Neptūnas – aštunta nuo Saulės planeta, jis priskiriamas prie planetų – gigančių. Jo orbita kai kur kerta Plutono orbitą. Dar Neptūno orbitą kerta Galilėjo kometa.
Jo vidutinis atstumas nuo Saulės lygus apie 4500 mln. km. Tai reiškia, kad šviesa nuo Saulės iki Neptūno eina daugiau nei 4 valandas. Vieneri metai ten tęsiasi 164,8 Žemės metų. Ekvatorinis planetos radiusas 24750 km, jis beveik 4 kartus didesnis už Žemės radiusą. Tuo pat metu planetos sukimasis toks greitas, kad para Neptūne tęsiasi tik 17,8 valandų. Nors vidutinis tankis (1,67 g/cm3) tris kartus mažesnis už Žemės tankį, Neptūno masė dėl jo didumo 17,2 didesnė už Žemės masę. Danguje Neptūnas atrodo kaip žvaigždė, esant dideliam ryškumui turi žalsvo disko pavidalą. Bet jokių detalių nesimato. Neptūnas turi magnetinį lauką, jo stiprumas ašigaliuose du kartus didesnis, negu Žemėje.
Cheminė sudėtis ir fizinės sąlygos. Neptūno „ingredientai“ panašūs į Urano: įvairūs „ledai“ arba sukietėjusios dujos, yra šiek tiek vandenilio ir helio. Neptūnas turi nedidelį kietą branduolį (pagal masę lygų Žemei). Neptūno atmosfera – tai daugiausiai vandenilis, helis ir šiek tiek metano.
Neptūne pučia greičiausi Saulės sistemoje vėjai, jų greitis siekia 2200 km/val. Jie pučia Vakarų kryptimi, priešingai planetos sukimuisi. Panašiai, kaip Jupiteris ir Saturnas, Neptūnas turi vidinį šilumos šaltinį – jis išskiria du su puse karto didesnę energiją, nei gauna iš Saulės.
Atradimo istorija. Po to, kai Geršelis atrado Uraną ir apskaičiavo jo orbitos parametrus, gana greitai pasirodė mįslingos anomalijos šios planetos judėjime. Ji tai „vėlavo“, tai „skubėjo“, lyginant su apskaičiuotu grafiku. Urano orbita neatitiko Niutono dėsnio. Tai ir privedė prie minties apie dar vienos planetos egzistavimą. Ir pagal apskaičiavimus Neptūno egzistavimas buvo įrodytas 19 a. pabaigoje. Tai padarė du astronomai: anglas Adamsas ir prancūzas Leverjė. Iš pradžių jie veikė atskirai, o po to susiejo savo tyrinėjimus į vieną.
Didžioji Tamsioji dėmė. Po „Vojadžerio-2“ praskridimo šalia planetos labiausiai žinoma detale Neptūne tapo Didžioji Tamsioji Dėmė pietiniame pusrutulyje. Ji du kartus didesnė už Jupiterio Didžiąją Raudoną Dėmę. Neptūno vėjai nešė Didžiąją Tamsiąją Dėmę į vakarus 300 m/s greičiu. „Vojadžeris-2“ taip pat pastebėjo mažesnę tamsią dėmę ir nedidelį baltą debesį.
Neptūno žiedai. Neptūnas taip pat turi žiedus. Jie buvo atrasti 1981 metais. Stebėjimai leido pastebėti tik silpnus lankus vietoj pilnų žiedų, bet 1989 m. „Vojadžerio-2“ nuotraukos parodė juos iki pilnai. Vienas iš žiedų turi įdomią kreivą struktūrą. Kaip ir Urano ir Jupiterio žiedai, Neptūno žiedai labai tamsūs ir jų sandara nežinoma.
Magnetosfera. Neptūno, kaip ir Urano, magnetosfera keistai orientuota ir turbūt yra sudaroma medžiagos judėjimu. Magnetinė ašis sudaro 47 laipsnių kampą su sukimosi ašimi.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis atstumasnuo Saulės 4500 mln. km
Perihelis 4 459 631 496 km29,81 av
Afelis 4 536 874 325 km30,33 av
Orbitinis periodas 60 223,35 dienos164,88 žm
Sinoidinis periodas 367,49 dienos
Vidutinis greitis orbitoje 5,432 km/s
Maksimalus greitis orbitoje 5,479 km/s
Minimalus greitis orbitoje 5,385 km/s
Orbitos ekscentricitetas xx,x
Palydovų skaičius 13
Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo 49 528 km
Ašigalinis skersmuo 48 681 km
Paviršiaus plotas 7,619×109 km²
Tūris 6,254×1013 km³
Masė 1,0243×1026 kg
Vidutinis tankis 1,638 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis 11,15 m/s2
Pabėgimo greitis 23,5 km/s
Apsisukimo apie ašįperiodas 16,11 val.
Pusiaujo posvyris įorbitos plokštumą 28,32°
Vidutinė paviršiaus temperatūra 53 K
Atmosferos sudėtis
Atmosferos slėgis >>100 MPa
Vandenilis 80% ±3,2%
Helis 19% ±3,2%
Metanas 1.5% ± 0,5%
Turi 8 gamtinius palydovus. Neptūną 1846 m. atrado J. G. Gale ~1 nuotoliu nuo tos vietos, kurią iš Urano judėjimo trikdymų apskaičiavo U. Leverjė ir Dž. Adamsas. 1989 m. pro Neptūną praskriejo JAV tarpplanetinė stotis Voyager 2.