Nepilnos šeimos
5 (100%) 1 vote

Nepilnos šeimos

11213141

ĮVADAS

Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Tėvai – pirmieji vaiko ugdytojai. Jie atsako už vaiko augimą, auklėjimą, bei lavinimą. Šeimos pagrindas yra jos narių bendravimas ir bendradarbiavimas, grindžiamas meile, tarpusavio supratimu, pagarba, parama, atjauta. Tuo įsimintinesnė ir turtingesnė asmenybė joje augs, tuo didesnę dorinę patirtį jis sukaups. Tačiau šiuolaikinės šeimos labai įvairios ir ne visos vaidina vien tik teigiamą vaidmenį vaiko elgesio formavime. Todėl šiame referate aš norėčiau daugiausiai aptarti ne teigiamus, o neigiamus šeimos aspektus, kurie trukdo vaikui normaliai vystytis.

Didžiąją dalį visų šiuolaikinių šeimų sudaro nepilnos šeimos, t. y., kai sutuoktiniai yra išsiskyrę arba vienas iš jų miręs. Todėl pirmiausiai šiame referate peržvelgsiu šių šeimų problemas, susijusias su vaikais, dažniausiai daromas išsiskyrusių sutuoktinių klaidas, žalojančias vaikų psichinę sveikatą ir tai, kaip vaikams išaiškinti vieno iš tėvų mirtį.

Antroji tema „ Tinkama ir netinkama meilė“ labai įdomi. Tinkama meilė – tai jausmas, kurio reiškimas vaikui suteiks sveikatos ir teisingai auklės. Tuo tarpu netinkama meilė trukdo vaikui emociškai bręsti. Netinkamos meilės yra kelios rūšys, todėl ties jomis ir plačiau atsistosiu.

Vienas iš netinkamos meilės tipų yra tėvų alkoholikų meilė. Aš ją išskyriau kaip plačią atskirą temą, nes šiuolaikinėje visuomenėje tai labai dažnai pasitaikanti problema. Suaugę alkoholikų vaikai galbūt nebus tokie kaip jų tėvai, galbūt visiškai kitaip auklės savo vaikus, tačiau tam tikros pasekmės jausis visą gyvenimą. Aš jas ir aptarsiu trečiojoje dalyje.

Aptarus vaikų užaugusių alkoholikų šeimoje problemas, norėčiau paminėti dar vieną didelę šiuolaikinę problemą – narkomaniją. Paskutiniame skyriuje trumpai peržvelgsiu tai, kaip šeima įtakoja vaikus kelyje į narkomaniją.

NEPILNOS ŠEIMOS

Šiuolaikinės šeimos labai įvairios. Ne visiems pasitaiko laimė užaugti darnioje, pilnoje šeimoje, kurioje dominuotų meilė, harmonija, kantrybė, pagarba, atvirumas, kai vaikas jaučiasi saugiu. Šiandieninė statistika rodo, jog daugėja, nepilnų šeimų, o nepilnose šeimose užaugę vaikai, nesugeba tinkamai auklėti vaikus, nes dažniausiai patys neturėjo gražaus, gero bendravimo pavyzdžių.

Apie nepilnas šeimas dažniausiai kalbama dviem aspektais:

• Kai išyra santuoka

• Kai vienas iš sutuoktinių miršta

Abiem netekties atvejais neišvengiama neigiamo poveikio vaikams. Vaikams tėvų netektis visada yra skaudi, bet skaudžiausia ji būna ankstyvame amžiuje. Nustatyta, kad ilgesnis kūdikio atskyrimas nuo motinos, rimtai dezorganizuoja kūdikio elgesį. Tokia netektis, įvykusi iki 6 mėnesių amžiaus, nuskurdina kūdikio pojūčius. Kūdikiai, kurių niekas neglaudžia ir mažai kalbina, yra nestimuliuojami. Netgi dirbtinai nuo motinų atskirti vaikai patalpinti darželiuose, lopšeliuose sunkiau adaptuojasi gyvenime, jiems taip pat dažniau išsivysto psichopatiniai simptomai.

