Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija
5 (100%) 1 vote

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija

112131415161

TURINYS

1. ĮVADAS 2

2. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ NUSIKALSTAMUMO STATISTIKA 2

3. SOCIALINĖS IR PSICHOLOGINĖS PAAUGLIŲ DELIKVENTINIO IR NUSIKALSTAMO ELGESIO PRIEŽASTYS 3

3.1. Šeimos įtaka, auklėjimo stilius 4

3.2. Bendraamžių grupės įtaka 5

3.3. Žiniasklaidos įtaka 6

3.4. Mokyklinio ugdymo vaidmuo 6

4. POŽIŪRIAI 7

4.1. Biologinis požiūris 7

4.2. Ekonominis požiūris 8

4.3. Kultūrinis požiūris 8

4.4. Socialinės mokymosi prielaidos 8

5. PREVENCINIŲ PRIEMONIŲ CHARAKTERISTIKA 8

6. SPECIALIOJI PREVENCIJA 9

6.1. Paauglių neužimtumo ir nusikalstamumo priežaščių šalinimas 10

6.1.1. Vaikas ir šeima 10

6.1.2. Vaikas ir ugdymo institucijos 11

6.2. Jaunimo darbo organizavimas, įdarbinimas 12

6.3. Žiniasklaidos panaudojimas 13

7. IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

1. ĮVADAS

Vaikai- mūsų ateitis, todėl labai svarbu, kad jie užaugtu pilnaverčiais žmonėmis, piliečiais. Visa kiek vieno vaiko gyvenimo periodą, ji lydime mes, suaugusieji: tėvai, globėjai, mokytojai, auklėtojai ir t.t. todėl nuo mūsų priklauso, ar teisingai užauginsime vaikus, ar tinkamai paruosime juos gyvenimui.

Nepilnamečiu nusikalstamumas negatyvus reiškinys, su kurio susiduria kiekviena visuomene. Visi suprantame, kad si reiškinį reikia stabdyti arba bent jau mažinti. Bet turbūt ne kiekvienas suprantame, kaip gyliai įaugusios nusikalstamumo elgesio šaknis. Nepilnamečių nusikalstamumo mažinimas – ne tik policijos ar kitu valstybiniu institucijų reikalas. Tai – kiekvieno mūsų pareiga.

Paaugliu nusikalstamumui riboti kuriamos moksliškai pagrįstos koncepcijos, steigiamos institucijos, sudarančios vientisa sistema ir skatinančios socialiai priimtina vaiku ir jaunimo veikla, apribojančios ir slopinančios socialiai nepriimtino elgesio apraiškas. Socialinio elgesio formoms budingas kompleksinis sąlygotumas, t.y.žmogaus elgęsis priklauso ne vien nuo asmens, bet ir nuo supančiu socialinių dariniu ( šeimos, draugu, institucijų ir kt.). Taigi. Siekiant įtakoti žmogaus elgesį, būtina įtakoti ne tik ji patį, bet ir visą jį supančią aplinką.

Organizuojant vaikų ir jaunimo nusikalstamumo prevenciją, visų pirma susiduriama su jų užimtumo problema, Vaikų ir jaunimo užimtumas laikomas nusikalstamumo prevencijos ašimi.

Bet kokia veikla, kuria siekiama kreipti vaiko socializacijos procesą vaikui ir visuomenei naudinga linkme, pirmiausiai turi remtis vaiko interesais. Šią principine nuostata įtvirtina tiek tarptautines, tiek ir nacionalines teises normos. Ji reiškia, jog svarbiausia yra atpažinti ir suvokti vaiko problemas, siekti jas šalinti arba švelninti jų poveikį ir siūlyti tai, ko vaikui labiausiai reikia, kad kas galėtų ji motyvuoti ir skatinti gyventi kitaip.

Šeima, mokykla, bendraamžiai ir žiniasklaida yra pagrindiniai socializacijos faktoriai, nuo kuriu didžiąja dalimi priklauso bręstančio žmogaus socialinis mokymasis, socialiniu įgūdžių formavimasis.

