Nervų sistema
5 (100%) 1 vote

Nervų sistema

112131

NERVŲ SISTEMA

Neuronas ir jo sandara

Nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus jausti, mąstyti, veikti. Visų gyvūnų nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės – neuronai.

Informacija nervų sistemoje keliauja trijų rūšių takais:

• Juntamieji arba aferentiniai (“įėjimo”) neuronai siunčia informaciją iš kūno audinių ir jutimo organų į nugaros ir galvos smegenis, kurios šią informaciją apdoroja.

• Apdorojant informaciją dalyvauja kita neuronų rūšis – įterptiniai neuronai, kurių yra nugaros ir galvos smegenyse.

• Iš čia centrinė nervų sistema siunčia nurodymus kūno audiniams per judinamuosius arba eferentinius (“išėjimo”) neuronus.

Šių trijų tipų neuronai sudaro reflekso lanką. Refleksas yra automatinis atsakas į stimulą.

Kiekvieną neuroną sudaro ląstelės kūnas ir viena ar daugiau išsišakojusių ataugų. Ataugos būna dviejų rūšių – dendritais informacija ateina iš juntamųjų receptorių ar kitų neuronų, o aksonais išeina į kitus neuronus. Dendritai yra trumpi, o aksonai gali būti net iki vieno metro ilgio. Kai kurių neuronų ataugas dengia riebalų sluoksnis, vadinamas mielino dangalu, jis padeda plisti neuronų impulsams.

Nervinis impulsas, vadinamas veikimo potencialu, yra labai trumpas elektrinio potencialo pokytis, kuris sklinda nuo neurono tolyn. Neuroną per dendritus ir ląstelės kūną pasiekia signalai iš šimtų kitų neuronų. Susijungę šie signalai sukelia impulsus tada, kai jų suma pasiekia stiprį, vadinamą slenksčiu. Kai slenkstis pasiekiamas, kilusį elektros impulsą neuronas siunčia toliau savo aksonu, kuris šakojasi ir jungiasi su kitais neuronais, raumenimis ir liaukų ląstelių kūnais. Stipresnis už slenkstį dirgiklis nepakeičia impulso stiprio. Nuo dirgiklio stiprumo taip pat nepriklauso impulso sklidimo greitis. Greitis priklauso nuo ataugos rūšies – impulsas gali sklisti nuo 2 iki 320 km/h greičiu ir net dar greičiau. Kaip tuomet mes įvertiname dirgiklio stiprumą? Stipresnis dirgiklis sužadina daugiau neuronų ir padažnina sukeliamus impulsus.

Seniau buvo manoma, kad vieno neurono aksonai yra susijungę su kito neurono dendritais. Šiandien žinoma, kad tai ne visai taip. Vieno neurono aksono ataugos nuo priimančio neurono yra atskirtos labai mažais tarpeliais (0,00000025 cm.) Tokia jungtis vadinama sinapse, o tarpelis – sinapsiniu plyšiu. Elektros impulsas šį plyšį pereina todėl, kad aksono ataugos į plyšį išskiria chemines medžiagas – neuromediatorius. Per 0,0001 sek. neuromediatoriaus molekulės pereina per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančio neurono membranos receptoriaus jungties vieta taip tiksliai kaip raktas su spyna. Aksono galą pasiekęs signalas jį sudirgina. Terminalė išskiria neuromediatorių molekules iš šią medžiagą turinčių pūslelių. Neuromediatoriai pereina per sinapsinį plyšį ir susijungia su impulsus priimančio neurono membranos receptoriuje esančia jungtimi. Tuomet jonai – elektros krūvį turintys atomai – patenka į impulsus priimantį neuroną ir gali pakeisti sukeltų impulsų dažnumą.

Tam tikras nervinis galvos smegenų takas gali naudoti vieną arba du mediatorius, tam tikri neuromediatoriai gali atitinkamai paveikti elgesį ir emocijas. Vienas iš geriausiai ištirtų neuromediatorių – acetilcholinas. Ši medžiaga yra tarpininkas tarp judinamojo neurono ir raumens. Kai acetilcholinas pereina per sinapsinį plyšį, raumuo susitraukia.

