Netiesioginiai mokesciai
5 (100%) 1 vote

Netiesioginiai mokesciai

11213141516171

KURSINIO DARBO PLANAS

ĮŽANGA…………………………………………………………………………………….2

I. MOKESČIŲ SISTEMA JŲ KLASIFIKACIJA IR RŪŠYS…………………………..4

II. NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ REGLAMENTAVIMAS LIETUVOS

RESPUBLIKOJE: …………………………………………………………………………6

1. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS………………………………………………7

2. AKCIZŲ MOKESTIS………………………………………………………………11

3. BALTOJO CUKRAUS VIRŠKVOČIO MOKESTIS………………………………15

4. CUKRAUS MOKESTIS……………………………………………………………15

5. PREKIŲ APYVARTOS MOKESTIS………………………………………………17

III. NETIESIOGINIO APMOKESTINIMO ASPEKTAI EUROPOS SĄJUNGOJE…18

IŠVADOS……………………………………………………………………………………22

ĮŽANGA

Normaliai valstybės veiklai ir jos funkcijoms vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai. Juos paprastai sudaro bendravalstybiniuose (centralizuotose) ar specialiuosiuose (tikslinės paskirties) fonduose sukaupti ištekliai, būtini tiek centrinės, tiek vietinės valdžios funkcijoms vykdyti. Kadangi nė vienos šalies Vyriausybė piniginių vertybių nekuria, tai jos išlaidos, skirtos valstybinėms programoms finansuoti, daugiausia yra padengiamos valstybės pajamas sudarančiais mokesčiais ir kitomis įmokomis. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Mokesčiai yra valstybės arba viešosios valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga jo mokėtojui nėra atlyginama. Tad pagrįstai rašė B. Franklinas: “Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”. Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus. Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms vykdyti. Ir kaupia juos įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų. Mokesčių esmę taip pat atskleidžia: a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas (kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.

Nagrinėjant mokesčius jų poveikio mokėtojui aspektu išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tokia mišri mokesčių sistema leidžia užtikrinti apmokestinimo lygybę. Nors daugelio šalių biudžete pagrindinis vaidmuo tenka tiesioginiams mokesčiams, tačiau lyginamasis jų svoris kiekvienoje šalyje skirtingas. Didžiausią tiesioginių įplaukų dalį sudaro įplaukos iš įmonių pelno, fizinių asmenų pajamų mokesčių bei socialinio draudimo įmokų. Nors pastaruoju metu pasaulyje ryškėja tiesioginio apmokestinimo vaidmens nuolatinio mažėjimo ir netiesioginių mokesčių didėjimo tendencija. Netiesioginius mokesčius paprasta apskaičiuoti, be to jų administravimo sistema yra gerokai paprastesnė, pigesnė ir efektyvesnė nei tiesioginių mokesčių.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos biudžetas 1993 metais daugiausia pajamų gavo iš šių mokesčių: bendrojo akcizo – 27,8 proc., juridinių asmenų pelno – 23,4 proc., fizinių asmenų pajamų – 22,5 proc., akcizų – 7,7 proc. O 1999 metais nacionaliniam biudžetui daugiausia pajamų davė šie mokesčiai: pridėtinės vertės – 38,6 proc., fizinių asmenų pajamų – 28,7 proc., akcizų – 14,7 proc. Ir juridinių asmenų pelno – 4 proc. Taigi, Lietuvoje formuojant biudžeto pajamas svarbiausias vaidmuo tenka PVM, fizinių asmenų pajamų bei akcizų mokesčiams.

Esminis Europos Sąjungos ekonominės politikos elementas yra tokia mokesčių sistema, kuri skatintų dirbti, taupyti, investuoti. Kadangi Lietuva siekia narystės ES, ji privalo derinti savo įstatymus, taip pat ir mokesčių, su ES norminiais dokumentais.

Temą “Netiesioginių mokesčių teisinis reguliavimas” pasirinkau dėl dviejų motyvų – būtinybės išsamiau panagrinėti LR mokesčių sistemos teisinę bazę (labiau pasigilinant į netiesioginių mokesčių reglamentavimą) ir galimybės susipažinti su ES norminiais aktais, reglamentuojančiais netiesioginius mokesčius.

