Nevyriausybinių organizacijų integracija į es
5 (100%) 1 vote

Nevyriausybinių organizacijų integracija į es

TURINYS

ĮVADAS 3

1. NVO IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI 4

1.1 NEVYRIAUSYBINŲ ORGANIZACIJŲ UŽUOMAZGOS IR SPECIFIKA LIETUVOJE 4

1.1.1 Tarpukario periodas 4

1.1.2 Sovietmetis 5

1.1.3 Dabartis 5

1.2 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO 6

1.3 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ TIPAI 7

1.4 SPECIFINĖS NE PELNO ORGANIZACIJOS 10

1.5 KAM REIKALINGAS STRATEGINIS PLANAVIMAS? 11

1.6 NVO STRUKTŪRA IR DARBO ORGANIZAVIMAS 11

1.6.1 Taryba (valdyba) 12

1.6.2 Tarybos (valdybos) funkcijos 13

1.6.3 Patarėjų komitetas (ekspertai) 13

1.7 NVO NARIŲ VADYBA 14

1.7.1 Klasifikacija 14

1.7.2 Narystė 14

1.7.3 Nevyriausybinių organizacijų valdymas 14

2. NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS „PARAMOS VAIKAMS CENTRAS“ VEIKLOS ANALIZĖ 16

2.1 TRUMPA ISTORIJA 16

2.2 SVARBIAUSI FAKTAI IR DATOS 16

2.3 PARAMOS VAIKAMS CENTRO MISIJA IR TIKSLAI 17

2.4 „BIG BROTHERS BIG SISTERS“ PROGRAMA 17

2.4.1 Pagrindiniai projektai 18

2.5 PARAMOS VAIKAMS CENTRO VEIKLOS SRITYS 19

2.6 2001-2002 METŲ BBBS RENGINIAI 19

2.7 „BIG BROTHERS BIG SISTERS“ PROGRAMOS TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS 20

2.7.1 Centro bendradarbiai 20

2.8 PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS PREVENCIJOS PROGRAMA 21

2.8.1 Pagrindiniai programos projektai 21

2.8.2 Kvalifikacijos kėlimas ir mokymai 23

2.9 PROGRAMOS „PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS PREVENCIJA“ BENDRADARBIAI 24

2.10 FINANSAVIMO ŠALTINIAI 25

2.11 PARAMOS VAIKAMS CENTRO IŠLAIDOS 25

3. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ PERSPEKTYVOS INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ 26

3.1 EUROPOS SĄJUNGOS IR NVO RYŠIAI IR BENDRADARBIAVIMAS 26

3.2 NVO VEIKLOS EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĖSE NARĖSE BENDRA TEISINĖ CHARAKTERISTIKA 28

3.3 EUROPS SĄJUNGOS PARAMA LIETUVOS NVO 31

3.4 KO NVO GALI TIKĖTIS IŠ ES STRUKTŪRINIŲ FONDŲ? 31

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 35

LITERATŪRA 36

ĮVADAS

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje ėmė rastis nemažai ne pelno organizacijų. Tačiau žinios apie šias organizacijas yra dar labai menkos. Dažnai tiek valstybės institucijų darbuotojai, tiek pačių ne pelno organizacijų aktyvistai nežino net pagrindinių bruožų, išskiriančių jas iš kitų organizacijų. Daugelis gatvėje sutiktų Lietuvos Respublikos piliečių nuoširdžiai prisipažintų nežinantys, ką reiškia dar neseniai į mūsų kasdienį žodyną patekęs terminas „nevyriausybinė organizacija“ arba jo santrumpa NVO. Tik labai nedidelė žmonių dalis priklauso ne pelno organizacijoms arba prisideda prie jų veiklos savo darbu bei materialine parama. Todėl nenuostabu, kad į ne pelno organizacijas dažnai žiūrima su nepasitikėjimu arba nesupratimu.

