NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS KŪRYBOS BRUOŽAI
Ryškiausios N. Miliauskaitės poezijos temos – neturėtų namų ilgesys ir moteriškumo refleksija. Abi jos kyla iš skaudžios asmeninės patirties. Tačiau ši patirtis reiškiama ypač santūriai. Jos eilėraščiai, atrodo, neatsiejami nuo jos pačios esybės – kuklios, su pasiaukojimu globojusios kad ir vyresnį, bet labai mylimą vyrą – Vytautą Bložę, kurio kūryba Nijolė žavėjosi dar nuo mokyklos laikų. Eilėraščiai atrodo autobiografiški ir panašūs vienas į kitą, ilgiau juos verčiant tiesiog įtraukia į poetės pasaulį, kuriame – niekam nereikalingi prieglaudos vaikai, benamiškumo jausmas. Eilėraščiuose ji sugebėjo sukurti ištisą pasaulį – žavų savo paprastumu, atveriantį takus į praeitį. Gal tą pasaulį netgi galima pavadinti kitu – paraleliniu pačios poetės gyvenimu. Tačiau norisi pažvelgti truputį iš kitos pusės – koks N.Miliauskaitės santykis su vertybe? Kas jai svarbiausia poezijoje? Iš tiesų į N.Miliauskaitės eilėraščius labai paranku Ištikimai Jūsų,pabandyti žiūrėti taip, kaip pati autorė žiūri į gyvenimą: pastebint tuos pačius, nebenaujus, kasdieninius dalykus, tačiau truputį kitokiu žvilgsniu. To pabandymo pakanka, kad suprastum, jog žiūrėjimas kaskart kitaip nėra tuščias žaidimas, o veikiau tam tikras darbas su savimi, reikalaujantis pastangų ir vidinio atsinaujinimo. Eilėraštis dažniausiai kuriamas kaip pasakojimo dekoracija, galimybė, kurioje kalbėti leidžiama daiktams, portreto detalėms (kuriami moterų portretai, peizažų kompozicijos primena flamandų tapybą). Vėlyvojoje poetės kūryboje svarbi Rytų, rytietiško santykio su pasauliu tema. Tačiau Rytų poeziją primenantis minimalizmas būdingas ir visai jos kūrybai.
Jau pačioje ankstyviausioje, dar mokyklos ir studijų metais rašytoje Miliauskaitės poezijoje krenta į akis praeities svarba. Ši tema, įvairiai varijuojama, išlieka ir pačiuose paskutiniuose eilėraščiuose. Praeitis sujungia laiką, įvykius, žmones su subjektyvia patirtimi, kurios šaknis neretai sunku atsekti.
Pati praeitis yra vertybė plačiąja prasme. Per ją atrandama kita, dar svarbesnė – savęs pažinimas, vidinė harmonija, santaika su savimi.
Praeityje išlikusios pačios didžiausios vertybės. Visuose eilėraščiuose pati svarbiausia, prasmingiausia praeities atkarpa yra vaikystė. Vaikiškas pasitikėjimas, atviras žvilgsnis į pasaulį jau pats savaime yra vertybė, kurią Miliauskaitė išsaugo savo poezijoje.
Miliauskaitės eilėse drauge su vaikiško praeities pasaulio adoracija žymus ir savotiškas dviprasmiško, svetimo suaugusiųjų pasaulio neigimas. Sugrįžimas į vaikystę, tiksliau – gebėjimas sugrįžti yra viena iš svarbiausių siekiamybių, nuolatos puoselėjamų, bet iki galo neišsipildančių svajonių. Vaikystės laike likusios visos vertybės, ir nejučia peršasi mintis, kad Miliauskaitės poezijoje tas pats svarbiausias dalykas – vertybinis pagrindas, ant kurio laikosi pasaulėjauta ir aplinkos vertinimas, pažymėtas praradimo ženklu.
Miliauskaitės poezijoje sunku atrasti ką nors, kam galėtume pritaikyti antivertybės sąvoką. Tame, kas vienu atveju prieštarauja tyliai, ramiai buičiai, kitoje vietoje galima surasti prasmę. Tą prasmę poetė moka įžiūrėti visur: iš pirmo žvilgsnio nuobodžiame autobuso ar traukinio laukime, valgio gaminime, sodo darbuose, senuose daiktuose, kurie jau daug metų dūli suversti palėpėje. Tai išeitis. Galbūt tuo Miliauskaitė ir ypatinga – jos kūrybinė jėga slypi ne pabėgime nuo kasdienybės, bet požiūrio specifikoje. Ji kuria iš kasdienybės, ir tai stipriausia jos pusė – pastebėti, ko dažnai nematome vien per savo skubėjimą ar užsimiršimą.