Neregiai
5 (100%) 1 vote

Neregiai

1121

Neįgaliųjų socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikmečio ir kultūrinio konteksto, įgauna vis kitokių, naujų formų. Antikos laikais fizinę negalią turintys žmonės būdavo tiesiog naikinami, viduramžiais – jiems būdavo priskiriamas raganių vaidmuo, o XX a. jie būdavo uždaromi į specialiąsias institucijas. “Istoriškai taip susiklostė, kad socialinė invalidų integracija nėra lengva, susiduria su įvairiausiomis socialinėmis, psichologinėmis, ekonominėmis ir kitomis problemomis. Vakarų pasaulyje buvo ir yra daug kalbama apie integraciją, socializaciją, normalizaciją bei kitas globalias priemones, nukreiptas įtraukti neįgalius žmones į socialinį gyvenimą, pasiekti jų pilnaverčio pripažinimo” (Ruškus, 1997, p. 51). Nepaisant šių gerų iniciatyvų, neįgalių žmonių padėtis socialiniu požiūriu vis dar nėra pilnavertė.

Neįgaliųjų “socialinė integracija prasideda tada, kai į atskirtuosius pradedama žvelgti ne į kaip skirtingus, o į kaip panašius” (Ruškus, 2002, p. 46). Taigi, nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius priklauso jų integracija į visuomenę. Neatsitiktinai jau seniai užsienio autoriai šio požiūrio tyrimams skiria didelį dėmesį. Požiūrį į neįgaliuosius įvairiais aspektais tyrė J. Twerky, A. Murphy, M. Rozenberg, S. Pliner, R. Cook, C. Hovland, O. Spreen, L. Steinzor, O. Cohen, J. Gotlieb, A. Hulekas, E. Reger, D. Reger, D. Freeman ir kiti.

Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius išsamiai pradėtas nagrinėti tik devintajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje. Šį fenomeną nagrinėjo: V. Gudonis, J. Ruškus, J. Ambrukaitis, E. Novogrodskienė, R. Vaičekauskaitė, L. Samsonienė, I. Remeikaitė.

“Negalia – luošumas dėl fizinių kūno funkcionavimo trūkumų” (Jenkins, 1997, p. 149). Negalė gali būti: protinė, fizinė ir sensorinė. Labiausiai visuomenės narius baugina protinę negalę turintys žmonės.

1 lentelė

Labiausiai bauginanti negalės rūšis

Eil.Nr. Išsilavinimas Turintys aukštąjį išsilavinimą Neturintys aukštojo išsilavinimo

Negalės rūšis skaičius procentas skaičius procentas

1. Fizinė 24 6% 37 9,25%

2. Protinė 158 39,5% 141 35,25%

3. Sensorinė 29 7,25% 41 10,25%

Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 57.

Fiziškai neįgalus asmuo – “tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir pareigų” (www.http://lass.osf.lt).

Žmonės su protine, fizine ar sensorine negalia sudaro visuomenės mažumą – taigi, jie yra atstumiami ir turi žemesnį statusą. “Svarbų vaidmenį vaidina mūsų visuomenėje vyraujanti nuomonė apie neįgaliuosius kaip antrarūšius žmones. Plačiai visuomenėje vartojama “invalido” sąvoka rodo nepakitusias vertinimo nuostatas” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 109). Istoriškai taip susiklostė, kad socialinė invalidų integracija nėra lengva.

“Terminas “integracija” (lot. atstatymas, atsinaujinimas, kurių nors dalių sujungimas į visumą) suprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Vartodami šį terminą, išreiškiame nuomonę, kad neįgalieji yra už visuomenės ribų ir kad jie, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir kitas kliūtis, turi tapti pilnaverčiais, pripažintais visuomenės nariais” (Ruškus, 1997, p. 37).

“Socialinė integracija (social integration) – veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime” (www.http://sec.lt).

Istorijos raidoje visuomenės požiūris į neįgalųjį žmogų buvo ir lieka iki šiol gana įvairus. “Daugelis negalios žmonių sutinka, kad negalią sunkina sveikų žmonių požiūris, pavyzdžiui, sutrikimas ar abejingumas, išvydus negalios žmogų “ (Jenkins, 1997, 149).

