Neoromantizmas
5 (100%) 1 vote

Neoromantizmas

NEOROMANTIZMAS

Ivadas

Srovinė lietuvių lyrikos kryptis, prasidėjusi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, apie 1930 m. pasiekė aštriausios takoskyros slenkstį. Vieni triukšmingai laidojo simbolizmą. Kiti kasė duobę maištaujančiam avangardui. Literatūriniuose teismuose skelbiami kaltinimo aktai tai romantikų siekiams, tai futuristų kompanijai. Kritika kelia į padanges eilėraščius, atliepiančius jos srovinei programai, ir mala į dulkes priešingo tikėjimo poetus.

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. XX a. pradžios neoromantikai siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių.

Kūryboje atsisakius racionalumo, atsigręžiama į romantikų išugdytas ir itin vertinamas formas, temas ir motyvus. Vėl kuriamas sapno, pasakos ir legendos žanras, vėl atgimsta gamtos lyrika.

Šiandien neoromantizmas suprantamas kaip konservetyvių sluoksnių protestas prieš vis stiprėjančią, iš pat pradžių negatyviai pasireiškusią egzistencijai grėsmingą ekonomikos ir materializmo plėtotę.

Daug labiau nei lyrikoje arba pasakojamojoje prozoje neoromantizmas išsisikleidė dramoje.

Neoromantizmas Europoje

Neoromantikos sąvoka pirmaisiais šio šimtmečio dešimtmečiais itin mėgstama: konservatyvūs literatūros kritikai ir literatūros istorikai ją vartojo nenatūralistiriėms arba antinatūralistinėms amžiaus ribos vokiečių literatūros srovėms apibūdinti. Sąvoką Krim-michui sukritikavus (1936), pamažu įsigali atskiri terminai: ESTETIZMAS, SIMBOLIZMAS, JUGENDSTILIUS, stiliaus menas, Fin de Steele arba DEKADANSAS. Prancūzų žodis neoromantisme turėjo beveik tą patį turinį kaip ir decadence, neoromantizmo terminas iš esmės senesnis, nei atrodo – jis iš pradžių vartotas 1800 metų romantizmui atskirti nuo viduramžių romantikos (pig. Grimm // Paulsen, 1969). Terminą nustojus laikyti „paviršutinišku ir pagalbiniu“ („Vokiečių literatūros istorijos enciklopedinis žodynas“ – Reallexikon der deutschen Literaturgeschichte, 2. Aufl.), neoromantizmo reiškinys nuo 1965 metų vėl traukia dėmesį. Jis įdomus literatūros sociologijos ir ideologijos požiūriu. Tam yra keletas priežasčių.

Jokio neoromantizmui priskiriamo autoriaus kūryboje (išskyrus Hofmannsthal, R. Huch ir vėlyvąjį Hesse) nematome ginčo su istoriniu romantizmu, – amžiaus pradžios autoriai linkę į iracionalumą (Nietzsche) ir į romantinės tradicijos plačiąja prasme atgaivinimą. 1899-1902 metais R. Huch išsamiai aprašė romantiką. Romantikos idėjas itin aktualino ir populiarino Diedericho leidykla Leipcige; ji apskritai populiarino naujas meno kryptis, net ir knygas apipavidalindavo pagal JU-GENDSTILIAUS reikalavimus. 1906 metais Diedericho leidykla išleido Colleno programinį straipsnių rinkinį, pavadintą „Neoromatizmas“, o 1900 metais įsivaizdavo esanti „svarbiausia neoromantizmo leidykla“, t. y. leidykla tos „naujos dvasinės krypties“, kuri, pasibaigus skaidymosi į specialias sritis epochai ir vienpusiško supratimo kultūrai, vėl norėtų pasaulį „laikyti nedaloma visuma ir ja mėgautis“. Šiandien neoromantizmas suprantamas kaip konservatyvių sluoksnių protestas prieš vis stiprėjančią, iš pat pradžių negatyviai pasireiškusią egzistencijai grėsmingą ekonomikos ir materializmo plėtotę (Schwede, 1987 : 26). Kūryboje atsisakius racionalumo, atsigręžiama į romantikų išugdytas ir itin vertintas literatūrines formas, temas ir motyvus. Vėl kuriamas sapno, pasakos ir legendos žanras, vėl atgimsta gamtos lyrika, kuri Hesse’s ir Carossa’os kūryboje turi atpažįstamą tradiciją – Ei-chendorffo lyrikos manierą. Ja seka net ir Hesse’s proza. Tai patvirtina „neoroman-tiškos sielos vagabundo“ (Hermand // Paulsen, 1969) figūra „Pėteryje Kamencin-de“ (Peter Camenzind 1904), Kellermanno „Ingeborgoje“ (1906), C. Hauptmano „Einharte juokautojuje“ (Einhartder Ldchler, 1907), Bartscho „Dvylikoje iš Štė-jermarko“ (Zwolfaus der Steiermark, 1908). Tokios vagabundų literatūros rašytojai (ir skaitytojai) tarėsi išsiveržę iš buržuazinės visuomenės, bandė rodyti pavyzdį garsiems tuometinės BOHEMOS atstovams (Hille, Miihsam) ir kūrė ankstyvąsias jaunimo judėjimo Ųugendbeivegung) formas. Beje, Holzo, Wille’s ir Dehmelio didmiesčio lyriką su neoromantizmu sieja panašus eskapistinis – ar galų gale ir rusois-tinis – bruožas (plg. Haupt, 1983). Neoromantizmas, viena vertus, susijęs su NATŪRALIZMU, kita vertus, – su gimtinės literatūra (Heimatkunst), t. y. su apie 1900 metus Vokietijoje susiformavusiu tautiškai orientuotu protesto judėjimu prieš MODERNIZMĄ; tokios literatūros pavyzdys gali būti StrauKo ir Torney’o, Mūnchhauseno, Miegel baladės, kuriose konservatyvi nuostata išreiškiama tuo, kad orientuojamasi į TRADICIJĄ.