MOKESČIŲ SISTEMA, JŲ KLASIFIKACIJA IR RŪŠYS

Mokesčių sistema – tai įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių ir rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms) visuma. Mokesčių sistema formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų. Mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai – ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai – mokesčius moka į kelis bendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus.

Kiekviena
valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinę mokesčių sistemą, apspręstą valstybės sandaros ypatumų. Pagal LR Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija nedalijama į jokius valstybinius darinius ir kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 str. įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja viena valstybinė mokesčių sistema, paremta įstatymais.

Šiandieninę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro net 23 mokesčiai bei rinkliavos , ir dar dvi mokesčių kategorijos, kurios administruojamos ne pagal mokesčių administravimo, o pagal specialius įstatymus. Tai muito ir valstybinio socialinio draudimo mokesčiai (nuo 2003 07 01 valstybinio socialinio draudimo įmokos bus administruojamos jau pagal Mokesčių administravimo nuostatas).

Dabartinė LR mokesčių sistema toli gražu nėra galutinai nusistovėjusi, ji nuolat vystosi. Pažvelkime vos porą metų atgal – 2001 metais buvo įvesti du nauji mokesčiai ( azartinių lošimų ir pramoninės nuosavybės objektų registravimo), 2002 metais – trys ( cukraus, baltojo cukraus virškvočio ir prekių apyvartos).

Pagrindinis LR mokesčių sistemos ir jos teisinių pagrindų reformavimo tikslas – sukurti darnią, šiuolaikinę, pagrįstą ES reikalavimus atitinkančiais mokesčių įstatymais mokesčių sistemą, kuri skatintų sparčią krašto ekonomikos raidą, užtikrintų stabilias valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas, teisingą bei proporcingą mokesčių naštos paskirstymą, sąžiningą konkurenciją.

Mokesčius kaip piniginę prievolę valstybei, svarbų jos pajamų gavimo šaltinį galima ir būtina klasifikuoti. Tiksliai klasifikuoti mokesčius nelengva, nes mokesčių rūšiavimas turėtų būti pagrįstas ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo technika, mokesčių tikslais bei padariniais. Mėginimai mokesčius klasifikuoti turbūt senesni už pastangas sukurti finansų mokslą, nes tam tikros, nors ir primityvios mokesčių sistemos reikalavo kasdieninio gyvenimo sąlygos.

Pagal mokesčių mokėtojų ypatybes skiriami juridinių asmenų, fizinių asmenų (gyventojų) ir bendri mokesčiai. Juridiniai asmenys moka pelno, fiziniai asmenys – pajamų mokestį, bendriems mokesčiams priklauso žyminis mokestis, valstybės rinkliava ir t.t. Pagal įskaitymo tvarką mokesčiai skirstomi į valstybės biudžeto ( įskaitomi pelno, pridėtinės vertės, konsulinis, žyminis mokesčiai, akcizai), savivaldybės biudžetų ( įskaitomi fizinių asmenų pajamų, žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto, prekyviečių, paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiai ir t.t.) ir tikslinių fondų mokesčius ( įmokos į garantinį fondą, privalomojo sveikatos draudimo mokesčiai). Pagal apmokestinimo objekto ypatumus skiriami pelno, pajamų, turto ir vartojimo mokesčiai.

Pagal apmokestinimo būdą mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas, atsižvelgiant į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto, žemės, verslo, kapitalo, palikimo, ir kiti mokesčiai.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai), kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pavyzdžiui, akcizo mokestį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, o iš tiesų sumoka šių gėrimų vartotojai. Netiesioginei mokesčių grupei dar priklauso muitai, rinkliavos ir kiti. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą.