2 lentelė

Išgyvenimai išvydus neįgalųjį

Eil.Nr. Išsilavinimas Turintys aukštąjį išsilavinimą Neturintys aukštojo išsilavinimo

Jausmai skaičius procentas skaičius procentas

1. Užuojauta 92 23% 101 25,25%

2. Gailestis 70 17,5% 83 20,75%

3. Susidomėjimas 9 2,25% 9 2,25%

4. Pasibjaurėjimas 2 0,5% 1 0,25%

5. Abejingumas 2 0,5% 1 0,25%

6. Baimė, kad tai neatsitiktų artimiesiems 54 13,5% 69 17,25%

7. Kita 15 3,75% 15 3,75%

Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 57.

Dažniausiai visuomenės požiūris į neįgaliuosius išreiškiamas globa. Visose šalyse neįgaliųjų žmonių globą galima suskirstyti į 4 fazes:

1. Atsiskyrimo. Neįgalieji žmonės laikomi nuošalyje, persekiojami ar išnaudojami.

2. Saugojimo. Neįgaliaisiais rūpinamasi, jie saugomi, gyvena specialiose įstaigose, jų gailimasi.

3. Reabilitacijos. Neįgalieji ne tik slaugomi, bet ir treniruojami, specialiai mokomi, kad galėtų dirbti arba kuo geriau aptarnauti save. “Socialinė reabilitacija ( social rehabilitation) – sudėtinė neįgaliųjų reabilitacijos proceso dalis ar paties neįgalaus asmens pastangos, kurių tikslas įveikti įvairias integracijos į visuomenę kliūtis” (www.http://sec.lt).

4. Integracijos. Visuomenė vis labiau prisitaiko prie neįgaliųjų žmonių. Atvira visuomenė šiems žmonėms teikia paslaugas, juos aptarnauja, ugdo ir moko.

Pamėginkime paanalizuoti Lietuvos gyventojų požiūrį į fizinę negalę turintį žmogų – neregį –
1990-1999 metų laikotarpiu.

1990 metais Lietuvos gyventojams buvo išsiųsta 14000 anketų, norint sužinoti ar respondentas yra bendravęs su neregiu. Jei bendravęs, ar dažnai. “Tyrime dalyvavo 1904 vyrai (40,25 proc.) ir 2826 moterys (59,57 proc.)” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 52).

3 lentelė

Reginčiųjų bendravimas su neregiais

Iš viso apklausta Nebendravo Atsitiktinai bendravo Dažnai bendravo Nuolat bendravo

4730 2484 1645 425 173

% 52,52 34,78 8,99 3,66

Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 52.

Iš duomenų lentelės matome, kad daugiau nei 50 procentų “apklaustųjų niekada nebendravo su neregiais. Ankstesnio tyrimo rezultatai rodo, jog iš 625 respondentų 59 (14,08%) niekada nematė neregio. Šie duomenys liudija neregių izoliaciją nuo visuomenės. Anksčiau Lietuvoje aplink įmones, kuriose dirbo aklieji, buvo pastatyta gyvenamųjų namų neregiams (šalia – įvairių buitinių paslaugų kompleksas). Suprantama, kad tokiomis “rezervacijos”sąlygomis buvo minimaliai sumažinti neregių kontaktai su reginčiaisiais, be to, buitinis paslaugų kompleksas negatyviai paveikė neregių mobilumą” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 52).

Kaip regintieji vertina neregių galimybes? Buvo pateikta keletas teiginių. “Kad aklieji ir silpnaregiai pajėgūs įsigyti aukštąjį išsilavinimą, pritarė 93,8 proc. apklaustųjų. Kiek mažiau apklaustųjų (87,1 proc.) mano, jog aklieji ir silpnaregiai, įsigiję specialybę, gali dirbti taip pat gerai, kaip ir regintieji. Išryškėja išsilavinimo įtaka: iš grupės žmonių, turinčių pradinį išsilavinimą, šiai minčiai pritarė 82,3 proc., iš turinčių aukštąjį išsilavinimą – 96,7 proc. 113 (17,5 proc.) pradinį išsilavinimą turinčių žmonių abejoja dėl aklųjų profesinių gebėjimų.

[…] Dar prasčiau vertinami neregių bei silpnaregių organizaciniai gabumai. Teiginiui, kad sutikčiau, jog aklasis ar silpnaregis vadovautų mano darbo kolektyvui, pritarė 52,2 proc. žmonių. Beveik pusė apklaustųjų nenorėtų turėti tokio vadovo.