Šio kursinio projekto tikslas – supažindinti ir pateikti teorinę medžiagą, susijusią su ne pelno organizacijomis, išsamiau apžvelgti nevyriausybinių organizacijų veiklą bei jų perspektyvas Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Mano tiriamasis objektas yra ne pelno organizacija ir bendra jos charakteristika.

Šio kursinio projekto schema susideda iš trijų esminių dalių: pirmojoje – teorinėje- aš pristatau ne pelno organizaciją teoriniu aspektu. Pirmiausia aiškinu pačią ne pelno organizacijos terminologiją ir jų vaidmenį visuomenėje, žinoma, pravartu supažindinti su esamomis ne pelno organizacijų rūšimis ir tipais, jų strategijų ir valdymo ypatybėmis, ne pelno organizacijų veikla teisiniame ir tarptautiniame kontekste. Antrojoje dalyje – analitinėje- pasirinkau apžvelgti nevyriausybinės organizacijos „Paramos Vaikams Centras“ veiklą. Čia dėmesį kreipiau į jų misiją, tikslus ir pagrindinius projektus. Trečioji dalis – projektinė, kurioje aprašiau nevyriausybinių organizacijų plėtros galimybes Europos Sąjungoje.

Ši tema yra gana aktuali savo naujumu, kadangi nevyriausybinių organizacijų veikla nėra dar visiškai išplėtota ir atskleista. Ši terpė dar reikalauja išsamesnio tyrimo ir apibendrinimo.

1. NVO IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI

1.1 NEVYRIAUSYBINŲ ORGANIZACIJŲ UŽUOMAZGOS IR SPECIFIKA LIETUVOJE

Carinės Rusijos okupacijos periodu Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos. Čia labiausiai paminėtini masonai, Vilniuje pradėję veiklą dar Lenkijos ir Lietuvos Respublikos (Žečpospolitos) saulėlydžio laikais, 1776 metais. Visas Lietuvos masonų ložes valdė Varšuvos „Didžiųjų Rytų“ ložė, kuri pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukėlimui. Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. Studentiškos organizacijos kartu su masonais propagavo tautų solidarumo, religinės tolerancijos, demokratizmo idėjas. Buvo siekiama padėti visiems buvusios Respublikos socialiniams sluoksniams. Vėliau, jau tarpukario Vilniuje, knibždėte knibždėjo masonų ložės, studentų korporacijos, tautinės bendrijos, kurios save vienaip ar kitaip siejo su buvusiomis.

Vyskupo M.Valančiaus blaivybės brolijos. Blaivybės veikla įsibėgėjo 1858 metais. Nors 1864 metais blaivybės brolijos buvo uždraustos, jos ir toliau veikė nelegaliai. Sąjūdžio mastą gerai liudija kad ir tokie skaičiai: Žemaičių vyskupijoje pagal 1860m. atsiųstos statistikos duomenis buvo 408096 gyventojai, 388458 iš jų- blaivininkai. Kauno gubernijoje 84 procentai katalikų buvo
nkimininkai. Tai mažosios Lietuvos fenomenas, padaręs didžiausią įtaką lietuvininkų vertybinei orientacijai, netgi mentalitetui. Šis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje prasidėjo apie 1750m. ir veikė kaip privati draugija. Spėjama, kad 1939m. Klaipėdos krašte surinkimininkų veikloje dalyvavo apie 70 procentų gyventojų. Jų veikla buvo intensyvi (rinkdavosi mažiausiai kas savaitę), neformalizuota. Tai pats masiškiausias (įskaitant vyskupo M.Valančiaus inicijuotą blaivybės sąjūdį), nors ir labai savitas, NVO pasireiškimas lietuvių tautoje.

1.1.1 Tarpukario periodas

Tarpukaryje nevyriausybinės organizacijos išgyveno suklestėjimo periodą. Ypač suklestėjo jaunimo organizacijos.