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis būtų sunku tiksliai atskirti, kurie mokesčiai yra grynai tiesioginiai ir kurie netiesioginiai. Pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokestis formaliai yra tiesioginis. Tačiau dalis jo įtraukiama į prekių ar paslaugų kainas, tai yra “perkeliama” vartotojui. Moksliškai pagrįstos teorijos dėl “mokesčių perkėlimo” nėra, todėl daugumoje valstybių mokesčiai klasifikuojami į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau vienai ar kitai grupei priskiriami įstatymų nustatyta tvarka arba remiantis praktika. Konservatyvūs mokslininkai pageidavo didinti netiesioginius mokesčius, įrodinėjo, kad tai daryti tikslinga ir naudinga valstybės iždui, sakydami. Jog čia didžiausias valstybės pajamų augimo šaltinis.

Mokesčiai gali būti skirstomi dar į tokias rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, nekilnojamojo turto, palikimo ir kiti). Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą: žemę, namus, kapitalą, kuris savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius, paskolų laimėjimus ir pan.). Asmeniniai mokesčiai- tai mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Jie imami už pajamas, turtą, palikimą ir kitą asmeninę nuosavybę.

Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs – konkrečioms prekėms (alui, cukrui, benzinui ir kitoms); universalūs – apyvartos
mokestis, pridėtinės vertės mokestis, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai (druskai, tabakui, degtukams, spiritui ir kitoms), muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą; proporciniai, kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas, pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė; progresiniai – didėjant objekto apimčiai (pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas; regresiniai – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna valstybiniai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, muitų rinkliavos ir kiti, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai; vietiniai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamojoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams. Literatūroje apie mokesčius galima rasti ir kitokių klasifikavimo principų.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji yra mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka, o specialiųjų pagrindu formuojami šių mokesčių panaudojimo valstybiniai – vyriausybiniai fondai.

Pastaruoju metu atsirado dar keletas mokesčių grupių. Ekologinių mokesčių tikslas – ne valstybės pajamų didinimas, bet ekologinė apsauga. Kaip tarptautinių mokesčių pavyzdį būtų galima paminėti importuojamų žemės ūkio produktų mokestį, nustatytą šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės. Pajamos iš šio mokesčio atiduodamos į Europos Sąjungos biudžetą. Į pastarąjį biudžetą ES narės taip pat moka nario mokestį. Toks mokestis analogiškai mokamas į Jungtinių Tautų Organizacijos biudžetą.

III. NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE

Lietuvoje imamais mokesčiais nėra patenkinti nei ūkio subjektai, nei gyventojai. O Lietuvos mokesčių lygis yra net aukštesnis, nei daugelyje Europos šalių. Mūsų šalies mokesčių būdingas bruožas – aukštas netiesioginių mokesčių lygis. Šie netiesioginiai arba vartojimo mokesčiai duoda net daugiau nei pusę visų nacionalinio biudžeto pajamų. Pavyzdžiui, 1998 metais pridėtinės vertės pajamų. Taigi netiesioginiai, vadinamieji vartojimo, mokesčiai sudarė 55,4 proc. visų nacionalinio mokestis sudarė 38,5 proc., akcizai – 14,3 proc. ir muitai – 2,6 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Mokesčių mokslo teoretikai teigia, jog tokie netiesioginiai (vartojimo) mokesčiai vyrauja neišvystytos ekonomikos šalyse. Šiuo atveju pažymėtina tai, jog tik trys netiesioginiai mokesčiai Lietuvos nacionaliniam biudžetui duoda daugiau nei pusę pajamų, o kitas pajamas biudžetas gauna net iš likusių tiesioginių mokesčių.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, kurių kainos padidėja dėl gamintojo išlaidų apmokestinimo. Reali šių mokesčių našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka firmos. Netiesioginiai mokesčiai dažniausiai yra regresiniai, nes žmonės, gaunantys mažas pinigines pajamas, dėl šių mokesčių netenka didesnės pinigų dalies nei turtingieji.

1. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS

Pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių, išsivystęs iš apyvartos mokesčio. Pirmą kartą šis mokestis įvestas 1954 metais Prancūzijoje, apmokestinant kiekviename prekės apyvartos etape išaugusią prekės vertę.

Lietuvoje PVM įvestas nuo 1994 m. gegužės 1 d. vietoje iki tol imto bendrojo akcizo mokesčio. PVM ėmimą reglamentuoja 2002 m. kovo 5 d. įstatymas, kuris (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad naujasis PVM įstatymas jau remiasi ES teisės aktais (būtent direktyva Nr.77/388/EEB – vadinamąja šeštąja).