Kitas svarbus neuromediatorius – endorfinas. Tai natūraliai organizme gaminami opioidai. Šie opiodai išsiskiria kaip atsakas į skausmą ar fizinį krūvį. Endorfinai padeda malšinti skausmą, gerina nuotaiką. Kai žmogus naudoja narkotines medžiagas (pvz.: heroiną ar morfiną), smegenys gali nustoti gaminti nuosavus natūralius opiodus, todėl nustojus vartoti narkotikus, smegenys pajunta opiodinių darinių stygių, tai sukelia stiprius skausmus ir kančias, kol smegenys vėl nepradeda gaminti nuosavų opioidų.

Nervų sistemos sandara

Nervų sistemą nagrinėti pradėsime nuo periferinės nervų sistemos. Periferinė nervų sistema (PNS) jungia centrinę nervų sistemą (galvos ir nugaros smegenis) su kūne esančiais juntamaisiais receptoriais, raumenimis ir liaukomis.

PNS sudaro dvi dalys – somatinė ir autonominė nervų sistemos. Somatinė nervų sistema perduoda į CNS jutiminę informaciją iš išorinio pasaulio (pvz.: lietimą, skonį) ir valdo judinamąjį išvestį, valingus mūsų skeleto raumenų judesius.

Autonominė nervų sistema tvarko liaukas ir vidaus organų raumenis. Ji veikia beveik savarankiškai (pvz.: reguliuoja širdies plakimą, virškinimą), nors esant reikalui kai kurias funkcijas galima valdyti ir sąmoningai.

Autonominę nervų sistemą taip pat sudaro dvi dalys – simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos. Simpatinė nervų sistema parengia mus gintis. Tai aktyvinanti sistema, kuri priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina virškinimą, padidina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia arterijas, stiprina prakaitavimą ir t.t.

Parasimpatinė sistema yra slopinanti. Kai stresą sukėlę veiksniai išnyksta, ji nuramina organizmą, lėtėja širdies plakimas, mažėja gliukozės kiekis ir t.t. Kasdieniniame gyvenime simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos veikia išvien ir siekia išlaikyti pastovią mūsų vidinę būseną, kuri reikalinga
aktyvumui.

Centrinę nervų sistema (CNS) sudaro galvos ir nugaros smegenys. Nugaros smegenys yra stuburo kanale. Iš nugaros smegenų į abu šonus išeina 31 nugarinių nervų pora. Nugaros smegenys susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkąją medžiagą sudaro neuronų kūnai arba nervinės ląstelės, ji yra viduryje. Pilkąją medžiagą supa baltoji medžiaga, kuria sudaro nervinės ataugos. Pilkoji medžiaga daugiausiai yra atsakinga už refleksines reakcijas į dirgiklius (pvz.: greitai atitraukiame ranką, kai pirštas paliečia liepsną, nors skausmo pojūtis, už kurį atsakingos galvos smegenys ateina šiek tiek vėliau). Baltoji medžiaga yra sudaryta iš nervinių skaidulų pluoštų, laidų, kurie nutįsta išilgai visų nugaros smegenų. Laidai yra kylamieji – jais informacija iš periferijos keliauja į galvos smegenis, ir nusileidžiamieji – jais impulsai iš galvos smegenų eina į periferiją.

Galvos smegenys

Dinozauro smegenys sudarė 0,00001 kūno masės, banginių – 0,0001, dramblių – 0,0016, o žmogaus – 0,022. Tačiau pelės kūno irs smegenų santykis – 0,025, o beždžionės – 0,04. Taigi dėsningumas, kad smegenų ir kūno masės santykis atspindi rūšies protinius gebėjimus turi išimčių.

Trys pagrindinės stuburinių galvos smegenų dalys – smegenų kamienas, limbinė sistema ir smegenų žievė – apytiksliai atitinka tris jų evoliucijos pakopas. Primityvių stuburinių smegenys kontroliuoja gyvybines funkcijas – kvėpavimą, poilsį ir mitybą. Žemesniųjų žinduolių smegenys yra sudėtingesnės, su jomis siejasi emocijos bei didesnė atmintis. Aukštesnieji žinduoliai dėl storesnės smegenų žievės geba daugiau išmokti, bei geriau mąstyti. Galvos smegenų evoliucija ryškiau nepalietė svarbiausių gyvybę palaikančių mechanizmų. J.Hughlingsas teigia, evoliucija naujas nervų sistemos dalis “uždeda ant anksčiau atsiradusių senesnių dalių, panašiai kaip senąjį Žemės sluoksnį uždengia naujas.

