Turinys
Turinys 2
Nijolės Miliauskaitės biografija 3
Koks yra Miliauskaitės eilėraštis? 3
Praeities laiko svarba vertybių atsiradimui 3
Ramybė ir paslaptis Nijolės Miliauskaitės eilėraščiuose 5
Namų ir žmogaus svarba Nijolės Miliauskaitės kūryboje 6
Naudotos literatūros sąrašas 7
Nijolės Miliauskaitės biografija
Nijolė Miliauskaitė (1950–2002 m.) – poetė. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, spaudoje. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985 m.). Vėliau išleido dar kelias poezijos knygas („Namai, kuriuose negyvensim“ ( 1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), „Širdies labirintas“ (1999)).
1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ išrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija, už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. paskirta Nacionalinė premija.
Poezija versta į anglų, lenkų, vokiečių ir kt. kalbas. Apie N. Miliauskaitę 2003 m. išleista knyga „Moteris su lauko gėlėmis“.
Palaidota Druskininkuose.
Koks yra Miliauskaitės eilėraštis?
Miliauskaitės eilėraštis – dažniausiai lakoniškas pasakojimas (kartais beveik vien iš daiktavardžių), kuriame daiktai, žmonių portretai, peizažo štrichai, erdvės detalės turėtų vesti į namus – negrįžtamai prarastus, atkuriamus tik sapnuose ir vaikystės prisiminimuose. Juose atgyja beveik pasakiška, tačiau labai konkreti, tapybiška namų erdvė – kambarys, siuvanti moteris, smulkiausia to siuvimo detalė. Bet kokio pagražinančio epiteto vengiančioje poezijoje iškalbingiausias būna moters drabužis. Skaudi asmeninė patirtis nedeklaruojama, atsiveria kalbantis su daiktu, augalu, savo „vaikystės atspindžiu“. Eilėraštyje kuriama situacija, kurioje skleidžiasi moters savivoka. Poetei svarbūs ir literatūros vardai (Sapfo, ~610–~580 pr. Kr., Charlotte Brontė, 1816–1855) kaip neišsipildantis namų susigrąžinimo ir meilės modelis. Pastarųjų Miliauskaitės gyvenimo metų poezijoje dominavo rytietiškas minimalizmas.
Praeities laiko svarba vertybių atsiradimui
Jau pačioje ankstyviausioje, dar mokyklos bei studijų metais rašytoje Nijolės Miliauskaitės poezijoje išryškėja labai pastebima praeities svarba. Ši tema, įvairiai dominuoja, išlieka ir net pačiuose paskutiniuose poetės eilėraščiuose.
„Praeitis sujungia laiką, įvykius, žmones su subjektyvia patirtimi, kurios šaknis neretai sunku atsekti. Miliauskaitės grįžimas į vaikystę primena M.Prousto le temps perdu, kaip pastebi B.Ciplijauskaitė (2,187). Tokios sąsajos pernelyg akivaizdžios, kad jų nepastebėtum, juolab kad ir Proustas poetės gyvenime užėmė ne paskutiniąją vietą. Ryški asociacijų grandinė, gimtųjų namų, savęs-vaiko poetizavimas. Todėl ir pačių tikriausių vertybių reikėtų ieškoti eilėraščiuose iškylančiame praeities laike.“
Miliauskaitės grįžimas į praeitį yra ne vieno literatūros kritiko pastebėtas ir aptartas, kaip savitos, išgalvotos tikrovės kūrimas.“ Iš tiesų tas kūrimas grįstas atkūrimu, sulipdymu iš naujo, bet nėra vien praeities fragmentų mozaika.“ Tie fragmentai pernelyg gerai dera tarpusavyje, ir, kaip bebūtų keista, matyti, kad būtent dabarties laikas ir tampa ta jungiančia, klijuojančia medžiaga, kuri neleidžia prisiminimams tapti panašiais į klejones, nevaldomai pasklisti erdvėje:
šiluma, pasigirdus balse, prikelia
vaiką many, o maniau jau
seniai esi mirus – argi nelaikiau
tavo pirštukų delnuos, šaltų kaip ledas
o gal tik buvai įkalinta – šitiek metų
tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama
ilgiausiais koridoriais, laiptais aukštyn ir žemyn
slaptais perėjimais per sieną
už knygų spintos arba per veidrodį
<…>
(SL, 473)
Keletas eilučių supina praeitį („šitiek metų…“), kuri aiškiai jaučiama kaip buvimo čia ir dabar garantas. Į save-vaiką, arba į tą vaiką, kuriuo kažkada buvo, poetinis subjektas kreipiasi lyg ir labai nutolusiu, tačiau staiga priartėjančiu balsu. Tas priartėjimas toks staigus ir netikėtas, stulbinantis savo neįmanomu tikrumu, kad darosi labiau panašus į kontaktą su anapusiniu pasauliu nei įprastą reminiscenciją. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina vaiduoklio motyvas, vaizdinys, galbūt archetipiškai įsišaknijęs kiekvienoje sąmonėje, o galbūt tiesiog atėjęs iš vaikystėje skaitytų knygų („slaptais perėjimais per sieną/ už knygų spintos arba per veidrodį“). Spėliojimas – „gal“ – patvirtina netikėtumą, iš tiesų ilgą kontakto nebuvimą. Praeitis gali labai ilgai glūdėti „tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama“, o jai prikelti reikalingas tik mažutis impulsas, visiškai nelaukta asociacija. Šiame eilėraštyje Miliauskaitei tuo impulsu tampa balsas. Tačiau užmezgus kontaktą su prisiminimu, ne taip jau lengva vėl užmiršti, nes tas prisiminimas jau tampa dabarties dalele. Tame pačiame eilėraštyje poetė rašo: