Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida
5 (100%) 1 vote

Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida

11213141

TURINYS

1. Įvadas

2. Kas yra žiniasklaida

3. Žiniasklaida – žmogaus gyvenimo scenarijaus kūrėja

4. Televizija, kaip masinės kultūros nešėja

5. Paaugliai ir žiniasklaida

6. Neigiama žiniasklaidos įtaka

7. Nepilnamečių nusikalstamumo problema

8. Išvados

9. Panaudota literatūra

ĮVADAS

Kiekvienos demokratinės valstybės, tame tarpe ir Lietuvos, svarbiausia vertybė – žmonės, jų ateities perspektyvos. Didelis dėmesys turi būti nukreiptas į vaikų ir jaunimo ugdymą. Šioje nuolat besikeičiančioje visuomenėje reikalingas sąžiningas, doras, inteligentiškas, gerbiantis savo kultūrą bei kalbą žmogus. Tačiau vis dažniau tenka atsisukti į dabartinį, greitai bręstantį jaunimą, kuris yra pilnas agresijos, žiaurumo, nejaučia pagarbos aplinkiniams. Iškyla klausimas, aktualus daugeliui – kas tai įtakoja.

Žiniasklaidos pranešimai neabejotinai yra vienas iš socialinės realybės suvokimą įtakojančių veiksnių. Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar labiau sureikšmina.

Žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikiniame gyvenime yra ypatingas. Ji tampa lyg dar vienas gyvybiškai svarbus žmogaus poreikis (kaip oras, maistas, seksas ir miegas), be kurio sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą – ryte skaitome laikraščius, dieną klausome radijo, vakare žiūrime televizijos laidas. Be to, nuolat naudojamės ir internetu, o turėdami laisvesnę valandėlę neretai perverčiame ir žurnalus. Visa tai rodo, kad žiniasklaidos turinys turi galimybę daryti įtaką mūsų požiūriui, vertybėms ir net gyvenimo būdui.

Vaikai televizijos laidas pradeda žiūrėti nuo pat ankstyvosios vaikystės ir prie televizorių ekranų praleidžia vis daugiau laiko . Reikia propažinti, jog vaikai neretai žiūri ne tik jiems, bet ir suaugusiesiems skirtas laidas.

Šiame referate bus kalbama apie nepilnamečių nusikalstamumą ir žiniasklaidos įtaką. Nusikalstamumas yra labai opi problema ne tik Lietuvoje. Nepilnamečių nusikalstamumas didėja greičiau nei nusikalstamumas apskritai. Tai ypač nepalanki tendencija, nes jau dabar beveik pusė visų nustatytų nusikaltimus padariusių asmenų sudaro 14 – mečiai, o apie 60 % tokių asmenų 14 -19 metų amžiaus asmenys.

Taigi, kaip yra susijęs nepilnamečių nusikalstamumas ir agresyvus elgesys su žiniasklaida, kuri net ir pasyviai perduodama informaciją apie įvykius, pramogas, ugdo sensacijų bei pramogų laukiantį, trokštantį žmogų; formuoja jo gyvenimo nuostatas bei elgesio modelį. Juk vaikai, palyginti su suaugusiaisiais, yra įtaigesni televizijos laidoms, kadangi dar neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą fantazijų pasaulį nuo realybės.

Kas yra žiniasklaida

Masinės komunikacijos priemonės dar kartais yra pavadinamos terminu “žiniasklaida”. Kaip teigia V. Gudonienė, visuotinai priimtas terminas žiniasklaida „kiek susiaurina masinės komunikacijos sampratą, tuo būdu akcentuojama tik viena iš daugelio jos funkcijų“

„Žurnalistikos enciklopedijoje“ žiniasklaidos sąvoka apibrėžiama kaip organizuotas informacijos skleidimas viešosios informacijos rengėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje; viešosios informacijos rengėjai, visuomenės informavimo priemonės; spaudoje paskelbtos publikacijos, transliuotos RTV laidos.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje visuomenės informavimo priemonės apibrėžtos kaip knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija, išskyrus techninius ir tarnybinius dokumentus, taip pat vertybinius popierius.

Žiniasklaida gali būti nacionalinė, regioninė ir užsienio šalių. Tradicinės žiniasklaidos formos yra trys: spauda, radijas ir televizija. Greičiausiai informaciją paskleidžia naujienų agentūros, kurių pranešimais neretai vadovaujasi ir prieš tai išvardytos visuomenės informavimo priemonės. Įtakingiausios yra televizija ir spauda, nors plačiausią auditoriją turi radijas. Spaudai atstovauja laikraščių (savaitraščių ar dienraščių) bei žurnalų žurnalistai. Televizija gali būti visuomeninė, komercinė, gali būti transliuojama visoje šalyje arba tik atskiruose regionuose. Pastaruoju metu prie žiniasklaidos priskiriamas ir internetas. Internetas paprastai naudoja informaciją iš kitų žiniasklaidos šaltinių ir turi pasaulines platinimo galimybes.

Šiandienė žiniasklaidos formų gausa aktualizuoja žiniasklaidos vaidmens ir įtakos tyrimus. Žiniasklaidos vaidmens reikšmingumo suvokimą pabrėžia ir socialinio išmokimo teorijos kontekstas. Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos teiginys, kad individas socialinio elgesio išmoksta stebėdamas, atveria naujas žiniasklaidos priemonių įtakos sferas.

Žiniasklaidos pranešimai neabejotinai yra vienas iš socialinės realybės suvokimą įtakojančių veiksnių. Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar
labiau sureikšmina. Televizijos poveikio vaikams ir jaunimui analizės pagrindu psichologai konstatuoja, kad jauną žmogų mažai kas gali apsaugoti nuo šios žiniasklaidos priemonės įtakos.

Šiuolaikinė mūsų visuomenė su VIP (Visuomenės informavimo priemonės) susitinka jau nuo mažens. Vieni pasakytų, kad tai puiku, kai žmogus sugeba manipuliuoti informacijos srautais dar gerai nesuvokdamas kokią reikšmę jie turi jo gyvenime. Taip, iš tiesų VIP tai lyg milžiniška kultūra, palaipsniui įsiliejusi į mūsų kasdienybę. Tai mechanizmas, vis labiau ir labiau įtraukiantis vis jaunesnius mūsų visuomenės atžalas.

Žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikiniame gyvenime yra ypatingas. Ji tampa lyg dar vienas gyvybiškai svarbus žmogaus poreikis (kaip oras, maistas, seksas ir miegas), be kurio sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą – ryte skaitome laikraščius, dieną klausome radijo, vakare žiūrime televizijos laidas. Be to, nuolat naudojamės ir internetu, o turėdami laisvesnę valandėlę neretai perverčiame ir žurnalus. Visa tai rodo, kad žiniasklaidos turinys turi galimybę daryti įtaką mūsų požiūriui, vertybėms ir net gyvenimo būdui. Perfrazuojant žinomą Merfio dėsnį galima pasakyti, kad žiniasklaida veikia visus – tuos, kurie pripažįsta, kad jiems įtaką daro žiniasklaida ir tuos, kurie šios įtakos nepripažįsta. Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį individosocializacijos procese. Vieną vertus, teigiamą, siejamą su tam tikrų žinių ir objektyviu informacijos perdavimu, kurį individas panaudoja socializacijos reikmėmis, kitą vertus, negatyvų (pvz., prievartos, kaip vienintelio būdo spręsti visas problemas, vaizdavimas ekrane, spaudoje), kuris gali gerokai apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomeneje.

Žiniasklaida – žmogaus gyvenimo scenarijaus kūrėja

Žiniasklaidos įtaka žmogui – ir ypač jaunam – yra milžiniška. Net lemtinga. Tokia, kokia ji nebuvo visus beveik 400 metų nuo pirmųjų laikraščių atsiradimo. Atlikdama dvi funkcijas – teikdama informaciją ir linksmindama – žiniasklaida teigia esanti vartotojo interesų tenkintoja. Ar iš tikrųjų taip yra?