Ateitininkai. 1912m. buvo apie 250 moksleivių ateitininkų, 1940m.- jau 11000 narių. Ateitininkai buvo katalikai kultūrininkai, angažavosi aktyviam politiniam gyvenimui, leido populiarius leidinius: „Ateitis“, „Jaunoji Vaidilutė“, „Židinys“. Iš esmės tai buvo katalikų inteligentų ugdymo organizacija, vienintelė organizacija, kurią tuometinė valdžia atvirai persekiojo.

Pavasarininkai. Tai kaimo jaunimo organizacija, pradėjusi slaptai veikti dar 1912 metais pasirodžius „Pavasario“ laikraščiui. 1940m. pavasarininkai turėjo 80000 narių. Didžiausias pavasarininkų nuopelnas- kaimo jaunimo kultūrinimas, religinis auklėjimas.

Angelo sargo vaikų sąjunga. Ją įkūrė Lietuvos Katalikų Blaivybės draugija. Nariai paprastai buvo vadinami angelaičiais. 1932m. angelaičių buvo apie 50000 narių. Jie organizavo sueigas, iškylas, ekskursijas, kongresėlius, minėjimus.

Skautai. Lietuvoje įsikūrė 1918m. pagrindiniai jos ugdymo metodai: gyvenimas gamtoje, fizinis jaunimo pasirengimas organizuojant žygius miškuose bei vandenyse (jūrų skautai), stovyklavimą. Akcentuojamas dorovingumas, savarankiškumas, gebėjimas padėti.

Jaunalietuviai. Įsikūrė 1927m. Jų tikslas- vystyti veiklą tarp kaimo jaunimo. Organizacija labiausiai orientavosi į jaunimo tautinį auklėjimą: propagavo tautodailę, tautosaką, liaudies dainas, sportą, elementarias karines žinias.

Jaunųjų ūkininkų sąjunga. Ji veikė kaimų mokyklose, ypač pradinėse. Pagrindinė veikla- platus informacijos skleidimas apie efektingą ūkininkavimą.

Šauliai. Įsikūrė 1919m. vystė plačią kultūrinę, sportinę veiklą.

Ugniagesiai. Tarpukario laikotarpiu ugniagesiai buvo aktyvūs kultūrininkai. Ypač garsėdavo ugniagesių dūdų orkestrai.

Kitos organizacijos. Taip pat buvo gausios profsąjungos, labdaros, socialinės rūpybos organizacijos. Nepaprastai platų NVO tinklą turėjo Lietuvos žydų bendruomenė. Kairiosios ideologijos partijos bei organizacijos taip pat turėjo savo organizacijų tinklą, bet jos nepasižymėjo gausumu, jų įtaka to meto visuomenei buvo nežymi. Dar negausesnės buvo komunistinės komjaunimo ir pionierių organizacijos, kurių veiklą Lietuvos slaptoji policija daugmaž kontroliavo.

1.1.2 Sovietmetis

Kalbėti apie nevyriausybines organizacijas sovietiniu laikotarpiu, kai visas viešasis gyvenimas buvo griežtai kontroliuojamas, labai komplikuota, ypač taikant šiandienos kriterijus. Bet galima drąsiai kalbėti apie griežtai apibrėžtą erdvę, kurioje, priėmus tam tikras žaidimo taisykles, galėjo reikštis prigimtiniai gabumai ką nors organizuoti, kam nors vadovauti, kartais prisigalvoti regioninių iniciatyvų. Pagrindinė visuomeninė organizacija buvo komunistų partija. Jos kontroliuojamos profsąjungos, komjaunimas, pionerija susikūrė galingą materialinę bazę: platų pionierių stovyklų tinklą, poilsiavietes, rūmus, klubus. Visos šios organizacijos dėl savo tiesioginės prigimtinės priklausomybės vadintos kvazinevyriausybinėmis, t.y. netikromis nevyriausybinėmis organizacijomis. Plačiai veikė sodininkų bendrijos, medžiotojų ir žvejų būreliai, įvairios profesinės sąjungos, gėlininkų, knygos bičiulių, ryšių su užsienio šalimis, sporto draugijos ir federacijos, neįgaliųjų žmonių draugijos, net fondai. Visos jos buvo valstybės biudžeto išlaikomos, turėjo puikią materialinę bazę.

