Netiesioginiu mokesciu vaidmuo biudzetui
5 (100%) 1 vote

Netiesioginiu mokesciu vaidmuo biudzetui

TURINYS

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 4

ĮVADAS 5

1. MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI IR VERTINIMO TEORINĖ ANALIZĖ 8

1.1 Apmokestinimo principai 9

1.2 Apmokestinimo riba 13

2. NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ VAIDMUO LIETUVOJE 15

2.1 Mokesčių esmė 16

2.2 Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos struktūra 19

2.3 Netiesioginiai mokesčiai 25

2.3.1 Pridėtinės vertės mokestis 25

2.3.2 Akcizai 30

2.3.3 Muitai 33

3. NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ SURINKIMO ANALIZĖ LIETUVOJE 37

3.1 Netiesioginių mokesčių surinkimo analizė 37

3.2 Netiesioginių mokesčių surinkimą lemiantys veiksniai 45

3.3 Veiksnių, veikiančių netiesioginių mokesčių surinkimą, analizė 47

IŠVADOS 50

LITERATŪRA 52

SANTRAUKA (anglų kalba) 55

1 PRIEDAS Senojo ir naujojo PVM įstatymų objektų palyginimas 56

2 PRIEDAS Netiesioginių mokesčių surinkimas 1995-2005 m. 57

3 PRIEDAS PVM ir akcizų santykis valstybės biudžete 58

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė Standartinės PVM normos skirtingose Europos šalyse………………………………………………26

2 lentelė Senojo ir naujojo PVM įstatymų mokestinių laikotarpių ir terminų palyginimas………….27

3 lentelė Nacionalinio biudžeto pajamų struktūra………………………………………………………………….38

4 lentelė Nacionalinio biudžeto pajamų struktūra (procentais nuo bendrųjų biudžeto pajamų)……38

5 lentelė Statistiniai duomenys 1995-2005 m……………………………………………………………………….48

6 lentelė Pagrindinių veiksnių, įtakojančių netiesioginių mokesčių surinkimą, kitimas………………48

7 lentelė Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai………………………………………………………………..49

8 lentelė Bruto darbo užmokesčio prognozuojami duomenys 2003-2005 metais……………………….49

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Mokesčių tarifų ir mokestinių įplaukų priklausomybė (A. Laffero kreivė)……………………..12

2 pav. PVM dalis LR nacionalinio biudžeto mokestinėse ir nemokestinėse pajamose………………..29

3 pav. Netiesioginių mokesčių ir kitų pajamų santykis nacionaliniame biudžete……………………….39

ĮVADAS

Netiesioginiai mokesčiai, tiek iki Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES), tiek ir po to

vaidina bene didžiausią reikšmę formuojant valstybės pajamų rezervo augimo šaltinį, todėl jų harmonizavimui ir suvienodinimui ES teikiamas nemažas dėmesys, nes esant laisvam kapitalo, žmonių ir prekių judėjimui, žmonės ir įmonės rinksis palankesnes šalis verslui, tuo tarpu kitos šalys kentės nuo menkų biudžeto pajamų, o siekiant optimalumo tarptautinė prekyba, gamybos veiksnių judėjimas neturėtų vykti dėl mokesčių skirtumo.

ES pastangos suvienodinti mokesčius grindžiamos tuo, kad skirtingos mokesčių taisyklės gali būti žalingos konkurencijai. Siekiant sukurti bendrą rinką, kurią galima būtų prilyginti vidaus rinkai, yra harmonizuotas pridėtinės vertės mokestis, akcizo mokesčiai, be to visos narės turi taikyti vienodus užsienio prekybos muitų tarifus valstybėms, nesančioms sąjungoje. Mokesčių harmonizavimas turi skatinti tokią konkurenciją, kad integracija ir ekonominis augimas būtų pasiektas palaipsniui, o pajamos iš šių mokesčių pervedamos į bendrą biudžetą.

Netiesioginiams mokesčiams skiriamas didžiulis dėmesys, duodamos išsamios jų administravimo instrukcijos. Europos Sąjungos mokesčių sistemoje ypatingas dėmesys skiriamas pridėtinės vertės mokesčiui. Iš pridėtinės vertės mokesčio įplaukų kiekviena Europos Sąjungos narė į bendrą biudžetą moka įmokas, priklausančias nuo mokesčio bazės.