Žiniasklaida net ir pasyviai perduodama informaciją apie įvykius, pramogas ugdo sensacijų bei pramogų laukiantį, trokštantį žmogų; formuoja jo gyvenimo nuostatas bei elgesio modelį. Kitaip tariant – pati susikuria savo vartotoją, kuris aklai tiki, kad žiniasklaida jam tarnauja.

Gavusi iš visuomenės signalus, žiniasklaida savo nuožiūra juos paverčia reikšmingais įvykiais; sužinojusi žmonių nuomones, jas paverčia gyvenimo normomis; moko mus visus, kaip gyventi, reikalauja, kad laikytumės etikos normų ir įstatymų, pati sau to tarsi netaiko – pati veikia beveik nevaržoma ir nekontroliuojama; pati nustato, kas verta skelbti, o kas – ne; pati išdėlioja svarbos seka, pati interpretuoja, pati įtraukia į svarstymą visuomenę.

Kokią įtaką daro žiniasklaida? Jaunimui ji yra informacijos šaltinis. Mokykla yra akademinių žinių perteikimo vieta, šeima – buitinio gyvenimo, šeimos tradicijų perteikimo vieta, o žiniasklaida moko gyventi (reklaminiais tekstais ir vaizdais, muilo operomis, trileriškais pojūčiais, informacija apie vartojimą). Psichologai juos dabar vadina gyvenimo įgūdžiais.

Žiniasklaida padeda jaunam žmogui susiformuoti savo įvaizdį:

įvardija jaunystę kaip privalumą, savotiškai pataikauja jaunam žmogui – tik jaunam žmogui atviri visi keliai, tik jauno žmogaus laukia darbo vietos, tik jaunas žmogus (skelbimuose įvardyta, kad į darbo vietą laukia jauno (iki 25 metų), įvaldžiusio informacines technologijas, mokančio anglų kalbą bei komunikabilaus);

moko jį kalbėjimo manierų (jaunuomenė ima suprasti, kad “taip kalba visi”) – prabyla jaunimo slengu, kurį mes pavadiname žargonu – tai jaunimui labai patinka;

diktuoja ir demonstruoja madas (parfumerijos era, šalin plaukelius – tegyvuoja depiliatoriai); prabyla apie sveiką gyvenseną ir dietas (gražią figūrą per 12 minučių, mielių vonią, padedančią sulieknėti); parodo, papasakoja sėkmingo gyvenimo istorijas (nuolat kalba apie šlovės takus, šlovės kainą) – taip parodo sektiną gyvensenos (gyvenimo būdo) pavyzdį (labiausiai akcentuodama TV žvaigždžių gyvenimo istorijas);

per skelbimus ar gyvenimo istorijų pasakojimus įvardija socialinį užsakymą – ką turi žinoti, gebėti jaunas žmogus, kad koptų karjeros laiptais; tai profesinio orientavimo vieta (tai, ką mes iš mokyklos kaip sovietinę atgyveną išgujome) – įvardija prestižines profesijas; atsako į klausimus, į kuriuos iš suaugusiųjų negauna jaunas žmogus (net ir apie tą patį seksą); įvardija stabus, garbinimo objektus – tos pačios žiniasklaidos atstovus, muzikos žvaigždes, podiumo gražuoles; smurto pavyzdžiais (juos įvardija kaip garbingą savigyną) parodo, net moko, kaip galima už save pakovoti;

jauną žmogų moko globalizacijos dėsnių – gyventi judriai, neprisirišant prie vietos – sudaro jam galimybę pasijusti pasaulio dalimi.

Šis amžius stulbina informacinių technologijų veržlumu – it stebuklų lazdele mostelėjus, nyksta ribos ar uždraustos teritorijos. Todėl net žmogaus sąmonė ir jausmai, jo dvasinis pasaulis tampa arena, kurioje, pačiam žmogui sutinkant ar prieš jo valią, susigrumia etiniai požiūriai, moralinės, kultūros
vertybės, fakto tiesa, interpretacijos, nuomonės ir pramanas. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę – iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Tačiau iškyla klausimas – kaip tokia pasirinkimo teise pasinaudoja paaugliai?

