Nežodinis bendravimas
5 (100%) 1 vote

Nežodinis bendravimas

1121314151

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

AKIŲ KONTAKTAS 4

VEIDO IŠRAIŠKA 7

GESTAI 9

KŪNO KALBA 11

APRANGA BEI IŠVAIZDA 13

MŪSŲ TURIMI DAIKTAI 14

PRISILIETIMAI 15

GARSINIAI BŪDAI 17

PAVEIKSLAI 18

IŠVADOS 19

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 20

ĮVADAS

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius vertinimus. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir labiausiai vertina. Juk kaip tik bendraujant iš kartos į kartą yra perduodama amžiaus kaupta žmonių patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas bei tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla. Taigi bendraudamas žmogus gauna informacijos, kuri yra svarbi žmogaus gyvenimui.

Kai bendraudamos susitinka dvi asmenybės, jos stengiasi „perskaityti“ viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ar pajaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai yra labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę, formuojamės ir patys. Be to, sugebėdami tiksliai „skaityti“ vieni kitus, galime tikėtis bendravimo sėkmės. Todel bendravimo reikia nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius. Juk ir geriausias plaukikas nuolat treniruojasi, norėdamas išlaikyti savo pasiektą rezultatą ir jį patobulinti.

Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime, minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik apie trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Taigi egzistuoja ne tik žodinė kalba. Ši nežodinė kalba (dar kitaip vadinama neverbaline kalba) yra sudaryta iš daug dalykų. Kūno judesiai, akių kontaktas, veido išraiška – visa tai teikia mums tam tikros informacijos, kurią nori perduoti pašnekovas.

Supratę neverbalinio bendravimo siunčiamą informaciją galime geriau pažinti save ir kitus. Juk kalba vien žodžiais būtų pernelyg „sausa“. Gestai, mimikos išraiškos, kūno padėtis daro mūsų kalbą spalvingą ir įdomią.

AKIŲ KONTAKTAS

Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemaloniais, agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeliaiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau negu tris sekundes. Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėti žmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šie žmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima.

Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menkai arba visai nepažįstame, sukelia nepatogų jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jis reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Psichologų tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yra visiškai aiškus, mes visai nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdo autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio mūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mes išsirinksime, žvilgsniai. Priešingai, vairuotojai mieliau sustoja prie to keliautojo, kuris prašo pavežėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriau perkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčios pirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką. Vadinasi, tais
atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas, mums nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame. Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesys parduotuvėse gali mus pamaloninti, tačiau, antra vertus, ilgesnis jos žvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės, gali nuteikti nesmagiai. Tačiau tokiais atvejais mūsų reakcija skirsis nuo vengimo reakcijos, kylančios tuomet, kai žvilgsnio prasmė mums neaiški.

Yra siūloma keletas patarimų, kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įtvirtinti:

1. Tam, kad sėkmingiau užmegztume gerus santykius su jums svarbiais žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę, prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.

3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis. Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį. Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nežiūri jiems į akis.

Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis žvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tik pašnekovas, kiek problema, kurią jūs aptarinėjate. Pastebėta, jog įprasto pokalbio metu dauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbio laiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti. Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiama pokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsniu tarsi perduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris, baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šie akių signalai yra tiesiog būtini. Jei jais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikyti tvarkingą pokalbį.

Jau minėjau, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai. Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui. Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat mėgsta žvelgti atkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba ką nors skaudaus. Akių kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas. Istoriniuose filmuose dažnai matome, kaip valdovui pasirodžius, jo pavaldiniai pagarbiai nuleidžia akis. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, šis bendravimo signalas gali turėti daugelį reikšmių, ir jį teisingai suprasime tik gerai žinodami visą bendravimo situaciją.

Kalbant apie akių kontaktą, negalima nepaminėti ir egzistuojančių kultūrų skirtumų. Pietų Europos gyventojai žiūri vieni kitiems į akis gerokai dažniau ir ilgiau negu šiaurės europiečiai ar amerikiečiai. Bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms, tai gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, anglui gali pasirodyti, jog italas savo ilgais žvilgsniais darosi pernelyg įkyrus, tuo tarpu italas pamanys, jog anglas pernelyg šaltai ir atsainiai su juo bendrauja.

VEIDO IŠRAIŠKA

Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimo lenta. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas „skaityti“ aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriau nekalbinti.