Tolesnis vaiko vystymasis, netekus vieno iš tėvų, priklauso nuo vaiko lyties, amžiaus, temperamento, tarpusavio ryšių su likusiuoju sutuoktiniu. Mergaitės, lyginant su berniukais, adaptuojasi geriau. Berniukams netekties atveju išsivysto agresija, irzlumas, sutrinka savikontrolė. Tėvo netekties atveju berniukai mažiau domisi vyriško tipo veiklos formomis. Būdami impulsyvesni už mergaites, jie sukuria daugiau prielaidų antisocialiniam elgesiui pasireikšti.

Teik berniukai, tiek mergaitės tėvo netekties atvejais dažniausiai turi sunkumų mokydamiesi, nes stokoja dėmesio, yra išsiblaškę. Lyginant jų elgesį grupėje su draugais, buvo pastebėta, kad jie mažiau šypsosi, dažniau kažkuo skundžiasi, kartais netgi verkia. Yra nustatyta, jog tėvo netektis ne tik įtakoja verbalinius įgūdžius ir sugebėjimus, bet labiausiai daro įtaką kiekybiniams sugebėjimams. Iš dalies, turbūt, dėl to, kad aritmetiniai įgūdžiai ir suvokimas daugiausiai artimi vyrams.

Verta pakalbėti abiem aspektais apie nepilnas šeimas, nes kiekvienas šių atvejų gali turėti kitokią įtaką vaikų elgesio formavime.

Išsiskyrę tėvai

Išsiskyrusiųjų santykiai su savo vaikais viena didžiausių šiuolaikinių problemų. Neveltui ji taip plačiai gvildenama mokslinėje ir grožinėje literatūroje, meno kūriniuose. Tėvams skyrybos gali reikšti daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą, tuo tarpu vaikams tai gali atrodyti kaip pasaulio pabaiga.

Tyrinėtojai, lygindami išsiskyrusiųjų ir gyvenančių santuokoje panašaus amžiaus vaikų pasiekimus mokykloje, padarė išvadą, kad skyrybos gali turėti ilgalaikes pasekmes vaikams. Tos pasekmės gali įvairiai reikštis artimoje ir tolimoje ateityje: žemesniu išsilavinimo lygiu, mažesnėmis pajamomis, dažniau pasitaikančia bedarbyste, mažesnį prestižą turinčios veiklos pasirinkimu. Yra pastebėta ir psichologinių sunkumų. Tie sunkumai siejami su sėkmės stoka gyvenime, nepasitenkinimu draugais, šeima.

Išsiskyrusių tėvų ir vaikų santykiai daug priklauso nuo ekssutuoktinių tarpusavio ryšių. Gražina Matulienė savo knygoje „Šeimos psichologija“ išskyrė keturis tokius atvejus:

• Puikūs bičiuliai. Tokių esama apie 12 procentų. Net ir išsiskyrę tokie
sutuoktiniai tebėra įsitraukę į vienas kito gyvenimą. Nei vienas iš sutuoktinių nesusituokia iš naujo. Vaikams leidžiama laisvai lankytis abiejų šeimose.

• Besikooperuojantys kolegos. Jų manoma esant apie 38 procentus. Jie sugebėjo sumažinti savo potencialius konfliktus ir turi tam tikrų ryšių. Tuos ryšius jie palaiko bendram vaikų labui.

• Pikti partneriai. Jų yra apie 25 procentus. Jie nesugebėjo įveikti savo pykčio ir priešiškumo, turi labai mažai bendrų ryšių, o ir tie patys – kartūs.

• Ūmūs priešai. Manoma jų esant apie 25 procentus. Tai sutuoktiniai, kurių ryšiai labai reti, bet visuomet priešiški ir nemalonūs.