1.1.3 Dabartis

Devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs nacionalinio išsivadavimo judėjimas pasižymėjo dideliu visuomeniniu aktyvumu, pagimdžiusiu opozicines organizacijas.

Šiuo metu apytikslių skaičiavimų duomenimis Lietuvoje yra daugiau kaip 5000 nevyriausybinių ne pelno organizacijų. 1997 metų pabaigoje Teisingumo ministerijoje buvo užregistruotos 922 nacionalinės visuomeninės organizacijos bei 265 labdaros ir paramos fondai. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro PHARE Pilietinės visuomenės plėtros programa surinko informaciją iš 27 (iš 65) savivaldybių rejestro skyrių- juose įregistruotos 1005 įvairios nevyriausybinės organizacijos, neskaitant sporto klubų, žvejų bei medžiotojų būrelių ir sodininkų draugijų (LR Statistikos departamento duomenimis dar 1996 metais buvo 1443 veikiančių sodininkų bendrijų). Sparčiai auga viešųjų įstaigų skaičius, tačiau verta prisiminti, kad tarp jų turime ir buvusių biudžetinių organizacijų- poliklinikų, kultūros namų ir panašių NVO nevadintų organizacijų.

Nevyriausybinių organizacijų skaičius kasmet auga. Tačiau kiekybinis sektoriaus augimas nedaug ką pasakys, jei neįvertinsim to, kad nemažai organizacijų nustoja veikusios, daug organizacijų laikinai neveiksmingos
dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kartais jos tarnauja pavienių žmonių ar grupių savanaudiškiems tikslams įgyvendinti ir pan.

Dabartiniu metu pastebimas spontaniškas organizacijų nykimas bei įvairiausios jų transformacijos. Tarkime, jeigu eilinio Lietuvos rajono savivaldybės rejestro sąraše rasim apie 50 registruotų NVO, galima tikėtis, kad tik koks penktadalis iš jų realiai veikia.

Gana margas sąrašas, esantis Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenų bazėje. Iš bendro 1473 organizacijų skaičiaus yra nemažai įvairių klubų, asociacijų, sąjungų, fondų, centrų ir kitokių, net neįprastų, organizacijų. Tai jau visuomenės demokratėjimo apraiška.

Iki šiol Lietuvoje nėra nei administracinių, nei praktinių metodų pateikti griežtą nevyriausybinių organizacijų statistikos sistemą, išskyrus mėginimus klasifikuoti pagal bendruosius nevyriausybinių organizacijų požymius ar pagal juridinio asmens registravimosi tipą. Įvairiais požiūriais vertinga medžiaga yra gauta iš keturių kontinentų daugelio šalių ne pelno sektorių palyginamosios analizės, atliktos Johno Hopkinso universiteto,- tačiau Lietuva dar neįtraukta į analizuojamų šalių tarpą. Be statistinių duomenų apie nevyriausybines organizacijas kitose šalyse, joje yra pateikiama ir ne pelno sektoriaus tarptautinė klasifikavimo sistema (ICNPO)- pagal veiklos barus, tikslus ar struktūrą. Netgi Vakarų šalyse, kur buvo vykdomi Johno Hopkinso universiteto tyrimai, jų reikalingumą sąlygojo ta pati problema, su kuria susiduriama taip pat ir Lietuvoje: „Problema yra ta, kad didėjantys su trečiuoju sektoriumi susieti lūkesčiai nėra pagrįsti šio sektoriaus aiškiu prigimties ir realių galimybių suvokimu“.