Daug labiau nei lyrikoje arba pasakojamojoje prozoje neoromantizmas išsiskleidė dramoje. G. Hauptmanno „Hanelės žengimas į dangų“ {Hanneles Himmelfahrt, 1893) laikoma neoromantizmo pradžia. Jaunąjį Barlachą nemaloniai nustebino šios pjesės „netvarkingos elgetiško skurdo ir dvasinio nuopuolio“ scenos, tačiau jis ypač susižavėjęs reagavo į spektaklio pabaigoje mirštančios mergaitės kliedesio vizijas, išsakytas eilėmis ir trivialiomis liaudies dainų metaforomis; jis sakė: „Abiem prasmėm siurbiau į save garsiausią, puikiausią, širdingiausią
vokiečių poeziją!“ Tą susižavėjimą, su kuriuo publika sveikino sceninio NATŪRALIZMO „įveikimą“ (Bahr) arba praplėtimą, matome Barlacho laiške Dūseliui (1894 11 26). Didžiausios sėkmės sulaukė G. Hauptmanno eiliuota drama pasaka „Paskendęs varpas“ (Versunke-ne Glocke, 1897), kurioje autorius beatodairiškai vartojo ir pynė folkloro, klasikinės, moderniosios ir ypač romantinės (Fouguė „Undinė“) kūrybos formas ir motyvus. Polinkis į istorinį eklektizmą būdingas ir Vilhelmo laikų architektūrai bei tapybai (Stuck, Bocklin). Akivaizdžiausias jis Vollmoellerio viduramžiškos nuotaikos pantomimoje „Miraklis“ {Das Mirakeį 1912); tai, beje, ir didžiausia Reinhardto teatro tarptautinė sėkmė.

Puikus Maxo Reinhardto iliuzionizmas („Vasaros nakties sapno“ – Sommernachts-traum; pastatytas sukamoje scenoje 1905 metais) tapo postūmiu toliau plėtotis neoromantinei dramai; pagrindiniais jos bruožais Hilzheimeris (1938) laikė pretenzingas dekoracijas, šviesos efektus ir puošnų apipavidalinimą. Atrodo, kad Dobli-nas daro aliuziją ir į šią subanalinimo tendenciją: jo eksperimentinėje dramoje, parodijuojančioje neoromantines riterių dramas, rekvizitai maištauja ir paima valdžią („Lidija ir Makselis“ – Lydia undMdxchen, 1906). Medžiagos atrankos ir struktūros požiūriu (tendencija į libretą) neoromantinė drama pamažu orientavosi į muzikinę Wagnerio dramą, teisingiau pasakius, į Wagnerio germanų mitų adaptacijas. G. Hauptmannas apie 1900 metus puoselėjo planus scenoje pastatyti Gudrunos, Nibelungų ir Vylando (Wieland) sagas (Velandbaigiama 1925; plg. „Fantazijos Gralio tema“ – Gral-Phantasien, 1913-1914). 1902-1925 metais Stuckenas pateikė „Gralio“ ciklą, kurį sudarė ne mažiau kaip aštuonios savarankiškos dramos („Gavans“ – Gawan, 1902; „Lanvalis“ – LanvaL, 1903; „Tristanas ir Izolda“ – Tristam und Ysol, I9I6). P. Ernstas taip pat parašė „Lanvalį“ (1906), o E. H ardtas – dramas apie Gudruną (1911) ir Tristaną („Tantris juokdarys“ – Tantris der Narr, 1907). Už šią jis gavo valstybinę ir nacionalinę Schillerio premijas.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1002 žodžiai iš 2857 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.