Dalis mokslininkų, remdamiesi V. Pareto paskelbtu pajamų paskirstymo dėsniu, sakančiu, kad žemai apmokestinamų gyventojų sluoksniai pas save yra sukaupę gausias piniginių lėšų atsargas, siūlė didinti netiesioginius mokesčius. Jie įrodinėjo tokio didinimo tikslingumą ir nurodė netiesioginius mokesčius kaip pagrindinį nacionalinio biudžeto pajamų augimo šaltinį. Kartu siekiama vengti mokesčių pirmo būtinumo prekėms, tokioms, kaip duona, mėsa, saikingai apmokestinti „santykinio naudingumo reikmenis“ (kavą, alų), ir nustatyti aukštus mokesčius tokioms prekėms kaip tabakas, alkoholis, prabangos dalykai. “Valstybė, o tiksliau pasakius, vyriausybė nieko negali nuveikti savo piliečių labui, jeigu piliečiai nieko nedaro valstybei” – taip mokesčių būtinumą apibūdino N. I. Turgenevas, davęs pagrindus Rusijos finansų mokslui. Kiekviena valstybė atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės, komercinės veiklos, vystymo administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausiu šaltiniu yra mokesčiai. Mokesčiai – tai neišvengiama būtinybė, kurią nulemia būtinų valstybės funkcijų vykdymas, todėl aktualu panagrinėti netiesioginių mokesčių įtaką formuojant nacionalinio biudžeto pajamas.

Šio darbo objektas – netiesioginiai mokesčiai biudžeto formavimo procese.

Atskirų mokesčių vaidmuo formuojant biudžeto pajamas yra skirtingas. Vieni jų sudaro žymią biudžeto pajamų dalį ir pajamos iš jų kasmet auga. Iš kitų mokesčių
gaunamos pajamos yra nedidelės. Todėl svarbu nustatyti atskirų mokesčių įtaką šalies pajamoms. Netiesioginiai mokesčiai sudaro didžiulę Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamų dalį. Per paskutinius metus jų lyginamoji dalis bendrose biudžeto pajamose kito. Todėl šio darbo tikslas ir yra išanalizuoti netiesioginių mokesčių vaidmenį formuojant biudžeto pajamas, išryškinti jų kitimo tendencijas.

Darbo tikslo siekiama iškeliant šiuos uždavinius:

• išanalizuoti apmokestinimo principus, teorijas, kurios parodytų, nuo ko priklauso mokesčių surinkimas;

• nustatyti ir išanalizuoti Lietuvos mokesčių sistemą, esmę ir mokesčių rūšis;

• išnagrinėti netiesioginių mokesčių kitimo tendencijas Lietuvoje, jų indėlį į nacionalinį biudžetą, bei atlikti jų prognozę;

• išnagrinėti netiesioginius mokesčius kiekvieną atskirai apjungiant visus į bendrą sistemą;

• nustatyti ir ištirti netiesioginių mokesčių surinkimą lemiančius veiksnius, atlikti jų analizę.

Šis darbas susideda iš trijų pagrindinių dalių – mokesčių sistemos principai ir vertinimo teorinė analizė, netiesioginių mokesčių vaidmuo Lietuvoje ir netiesioginių mokesčių surinkimo analizė Lietuvoje, kurios dar skirstomas į keletą skyrių. Pirmoje dalyje išvardinami kokie yra apmokestinimo principai, jų įtaka siekiant ekonominių tikslų, paaiškinama A.Laffero kreivė, trumpai apibūdinama apmokestinimo riba ir jos svarba formuojant mokesčių sistemas.

Antroje dalyje įvardijama, kokie yra netiesioginiai mokesčiai, pateikiama keletas mokesčio apibrėžimų, padedančių suvokti mokesčių esmę, prasmę, vaidmenį ir išorinį jų savybių reiškimąsi. Remiantis norminiais aktais šioje dalyje išvardinami kokie yra mokesčiai mūsų šalyje, trumpai apibūdinant kiekvieną iš jų bei plačiau aprašomi netiesioginiai mokesčiai – pridėtinės vertės mokestis, akcizai ir muitai.

Trečioje dalyje analizuojamas netiesioginių mokesčių surinkimas, pateikiama daug statistinių duomenų apie paskutinio dešimtmečio biudžeto pajamas, apie pagrindinius makroekonomikos rodiklius, apie netiesioginių mokesčių dalį biudžete tiek skaitmenine išraiška, tiek ir procentine dalimi. Be to, aprašomi ir analizuojami pagrindiniai veiksniai, nulėmę netiesioginių mokesčių surinkimą.

Siekiant nustatyti netiesioginių mokesčių vaidmenį biudžeto pajamose buvo naudojami LR Statistikos departamento, LR Valstybės kontrolės tarnybos duomenys, LR Finansų ministerijos, LR Užsienio reikalų ministerijos, Seimo ataskaitiniai duomenys. Analizuojant netiesioginius mokesčius, naudojami horizontalus ir vertikalus analizės metodai.

Interpretuojant netiesioginius mokesčius kaip tyrimo objektą darbe buvo remiamasi užsienio ir Lietuvos autorių mokslinių ir praktinių studijų rezultatais, Lietuvos Respublikos įstatymais (biudžetinės sandaros, mokesčių administravimo, muitinės, pridėtinės vertės mokesčio, akcizų), taip pat informacija rasta internete. Buvo vadovaujamasi šių Lietuvos autorių darbais: Aleknevičienės, V.; Buškevičiūtės, E.; Jurgučio, V.; Rimo, J.; Naraškevičiūtės, V.; Lakštuvienės, A.; Naviko, P.; Novošinskienės, A.; Marcijono, A.; Sudavičiaus, B.; Simanavičienės, Ž.; Smalensko, G.; ir kt.

Darbą sudaro trys dalys. Taip pat įvadas, išvados bei priedai. Viskas pateikta 51 puslapiuose (be priedų). Darbe statistiniai duomenys ir kita informacija pateikta 8 lentelėse ir 3 paveiksluose. Pateikti 3 priedai, palengvinantys susisteminti, apžvelgti ir suprasti statistinius duomenis. Panaudota 30 literatūros šaltinių. Darbo pabaigoje parašyta trumpa santrauka anglų kalba.

1. MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI IR VERTINIMO TEORINĖ ANALIZĖ

Valstybės biudžetą reikia vertinti kaip savarankišką ekonominę kategoriją, kuriai būdingi tokie patys bruožai kaip finansams. Biudžetas yra svarbiausias valstybės finansinis dokumentas, kuriuo paskirstomi valstybės finansiniai ištekliai pagal funkcinę, ekonominę, programinę ir kitas klasifikacijas. Savo esme biudžetas – tai biudžetiniai santykiai su juridiniais ir fiziniais asmenimis, kurie susidaro perskirstant nacionalines pajamas (iš dalies ir nacionalinį turtą). Biudžetinių santykių specifika yra ta, kad jie susidaro perskirstymo proceso, kurio dalyvė yra valstybė (t. y. atitinkamos valdžios institucijos) metu. Pasak G. Smalensko (2002), biudžetinių santykių specifinis požymis – centralizuoto piniginių lėšų fondo formavimas ir panaudojimas siekiant patenkinti valstybės poreikius.

Biudžetas – tai ataskaita, sąmata, kuri rodo praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas, planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas kitais metais. Jis išreiškia visumą biudžetinių santykių formuojant ir panaudojant biudžetinį fondą, skirtą ūkiui plėsti, socialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti, šalies valdymui ir gynybai. Biudžeto dėka valstybė turi didelę galimybę sukoncentruoti savo rankose didžiulius išteklius svarbiausioms ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti. Biudžetiniai santykiai yra objektyvūs, nes valstybė savo rankose turi turėti finansinius išteklius. Taigi jie susiję su valstybe ir neįsivaizduojami be valstybės. G. Smalensko (2002) nuomone biudžetiniai santykiai yra natūrali visuomenės ekonominės struktūros dalis, ir
funkcionavimas yra objektyvus todėl, kad valstybei savo funkcijoms atlikti reikalinga materialinė bazė. Biudžeto funkcionavimo metu biudžetiniai santykiai materializuojami ir įgauna natūrinę daiktinę formą.