1.2 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO

Aktyviai veikiančių Lietuvos NVO darbuotojų veiksmai dažniausiai labai motyvuoti, o daugelio NVO veikla duoda gana gerų rezultatų. Nevyriausybinių organizacijų veikla yra labai reikšminga Lietuvos visuomenės plėtros raidoje, o jų įvairovė vaidina svarbiausią vaidmenį formuojant pliuralistinę visuomenę. Štai keletas tikslų, kurių siekia šiuolaikinės Lietuvos nevyriausybinės organizacijos:

• išreikšti piliečių poreikius;

• skatinti piliečių poreikius;

• veikti kaip politikai įtaką turinti jėga;

• veikti kaip politinės socializacijos struktūra;

• greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas;

• būti tarpininku tarp žmonių ir rinkos bei valstybės.

Kuomet valstybė pereina iš autoritarinės santvarkos į demokratinę, vyksta tokie pokyčiai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos:

• nustatomi nauji visuomenės santykiai su valdžia;

• kuriama nauja, pilietinę visuomenę atitinkanti teisinio reguliavimo sistema;

• kuriasi naujos politinės bei visuomenės informavimo galimybės;

• prasideda stebėjimo ir atstovavimo (valdžia- pilietis) procesas;

• ugdomi nauji politiniai lyderiai ir valdininkai.

Pavojai ir kliūtys:

• politinio gyvenimo realijos ne visada sutampa su demokratijos teorijos idealais;

• nevienodos veiklos galimybės pradedančioms nevyriausybinėms organizacijoms;

• tikimybė, kad keletas didelių, profesionaliai sukurtų nevyriausybinių organizacijų bandys dominuoti viso sektoriaus erdvėje;

• stambesni dariniai, pavyzdžiui, skėtinės asociacijos, dažnai bendradarbiaudamos su valstybinėmis institucijomis, gali būti įtrauktos į valdžios aparatą ir prarasti atstovavimo žmonėms funkciją;

• pavojus, kai dalį valstybės funkcijų prisiima nevyriausybinė organizacija- geriausiu atveju jai reikėtų veikti kaip tarpininkei, kuri padeda surasti sunkių problemų sprendimus;

• trukdanti bendradarbiauti nesveika konkurencija tarp nevyriausybinių organizacijų.

Reikia pažymėti, kad apskritai Lietuvos nevyriausybinis sektorius yra nepakankamai išsivystęs, nes stokoja lėšų ir organizacinio pajėgumo. Be to, jis susiduria ir su vyriausybės, ir su visuomenės ambivalentiškumu. Viso sektoriaus iniciatyvų stoka yra svarbiausia priežastis, trukdanti nevyriausybinėms organizacijoms realizuoti ir plėtoti bendrą veiklą gerinant visuomenės gyvenimą. Labai silpni sektoriaus ir valstybės valdžios bei valdymo institucijų ryšiai, o tai kelia problemų teisės aktais normuojant NVO veiklą. Iš dalies dėl ribotų ryšių su visuomene dauguma Lietuvos žmonių negali suprasti, kokį vaidmenį vaidina NVO, suteikdamos piliečiams daugiau galimybių ar spręsdamos socialines problemas. Labai lėta savanorių veiklos tradicijų bei piliečių dalyvavimo priimant sprendimus plėtra. Iš dalies nemažą vaidmenį čia vaidina ekonominė situacija, nes žmonės neturi nei laiko, nei energijos, nei laisvų lėšų, kurias galėtų aukoti visuomeninei veiklai. NVO finansines problemas lemia ir tai, kad parama, kurią gali suteikti vyriausybė, yra labai ribota, NVO stokoja verslo sektoriaus paramos, trūksta privačių fondų finansinės paramos (daugelis vietinių paramos fondų panaudoja turimas lėšas jų pačių inicijuotiems projektams įgyvendinti). Dėl centralizuotos biudžeto sistemos vietos savivaldybės dažnai negali pasiūlyti net kukliausios paramos ką tik užsimezgusioms nevyriausybinėms iniciatyvoms. Net biudžetinėms organizacijoms nuolat trūksta lėšų pagrindinėms išlaidoms, ir tik nedaugeliui nevyriausybinių
organizacijų valstybė padeda nuomoti patalpas, atlikti remontą, įsigyti įrangą, gauti lėšų atlyginimams ir administracinėms išlaidoms. Tik nedaugelis vietinių arba užsienio rėmėjų sutinka dengti čia paminėtas NVO išlaidas. Be to, daugumos NVO vadovai stokoja darbo ir lėšų paieškos įgūdžių; informacija apie rėmėjus iki šiol nebuvo labai gausi. Žinoma, NVO yra įvairių- vienos turi per dešimtmečius įgytos patirties, patalpas, darbuotojus ir veiklos tradicijas, o kitos- „menkesnės“- organizacijų būstines įkūrė savo vadovų butuose. Tačiau, nepaisant jų praeities, dauguma Lietuvos NVO šiuo metu atsidūrė tarsi uždarame rate: neturėdamos reikalingų lėšų, jos negali pasiekti reikšmingų rezultatų. O jei nėra veiklos rezultatų, neįmanoma gauti paramos. Tenka įrodinėti savo svarbą arba glaudžiai bendradarbiauti su analogiško profilio užsienio organizacijomis.

