Nuodingi augalai
5 (100%) 1 vote

Nuodingi augalai

Nuodingi augalai

Žmonijos istorija nuo pirmųjų dienų susijusi su nuodais. Tiesą sakant, nuodingi augalai ir gyvūnai egzistavo net ir prieš atsirandant Pirmąjam žmogui. Egzistuoja hipotezė, kad dar ankstyvam paleolite (40 000-10 000m. pr. m. e.) įvyko pirmas žmogaus susidūrimas su narkotinėmis medžiagomis. Iš istorijos kronikų, piešinių uolose matyti, kad senovės šumerai, kiniečiai, indai, senovės graikai, actekai ir net kai kurios sibiro gentys gerai žinojo kai kurių narkotinių medžiagų veikimą. Iš piešinių, rastų uolose galima teigti, kad jau tada žmogus naudojo magiškas apeigas ir ceremonijas tam, kad galėtų paveikti savo ir kitų sąmonę.

Senovės japonai, Ramiojo vandenyno salų, Vidurinės Azijos gyventojai tikėjo kai kurių grybų dieviškumu. Jiems buvo didelė mislė, kaip be grūdo išdygsta grybas, kodėl jis atsiranda labai greitai po lietaus, ir taip pat greitai pranyksta. Haliucinogenines grybų sąvybes gerai žinojo senovės graikai ir actekai. Meksikietiškas grybas (Psilocibae mexicana) ir viena iš meksikietiško kaktuso atmainų (Laphophora williamsi), dažnai buvo naudojamas religinėse apeigose. Senovės Graikijoje Mikėnų miesto atsiradimas yra susijęs su jo įkūrėju, kuris suvalgė grybą, turintį haliucinogeninių sąvybių. Nuo to ir kilo miesto pavadinimas (mykos – graikiškai grybas).

Pirmu augalu, turinčiu savyje psichoaktyvių medžiagų ir aprašytų gilioje senovėje, buvo aguonos. Jas dar prieš 5 tūkstančius metų gydyme naudodavo senovės šumerai gyvenę Apatinėje Mesopotamijoje (dabartinis Irakas).

Apie hašišą, kaip apie vaistą nuo kosulio ir viduriavimo, yra minima kinų imperatoriaus Šen-Nungo gydymo knygoje (2737 m. pr. m. e.). Senovės indų epose “Atcharva ir Rigveda”(1500 m. pr. m. e.) taip pat yra minimas hašišas, kuris vadinamas “dangišku vedliu”.

Pačiame seniausiame medicinos literatūros šaltinyje – Egipto papiruse (1500 m. pr. m. e.), jau yra aprašyti nuodingieji augalai, kuriuos žmonija naudojo kaip nuodus, o vėliau vaistų gamybai. Jame minimi žinomi alkaloidai ir glikozidai: skalsės, akonitinas, strofantinas, strichninas, kurarė ir kt. 900 m. pr. m. e. senovės indų Ajurvedoje yra aprašyti tuo metu žinomi nuodai ir priešnuodžiai jiems.

Hipokratas, vėliau Aristotelis, remdamiesi savo kaip gydytojų ir filosofų išvadomis teigė, kad ir apsinuodijimams gydyti reikia priešnuodžių. Todėl daugelį šimtmečių liko “antidotinis” požiūris į visų ligų gydymą. Teofrastas aprašė nuodingus augalus veikale “Augmenijos istorija”

Vėlesniam toksikologijos vystymui daugiausia įtakos turėjo jau mūsų eros medikai. Galenas (130-200 m.), Abu Ali Ibn Sina (Avicena) (980-1037 m.) paliko daug mokslinių darbų toksikologijos srityje.Pirmas medicininis preparatas, kurį ligoniui išrašė garsus mokslininkas ir medikas Paracelsas (Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim 1492-1541), buvo iš opiumo. Jis jį dažnai naudodavo savo praktikoje ir vadindavo jį nemirtingumo akmeniu. Amžininkai Paracelsą vadindavo ir šarlatanu ir genijumi, tačiau jis suvaidino svarbu vaidmenį medicinos istorijoje. Paracelsas buvo vokiečių gydytojo sūnus. Jaunystę praleido Šveicarijoje, vėliau persikėlė į Austriją, kur įgavo chemijos ir metalurgijos žinių. Nors įrašų nėra likę, manoma, kad medicinos jis mokėsi Ferraros Universitete, Italijoje (1515m.). Jis atsisakė pripažinti Galeno teoriją, kuri buvo terapijos pagrindas antikos ir viduramžių gydytojams. Kaip alchemikas, Parcelsas neigė daug augalinės kilmės vaistų, tačiau, nors ir būdamas alchemiku žinojo kaip jie yra paruošiami. Daugumo jo receptų buvo paruošti naudojant grynai chemines technologijas, į jų sudėtį įeidavo švinas, siera, varis, sidabras, auksas ir ypač gyvsidabris. Paracelsas pirmasis pareiškė, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.