Valstybės biudžeto esmė – tai ekonominė vertinė kategorija. Ji realizuojama per paskirstomąją (perskirstomąją) ir kontrolės funkcijas. Perskirstymo funkcijos dėka piniginės lėšos koncentruojamos valstybės rankose ir panaudojamos valstybės poreikiams tenkinti, o kontrolės funkcijos dėka tikrinama, ar laiku ir pilnai panaudojami finansiniai ištekliai, kokios susidaro faktinės biudžetinių lėšų paskirstymo proporcijos, ar efektyviai jos panaudojamos.

Valstybei, kaip visuomenės politinei organizacijai, vykdančiai atitinkamas bendras funkcijas, būtini piniginiai ištekliai šioms funkcijoms realizuoti. Akivaizdu, kad nei mūsų Vyriausybė, nei kitų šalių valdžios atstovai piniginių vertybių nekuria. Nesukuria ir milijardų, reikalingų išlaidoms užtikrinti, valstybės funkcijoms vykdyti. Vyriausybės išlaidas apmoka šalies gyventojai, t. y. mes patys, mokėdami mokesčius, muitus ir kitas rinkliavas.

A. Marcijonas ir B. Sudavičius (2003), valstybės pajamas pagal jų gavimo būdą skirsto į mokestines ir nemokestines pajamas. Mokestinės pajamos gaunamos renkant mokesčius, kuriems apskritai būdingas visuotinis privalomumas ir individualus neatlygintinumas. Nemokestinės pajamos gaunamos tiek privalomais, tiek savanoriškais pagrindais. Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais. Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Tuo tarpu pasak V. Naraškevičiūtės (2003), taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamas prekes ar teikiant paslaugas, t. y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo – pardavimo sandorių arba mainų. Šio pajamų šaltinio dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelė. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį.

Lietuvos Respublikos valstybinę mokesčių sistemą pagal nuo 2004 metų gegužės 1 d. įsigaliojusį Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnį sudaro 25 mokesčiai ir įmokos. Žinoma, ne visi šie mokesčiai tenka valstybės biudžetui. Dalis jų atitenka savivaldybių biudžetams ir fondams. Į valstybės biudžetą patenka šie mokesčiai: pridėtinės vertės mokestis, akcizai, dalis gyventojų pajamų mokesčio, pelno mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis, dalis mokesčio už aplinkos teršimą, konsulinis mokestis, valstybės rinkliavos, loterijų ir azartinių lošimų mokestis, mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, visi cukraus mokesčiai, prekių apyvartos mokestis, transporto priemonių mokestis, tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai, atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.

Bene didžiausią įtaką valstybės biudžeto pajamoms turi keturi pagrindiniai mokesčiai – pridėtinės vertės mokestis, akcizai, pelno mokestis ir gyventojų pajamų mokestis.

1.1 Apmokestinimo principai

„Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Įvairiose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats – gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms. Kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant valstybės ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčių našta nebus nepakeliama, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu suformuluojami bendri apmokestinimo principai“ (Simanavičienė, Ž., 2002, p. 59).

Apmokestinimas – tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir įmonių pajamų ir išlaidų. Apmokestinimas yra lėšų išėmimas iš nacionalinių pajamų apyvartos. Mokesčiai naudojami vyriausybinėms išlaidoms ir, kaip finansų politikos priemonė, reguliuoja visų šalies ūkio išlaidų (bendrosios paklausos) lygį. Nors visose mokesčių sistemose egzistuoja daug specifinių tik tam tikrai ūkio šakai elementų, ir skirtingi autoriai pateikia skirtingus apmokestinimo principus, tačiau pagrindiniai apmokestinimo principai yra labai panašūs.

Apmokestinimo principai – tai skirtingų apmokestinimo metodų panaudojimo loginis pagrindas.