Viena iš dažniausiai Lietuvoje besikartojančių klaidų, kai užsienio fondai ir organizacijos inicijuoja tūlos nevyriausybinės organizacijos įsteigimą. Dažnai tai vyksta be platesnės Lietuvos socialinės ekonominės situacijos tyrimo bei rimtesnės ateities perspektyvos numatymo, kaip tai organizacijai „išgyventi“ nutraukus trumpalaikę užsienio finansinę paramą. Ir lieka kvalifikuoti „`meškeriotojai“, prie suskilusios biudžeto geldos, besidairantys kartu su analogiškos paskirties kitos užsienio šalies įkurtos organizacijos „meškeriotojais“. [1, 6- 16 psl.]

1.3 NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ TIPAI

Pagal šiuo metu Lietuvoje veikiančius įstatymus ne pelno organizacijos gali turėti visuomeninės organizacijos, asociacijos, labdaros ir paramos fondo ar viešosios įstaigos statusą. Palyginimui šie tipai pateikti 1 lentelėje. [1, 20psl.]

1 lentelė

Nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinis reguliavimas Lietuvoje

LR visuomeninių organizacijų įstatymas (1995 02 02 Nr.I-784) LR asociacijų įstatymas (1996 03 14 Nr.I-1231) LR labdaros ir paramos fondų įstatymas (1996 03 14 Nr.I-1232) LR viešųjų įstaigų įstatymas (1996 07 03 Nr.1482)

1 2 3 4 5

Poįstatyminiai aktai 1995 07 03 Vyriausybės nutarimas Nr.927 „Dėl LR visuomeninių organizacijų registro nuostatų patvirtinimo“ 1996 11 19 Vyriausybės nutarimas Nr.1350 „Dėl laikinosios viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarkos patvirtinimo“ 1993 07 27 Vyriausybės nutarimas Nr.568 „Dėl labdaros organizacijų ir labdaros fondų steigimo ir registravimo tvarkos bei sąlygų“ 19961996 11 19 Vyriausybės nutarimas Nr.1350 „Dėl laikinosios viešųjų įstaigų ir asociacijų registravimo tvarkos patvirtinimo“

Samprata V.O.- tai LR piliečių savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi LR konstitucijai ir įstatymams tenkinti bei įgyvendinti. A.- tai juridinių bei fizinių asmenų savarankiškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Fondas- tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitomis įstatymo nustatytomis sritimis. V.Į- tai įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2596 žodžiai iš 8225 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.