Pagal savo esmę PVM yra netiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinamas įvairių prekių tiekimas bei paslaugų teikimas. PVM dydis įskaičiuojamas į prekės (paslaugos) kainą. Jį sumoka prekės (paslaugos) vartotojas, nors įstatyminiu PVM mokėtoju išlieka prekės (paslaugos) tiekėjas (teikėjas).

PVM objektas yra prekių tiekimas (paslaugų teikimas), atitinkantis tokias sąlygas:

jis turi būti atliekamas už atlygį; ši veikla turi vykti Lietuvoje; prekes tiekti (paslaugas teikti) turi apmokestinamasis asmuo vykdydamas ekonominę veiklą, t.y. veiklą, kuria yra siekiama gauti pajamų (išskyrus darbo veiklą, valstybės ir savivaldybių, jų institucijų ar kitų viešųjų juridinių asmenų veiklą, taip pat akcijų bei kitų vertybinių popierių, banko indėlio, banko sąskaitos, banko kortelės sąskaitos turėjimą, atsitiktinius sandorius).

Skaičiuojant PVM, prekėmis yra pripažįstami bet kokie daiktai (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus), elektros energija, dujos, šilumos ir kitos rūšies energija, o prekių tiekimu – daiktų perdavimas kitam asmeniui, kuomet pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip jų savininkai. Prekių tiekimui taip pat prilyginamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą (servituto, uzufrukto, užstatymo, ilgalaikės nuomos) nustatymas ar perdavimas, pajaus ar vertybinio popieriaus perleidimas, o įstatymo
atvejais – ir prekių suvartojimas PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti bei ilgalaikio materialaus turto pasigaminimas.

Paslaugų teikimu pripažįstamas bet koks sandoris dėl bet kurio civilinių teisių objekto, kuris nelaikomas prekių tiekimu, taip pat: programinės įrangos pardavimas ar kitoks perdavimas, nuoma, nematerialiojo turto ir turtinių teisių perdavimas, statybos darbai, įsipareigojimas susilaikyti nuo veiksmų bei įsipareigojimas toleruoti veiksmus arba padėti, įstatymo nustatytais atvejais – paslaugų teikimas PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vis dėlto ne visos realizuojamos prekės ir paslaugos yra apmokestinamos PVM. Tai:

1) asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos, kurias teikia sveikatos priežiūros įstaigos bei fiziniai asmenys, nustatyta tvarka įgiję tam teisę;

2) socialinės paslaugos, kurias teikia vaikų ir jaunimo globos institucijos, senelių ir (arba) neįgaliųjų globos (rūpybos) institucijos ar kiti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys;

3) ikimokyklinis ugdymas, pradinio, pagrindinio, vidurinio, aukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo teikimas;

4) visų meno rūšių, kultūros renginiai;

5) draudimo ir perdraudimo paslaugos;

6) paskolų teikimas;

7) pašto mokos ženklai;

8) gyvenamųjų patalpų ir kitų nekilnojamųjų daiktų nuoma;

9) pastatų pardavimas;

10) diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų oficialiai veiklai įvežamos ir kitos įstatyme nurodytos importuojamos prekės bei t.t.

Laikinai, iki 2003 m. gruodžio 31 d., PVM neapmokestinami karstai, vainikai, laidojimo paslaugos, žemės ūkio subjektų paslaugos žemės ūkiui, tradicinių daliųjų amatų dirbiniai ir t.t

Atskirais įstatymo nustatytais atvejais Vyriausybei suteikta teisė nustatyti prekių tiekimo bei paslaugų teikimo atleidimo nuo PVM mokėjimo sąlygas bei apribojimus, taip pat detalius PVM neapmokestinamų prekių (paslaugų) sąrašus ( šią teisę Vyriausybė gali deleguoti ir kitoms institucijoms).

PVM požiūriu visi ūkio subjektai skirstytini į PVM mokėtojus ir asmenis, PVM nemokančius. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tai, kad pirmieji privalo imti PVM už savo tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) ir pervesti jį į biudžetą, tuo tarpu antrieji tokios prievolės neturi.