Pasak V. Jurgučio (1938), pradiniai apmokestinimo principai buvo suformuluoti A. Smito. Praktiškai visi šiuolaikiniai autoriai išskiria tuos pačius apmokestinimo kriterijus. A. Smitas savo veikale „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimai“ nurodė, kad pagrindiniai apmokestinimo principai yra visuotinumas, teisingumas, apibrėžtumas ir patogumas. Laikui bėgant šis sąrašas buvo papildytas mokestinių įplaukų pakankamumo ir mokesčių pritaikomumo (mokestis gali būti padidintas ar sumažintas priklausomai nuo valstybės poreikių ir galimybių), apmokestinimo vienkartiškumo principais.

Tuo tarpu Ž. Simanavičienė (2002) išskiria
šešis pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumo, lygybės, neutralumo, aiškumo, viešumo ir administravimo veiksmingumo, kurie, remiantis autorės mintimis, trumpai apibūdinami toliau.

1. Teisingumo principas. Mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių paskirstymą. Teisingas apmokestinamas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Šis principas reikalauja, kad mokesčiai būtų nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurių dauguma pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Vienas iš teisingumo aspektų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis, todėl privalo už tai atsilyginti valstybei, kuri galėtų toliau teikti šias paslaugas. Praktikoje ekonomistai nustato mokesčių sistemos teisingumą, nagrinėdami skirtingų mokesčių taikymo apimtį arba galutinį ekonominį poveikį skirtingoms socialinėms grupėms. Apmokestinant mokesčių objektą reikia atsižvelgti į mokėtojo gebėjimą mokėti. Teisingumo principo laikymosi pavyzdžiu gali būti kuro, automobilių mokesčiai, kurie skiriami keliams prižiūrėti ir taisyti. Kitas teisingumo aspektas yra reikalavimas, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą.

Skiriami du teisingumo aspektai: horizontalus teisingumas ir vertikalus teisingumas.

Horizontalus teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias galimybes, turi būti apmokestinami vienodo dydžio mokesčiais. Bet dažnai būna gana sunku šį principą pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiu gali būti pajamų mokesčio mokėjimas dviejų šeimų, kurios turi vienodas pajamas, tačiau šiose šeimose yra skirtingas vaikų skaičius. „Lygios galimybės“ gali būti apibrėžtos kaip vienodas šeimos narių skaičius. Tačiau, jei viena šių šeimų patiria neįprastai dideles medicinines išlaidas, kai tuo tarpu kita šeima šių išlaidų neturi, ar galima tada teigti, kad šios šeimos turi lygias galimybes.

Vertikalus teisingumas reikalauja, kad skirtingas galimybes turintys individai būtų apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Remiantis vertikaliu teisingumu, augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams, t. y. vertikalus teisingumas didžiąją dalimi buvo paverstas į „galimybės mokėti“ principą. Čia vėl iškyla problema, kaip pamatuoti lygias galimybes.

2. Lygybės principas. Mokesčių įstatymai turi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas, atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą.

3. Neutralumo principas. Mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis. Mokesčių sistema neturi iškreipti natūralios konkurencijos. Siekiant mokesčių sistemos neutralumo, turi būti išplėsta mokesčių bazė, kad būtų išvengta apmokestinimo rūšies. Be to, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką.

4. Aiškumo principas. Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai privalo būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems. Mokesčio administratorius turi užtikrinti vienodą ir aiškią mokesčių įstatymų nuostatų taikymo praktiką, skelbti mokesčių įstatymų komentarus, paaiškinimus taip, kad jie būtų prieinami visiems mokesčių mokėtojams.

5. Viešumo principas. Rengiami teisės aktų projektai turi būti prieinami suinteresuotoms institucijoms (nevyriausybinėms organizacijoms, verslo asociacijoms, ūkio subjektams), o šioms – suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl šių projektų arba kitaip prisidėti prie jų rengimo. Būtina skirti pakankamą ir kuo ilgesnį laikotarpį verslo dalyviams susipažinti su teisės aktų projektais, nustatančiais iš esmės naujas apmokestinimo taisykles. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, rengiami jų aptarimai su suinteresuotomis institucijomis ir organizacijomis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2748 žodžiai iš 8906 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.