Vaikų savijauta didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu ir kaip jie žiūri į savo vaikus. Blogiausia, ką tėvai gali padaryti – tai panaudoti vaiką kaip keršto priemonę kitam. Kitas gimdytojas gali būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuose kivirčuose dėl teisių į globą, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymų laiko. Tokio elgesio poveikis vaikui gali būti pražūtingas. Stresinė aplinka skatina agresiją, baimę, įžūlumą, grubumą, uždarumą, polinkį į vienatvę, irzlumą. Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvams ir nebūnant sutuoktiniams. Vaikai lengviau pergyvena tėvų skyrybų krizę, kai tėvai palaiko ryšius tarpusavyje, rūpinasi vaikais materialiai, kai vaikams nedraudžiama bendrauti su abiem tėvais.

Ir vis dėlto skyrybos daro neigiamą poveikį vaikams. Vaikai suvokia, kad jie asmeniškai nėra atsakingi už skyrybas, nežiūrint to, kai kurie kaltina save dėl tėvų santuokos žlugimo. Kartais vaikai motyvuoja tokią situaciją savo paties susikurtomis prielaidomis, pavyzdžiui „Tėvas išėjo iš namų, nes manęs labai nemėgo“.

Netektis mirties atveju

Mirtis yra stipriausia jėga žinoma žmogui. Sakoma, kad žmogus sąmoningai ar nesąmoningai jaučia baimę mirčiai, nes mirtis gali ateiti bet kuriuo momentu. Šeima mirties atveju neišvengiamai turi pagalvoti apie vaikus. Jiems į klausimą apie mirtį, verta atsakyti tiesiai ir garbingai. Aiškinant vaikams apie netektį reikėtų vengti:

• Nerealių istorijų ir prasimanymų.

• To, kuo patys tėvai netiki.

• Versti vaiką daryti klaidingas išvadas.

Su vaikais reikia būti teisingam. Jeigu artimas žmogus mirė nuo ligos, taip reikia ir paaiškinti. Kartais tėvai, saugodami vaikus nuo nemalonių dalykų, bando apsaugoti ir nuo liūdesio. Šiuo atveju liūdesiui trukdyti nederėtų. Jei mirties atveju vaikui bus meluojama, jis jausis nepatogiai. Geriau jam paaiškinti, jog su tuo, kurio netekome, esame atskirti laike ir erdvėje, tačiau negalutinai. Mirtis nutraukė mūsų ryšius, tačiau liūdesys neturi sumažinti meilės tam, ko netekome.

TINKAMA IR NETINKAMA MEILĖ

Vaiko asmenybę nuspalvina jo namuose tvyranti emocinė atmosfera. Ši tiesa atrodo akivaizdi, tačiau tik neseniai pradėjo pripažinti tėvų charakterio ir vaikų elgesio ryšį. Kai kurie tėvų vartojami auklėjimo būdai yra lengvai pastebimi ir akivaizdūs, juos galima tiesiogiai stebėti ir nesunku nustatyti jų įtaką vaiko asmenybei. Kiti auklėjimo būdai yra labiau užmaskuoti ir subtilesni, todėl apie juos galime spręsti tik iš netiesioginių apraiškų.

Pagal tėvų auklėjimo būdą skiriama tinkama ir netinkama meilė. Tinkama meilė apibrėžiama kaip jausmas, kurio reiškimas suteiks vaikui sveikatos ir teisingai auklės, bus palankus jo emocinei raidai ir pasitikėjimo savimi augimui. Tuo tarpu netinkamą meilę galime apibūdinti kaip jausmą, kurio demonstravimas vaikui trukdo emociškai bręsti, nes nepatenkina jo emocinių reikmių ir apsunkina tėvus vis didėjančia priklausomybe. Netinkama meilė taip pat gali trukdyti vystytis vaiko pasitikėjimui savimi. Labiausiai paplitę šie keturi netinkamos meilės tipai:

• Savininkiška meilė. Ši meilė pasireiškia tuo, kad tėvai stengiasi skatinti vaiko perdėtą priklausomybę nuo jų. Kol vaikas mažas, jo priklausomybė akivaizdi ir beveik absoliuti, bet jei priklausomybė vaikui augant nemažėja, ji tampa kliūtimi vaiko emocinės raidos kelyje. Tokie tėvai linkę elgtis su vaiku kaip su savo nuosavybe, kurią valdo, o ne kaip su būtybe, kuriai reikia išplėsti savo teises ir palaipsniui tapti nepriklausoma ir pasitikinčia savimi. Jei tėvai nepaisys vaiko teisės į nepriklausomybę, jis gali išaugti visiškai priklausomas ir be išlygų paklūstantis tėvams, bet nesugebantis išmokti gyventi šiame pasaulyje. Toks vaikas ateityje gali tapti valingų, įtakingų asmenų lengvu grobiu arba tėvų santykiai su augančiu vaiku blogės, jis vis mažiau pasiduos jų įtakai. Norint kad to neįvyktų, tėvai turi gerbti vaiko teisę būti pačiu savimi. Žinoma, tai nereiškia, jog reikia atsisakyti apribojimų – kiekvienam vaikui reikalingas vadovavimas ir disciplina. Tai reiškia, kad vaiką reikia skatinti galvoti, būti nuoširdžiu, jaustis asmenybe, kuri privalo vis daugiau ir daugiau atsakyti už savo veiksmus ir poelgius.

• Gundanti meilė. Ne visi tėvai žino, kad jų pačių vaikas gali į juos žiūrėti erotiškai ir reaguoti seksualiai. Nesąmoningai jie gali sustiprinti į juos nukreiptus seksualinius vaiko troškimus. Tėvas, nusirengiantis dukters akivaizdoje, arba motina, kuri maudo vonioje savo mokyklinio
berniukus, skatina seksualius jausmus ir fantazijas. Kai kurie tėvai leidžia vyresnio amžiaus vaikams miegoti su jais vienoje lovoje; jie myluoja ir glamonėja vieni kitus. Yra tėvų, kurie nemato nieko blogo, bučiuodami vaikus į lūpas arba ilgai ir tvirtai laikydami juos glėbyje. Jie kreipiasi į vaikus taip, lyg šie būtų jų meilužiai, ir tikisi iš jų asistavimo. Kai kurioms motinoms patinka šokti su savo sūnumis. Net vilkėdamos vonios chalatą, jos nesidrovi šokti su jais rokenrolo.

Toks tėvų elgesys neigiamai veikia vaiko seksualinį vystymąsi. Mergaitės auklėtos gundančių tėvų, linkusios užmegzti lytinius santykius su vyresniais vyrais, o gundančių motinų sūnus sukilę erotiniai impulsai gali pastūmėti į ankstyvus lytinius santykius. O kai kuriuos vaikus erotinis tėvų elgesys gali taip išgąsdinti, kad suaugę, jie ima apskritai vengti lytinio gyvenimo arba mėgina pasitenkinti su savo lyties asmenimis. Gundantiems tėvams reikia psichoterapeuto pagalbos.

• Ambicinga meilė. Tėvai, siekiantys patenkinti savo ambicijas per vaiką, bando jo gyvenime realizuoti savo svajones. Kuo labiau tėvai patenkina savo ambicijas per vaikus, tuo sąlygiškesnė tampa jų meilė, tuo daugiau ji priklauso nuo to, kaip gerai vaikai išpildė gausybę tėvų ambicingų lūkesčių.

Vienas iš žalingiausių ambicingos meilės tipų – tai motinos, kuri per dukters gyvenimą bando realizuoti savo romantiškas fantazijas arba seksualinius troškimus, meilė. Motina to pasiekia, nesąmoningai skatindama dukterį tokiems santykiams ar situacijoms, kuriose ji pati trokšta atsidurti. Mama įkyriai domisi savo dukters susitikimų intymiomis smulkmenomis, kas, dukrai atveriant paslaptis, ją sujaudina. Šis reiškinys yra griaunantis. Vaikas gali būti pastūmėtas į aplinkybes, kurioms jis nepasiruošęs dėl nesubrendimo ir patirties stokos. Nėštumas – tik viena iš galimų pasekmių. Kitas dažnai pasitaikantis rezultatas – vaiko savigarbos mažėjimas. Toks procesas visam gyvenimui gali iškreipti vaiko savęs vertinimą.