Svarbu vaidmenį šioje sistemoje vaidina ir kitos institucijos, jose dirbantis asmenis, su kurias vaikai ir jaunimas dažniau ar rečiau susiduria: vaikų teisiu apsaugos tarnybos, policija, globos ir pataisos įstaigos, darbo biržos, nevyriausybines organizacijos ir kt. Nuo jų profesionalumo ir veiklos formų gali priklausyti daugelių jaunu žmonių ateitis

2. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ NUSIKALSTAMUMO STATISTIKA

Vaikų ir paauglių nusikalstamumas yra sudėtinė ir ypač specifinė bendro nusikalstamumo dalis. Vaikų (asmenų iki 18 metų) nusikaltimai dideli nėrimą kelia ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos gyventojams. Pastebėta, kad vaikų ir jaunimo nusikalstamumas tolydžio didėja netgi tose šalyse, kuriose bendro nusikalstamumo lygis mažėja. Si jaunimo nusikalstamumo kilimą, kuris prasidėjo XX a. Šeštąjį dešimtmetį, iš dalies galima paaiškinti siu industrijos plėtrą ir tos plėtros daromų šalutiniu poveikiu: tam tikru gyventojų sluoksniu socialines problemos, socialine atskirtis, susvetimėjimas, narkotikai, vartojimo visuomenes formavimasis, bedarbystė, vaiku prostitucija ir pan. Jaunimo padarytu nusikaltimų ypač padaugėję pereinamuoju šalies raidos laikotarpiu.

1997m. Lietuvoje atlikti kriminologiniai tyrimai parode, kad daugiau kaip du trečdaliai respondentu būdami paaugliai yra padarę administracinį teises pažeidimą ar nusikaltimą, bet nebuvo nubausti dėl įvairių priežasčių: nebuvo sulaukia baudžiamosios

atsakomybes amžiaus, susitaikė su nukentėjusiuoju ir jis nesiskundė teisėsaugos institucijoms, įvykį ,,užglaistė“ tėvai, apie dalyvavimą muštinėse, nedideli chuliganizmą smulkią vagystę niekam nebuvo pranešta ir kt. (G. Sakalauskas, 1999). Vadinasi, šio amžiaus tarpsnio jaunuoliams asocialius elgesys labiau yra norma nei nukrypimas nuo jos. Šie teises pažeidimai yra labai kryptingo pobūdžio ir masto.

Europos sąjungos duomenimis, vaikų ir jaunimo ,,perėjimo“ i suaugusiųjų gyvenimą periodas trunka vis ilgiau. 1987m. 50% darbą turėjusiųjų jaunuoliu buvo 18 metų, o 1995 –aisias tai jau buvo dvidešimtmečiai. Ilgėjant socialines brandos laikotarpiu, tiko ir daugiau pavojų.

Vis dėlto neretai tendencingai ,, ypač žiniasklaidoje“ pateikiama vaikų ir jaunimo nusikalstamumo problema turėtu klaidinti. Situacija analizuoti
ir spręsti kylančias problemas yra būtina, tačiau vaikų ir jaunimo nusikalstamumo situacija Lietuvoje nėra dramatiška t.y. negalima teigti, jog realiai tikrais nusikaltėliais tampa labai daug vaikų. Nors registruotas vaikų nusikalstamumas ir didėja, 1998m. 65- iems asmenims nuo 14 iki 17metų. Teka vienas šios amžiaus grupes nusikaltęs asmuo. Tai reiškia, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kur kas yra daugiau tokių vaikų (bent jau statistiškai), kuriems intensyvus nusikalstamas elgesys nėra budingas. Tais pačias metais tikimybė Lietuvos gyventojui nukentėti nuo tokio amžiaus asmens (registruoto) nusikaltimo budo lygį 0,001% (nuo suaugusiojo- 0,02%).

Dažniausiai vaikų ir jaunimo padaromų nusikaltimų struktūra šiose šalyse yra beveik identiška- jiems budingas grupiškumas, truputį daugiau chuliganiškumo pobūdžio nusikaltimo, paliginti su bendru nusikalstamumu. Nors didžiausią vaikų ir jaunimo nusikaltimų dalį sudaro turtiniai nusikaltimai (vagystes ir plėsimai), dažni yra smurtiniai nusikaltimai. 1998m. Lietuvoje padarytų turtiniu nusikaltimų dalis nusikalstamumo struktūroje sudarė 70%, smurtinių nusikaltimų- apie 10- 15% ne itin dažnai pasitaikantis smurtiniai nusikaltimai (lyginant su turtingas), visuomenėje sukelia neproporcinga smarkia reakcija.

