Netradicinės religinės bendruomenės ir judėjimai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Netradicinės religinės bendruomenės ir judėjimai Lietuvoje

Netradicinės religinės bendruomenės ir judėjimai Lietuvoje

Žlugus sovietinei santvarkai ir panaikinus religinio gyvenimo suvaržymus, Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti naujieji religiniai judėjimai. Naujojo religingumo plitimas nebuvo vien tik Lietuvai būdingas reiškinys. XIX – XX a. Europoje bei JAV nuolat kūrėsi nauji religiniai pavidalai.

Didelė dalis naujųjų religinių judėjimų, į kuriuos kreipia žvilgsnį šiuolaikinis žmogus, yra kultūriškai svetimos žmogui, išaugusiam krikščioniškus pagrindus turinčioje tradicinėje Vakarų kultūroje. Natūralu, kad toks „svetimumas“ baugina, todėl labai greitai išplito bandymai išskirti „geras“ religijas ir „blogus“ kultus bei sektas.

Šiuolaikinio religingumo tyrinėtojai pripažįsta, jog „sektos“ ar „kulto“ sąvokos yra virtusios savotiškais akademiniais „keiksmažodžiais“. Todėl dažniausiai jie atsisako šių sąvokų bei vartoja tokias, kaip „naujieji religiniai judėjimai“, „alternatyvios religijos“, „mažumos religijos“.

Taip pat galima vartoti ir „netradicinių religinių bendruomenių“ (NRB) sąvoką, kuri yra įteisinta ir Lietuvos teisinėje sistemoje. Pirmą kartą oficialiai apie Lietuvos netradicines religines bendruomenes prabilta 1992 metais priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (43 str.), o tradicinių ir netradicinių religinių bendruomenių atskyrimas išplėtotas 1995 metais priimtame „Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme“. Šiame įstatyme įvardintos 9 tradicinės Lietuvos religinės bendrijos ir bendruomenės: lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai, stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, karaitai, musulmonai-sunitai, judėjai. Į sąrašą nepatekusios religinės bendrijos įgavo „netradicinių“ vardą.

Toli gražu ne visos šiandien Lietuvoje veikiančios NRB gali būti vadinamos “naujakurėmis”. Pavyzdžiui, baptistai Lietuvoje veikia jau daugiau nei pusantro šimto metų, čia jie atkeliavo dar carinės okupacijos laikotarpiu – 1840 metais. Iki sovietmečio, baptistai leido savo literatūrą, turėjo susikūrę religinio švietimo tinklą.

Taip pat neseniai veiklos Lietuvoje šimtmetį galėjo švęsti metodistai ir sekmininkai, kurie čia įsikūrė XIX – XX amžiaus sandūroje. Tiesa, metodistai veikė kiek izoliuotai nuo Lietuvos visuomenės, daugiausia orientavosi į vokiečių tautinę mažumą, o sovietmečiu buvo praktiškai išstumti iš Lietuvos. Labai panaši ir Naujųjų apaštalų bažnyčios istorija Lietuvoje. Ši religinė organizacija (skirtingai nuo anksčiau minėtų, nepriklausanti tradicinei protestantizmo srovei) Lietuvoje įsikūrė pačioje XX amžiaus pradžioje, veikė daugiausia tarp vietinių vokiečių ir sovietmečiu didžioji dauguma jos narių pasitraukė į Vokietiją.

Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje pradėjo veikti pirmosios Septintosios dienos adventistų bendruomenės. Jų palaipsniui daugėjo ir 1940 metais Lietuvoje veikė net 11 vietovių. Tiesa, sovietinė valdžia ypač aktyviai persekiojo adventistus ir Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais metu mūsų krašte tebuvo likę keliolika išskaidytų šios religinės bendrijos atstovų. Kiek vėliau Lietuvoje atsirado Jehovos liudytojai. Mūsų krašte tai buvo veikiausiai pirmoji įvairiuose kraštuose labai prieštaringai vertinama religinė organizacija. 1935 metais jai pavyko gauti legalios religinės bendruomenės statusą. Jehovistai, garsėjantys pacifizmu bei pasitraukimu nuo visuomeninio gyvenimo, buvo patekę į ypatingą sovietinės valdžios nemalonę. Išlikę organizacijos nariai turėjo pasitraukti į gilų pogrindį.

