Nereikalingojo dalia J.Bilūnio apsakyme
„Ubagas“
Ištisus amžius literatūroje viena iš labiausiai nagrinėjamų temų yra santykiai tarp tėvų ir vaikų. J.Bilūno apsakymas „Ubagas“ taip pat analizuoja amžiną tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimo problemą.
„Ubagas“– didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška:sūnus išvaro tėvą iš namų, gailėdamas duonos kąsnio. Ir kurgi tokiam žmogui dėtis, žmogui, kuris nereikalingas netgi savo sūnui?
Nreikalingasis pasirenka ubago dalią, nors jam nelengva su tuo susitaikyti, nelengva prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos ištikrųjų reikia. Bet senukas turbūt dėl to ir yra nepaprastas ubagas. Jis ne toks, kaip kiti. Sabaliūnas kalba apie savo skriaudas atvirai, neapsimesdamas ir nevaizduodamas nelaimėlio.
Ubagas vaizduojamas, kaip žmogus, kuris yra geras vaikams, darbštus, mylintis gamtą, o ypač bites. Toliau einantis pasakojimas apie bites tik sustiprina šio žmogaus paveikslą, kuris yra piešiamas teigiamomis spalvomis. Bekuriant šį paveikslą iškart išryškėja teigiami ir neigiami herojai.
Sūnus– tai ne tik apysakos personažas. Jis simbolizuoja tamsiąją pasaulio pusę. Bet Sabaliūnas jo nesmerkia, nes supranta, kad ne tik sūnus kaltas.