Novos – glaudžios dvinarės žvaigždės, kurių vienas narys baltoji nykštukė, o antras narys – raudonoji milžinė ar submilžinė. Normaliame būvyje novos, atrodo, yra labai karštos melsvai baltos subnykštukės, kurių paviršiaus temperatūra siekia 50 000 C.
Su dvilypumu gali būti susijusios ir sprogimo priežastys.
Jos netikėtai sužimba, t.y. ima staiga pūstis, ir per dieną ar kelias, o kartais per keliasdešimt dienų jų šviesumas padidėja tūkstančius ar šimtus tūkstančių kartų. Tuomet jos prilygsta šviesiausioms supermilžinėms. Išsipūtę išoriniai sluoksniai atvėsta ir praretėja. Išsiplėtusi atmosfera ima skleisti labai daug emisijos linijų.Iš jų savo stiprumu išsiskiria raudona vandenilio linija. Ji suteikia novai raudoną atspalvį. Galiausiai, maždaug sužibimo maksimumo metu, kai nova išsipučia kaip muilo burbulas ir pasiekia Marso orbitos ar dar didesnį nuotolį, jos fotosfera ir aukštesni sluoksniai visai atitrūksta nuo žvaigždės ir sudaro kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų per sekundę greičiais besiplečiančių tarpžvaigždinių dujų debesėlį. Likusi apnuoginta žvaigždė, sukūrusi naują fotosferą, ima silpnėti, pradžioje greitai, o paskui lėčiau ir lėčiau; kartu pasireiškia nedideli netaisyklingi šviesumo svyravimai. Palaipsniui, per kelerius ar kelias dešimtis metų, nova grįžta maždaug į pirmykštę savo vietą H – R diagramoje.
Sprogimo metu išsisklaidę išoriniai novos sluoksniai dėl savo retumo nusineša palyginti labai nedaug žvaiždės medžiagos (apie 10-5 – 10-3 žvaigždės medžiagos išsisklaido erdvėje _ 1000km/s greičiu). Jų masė šimtus tūkstančių kartų mažesnė už Saulės masę. Per visą padidėjusio šviesumo laiką nova išspinduliuoja tiek energijos, kiek Saulė per dešimtis tūkstančių metų. Didžioji šios energijos dalis dažnai išspinduliuojama per pirmuosius sužibimo mėnesius ar net pirmąsias savaites.
Novų sprogimo priežastys dar tiksliai nežinomos. Aišku tik viena – kad sprogimo šaltinis atsiranda nelabai giliai po fotosfera, nes sprogimas nepaliečia novos vidaus, o sukrečia tik išorinius jos sluoksnius. Matyt, kažkur po fotosfera netikėtai atsipalaiduoja didžiuliai energijos kiekiai, kurie daugiausiai spindulių pavidalu veržiasi į išorę ir savo slėgiu išpučia žvaigždės išorinius sluoksnius. Viena iš sužibimo priežasčių yra termobranduolinės vandenilio degimo reakcijos, vykstančios ant baltosios nykštukės paviršiaus susikaupusioje medžiagoje, kuri pamažu srūva iš raudonosios žvaigždės.
Kai kurios novos sužimbančios ne taip stipriai, astronomijos istorijoje sprogo jau ne kartą. Jas vadiname kartotinėmis novomis. Jos nesudaro vieningos grupės. Sprogimo stiprumas labai nevienodas. Sužibdamos vienos pašviesėja tūkstančius ar keliolika tūkstančių kartų, kitos tik šimtus ar dešimtis kartų. Tarpai tarp sprogimų trunka metus, dešimtis ar šimtus metų. Kuo stipriau žvaigždė sproginėja, tuo vidutiniškai ilgesni tarpai tarp sprogimų. Tai verčia manyti, kad visos novos per savo gyvenimą sprogsta daug kartų, žinoma, tuo rečiau , kuo didesnis sprogimo užmojis.