Tam, kad asmuo taptų PVM mokėtoju, jis turi verstis prekių tiekimu ar paslaugų teikimu siekdamas gauti pajamų (gamyba, prekyba, žemės ūkio veikla, žuvininkystė, kasyba ir kt.) ir uždirbti tam tikro dydžio atlygį už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes (suteiktas paslaugas).

Visi PVM mokėtojai turi būti registruojami PVM mokėtojų registre. Asmenys PVM mokėtojais registruojami privalomai ir savanoriškai. Privalomai mokesčio mokėtojais registruojami:

1) Lietuvos juridiniai ir fiziniai asmenys, kurių pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes ar suteiktas paslaugas per metus (paskutinius 12 mėn.) viršija 100 000 Lt.,

2) užsienio apmokestinamieji asmenys, teikiantys Lietuvoje paslaugas (realizuojantys prekes) nepriklausomai nuo gauto už tai atlygio sumos .

Pažymėtina, kad užsienio apmokestinamieji asmenys gali būti neregistruojami PVM mokėtojais, jeigu jie tiekia prekes (teikia paslaugas), kurios nėra PVM objektas ir neapmokestinamos PVM arba kurios pagal įstatymą būtų apmokestinamos 0 procentų tarifu, taip pat asmenys, kurių teikiamas teisines, konsultacines, audito, reklamos ir kitas paslaugas PVM apskaičiuoja ir sumoka šių paslaugų pirkėjai.

Savanoriškai PVM mokėtojais gali registruotis asmenys, ketinantys vykdyti atitinkamą ekonominę veiklą, tai pat asmenys, jau vykdantys ekonominę veiklą, nors jų gautas atlygis per metus (paskutinius 12 mėn.) yra mažesnis nei 100 000 Lt.

Įregistruotam PVM mokėtoju asmeniui suteikiamas PVM mokėtojo kodas ir išduodamas registracijos pažymėjimas. PVM mokėtojai privalo tvarkyti apskaitą ir turėti visus įstatymo reikalaujamus dokumentus; įforminti prekių tiekimą (paslaugų teikimą) nustatytos formos PVM sąskaita – faktūra arba, kai tai leidžiama, laisvos formos apskaitos dokumentu, žemės ūkio produkcijos pirkimo PVM skaičiuojamas nuo apmokestinamosios vertės, kurią sudaro atlygis (be PVM), gautas (turimas gauti) prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba jo vardu trečiojo asmens.

Nustatant apmokestinamąją vertę įskaitomi:

1) visi mokesčiai ir rinkliavos, išskyrus patį PVM;

2) įpakavimo, transporto, draudimo ir kitos su prekių tiekimu (paslaugų teikimu) susijusios išlaidos;

3) subsidijos ir dotacijos, turinčios įtakos galutinei prekės (paslaugos) kainai.

Į apmokestinamąją vertę nėra įtraukiamos:

1) nuolaidos, suteikiamos prekės tiekimo (paslaugos teikimo) metu;

2) sumos, PVM mokėtojo gautos kaip kompensacija išlaidoms, patirtoms atliekant mokėjimus tretiesiems asmenims pirkėjo vardu, jo naudai ir jo sąskaita, padengti;

3) netesybos.

Importuojamų prekių apmokestinamąją vertę sudaro šių prekių muitinė vertė, prie jos pridedant:

1) už šias prekes sumokėtus (sumokėtinus) ne Lietuvoje nustatytus mokesčius, muitus ir kitas įmokas;

2) Lietuvoje nustatytus importo muitus ir mokesčius (išskyrus PVM);

3) prekių vežimo, draudimo ir kitas išlaidas.

Paprastai apmokestinamąją vertę apskaičiuoja pats prekių tiekėjas (paslaugos teikėjas). Tačiau tais atvejais, kai mokesčio administratoriui kyla pagrįstų
kad prekės (paslaugos) apmokestinamoji vertė yra dirbtinai sumažinta (padidinta), jis turi teisę pats apskaičiuoti apmokestinamąją vertę pagal rinkos kainą, nustatytą vadovaujantis Vyriausybės nutarimais.