Chuliganizmas vaikų nusikaltimų struktūroje sudarė 7%, o visu amžiaus grupių padarytuose nusikaltimuose – 3.8%. Svarbus vaidmuo šio amžiaus tarpsnių tenka bendraamžių grupėms. Todėl 65% (1998m.) nusikaltusių vaikų nusikaltimus padarė grupėmis. Visoms grupėms budinga tai, kad dalį vaikų padarytų nusikaltimų ( apie 25%) padaro mažas nusikaltusių vaikų skaičius (apie 2- 3%), t.y. tie, kuriems nusikaltimais tapo gyvenimo būdu (išaiškinami vaikai, kurie jau būna padare po 60- 70 nusikaltimų).

3. SOCIALINĖS IR PSICHOLOGINĖS PAAUGLIŲ DELINKVENTINIO IR NUSIKALSTAMO ELGESIO PRIEŽASTYS

Kaip ir kodėl mūsų vaikai išmoksta agresyvaus elgesio modelio, tampa delinkventais, t.y. padidintos rizikos vaikais ir paaugliais? Ar galima, remiantis agresyvumu vaikystėje, prognozuoti agresyvumą brandos amžiuje? Į šį klausimą mokslininkai atsakė: taip, ypač berniukams. Ankstyvoji agresija, pasireiškianti mokykloje, gali virsti antisocialiu agresyvumu jaunystes metais, t.y. kriminalinio elgesio, fizinė agresija smurtiniu elgesių šeimoje ir kitais žmonėmis.

Dažnai agresija vadinamas toks elgesys, kuriuo vykdomas fizinis ar žodinis smurtas kito asmens atžvilgių. Taigi agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys, siekiant pakenkti ar sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo ar kaip iš anksto numatyta priemone tikslui pasiekti. Agresyvumo tyrimai patvirtina, kad agresyvus elgesys- tai prigimties ir patirties sąveikos rezultatas.

Vaikų agresyvaus elgesio modelis remiasi trimis pagrindimais šaltiniais . Pirmasis šaltinis- šeima. Šeimoje gali būti demonstruojami agresyvaus elgesio modeliai ir tuo pačių jie pastiprinami. Vaikų agresyvaus elgesio tikimybė priklauso nuo to, ar jie susiduria su agresija namuose. Antrasis šaltinis bendraamžių grupes poveikis. Agresijos vaikai mokosi tarp bendraamžių, dažnai patirdami agresyvaus elgesio svarbą, ypač žaidimų metų. Trečias- visuomenes informavimo priemonių įtaka. Vaikai mokosi remdamiesi ne tik realias pavyzdžiais (bendraamžių, šeimos narių elgesiu), bet ir simboliais, kurios pateikia pvz., televizija.

3.1. Šeimos įtaka, auklėjimo stilius

Pagrindiniai vaiko elgesio vystymąsi nulemiantys faktoriai šeimoje yra: šeimos harmonijos ir disharmonijos laipsnis, tėvų vaikų tarpusavio santykių pobūdis, tėvų reakcijos į netinkama vaiko elgesį, tarpusavio santykių atmosfera tarp brolių ar seserų.

Tyrinėtojai nustatė priklausomybe tarp negatyvių tėvų- vaiko tarpusavio santykių ir vaiko agresyvumo. Jei vaikų prasti tarpusavio santykiai su vienų ar abiem tėvais, jei vaikai patiria, kad juos laiko nevykėliais arba jie nejaučia tėvų palaikymo, tikėtina, kad jie įsitrauks į nusikalstama veiklą, bus agresyvus savo tėvams ir bendraamžiams (Nepilnamečių kriminalinė justicija, 2001).

Svarbus veiksnys yra emocinis atstūmimas, t.y. abejingumas vaikui, jo dvasinių poreikių ignoravimas, vaiko sutapatinimas su nemaloniais įvykiais ar kliūtimis, bet kokių vaiko veiksmų kritiškas bei užgaulus vertinimas ir pan.

Emocinis atstūmimas gali sukelti neigiamų padarinių:

1) Padidinta arba gynybiška nepriklausomybe. Iš pradžių, didėjant atstūmimui, vaiko priklausomybė nuo tėvų didėja. Tačiau, vis stiprėjant emociniam atstūmimui, nuo tam tikro momento vaiko nepriklausomybes ima mažėti ir jis tampa vis labiau nepriklausomas.