Šio tipo ambicijų persikūnijimas gali kilti ir tėvui sūnaus atžvilgiu bei sukelti analogiškas pasekmes. Tėvas, kuris išreiškia savo vyrišką šaunumą per sūnaus pergales, pakenkia ne tik sau, bet ir esantiems drauge du juo. Tuo atveju berniukas yra priverstas vertinti moteris pirmiausia kaip seksualinius objektus. Jam ateityje gali būti sunku bendrauti su moterimis kaip su būtybėmis, turinčiomis jausmus, tuo labiau – kaip su lygiomis.

• Visiškas pasikeitimas vaidmenimis. Tai žiauraus elgesio su vaikais pirmoji stadija. Tokie tėvai mano, kad jų vaikas privalo rūpintis tėvų emocine ramybe. Jie laukia, kad vaikas juos prižiūrėtų ir ramintų. Tokie tėvai per daug tikisi ir reikalauja. Išpildymo reiklumas ne tik be galo didelis, bet ir priešlaikinis. Tokie tėvai elgiasi su vaiku taip, tarytum jis būtų daug vyresnis, negu yra iš tikrųjų, todėl jis dažnai nepajėgia išpildyti tai, ko iš jo norima, ir panašiu būdu reaguoti. Už tėvų valio neįvykdymą laukia atitinkamos bausmės.

Iš dalies kartais visi tėvai taip bendrauja su savo vaikais. Taip būna, kai jie jaučiasi fiziškai ar morališkai išsekę. Tai gali būti depresijos, kokios ligos, nervinio ar fizinio nuovargio pasekmė. Tokiais periodais tėvai turi mažai arba visai neturi emocinių jėgų rūpintis vaikais. Gana sunku tuo metu patenkinti vaikų akių ir fizinio kontakto reikmes ar skirti jiems sutelktą dėmesį. Kada tėvai fiziškai ar emociškai išsekę, jais pačiais reikia rūpintis. Nelengva ko nors duoti, kai neturi ko duoti. Esant tokios būklės, galima padaryti klaidą tikintis, jog vaikas taps ramintoju, bus nuolankus ir sąmoningas, o taip pat visiškai paklusnus. Tai prieštarauja vaiko prigimčiai. Jei priversime jį vaidinti suaugusįjį, jis negalės normaliai vystytis. Tokio nenormalaus vystymosi galimų nepageidaujamų pasekmių sąrašas beribis.

Mes išnagrinėjome keturis labiausiai paplitusius netinkamos meilės tipus ir keletą esminių klaidingų požiūrių. Žinoma, tai tokios santykių formos, kurių visi norėtume išvengti. Jos kenksmingos tiek tėvams, tiek vaikams. Tačiau, vengdami netinkamos meilės, tėvai neturi susilaikyti nuo tinkamos. Ši vaikų auklėjimo klaida labiausiai paplitusi. Juk gerokai dažniau vaikai kenčia nuo tinkamos meilės trūkumo, negu nuo netinkamos pertekliaus.

SUAUGĘ ALKOHOLIKŲ VAIKAI

Alkoholikų vaikas nuolat patiria nesuprantamas ir netikėtas audras. Jis mato, kaip jo gimdytojo nuotaikos ir elgesys tampa neprognozuojami ir gąsdinanti. Jis žino, kad tokiu metu jo gimdytojui nėra nieko svarbiau už degtinės butelį.

Vaikas jaučiasi paliktas ir bejėgis.

Vaizdas būna apgailėtinas ir neužmirštamas. Vaikas regi savo saugumo simbolį, trupantį jo akyse. Jis mato savo tėvą arba motiną apsvaigusį ir praradusį orientaciją, silpną ir tuščiažodžiaujantį, apsiašarojusį ir tironišką, esatį pasaulyje už vaiko suvokimo ribų. Jis taip pat gali būti priverstas padėti tėvui įveikti jo negalavimus ir pykinimus.

Gimdytojas alkoholikas gali labai mylėti savo vaikus, bet dėl savo paties bėdų jis negali jais nuosekliai rūpintis, todėl ateityje tokie vaikai susiduria su begale psichologinių problemų. Aptarsime keletą iš jų:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2515 žodžiai iš 5022 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.