PVM už realizuojamas ar importuojamas prekes, teikiamas paslaugas skaičiuojamas pagal PVM tarifus, galiojančius prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu. Įstatymas skiria lengvatinius ir standartinį PVM tarifą.

Lengvatiniu 5 procentų PVM tarifu apmokestinama:

1) keleivių ir jų bagažo vežimas Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos, savivaldybių nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutas;

2) keleivių ir jų bagažo vežimas keleiviniais traukiniais;

3) knygos, laikraščiai ir žurnalai, išskyrus erotinio ir smurtinio pobūdžio leidinius;

4) vaistai ir medicininės prekės pagal Vyriausybės patvirtintą sąrašą;

5) viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugos, teikiamos pagal turizmą reglamentuojančius teisės aktus;

6) ekologiškai švarūs maisto produktai (nuo 2006 m. sausio 1 d.);

7) šviežiai atšaldyta mėsa ir valgomieji subproduktai, išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų subproduktus.

Lengvatiniu 9 procentų PVM tarifu apmokestinamos:

Gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo ir projektavimo, inžinierinių tinklų statybos bei teritorijų tvarkymo paslaugos, už kurias apmokama valstybės, savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų, valstybės specialiųjų fondų lėšomis.

0 procentų PVM tarifu apmokestinamos:

1) eksportuojamos prekės;

2) prekės, eksportuojamos ir įvežamos į laisvąją zoną arba padėtos į laisvąjį sandėlį;

3) prekės, eksportuojamos ir pateikiamos laikinam saugojimui muitinės prižiūrimose prekių laikino saugojimo vietose;

4) užsienio keleivių išgabenamos Lietuvoje įsigytos prekės, jei jų vertė viršija Vyriausybės nustatytą minimalią ribą;

5) atitinkamų kategorijų laivų tiekimas, priežiūra, remontas, orlaivių tiekimas ir nuoma ir t.t.

Įstatyme numatytas ir laikinas lengvatinio PVM taikymas. Iki 2003 m. gruodžio 31 d. 9 procentų PVM tarifu apmokestinama šilumos energija, teikiama gyvenamosioms patalpoms šildyti, biokuras; 0 procentų tarifu apmokestinamas keleivių ir jų bagažo vežimas tarptautiniais maršrutais ir t.t.

Kompensacinis 6 procentų PVM tarifas taikomas ūkininkams, jeigu:

1) ūkininko (visų šeimos narių) realizacinės pajamos per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršija 100 000 Lt;

2) ūkininko ūkis yra įregistruotas nustatyta tvarka arba turi žemės suteikimo asmeniniam ūkiui dokumentus;

3) įregistruotas ūkininko ūkio ar suteiktas asmeniniam ūkiui žemės plotas nėra didesnis kaip 7 ha.

Jei ūkininkas, atitinkantis šiuos reikalavimus, įsiregistruoja PVM mokėtoju bendra tvarka, jam kompensacinis tarifas netaikomas. Taip pat tokios teisės neturi ūkininkas, jei bent vienas jo ūkio narys įregistruotas PVM mokėtoju.

Visais kitais atvejais prekių realizavimas (paslaugų teikimas) apmokestinamas standartiniu 18 proc. PVM tarifu.

2. AKCIZŲ MOKESTIS

2001 m. spalio 30 d. priimtas naujas Akcizų įstatymas įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d.

Pažymėtina, kad naujasis Akcizų įstatymas siauriau apibrėžia akcizų objektą ir nustato iš esmės naują prekių apmokestinimo akcizais tvarką.

Pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnį akcizo objektu šios prekės: etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; apdorotas tabakas ir kuras (minėto įstatymo 3 straipsnis). Šios prekės, pagamintos Lietuvoje, akcizų objektu tampa nuo pagaminimo, o importuojamos – nuo to momento, kai dėl jų pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

Akcizų įstatymas numato akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, t.y. tokį apmokestinimo režimą, kai akcizais apmokestinamos prekės gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos ir (ar) gabenamos laikinai atidėjus už jas apskaičiuotų akcizų mokėjimą.