2) Agresija. Agresyvios reakcijos vaikui tampa natūralia išeitimi iš nuolatinių situacijų, todėl ilgainiui agresyvumas gali tapti asmenybes bruožų.

3) Emocinis nejautrumas. Vaikai, nepatyrę tėvų meilės neturi atitinkamo elgesio modelio. Norėdami apsaugoti save nuo psichinių traumų, bendraudami su žmonėmis, išlaiko didele distancija.

4) Sumenkintas savęs vertinimas. Jei tėvai- reikšmingiausi žmonės- juos
bei jų nemyli, tai vaikai mano esą netikę ir neverti meilės.

5) Neigia pasaulio samprata. Atstumti vaikai mažai ko tikisi iš gyvenimo, jų manymu, jis nedraugiška, priešiška, nepatikima, nemaloni ir net žiauri aplinka.

6) Emocinis nestabilumas. Atstumti vaikai pradeda labai jautriai reaguoti net į nedideliais kasdienes frustracijas, dėl to dar labiau komplikuojasi santykiai tarp žmonių.

Manoma, kad emocinis atstūmimas daro didžiausią poveikį vaiko asmenybei nuo dviejų iki dvylikos metų. Tyrinėjant tėvų kišimąsi i vaikų tarpusavio santykius šeimoje, buvo nustatyta, kad vaikai dažniau naudoja fizine ar žodine agresiją prieš vieninteli brolį ar seserį nei prieš visus likusius vaikus, su kurias bendrauja. Akivaizdu, kad vaiko tarpusavio santykiai su broliu ar seserimi veikia agresyvaus elgesio mokymąsi. Pastebėta, kad be tėvų įsikišimo agresyvūs santykiai tarp vaikų gana reti dėl nelygių jėgų, kurias nulemia amžiaus skirtumas. Yra žinoma, kad jaunesnieji šeimos nariai dažniau pradeda muštines. Bet to jai tėvai nebaudžia nei vieno iš vaikų, vaikai retai būna agresyvus.

Nustatyta, kad griežtos bausmes siejasi su santykinai aukštu vaikų agresijos lygiu, o nepakankama vaikų priežiūra ir kontrolė- su aukštu asocialumo lygių, dažnai lydimu agresyvaus elgesio. Tėvų, kurie nekontroliuoja vaikų elgesio ir nenuosekliai taiko bausmes, vaikai paprastai elgiasi asocialiai.

Priežiūros nebuvimas, dažniausiai pasireiškia tuo, jog tėvai nesirūpina savo vaikais, nesidomi jų veikla, interesais, ateitimi, leidžia vaikui elgtis nepriimtinai ( vartoti alkoholi, narkotikus, rūkyti ir pan.). Visais atvejais kai šeimoje nėra priežiūros ir kontrolės tikėtina, jog vaikai neišmoks kontroliuoti nepriimtinų savo impulsų, pateks i asocialiu asmenų ar grupių poveikio zona ir perims asocialias vertybes ir normas.

Hipergloba – tai priešingas auklėjimo stilius, kuomet vaikas yra nuolat kontroliuojamas, ji stengiamasi apsaugoti nuo įvairių pavojų, kai tėvai siekia už vaiką išspręsti įvairias problemas ir pan. Skiriamos dvi hiperglobos formos- dominuojančioji ir nuolaidžioji.

Dominuojančioji hipergloba pasireiškia smulkmeniška vaiko kontrolė, sudėtinga draudimų sistema, tėvu valios primetimų sprendžiant įvairias problemas. Toks auklėjimo stilius slopina vaikų savarankiškumą, iniciatyva ir atsakomybės jausmą, formuoja infantilia asmenybe. Ypač paauglystėje dominuojančioji hipergloba gali paskatinti nuolatinius konfliktus su tėvais, stiprias emancipacijos reakcijas, o kartais- visišką tėvų reikalavimų ir draudimų atmetimą (šiuo atveju, tikėtinas vienų ar kitų asocialaus elgesio formų pasireiškimas).

Nuolaidžioji hipergloba – tai pernelyg didelis vaiko lepinimas, tėvai stengiasi globoti vaiką, atleisti ji nuo nemaloniu pareigų, patenkinti visus vaiko norus. Toki vaiką gaubia žavėjimosi ir garbinimo atmosfera, nekritiškai vertinami jo laimėjimai ir pasiekimai.