Per dešimtmetį viešoji informacija keitėsi ir veikė mus visus. Žaibiškai prigijęs naujadaras “žiniasklaida” cirkuliuoja mūsų venomis, žinia, jos atmainos įvairiausiomis formomis ir būdais smelkiasi į kiekvieno žmogaus gyvenimą, darosi viena esminių egzistencinių sąlygų kaip duona ir vanduo.

Buvo ir bus įvairaus skonio žmonių – vienus sudomina tik bulvarinė spauda, kitus domina kultūrinė, literatūrinė, visuomeninė ar speciali.

Televizija, kaip masinės kultūros nešėja

Iš visų žiniasklaidos priemonių pirmiausia išskiriama televizija, nes ji pasižymi informacijos pateikimo formų įvairove, dinamika, turi galimybę panaudoti vizualinės ir akustinės informacijos derinį, keisti ekrane įvairius siužetus, veiksmo vietą, personažų skaičių, naudoti specialius efektus. Taigi, apie ją šiame darbe taip pat norėčiau pakalbėti.

Televizijos poveikis žmonėms domina daugelio sričių specialistus: kritikus, psichologus, sociologus, politikus ir kt. Televizija yra įsiskverbusi į visuomenę; ji turi galią pateikti daug dažnai pasikartojančių ir visa apimančių pranešimų, o tai yra unikalu. Vis dažniau laisvalaikio praleidimo būdu vaikams ir suaugusiesiems tampa televizijos žiūrėjimas, taigi televizija tampa vienu iš svarbiausių socializacijos agentų. Visuomenės informavimo priemonės ir masinė kultūra yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Būtent visuomenės informavimo priemonių atsiradimas bei paplitimas sudarė sąlygas masinės kultūros, kuri ignoruoja regioninius, religinius ir klasinių subkultūrų ypatumus, atsiradimui. Ypač svarbų vaidmenį platinant masinę kultūrą vaidina televizija.

Masinė kultūra siūlo juslinį, vizualinį pasaulio suvokimą, paverčia žmogų vizualine būtybe. Masinės kultūros subjektas yra iš esmės vizualinis žmogus. Taigi, televizija, kaip vaizdinė priemonė, yra labai „patogi“ sklisti masinei kultūrai, kuri visų pirma reiškiasi vaizdų pagalba.

Televizija – tai pagrindinė laisvalaikio forma daugelyje šalių, neišskiriant ir Lietuvos. Nei viena kita visuomenės informavimo priemonė taip neužvaldė šiuolaikinės žmonijos kaip televizija. Televizija kartais net vadinama visuotiniu ritualu. Ji padeda sklisti kultūrai, žinioms, informacijai. Kaip ir kitos visuomenės informavimo priemonės, televizija – tai ir įvairios propagandos, socialinės kontrolės bei reguliavimo instrumentas. Ji pateikia gyvenimo būdo modelius, elgesio normas, vertybių sistemą. Svarbu pažymėti, kad visuomenės informavimo priemonės, pateikdamos tam tikrus elgesio modelius, iššaukia visuotinį konformizmą, nes dauguma žmonių pradeda aklai vadovautis visuomenės informavimo priemonių siūlomais elgesio modeliais bei normomis. Kai kurių mokslininkų nuomone, visuomenės informavimo priemonės įsiskverbė ne tik į mūsų išorinės realybės supratimą, bet ir į mūsų savęs pažinimo sritį: visuomenės informavimo priemonės pateikia mums kriterijus, kuriais remiantis mes vertiname save, formuoja mūsų tikslus bei būdus juos pasiekti.