Viduramžiais nuodus naudojo tiek sprendžiant politines, tiek meilės, tiek asmenines problemas. Žymiausias ir palikęs ištisą virtinę skandalingų romantiškų mirčių viją, buvo arsenas. Įvairių šalių grožinės literatūros kūriniuose yra daugybė nuodingų medžiagų vartojimo pavyzdžių: V. Šekspyro “Hamletas”, “Otelas”, “Romeo ir Džiuljeta” , A. Diuma “Grafas Montekristas”, “Trys muškietininkai”, G. Flobero “Ponia Bovari” ir kt.

Pasaulinė istorija žino ir masinių apsinuodijimų atvejų – 994 metais mirė 40 000 prancūzų apsinuodijusių skalsėmis, dar didesniam kiekiui buvo ryškios haliucinacijos. 1692 metais Masačiuseto valstijos kolonistai kepė duoną iš rugių, kurie buvo atvežti iš Europos. Daugeliui vystėsi haliucinacijos, ko pasekoje jie buvo apkaltinti raganavimu ir daugelis po kankinimų buvo nužudyti.

Vystantis chemijos mokslui XVIIIa. pabaigoje ir XIXa. , kai buvo nustatytas cheminių medžiagų biologinis poveikis – nuodai prarado savo mistinę galią. Žinomas ispanų gydytojas Bonaventura Orfila (1787-1853) pirmasis apibūdino toksikologiją kaip savarankišką mokslą ir pasiūlė nuodams identifikuoti organizmo biologinių terpių laboratorinį tyrimą. 1813 metais jis išleido garsų dvitomį veikalą “Nuodai ir bendroji toksikologija”.

Anglijoje, chemikas iš Londono Džeimsas Maršas (1794 -1846), eksperimentuodamas su arseno oksidu, sukonstravo aparatą, kuris akyvaizdžiai įrodė, jog po nunuodyto žmogaus mirties, jo organuose
ir audiniuose galima rasti arseno oksido. Jo sukonstruotas prietaisas pavadintas Maršo vardu.

Devynioliktasis šimtmetis yra garsus įvairiais atradimais, kurie turėjo didelės įtakos tolesniam toksikologijos vystymuisi. 1803 metais vaistininkas Zertiurneris išskyrė pirmą opiumo alkaloidą morfiną, ir pavadino jį graikų mitologijos sapnų dievo Morfėjaus vardu. 1818 metais Kavantu ir Peletje iš vimdomojo riešuto išskyrė daug gyvybių nusinešusį strichniną. 1820 metais Desosas kinmedžio žievėje atrado chininą, o Rungė kavoje – kofeiną. 1826 metais Gizeke atrado konijiną, 1828 metais Poselis ir Raimanas iš tabako išskyrė nikotiną, Mainas 1831 metais eksperimentuodamas su beladona – gavo atropiną.

1853 metais gydytojas iš Edinburgo Aleksandras Budas išrado adatą poodinėms injekcijoms, kas pagimdė naujas problemas žmonijai, nes tais laikais buvo klaidingai manoma, kad toks opiumo alkaloidų įvedimo kelias į organizmą nesukelia pripratimo ir dozės didinimo.

Praėjo dar daug laiko, kol savų atradimų sulaukė dar 2 000 įvairūs augaliniai alkaloidai nuo kokaino, kolchicino, giocino iki akonitino. Dar daugiau laiko praėjo kol šie pirmi alkaloidai prasimušė sau kelią iš laboratorijų ir mokslininkų kabinetų pas gydytojus. Iš 300 000 įvairių mūsų pasaulyje augančių augalų apie 700 gali sukelti sunkius ar net mirtinus apsinuodijimus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 969 žodžiai iš 3160 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.