Prieštaringas auklėjimas pasireiškia tuo, kad šeimos narys (tėvas arba motina, tėvai arba seneliai) taiko nesuderinamas poveikio priemones arba nenuoseklia bei nepastovia disciplina. Pvz., Vienas iš tėvų ką nors leidžia vaikui, kitas – draudžia, vienu atveju- griežtai nubaudžia, kitu- nekreipia i tai dėmesio ir pan. Toks auklėjimas gali paskatinti dviveidiškumo formavimąsi, tai pat padidina asocialaus elgesio pasireiškimo tikimybe. Berniuku- teises pažeidėjų- šeimose ypač paplitusi tokia prieštaringa auklėjimo kombinacija: tėvas kelia vaikui pernelyg griežtus reikalavimus, varžo ir kontroliuoja ji, o motina laikosi kitos, nepaprastai atlaidžios pozicijos. Galima manyti, jog panašius padarinius gali sukelti ir toks auklėjimo būdas, kai egzistuoja neatitikimas tarp tėvų elgesio ir vaikams keliamų reikalavimų. Pvz., tėvai reikalauja iš vaikų santūrumo bei susivaldymo, o patys elgiasi ūmiai ir agresyviai. Svarbus uždavinys tėvams- ne tik užtikrinti gera vaikų priežiūrą bei disciplina, bet ir pozityviai paskatinti jų elgesį. Tėvai atkreipia dėmesį i pageidautinu vaikų veiksmus ar poelgius, suteikia jiems pozityvu grįžtamąjį ryšį bei padrąsina. Delinkventų tėvai mažiau laiko praleidžia su savo vaikais, nepakankamai skiria jiems dėmesio, nepaskatina už gera elgesį. Skatina ryšius su asocialiais bendraamžiais.

3.2. Bendraamžių grupės įtaka

Vaikai išmoksta įvairių elgesio modelių bendraudami su kitais vaikais. Triukšmingi žaidimai faktiškai gali būti paliginti su ,,nepavojingų“ būdu išmokti agresyvaus elgesio. Bendraamžiai nemyli agresyviu vaikų ir dažnai jiems prikabina ,,pačių nemaloniausių“ etikete. Tuomet vaikas, kurio vaiko nepriima viena grupe, priimtas i kita grupe, ir netgi joje atlikti svarbų vaidmenį. Paprastai agresyvus vaikai patenka į taip pat agresyvių vaikų grupes. Jie linkę susijungti.

Pradėjusiu lankyti mokykla, nepalankiomis šeimos sąlygomis išaugusių vaikų padėtis, paliginus su jų bendraamžiais, dažnai yra blogesnė. Jie ateina i mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, o mokykloje, kaip žinia, vyrauja stipriai išreikšta vertinamoji aplinka.

Ypač daug neigiamų vertinimų gauną atsiliekantis, asocialus vaikai ir paaugliai. Atsiliekantis vaikai moksle nuo pat pirmos klasės kiekvieną dieną gauna didelį neigiama krūvį, dėl mokytojų ir klasės draugų nepalankiu vertinimų, nedraugiškumo, nepalankumo ir

net priešiškumo. Jei ir toliau jie kaupia negatyvia patirtį, tai vėliau jie ne tik atsilieka, bet ir užima klasėje nepatenkinamą padėtį.

Atstumtųjų padėtis, nuolatiniai konfliktai, įtampa ir nepastovumas skatina juos ieškoti kokios nors išeities. Todėl, stengdamiesi neutralizuoti klasės draugų ir mokytojų neigiamus vertinimus, paslėptą ar atvirą antipatiją sava atžvilgiu, jie pradeda ignoruoti bet kokius poveikius, elgiasi šiurkščiai ir įžūliai, naudoja fizinę jėgą, grasinimus ir prievarta, remdamiesi savo fiziniu pranašumu arba asocialia grupe (manęs klasėje nemėgo, bet užtat bijojo). Izoliuoti bet atstumti savo klasėje, asocialūs paaugliai pradeda aktyviai ieškoti kitos aplinkos, kuri juos priimtų kur jie galėtų susilaukti pritarimo, paskatinimo. Dažniausiai jie patenka į tokių pat atstumtųjų bendriją.