Teiginiui, jog regėjimo invalidai lygiomis teisėmis su reginčiaisiais gali dalyvauti visuomenės gyvenime, pritarė 90,5 proc. apklaustųjų. Kad aklieji ir silpnaregiai gali būti išrinkti į Lietuvos valdymo organus, pritarė 80,4 proc. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad šie žmonės ir balsuotų už neregį” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 53).

Šis tyrimas parodė, kad daugumos apklaustųjų požiūris į neregius nėra adekvatus. To priežastys – neregių izoliacija, informacijos apie jų galimybes trūkumas.Taip pat, galime daryti išvadą, jog apklaustieji visiškai nepažįstantys neregių gana gerai vertina jų asmenines savybes.

Taigi, “didžiausia kliūtis aklajam yra reginčiųjų požiūris, dėl kurio jam (aklajam) nėra galimybių įrodyti savo gebėjimus. Autorė pabrėžia, kad neįgaliųjų adaptacijai didžiausių kliūčių kelia ne kasdieniniai sunkumai, susiję su negalia, bet visuomenės nepakankama pagarba, jo asmenybės menkinimas bei netinkamas į jį požiūris” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 51). “Neįgaliajam dažnai tenka pažemintojo vaidmuo, o tai slopina jo žmogiškąją prigimtį” (Ruškus, 1997, p. 53).

“Gudonis kalbėdamas apie aklųjų socialinę integraciją, išskiria priežastis, trukdančias sėkmingai vystytis integracijos procesams […] :

– neadekvatus visuomenės požiūris į neregius;

– kai kurių aklųjų siekimas izoliuotis nuo visuomenės;

– izoliuota aklųjų ir silpnaregių mokymo sistema;

– bendravimo sunkumai mišriose darbo grupėse.

Gudonis teigia, kad adekvatus požiūris į neregį (kaip į bet kokį neįgalų) yra viena svarbiausių sėkmingos integracijos sąlygų. Jeigu neformuosime teisingo požiūrio į neįgaliuosius, didžioji visuomenės dalis liks su savo neigiamais stereotipiniais įvaizdžiais apie neregį” (Ruškus, 1997, p. 38).

“Visavertė neįgalaus žmogaus integracija visų pirma – tai integracija į profesinės veiklos sistemą” (Specialusis ugdymas, 2002, p. 72).

Mokslininkai sudarė 1146 įžymių neregių gyvenusių skirtingais laikotarpiais skirtingose šalyse bibliografinį sąrašą (poetas Homeras (VIII a.pr. m. e.), filosofas D. Aleksandrietis (308-395 m.), skulptorius V. Stvošas (1447-1533), Kembridžo universiteto matematikos profesorius N. Saundersenas (1682-1739), pianistė T. fon Paradiz (1759-1824) ir kiti). Šie žmonės buvo suskirstyti pagal profesiją. “Didžiausią dalį (90%) sudarė asmenys, pasirinkę humanitarinius mokslus ir tik 9% tiksliuosius. Apie trečdalio (316 – 27,57%) žymių aklųjų profesijos susijusios su muzikine veikla. Jie buvo muzikantai (dauguma grojo vargonais, fortepijonu, smuiku), kompozitoriai, dainininkai ir muzikologai. […] Antrąją grupę (181 žmogus – 15,8%) sudaro rašytojai: 98 (8,5%) poetai, 83 (7,2%) prozininkai. Į trečią grupę (8,7%) pateko tiflologai, į ketvirtąją – kiti įvairių profesijų žmonės” (Specialusis ugdymas, 2002, p. 100).

“Neįgalių asmenų socialinis atstūmimas pasireiškia ir per daug juos saugojant nuo socialinės realybės – taip jiems atimamas atsakomybės jausmas. Mes jiems “sutvarkome” laiką, gyvenimą, pinigus, socialinę veiklą, pirkinius, valgį, poilsį ir net teisę mylėti. Mes juos saugome nuo šio pasaulio pavojų, neleidžiam patiems susitvarkyti su sunkumais. Toks elgesys su neįgaliaisiais
juos dar labiau atstumia nuo dalyvavimo socialinėje realybėje ir dar labiau padidina socialinę negalę” (Ruškus, 1997, p. 38).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1456 žodžiai iš 2835 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.