Smegenų kamienas

Smegenų kamienas yra seniausia ir giliausi slypinti smegenų struktūra. Jis prasideda ten, kur nugaros smegenys įeina į kaukolę bei sustorėja. Šis sustorėjimas vadinamas medula (pailgosiomis smegenimis) ir reguliuoja širdies veiklą bei kvėpavimą.

Prie smegenų kamieno užpakalinės dalies šliejasi smegenėlės, kurias sudaro du pusrutuliai. Smegenėlės veikia mokymąsi, atmintį, bei reguliuoja raumenų veiklą.

Smegenų kamieno viršuje yra dvi kiaušinio formos tarpusavyje sujungtos dalys, vadinamos gumburu. Į gumburą ateina informacija iš juntamųjų neuronų, čia ji paskirstoma ir nukreipiama į aukštesnes galvos smegenų sritis, kurios atsakingos už regą, klausą, skonį ir lytėjimą.

Vidine smegenų kamieno dalimi, nuo galvos smegenų pradžios iki gumburo tiesiasi tinklinis darinys. Tai piršto formos neuronų tinklas, kuris padeda kontroliuoti budrumą ir dėmesį.

Limbinė sistema

Tai smegenų dalis esanti tarp smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių. Limbinė sistema laikoma pagrindinių žmogaus emocijų – baimės, agresijos, bei motyvų (mityba, seksas) centru.

Migdolas – tai du limbinėje sistemoje esantys neuronų dariniai. Migdolas yra susijęs su agresija ir baime. Pvz.: dirginant vieną migdolo dalį, gyvūnas puola, elektros srove padirginus kitą migdolo dalį staiga susigūžia iš baimės.

Pogumburis – tai limbinės sistemos dalis, esanti tuoj po gumburu. Pogumburyje yra labai specializuotų neuronų grupės, atsakingos už įvairias organizmo funkcijas – alkį, troškulį, kūno temperatūrą, lytinį elgesį. Pogumburyje yra vadinamieji “malonumo centrai”, kurie susiję su malonumu valgant, geriant, tenkinant lytinį potraukį. Ši atpildo sistema yra būtina gyvybiškai svarbiam aktyvumui reguliuoti.

Pogumburis žmogaus kūną kontroliuoja dviem būdais: elektrochemiškai (aktyvindamas autonominę nervų sistemą) ir išskirdamas hormonus. Hormonai yra cheminės medžiagos, kurios pagamintos viename audinyje su krauju išnešiojami po organizmą ir taip veikia kitus kūno audinius.

Hormonus išskiria endokrininės sistemos liaukos. Svarbiausios endokrininės sistemos liaukos yra hipofizė, skydliaukė, prieskydinės liaukos, antinksčiai, kasa, kiaušidės (moterims), sėklidės (vyrams).

Hormonai yra antroji kūno ryšių sistema. Palyginti su nervų sistema endokrininės sistemos signalai plinta lėčiau. Tačiau hormonai veikia ilgiau nei nervinei signalai.

Endokrininės sistemos hormonai reguliuoja daugumą svarbių procesų: augimą, dauginimąsi, medžiagų apykaitą, nuotaiką, padeda įveikti stresą. Pvz.: kilus pavojui autonominė nervų sistema įsako antinksčiams išskirti adrenalino arba noradrenalino. Šie hormonai priverčia smarkiau plakti širdį, didina kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje. Kai sujaudinimo būsena praeina, sujaudinimo būsena dar truputį užsilaiko.

Svarbiausia endokrininės sistemos liauka yra hipofizė, esanti po smegenų pamatu. Vienas iš šios liaukos hormonų reguliuoja mūsų ūgį, tačiau hipofizė taip pat reguliuoja ir visų kitų endokrininės sistemos liaukų darbą. Hipofizę kontroliuoja pagumburis. Pagumburis kontroliuoja cheminę kraujo sudėtį ir gauna informaciją iš visų galvos smegenų sričių. Pavyzdžiui, mintys apie seksą (smegenų žievės veikla) gali skatinti pagumburį aktyvinti hipofizę. Pastaroji priverčia lytines liaukas
išskirti daugiau lytinių hormonų, kurie patenka į kraują ir per jį vėl veikia smegenis ir elgesį. Taigi tai grįžtamojo tarpusavio ryšio schema: smegenys → hipofizė → kitos liaukos → hormonai → smegenys. Taigi, mūsų mintys veikia smegenis, šios veikia kūną o šis savo ruožtu vėl veikia mintis.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1572 žodžiai iš 2946 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.