Nutrūkus pozityviems ryšiams su klase, asocialūs paaugliai sudaro mažas grupes su savomis elgesio normomis, vertybių sistema ir interesais arba patenka į jau egzistuojančias asocialaus kryptingumo grupes. Pastarosios grupės atstumtiems vaikams tampa pagrindine ir dažnai vienintele aplinka, kur jie gali patenkinti daugelį nepaprastai svarbių poreikių- savęs įtvirtinimo, priklausomybes, pripažinimo bet pritarimo, naujų įspūdžių, globos bei užtarimo, saugumo ir kt. Galiausiai negalima pamiršti, kad prieš patekdama i asocialia grupę, asmenybė patiria kitų svarbių faktorių poveikį, kurie dažniausiai ir nulemia jos kontaktus su šia grupe. Ankščiau patirta netinkama disciplina bei kontrole šeimoje, akademinės nesėkmės mokykloje ir bendraamžių atstūmimas leidžia prognozuoti asmenybės prisijungimą prie asocialios grupės.

3.3. Žiniasklaidos įtaka

Ji atlieka labai svarbų ir galingą poveikį asmenybės socializacijai, ypač televizija, pasižyminti informacijos įvairove. Įskyla klausimas, kokį poveikį besiformuojančiai vaiko asmenybei daro televizijos laidos ir ar jų žiūrėjimas yra tik nekenksmingas laiko praleidimas. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą yra sunku, nes tai priklauso tiek nuo konkrečių laidų pobūdžio, tiek nuo vaiko susiformavimo lygio. Vaikai labiau pasiduoda televizijos laidų įtaigai, poveikiui, nes dar neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą fantazijų pasaulį nuo realybes. Stebėdami filmų (animacinių filmukų) herojų agresiją, vaikai nesunkiai gali išmokti, o vėliau ir sėkmingai panaudoti įvairias agresyvaus elgesio formas.

Kaip rodo daugelio tyrimų duomenys, agresyvaus turinio filmų žiūrėjimas skatina vaikų agresyvumo didėjimą. Jie labiau linkę naudoti agresiją spręsdami konfliktus ir vertine ją kaip veiksmingą priemonę. Be to, demonstruojama prievarta gali sumažinti žmogaus jautrumą smurtui realiomis sąlygomis. Šis jautrumo sumažėjimas buvo užfiksuotas tiriant tiek vaikus ,tiek suaugusius. Tačiau reikia pasakyti, kad toks jautrumo sumažėjimas nėra ilgalaikis. Praėjus 5-6 dienoms po smurtinių filmų žiūrėjimo, jis vėl atsinaujina. Vis dėlto, kai kuriais atvejais smurtinės TV laidos gali sukelti ir ilgalaikius efektus.

Jeigu vaikas dažnai mato, kaip jo mėgiamas TV filmų herojus pasiekia tikslą, naudodamas smurtą ir agresiją, jis gali padaryti išvadą, jog agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas. Jeigu TV laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamus rezultatus kasdienėje vaiko veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti jo elgesyje ir išlikti ilgą laiką po to, kai jis stebėjo demonstruojamą smurtą. Šia išvadą patvirtina ir pakartotinių tyrimų duomenys. Ryšiui tarp matomo smurto bei agresyvaus vaikų elgesio turi įtakos ir kiti faktoriai:

• šeimoje vyraujantis nekontroliuojamas TV laidų žiūrėjimas;

• ilgalaikis (keturias ir daugiau val. per diena) TV laidų žiūrėjimas iki mokykliniame amžiuje;

• ilgalaikis smurtinių programų žiūrėjimas mokykliniame amžiuje;

• tėvų pabrėžiama fizinė jėga kaip disciplinos palaikymo priemonė;

Vaikai, kurie patyrė minėtą šeimos sąlygų ir TV laidų poveikį, pasižymėjo lėtesne branda, buvo įtarūs ir nepasitikėjo išoriniu pasauliu, buvo agresyvesni ir nerimastingesni, blogiau adaptavosi mokykloje. Tarp kitų faktorių , turinčių įtakos ryšiui tarp matyto smurto ir agresyvaus elgesio, minimi: vaiku populiarumas tarp bendraamžių, jų akademiniai laimėjimai, identifikacijos su TV herojais laipsnis, tikėjimas demonstruojamo smurto realumu ir agresyvaus turinio fantazijos… Toks šių vaikų elgesys atriboja juos nuo bendraamžių ir vėl sugrąžina prie TV ekranų. Agresyvesni vaikai labiau fantazuoja apie agresiją ir smurtą, žiūri daugiau prievartinių TV laidų ir tai skatina juos elgtis dar agresyviau. Taigi tarp vaikų agresyvaus elgesio, smurtinių TV laidų žiūrėjimas formuojasi sąveika, kuri gali nulemti ilgalaikius efektus bei skatinti nepageidautinų asmenybės elgesio formų įsitvirtinimą.

