalbama apie kilnius dalykus – meilę, Dievą.

Avangardizmo palikimas

Po avangardistų eksperimentų su kalba, jų pamėgtos laisvos formos neoro-mantikai, regis, grįžo prie ankstesnių tradicijų. Jų kūryboje dominuoja klasikinis ketureilis, bandomas griežtesnės formos – sonetas, rondo. Tačiau lietuviškoje avangardo keturvėjininkų patirtis nepraėjo be pėdsakų. Iš avangardizmo į neoromantikų kūrybą atėjo pakilių intonacijų, romantiškų vaizdų ,, nužeminimas”, pasitelkiant kasdieniškas, buitiškas detales (Miškinio laimė ,,rudininiam palte”), prozaizmus. Brazdžionio poezija dažnas Kazio Binkio į literatūrą įvesdintas skaičius 100. Beje, kaip ir keturvėjininkų kūryboje, nemažą vaidmenį atlieka miestas. Tačiau miestietiškoji kultūra, nors ,,įsibrovusi” į poetinį tekstą, nėra taip besąlygiškai garbinama kaip keturvėjininkų. Taip kaimo ir miesto esama akivaizdžios įtampos gamta čia tebėra harmoningasis, nusiraminimą ir laisvės pojūtį žadantis pasaulis, bet, kaip minėtą šis pasaulis jau apibūdinamas kitos erdvės – miesto ir jo kultūros terminais. Miestas siejamas su nuosmukiu, nuodėme, bet drauge jau tapatinamasi su jo tradicijomis, įeitą į jo kasdienį ritmą.

Katastrofos nuojauta

4-ojo dešimtmečio poezijoje ryški žlugimo, nuopuolio, artėjančios katastrofos nuojauta. Bene akivaizdžiausiai ją įkūnijo neoromantikų mėgstamas žodis ,,agonija”(,,Tai vakaras,ir tai tikra agonija”, – Aisčio eil. ,,Pastoralė”, Miškinio eilėraščiai ,,Daina agoni-joj”, ,,Agonija”), trapumo, rudens motyvai. Tokios nuotaikos buvo apėmusios XIX a.pab. – XX a.pr. Vakarų Europą, jų išpopuliarėjimas susijęs su vadinamųjų gyvenimo filosofų idėjomis. Reikšmingiausias vaidmuo teko ir Osvaldo Špenglerio veikalui ,,Europos sau-lėlydis”, skelbiančiam Vakarų civilizacijos krizę – šios knygos tezės atpažįstamos programiniuose ,,Pjūvio” straipsniuose, pačių neoromantikų pasisakymuose. Visa tai susiję su modernaus žmogaus savivoka. Istorinių kataklizmų akivaizdoje žmogus pajuto savo menkumą, ėmė abejoti pasaulio tvarkos teisingumu.

Bene ryškiausios katastrofistinės tendencijos Brazdžionio poezijoje. Jo kūryboje apmąstomas žmogaus menkumas Dievo akivaizdoje, tačiau neabejojama Dievo valia ir teisingumu. Istorijos raida suvokiama kaip dėsningas procesas, apokaliptinė pasaulio ateities vizija išskaitoma iš Biblijos ženklų.

Individas ir tauta

Šios kartos poetai akcentuoja individo laisvę (individo ir visuomenės konfliktas bene stipriausias Nėries kūryboje), teigia asmenybės unikalumą. Taip tęsiama romantizmo įtvirtintą individualizmo tradiciją. Neoromantikai atsiribojo nuo maironiško tautinių idėjų deklaravimo, tačiau tautinę, patriotinė tematika jų kūryboje yra svarbi. Tiesa, tai nėra toji suburianti visus bendram tikslui – kovai už tėvynės laisvę – patriotika. Neoromantikams meilė tėvynei – ne abstrakcija. Tai meilė konkrečiai vietai, detalei, situacijai: Aisčio sukurtas emblemiškas Lietuvos vaizdas – visų pirma tėviškės, gimtųjų vietų peizažas; Brazdžionio eilėraštyje ,,Lietuva” plačią panoramą keičia konkreti, į kasdienybės patirtį nurodanti metafora (,,Svaigina kadugio odekolonas”). Meilė tėvynei neretai lydima ironija, ji be patoso – vargas ir
ne vieno patriotinio eilėraščio motyvas. Visų keturių didžiųjų neoromantikų kūryboje bent viename eilėraštyje susiduriame su emigracijos situacija.

Taigi neoromantikai sukaupė kone visą ligtolinės lietuvių poezijos patirtį: romantinę pasaulėjautą, simbolizmo intonacijas, avangardizmo orientaciją į miestą, kal-bos konkretumą ir proziškumą. Visa tai tapo savitu poetiniu pasauliu, įsitvirtinusi 4-ojo dešimtmečio Lietuvos poetiniame žemėlapyje.

,,Bendros vietos”

Nors ryškiausi poetai neoromantikai yra ganėtinai skirtingi ir saviti rašytojai, kai kurios idėjos, įvaizdžiai, poetinio teksto organizavimo principai, ko gero, tiesiog sklandė ore. Be jau aptartų idėjinių, pasaulėjautos, poetikos bendrumų, galima išskirti keletą vadinamųjų ,,bendrų vietų”- dažnai pasikartojančių vaizdų, situacijų, atskirų motyvų.

Keturvėjininkai mėgo pavasarį. Dažniausias neoromantikų metų laikas – vasaros pabaiga, ruduo; iš visos paros labiausiai mėgstamas vakaras, ypač saulėlydžio vaizdas. Su laiko tėkmės apmąstymu susiję pasikartojantys žiedo, žydėjimo motyvai, žmogaus – žiedo paralelės. Žiedas, gėlė dažnai konkrečiai įvardinti – vyšnios, alyvos, lelijos, romansui būdingos rožės, egzotiškesnės kamelijos, orchidėjos. Mėgstami epitetai ,,baltas”, ,,žalias”. Žydėjimą, žiedą galima įrašyti į lengvumą, trapumą reiškiančių įvaizdžių grandinę. Kiti tos grandinės nariai būtų šilkas, voratinklis, debesys, sniegas.

Kartojasi ir kelionės kaip žmogaus gyvenimo topas.

Avangardo garbintas techninis progresas ,,įsispraudė” į neoromantikų poezijos erdvę, nužymėdamas ją vielomis, telefonų stulpais, geležinkelio bėgiais. Brazdžionio eilėraščio subjektas pakelia akis į dangų būtent tokioje neromantiškoje aplinkoje. Vienas rimuojamas žodis paprastai būna aukštojo, romantinio, stiliaus, kitas – žemojo, proziško, arba avangardinio. Paliko pėdsaką ir ,,mėnulis, elektros viela apžabotas” iš Binkio ,,Vokiško pavasario”. Mėnulio vaizdui, regis, neoromantikų kūryboje skirta ironiškai prislopinti jausmingą eilėraščio nuotaiką.

Miesto kultūros pėdsakas pastebimas ir kvapų pasaulyje. Čia tarytum sujaukiama natūrali tvarka, pagal kurią gamtos kvapai yra tie, su kuriais lyginami visi kiti. O dažnai nė lyginimo nereikia: pakanka tik tą kvapą užfiksuoti. Neoromantinės poezijos subjektas šiuo atžvilgiu civilizacijos jau sugadintas: gamtos kvapas tampa lyg ir antrinis, jis lyginamas su dirbtiniu – dažniausia kosmetiniu, farmaciniu. Pagal jį pažįstamas žiedų, miško ar kitos gamtos kvapas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1943 žodžiai iš 6335 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.