Tačiau televizija – visų pirma masinės kultūros platintoja ir propaguotoja, taigi ir dauguma jos pateikiamų žiūrovams gyvenimo būdo modelių bei elgesio normų yra masinės kultūros produktai. Televizija platina masinius įvaizdžius: ko siekti, ko norėti, kaip rengtis, elgtis ir pan. Ji diktuoja madas, modeliuoja gyvenseną, jauseną, galvoseną; formuoja nuomones, skonį (visuomenės informavimo priemonių skleidžiamos masinės kultūros pasekmė – prastėja gyventojų estetinis bei meninis skoniai). Ji taip pat propaguoja ir masinės kultūros skleidžiamą vartotojišką psichologiją. Beje, mūsų gyvenimo komerciškėjimas, žiūrėjimas į gyvenimą per „rinkos akinius“, taip pat yra vienas veiksnių, sąlygojančių masinės kultūros sparčią plėtrą mūsuose.

Ne tik daugėja žmonių, žiūrinčių televiziją, skaičius, bet kartu nuolatos auga ir televizijos žiūrėjimo dažnumas bei trukmė. O kuo ilgiau bei dažniau žmonės žiūri televiziją, tuo mažiau jie sugeba atsirinkti – visuomenės informavimo priemonių siūlomos vertybės, elgesio būdai tampa „savi“, esantys individo viduje.

Paaugliai ir žiniasklaida

Kaip liudija įvairių tyrimų rezultatai bei gyvenimiška praktika, vaikai televizijos laidas pradeda žiūrėti nuo pat ankstyvosios vaikystės ir prie televizorių ekranų praleidžia vis daugiau laiko (reikia pažymėti, jog vaikai neretai žiūri ne tik jiems, bet ir suaugusiesiems skirtas laidas).

Vienoje mokykloje buvo atliktas tyrimas 6-7 klasėse, kurio rezultatai parodė kiek laiko mokiniai praleidžia prie televizoriaus.

I. Kiek laiko per dieną praleidi prie TV? vaikų atsakymai buvo tokie:

Laiko praleidimas prie TV

Taigi iš vaikų atsakymų matome, kad didesnioji dalis 10-12 metų paauglių prie TV praleidžia 2 -3 valandas per dieną (28 %), 26 % praleidžia prie TV daugiau nei 3 valandas, 19 % žiūri TV 1-1,5 valandos,
1,5-2 valandas ir 12 % žiūri TV mažiau nei 1 valandą per dieną.

II. Į klausimą „Pažymėk laidas, kurias žiūri per TV“ vaikai atsakė sekančiai:

Mokinių žiūrimiausios laidos

Matome, kad daugiausia vaikų per TV žiūri animacinius filmukus ir filmus vaikams – 81 % berniukų ir 83,9 % mergaičių, kai tuo tarpu tik 24 % berniukų ir 38 % mergaičių žiūri laidas vaikams. Taip pat gana daug vaikų žiūri tokias laidas kaip „Dviračio žynios“, „Įvairūs realybės šou“, Abipus sienos“.. Tenka konstatuoti, jog gana didelė dalis apklaustųjų vaikų savo atsakymuose paminėjo tokias ne vaikams skirtas laidas kaip“S-14“ ( žiūri 33,1 % berniukų ir 20,4 % mergaičių) bei „Byvis ir Tešlagalvis“(bei panašius animacinius filmus) (žiūri 11,7 % mergaičių ir net 44,6 % berniukų).

III. Toliau vaikų buvo klausiama, kiek laiko per dieną praleidžia prie kompiuterio.

Laiko praleidimas prie kompiuterio

Taigi iš atsakymų matome, kad didesnioji dalis 10-12 metų paauglių prie kompiuterio praleidžia maždaug 1 valandą per dieną (35 %). 26 % praleidžia prie kompiuterio 1-2 valandas, po 12 % prie kompiuterio praleidžia 2-3 ir daugiau nei 3 valandas. 15 % apklaustųjų vaikų kompiuterio neturi.

Susumavus rezultatus ir apskaičiavus laiko, praleidžiamo per dieną prie kompiuterio vidurkį, matome, kad visi mokiniai praleidžia prie kompiuterio vidutiniškai po 1 val. 17 min.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2433 žodžiai iš 4847 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.