Kalbant apie prieškario Lietuvą, taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į tuo laikotarpiu čia brendusias teosofinės pakraipos idėjas, tam tikrą rytietiškų religijų įtaką. Lietuvoje buvo žinomos Rericho, Blavatskajos idėjos, taip pat ir Vydūno darbuose galima atrasti margaspalvius įvairių religinių tradicijų atšvaitus, kurie ne vieną skaitytoją paskatino sukti sinkretizmo keliu. Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje susiformavo ir „Romuvos“ bendruomenė, siekianti puoselėti senovės baltų kultūrą.

Sovietinės santvarkos įsigalėjimas Lietuvoje visoms religinėms organizacijoms reiškė daugelio veiklos apribojimų įvedimą. Nors oficialiai sovietinė valdžia neskirstė religijų, tačiau realiame gyvenime sovietinė valdžia su kiekviena religine organizacija elgėsi savo nuožiūra. Jehovistų, adventistų bendruomenės net oficialiai buvo vadinamos „antitarybinėmis“. Kitos religinės bendruomenės, nors garsiai ir nevadinamos „antitarybinėmis”, buvo atidžiai stebimos, jų veikla ribojama, vykdyta antireliginė kampanija, kurios metu stengtasi parodyti, kad religinės organizacijos yra prietarų, nemokšiškumo šaltinis. Kartais sovietinė valdžia prieš religines organizacijas imdavosi itin drastiškų metodų. Pavyzdžiui, 1947 m. Lietuvoje, kaip ir kitose sovietinėse respublikose labai skirtingos sekmininkų ir baptistų bendruomenės buvo sujungtos į vieną sąjungą. Prieš bendruomenes, kurios atsisakė jungtis prie šios sąjungos, imtasi represijų.

Valdžios požiūriui į „sektas“ (taip dažnai valdininkų raštuose buvo įvardijamos dauguma religinių bendruomenių) turėjo įtakos ir tautinis veiksnys. Tuo pat metu, kai dauguma
sekmininkų bendruomenių buvo prievarta reorganizuojamos, prarado didžiąją dalį savo turto, rusakalbei sekmininkų bendruomenei Vilniuje buvo leista statytis naujus maldos namus. Tokie valdžios sprendimai skatino priešpriešą tarp religinių grupių.

Santykinai neblogą dirvą tarpti Lietuvoje sovietiniais laikais turėjo parareliginiai (teosofiniai, parapsichologiniai ir pan.) judėjimai. Minėtų judėjimų vadovai sugebėjo savo veiklos sritį pristatyti kaip nepilnai ištirtą ar naujai atrastą mokslą, neretai jų svarstymai net gi buvo skelbiami sovietiniuose moksliniuose žurnaluose.

1967 m. Lietuvoje veiklą atnaujino senovės baltų tikėjimo puoselėtojų sambūris „Romuva“. Sovietmečiu šis sambūris labiau akcentavo savo folklorinį, kultūrinį pobūdį, ir tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, daugiau pradėta kalbėti apie religinį aspektą, įregistruotos pirmosios „Romuvos“ religinės bendruomenės.

Apie 1980 metus į Lietuvoje pradėjo plisti Krišnos sąmonės judėjimo idėjos. Krišnaitų veikla sovietinio totalitarizmo sąlygomis buvo gana aktyvi ir judėjimas patyrė persekiojimų. Nepaisant jų, Krišnos sąmonės judėjimo veikla Lietuvoje nuo 1980 metų išlaikė tęstinumą. Padėjo ir tai, kad valdžios dėmesys buvo prikaustytas prie disidentinio judėjimo priešakyje esančios Katalikų Bažnyčios. Tuo tarpu alternatyvią krikščioniškajai religinę kalbą propaguojantys krišnaitai atskirais atvejais net sulaukdavo netiesioginės valdžios paramos. Taip veikiausiai valdžia tikėjosi susilpninti krikščioniškąją tradiciją Lietuvoje. Į Krišnos sąmonės bendruomenes Lietuvoje daugiausia jungėsi jauni žmonės, humanitarinės inteligentijos atstovai.