3.4.

ugdymo vaidmuo

Mokykla- tai vienas iš nepilnamečio socializacijos agentų. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakrypsį nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptu vaiką visuomenei priimtina kryptimi mokykloje svarbus yra ir juos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius, ypač į nepažangius: jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis (V. Motiejūnas, 1998).

Problematiška ir tai, kad nevisi turi galimybe įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenes ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais- neteisėtais būdais.

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja vaikų, sunkiai pritampančių mokykloje, stokojančių mokymosi motyvacijos arba dėl nepalankių socialinių sąlygų negalinčių lankyti mokyklos. Vis daugiau vaikų netenka tėvų globos, yra socialiai bei pedagogiškai apleidžiami.

Mokykla gali teigti paramą ir pagalbą daugeliui vaikų, kurie dėl vienokios ar kitokios priežasties yra rizikos zonoje. Bet ir pati mokykla gali būti rizikos zona. Čia susitinka įvairūs stiprūs norai, reikalavimas prisitaikyti prie socialinės mokyklos aplinkos. Prisitaikymas gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Dažnai mokyklose susiduriama su jungimosi į įvairias grupes problema.

Mokyklos darbo formos nėra visiškai pritaikytos prie kiekvieno moksleivio poreikių. Pedagogikos teorija dažnai yra tokia pat kaip ir nacionalinės ekonomikos teorija. Teorija tinka tik tuo atveju, kai tam yra visos reikalingos sąlygos. Pedagogikos teorija sako, kad vaikas nori mokytis, gali susikaupęs sekti tai, kas jam yra dėstoma, iš dalies gali dirbti savarankiškai, dirbti kartu su klasės draugais ir t.t. Tačiau realybė nesutampa su teorija. Tuomet žlunga sistema. Atsiranda problema, kad mokytojas nėra pasiruošęs priimti kiekvieną vaiką pagal jo poreikius. Vėliau tai gali vaikui išaugti į didelius sunkumus. Ir tai reiškia, kad pati mokykla yra rizikos zona.

Specialiai darbui su vaikais rizikos zonoje kiekvienoje mokykloje yra atitinkami specialistai: specialieji pedagogai, mokyklų kuratoriai, psichologai, logopedai, mokytojų asistentai, specialistai, padedantis mokiniams pasirinkti specialybę.

4. POŽIŪRIAI

4.1. Biologinis požiūris

Nusikalstamumo priežasčių ieškoma biologinėse nusikaltėlio charakteristikose, teigiama, jog dalis asmenų gimę nusikaltėliais su jiems budingomis biologinėmis savybėmis. Daroma išvada, kad nusikaltimas yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys, kaip ir žymimas ,mirtis, psichine liga, todėl nusikaltėlio negalima pataisyti. Ji galima arba sunaikinti, arba visiems laikams izoliuoti nuo visuomenes. Šios teorijos salininkai buvo įsitikinę, kad apsigimusio nusikaltėlio bruožai pasireiškia ne tik jo elgesiu, bet ir kūno ypatybėmis, būtent kaukoles forma, ranku ilgiu, gausiu plaukuotumu ir t.t. Pagal šias ypatybes buvo bandoma netgi nustatyti, koky nusikaltimą jis padarys- nužudymą, išžaginimą, vagyste ar kita. Buvo manoma, kad vien anatominiu požymiu užtenka, kad potencialiam nusikaltėliui butu galima taikyti prevencines priemones. Šios teorijos kritikai pabrėždavo, kad ji ignoruoja nusikalstamumo ryši su socialinėmis sąlygomis, neturinčiomis nieko bendra su biologinėmis atskiru asmenų organizmo savybėmis. Be to, vėlesni mirimai parode, kad biologines savybės, priskirtinas nusikaltėliams, gali turėti bet kuris žmogus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3572 žodžiai iš 7129 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.