Pagal naująjį Akcizų įstatymą, asmuo, numatantis gaminti prekes, kurios yra akcizų objektas, verstis jų perdirbimu ir (arba) maišymu (jei tokių operacijų rezultatas yra prekės, kurios yra akcizų objektas), šiai veiklai privalo įsteigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Tai patalpa ir (arba) teritorija, kuriose Akcizų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama laikyti (gaminti, perdirbti, maišyti,saugoti), taip pat į jas atgabenti ar iš jų išgabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje laisvai cirkuliuojančias akcizais apmokestinamas prekes, kurioms taikomos akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas. Šie reikalavimai netaikomi tik asmeniniam fizinio asmens naudojimui, taip pat žemės ūkio subjektams, kurie gamina mineralinio kuro (variklių benzino) ir gazolių bei biologinės kilmės žaliavų mišinius, skirtus naudoti žemės ūkio subjekto reikmėms (t.y. skirtus ne –parduoti, o tik savo poreikiams). Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio steigimui reikalingas leidimas, kurį Vyriausybės nustatyta tvarka neribotam laikui išduoda ir panaikina centrinis mokesčio administratorius. Leidimas sandėlio savininkui išduodamas po to, kai yra pateiktas laidavimas už akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininko prievoles ir savininkas turi nustatytos formos licenciją. Laidavimo dokumentą išduoda LR įsteigtos ir veikiančios banko įstaigos arba draudimo įmonės, turinčios atitinkamai
banko ar draudimo veiklos licenciją. Laidavimo dydį apskaičiuoja centrinis mokesčio administratorius pagal Vyriausybės patvirtintą tvarką.

Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas, gavęs leidimą, privalo tvarkyti visų operacijų, atliekamų sandėlyje su tokiomis prekėmis, apskaitą ir teikti nustatytas ataskaitas vietos mokesčių administratoriui, kuriam įstatymas numato teisę kontroliuoti tokio sandėlio veiklą.

Akcizų mokėtojais yra apmokestinamų prekių sandėlio savininkai ir šių prekių importuotojai. Be to, akcizų įstatymas numato atvejus, kai akcizų mokėtojais gali būti ir kiti asmenys: pvz., asmuo, kaip degalus panaudojęs naftos dujas ar dujinius angliavandenilius, kurie yra akcizų objektas, tačiau už juos akcizai nesumokėti; asmuo, kuris pažeisdamas Akcizų įstatymo reikalavimus steigti sandėlį, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje; asmuo, įsigijęs arba importavęs akcizais apmokestinamas prekes tais atvejais, kurie neįeina į įstatymo numatytus atleidimo nuo akcizų išimtis.

Akcizų mokėtojai Akcizų įstatymo numatytais terminais privalo pateikti vietos mokesčio administratoriui akcizų deklaraciją ir nustatytus jos priedus. Pateiktoje deklaracijoje privaloma deklaruoti akcizus už:

1) akcizais apmokestinamas prekes, kurioms akcizų mokėjimo laikino režimo atidėjimas panaikintas, tai yra iš sandėlio išgabentas apmokestinamas prekes, už kurias akcizai nesumokėti, išskyrus išgabentas taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą;

2) sandėlyje sunaudotas akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai nesumokėti (išskyrus Akcizų įstatyme numatytas išimtis);

3) sandelyje prarastas akcizais apmokestinamas prekes, už kurias akcizai nesumokėti. Akcizai neskaičiuojami už prarastą prekių kiekį, neviršijantį nustatytų netekties normų, už prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure), jeigu tai įrodyta nustatyta tvarka. Tokio įrodymo pateikimo tvarka patvirtinta Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 821;

4) iš sandelio išsiųstų akcizais apmokestinamų prekių kiekį, prarastą gabenant joms taikymo akcizų laikino atidėjimo režimo metu (išskyrus įstatymo numatytas išimtis).

Mokėtina akcizų suma skaičiuojama:

1) už prekes, kurioms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo rėžimas panaikintas – taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių išgabenimo dieną;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3996 žodžiai iš 7967 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.