Paminėti judėjimai Lietuvoje buvo veikiau išimtimi nei taisykle. Absoliuti dauguma netradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje atsirado tik tuomet, kai išnyko nuo Vakarų skyrusi „geležinė uždanga“, buvo panaikinti sovietiniai religinio gyvenimo apribojimai. Pradžioje naujieji religingumo pavidalai buvo entuziastingai sveikinami, buvo suvokiami kaip visuomenės demokratiškėjimo įrodymas. 1988–1993 metai buvo itin palanki situacija netradiciniams religiniams judėjimams Lietuvoje plisti. Nors dauguma Lietuvos žmonių formaliai save priskiria Katalikų Bažnyčiai, tačiau sovietmetis sąlygojo, kad labai nunyko krikščioniškojo tikėjimo esmės išmanymas. Tokioje situacijoje žmonių “katalikiškumas” lengvai apaugdavo tikėjimais reinkarnacija, karma, biolaukais, daug ką sužavėjo ir drąsiai sekimą Kristų skelbiančios naujos bendruomenės.

Naujos religinės bendruomenės atsirasdavo ir susiskaidant į kelias dalis vienai. Lietuvoje plačiai nuskambėjusi „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė atsirado 1988 metais, kai iš sekmininkų bendruomenės atskilo keliasdešimt jaunų žmonių. Didžioji jų dalis tapo “Tikėjimo žodžio” bendruomenės branduoliu, kiti – įkūrė nedenominacinę „Emanuelio“ bendruomenę.

Ne visada yra lengva tiksliai pasakyti, kada religinė bendruomenė pradėjo veikti Lietuvoje. Kai kurios bendruomenės iki šiol veikia neįsiregistravusios, kitos bendruomenės registruotis ryžosi tik praėjus kuriam laikui nuo veiklos pradžios. Tačiau net žvelgiant vien tik į registracijos duomenis, akivaizdu, kad 1988 metais prasidėjo NRB plitimo suintensyvėjimas, buvo įregistruotos net 17 naujų bendruomenių, panašus naujų bendruomenių skaičius buvo įregistruotas ir kiekvienais vėlesniais metais, kol 1992–93 metais šis skaičius šoktelėjo iki 23–24.

Po 1993 metų situacija kiek pasikeitė. Pirmiausia Lietuvos žiniasklaidą užplūdo tikros ir gerokai išpūstos istorijos apie „destruktyvias sektas“, apie žalingus priklausomybės netradiciniams religiniams judėjimams padarinius. Praėjo ir pirmoji susižavėjimo „naujuoju dvasingumu“ banga, kiek kritiškiau pradėta žiūrėti į iš Vakarų plūstančius reiškinius. Tiesa, būtent 1993 metais įsiregistravo mormonai, jehovistai ir munistai, dar po dviejų metų pradėjo veikti ir su Scientologijos bažnyčia glaudžiai susijęs Vilniaus Dianetikos centras. Tačiau visumoje 1993–96 metų laikotarpiu kasmet registravosi beveik dvigubai mažiau naujų bendruomenių nei anksčiau.

1997 m. vėl galima kalbėti apie naujų bendruomenių kūrimosi suintensyvėjimą (per metus įregistruota net 21 bendruomenė). Tačiau šis suintensyvėjimas veikiau susijęs su jau egzistavusių judėjimų siekių kurti naujas bendruomenes įvairiose Lietuvos vietovėse, nei su didėjančiu visiškai naujų religingumo pavidalų skaičiumi. Panašiai ir 2000 metais pusę iš per metus įregistruotų naujų bendruomenių sudarė savarankišką statusą įsitvirtinusios „Romuvos“ bendruomenės, kurios kaip sudėtinė „Romuvos“ judėjimo dalis egzistavo ir anksčiau. Tiesa, reikia pripažinti, kad praktiškai kasmet Lietuvoje atsiranda po kelis iki tol čia niekada neveikusius judėjimus. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais čia pradėjo veikti krikščioniškos kilmės „Šeimos“ (Dievo vaikų) judėjimas, Vilniaus Kristaus bažnyčia, kai kurios rytietiškos pakraipos judėjimai. Rytietiškų judėjimų, siūlančių savitą jogos variantą, Lietuvoje kasmet daugėja.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 1480 žodžiai iš 2631 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.