Daugelis mūsų žino arba bent jau spėja, jog ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas net ir tuomet, kai žmonės labai įvairūs, priklauso skirtingoms rasėms ar kultūroms. Taip iš tiesų yra. Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog visi pasaulio žmonės daugmaž vienodai supranta veido išraiškų reikšmę. Yra panašių išraiškų, nusakančių svarbiausias žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą, pasibjaurėjimą ir baimę. Amerikiečių mokslininkas P.Ekmanas (P. Ekman) su savo kolegomis atliko daugybę tyrimų, kurių metu rodė nuotraukas su šešiomis pagrindinėmis mūsų paminėtomis emocijomis penkių skirtingų šalių atstovams – japonams, amerikiečiams, brazilams, čiliečiams ir argentiniečiams. Nepaisant gana ryškių
kultūrinių skirtumų, visi apklaustieji pademonstravo stebėtiną vieningumą apibūdindami nuotraukose pavaizduotas emocijas. Dar įtikimesnių įrodymų P. Ekmanas ir jo kolegos rado atlikdami tyrimus įvairiuose nuošaliuose Naujosios Gvinėjos rajonuose. Nepaisant itin ribotų žmonių, kuriuos tyrė mokslininkai, kontaktų su kitomis kultūromis, Naujojoje Gvinėjoje išgirsti emocijų apibūdinimai beveik sutapo su rezultatais, gautais kitose pasaulio dalyse.

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog veido išraiška sugebame perduoti tik šešias skirtingas emocijas. Įmanomi labai įvairūs deriniai. Pavyzdžiui, galima vienu metu atrodyti laimingu ir nustebusiu, išsigandusiu ir piktu, ir pan. Be to, šios emocijos gali būti labai įvairaus stiprumo. Todėl gyvenime susiduriame su gausybe įvairiausių galimų variantų.

Pagrindinė ir universaliausia neverbalinio bendravimo priemonė yra šypsena. Kai kurie psichologai mano, jog mes šypsomės ne tik todėl, kad dėl ko nors džiaugiamės, bet ir todėl, kad šypsena padeda mums jaustis laimingesniems ir savimi pasitikintiems. Nors šį požiūrį galima laikyti ginčytinu, bet vistiek šypsena pirmomis susitikimo minutėmis sumažina įtampą ir palengvina bendravimą. Ji išreiškia susitikimo džiaugsmą ir atskleidžia draugiškumą. Šypsena palydime pasveikinimo ir atsisveikinimo žodžius.

Šypsena turi daugybę aspektų: ji gali būti draugiška, ironiška, pašaipi, niekinanti, pataikaujanti ir kt. Draugišką požiūrį išreiškianti šypsena gali būti daugiaprasmė. Kai besišypsant truputėlį apnuoginama viršutinė eilė dantų, išreiškiamas draugiškesnis požiūris negu paprasta šypsena. Taip atvirai šypsotis nereikėtų pirmo susitikimo metu, nes tai gali sukelti priešingą reakciją ir pasėti nepasitikėjimą. Plati šypsena (kai burna praverta ir matyti abi eilės dantų) būdinga draugiškame vakarėlyje, juokaujant su draugais, bet visiškai netinka susipažįstant.

Žmogus, nesamoningai nustebęs, pakraipo galvą, išpučia lūpas, kreivai nusišypso ar kilsteli antakius. Tai vis emocijų išraiškos.

Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena. Pavyzdžiui, aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui. Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas.

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Emocijas nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, jeigu pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas pasigirs tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, jog klausytojai jos nesuprato, arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimtina atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar viena priežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką. Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, tačiau, antra vertus, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka nuolat susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir kitur.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas ar abejoja, simpatizuoja, ar ne.

GESTAI

Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Gestų įvairovė tokia didelė ir jų reikšmė tokia įvairialypė, jog visiems jiems apibūdinti reikėtų atskiro katalogo.

Deja, nėra tikrai patikimo gestų žodyno. Gestų prasmė dažnai priklauso
konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama.

Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja. Tai tam tikras „emocijų nutekėjimas“, vykstantis ir tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys, nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus, dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.

Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui atrodys, jog esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu, žinodami nevalingų gestų reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti. Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai supaprastintas. Abiem šiais bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2704 žodžiai iš 5297 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.