Nuostatos apie lyčių vaidmenis Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Nuostatos apie lyčių vaidmenis Lietuvoje

1121314151617181

Vilniaus universiteto

Filosofijos fakulteto

Magistrinis darbas

Nuostatos apie lyčių vaidmenis Lietuvoje

Kultūrinės moterų atskirties aspektas

Magistrinio darbo vadovas: doc.M.P.Šaulauskas

Vilnius 2000Turinys

Įvadas

I. Teoriniai kultūrinės moterų atskirties metmenys

II. Tradicinių empirinių tyrimų kritika giminės studijose ir neseksistiniai metodai

III. Kultūrinės moterų atskirties problema Lietuvoje:

1. Kultūrinio moterų ir vyrų reprezentavimo istorinis kismas

2. Nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis ir statistiniai rodikliaiIV.Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas

1. Lietuvos gyventojų nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis:

1.1. Valdžios vaidmenų vertinimas

1.2. Nuostatos apie šeimos vaidmenis

1.3. Užimtumo sričių paskirstymas tarp skirtingų lyčių

1.4. Vyrų ir moterų būdo savybės

2. Lyčių vaidmenų kismo perspektyvos

2.1. Lyčių vaidmenų vertinimas skirtingose socialinėse grupėse

2.2. Nuo tradicinių nuostatų prie modernių?

Išvados

PriedaiĮvadas

Lietuvoje buvo atlikta nemažai moterų padėčiai išsiaiškinti skirtų sociologinių tyrimų. Juose yra analizuojama moterų diskriminacija darbo rinkoje, išryškinama smurto prieš moteris problema, surenkama informacija apie moterų padėtį švietimo sistemoje, nagrinėjami lyčių vaidmenys šeimoje.

Visų šių tyrimų pagrindinės hipotezės dėl moterų nepakankamo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, diskriminacijos ir smurto bei kitokio pobūdžio atskirties yra siejamos su patriarchaline visuomenės sankloda ir tradiciniais kultūriniais lyčių stereotipais. Tačiau pačios kultūrinės moterų atskirties priežastys, t.y., lyčių savęs vertinimas, nuostatos apie socialinius lyčių vaidmenis, kultūrinės moteriškumo ir vyriškumo reikšmės, lyčių vaidmenų hierarchijos, stereotipai ir t.t. empiriniuose tyrimuose plačiau nebuvo analizuojami. Tokia padėtis gali būti įtakota sunkiai apčiuopiamų, latentinių kultūrinių veiksnių specifikos, nenusistovėjusios šių reiškinių tyrinėjimo metodologijos.

Kultūrinio matmens tyrinėjimo požiūriu yra svarbi Vytauto Kavolio kultūrinė istorinė studija “Vyrai ir moterys lietuvių kultūroje” (1992). Šioje knygoje autorius pateikia įvairiose epochose vyravusių moterų ir vyrų reprezentacijas, nurodo pagrindines metodologines moterų ir vyrų kategorijų tyrinėjimų gaires bei įvardija kultūrinės moterų atskirties problemą. Vytautas Kavolis teigia, visais istoriniais laikotarpiais moterų kultūrinė reprezentacija buvo mažiau koherentiška nei vyro įvaizdis: “moteryse kartojasi kažkoks pavojingas nekontroliuojamumas, nebalansuotas galios ir nepajėgumo santykis” (1992: 152).

Šio darbo tikslas yra atskleisti kultūrinių veiksnių įtaką žemesniam moterų statusui visuomenėje. Tokio tikslo įgyvendinimui buvo atliktas “Kultūrinių nuostatų apie lyčių vaidmenis Lietuvoje tyrimas”. Tyrimą parėmė Atviros Lietuvos Fondas, 1999 metų lapkričio mėnesį.reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą nuo 15 iki 74 metų atliko “Baltijos tyrimai.

Kultūrinę moterų atskirtį galima apibrėžti kaip mažesnį moterų socialinės grupės koherentiškumą ir nevisavertį dalyvavimą visuomenėje (Kavolis, 1992). Tokia koherentiškumo stoka yra palaikoma bei sutvirtinama dominuojančių vertybių ir įsitikimų, normų ir draudimų, simbolinių sistemų ir reprezentacijų. Taip suprantama kultūrinė moterų atskirtis yra dinamiška, įvairialypiai įtakojanti kitas socialinio gyvenimo sritis. Pasak V. Kavolio, ji taip pat varijuoja atskirose istorinėse epochose ir visuomenėse.

Teorinėje darbo dalyje yra analizuojamos kultūrinių veiksnių svarbą išryškinančios po-struktūralistinės teorijos, kurios kultūrinius giminės vaidmenis traktuoja kaip “reguliatyvias fikcijas”, o ne natūralistinius ar kultūriškai “fiksuotus” principus (Foucault M, 1999; Butler J., 1990,1993). Šios teorijos bendroje signifikanto ir signifikato skirties dekonstravimo perspektyvoje dekonstruoja ir modernistines giminės ir lyties skirtis, kultūros kaip kalbos erdvę išplečia taip, jog nebegalima suvokti biologinę, socialinę realybę kaip anapus-kalbinę.

Tačiau empiriniame tyrime po-tstruktūralistinė kultūrinio dėmens samprata nėra plėtojama, apsiribojama kultūrinių nuostatų išskyrimu ir stengiamasi išmatuoti jas, visų pirma, kaip vertybines-normatyvines kategorijas, įtakojančias lyčių savimonę ir santykius visuomenėje, mėginama nustatyti galimas šių nuostatų kaitos kryptis. Nors priimama svarbi postmodernizmo tezė, postuluojanti autonomišką kultūrinę sritį, empirinis tyrimas visgi iš esmės išlieka moderno skirčių rėmuose. Darbe yra tarsi apskliaudžiami psichologiniai, socialiniai ir ekonominiai nuostatų apie lyčių vaidmenis aiškinimo būdai. Tariama, jog nuostatos apie lyčių vaidmenis yra veikiau reguliatyvaus kultūrinio lauko kategorijos. Tačiau plačiau kultūrinių veiksnių specifika nėra apibrėžiama ir paties šio lauko vidinė logika darbe nenagrinėjama. Apsiribojama prielaida, kad kultūrinės moterų atskirties aspektas sociologiniais metodais geriausiai yra
apčiuopiamas, matuojant nuostatas apie lyčių vaidmenis.

Šis tyrimas yra naujas ne tik analizės objektu, bet ir metodologija, orientuota į neseksistinius metodus bei nuostatų kaitos nustatymą. Atsižvelgiant į neseksistinių tyrimų siūlomą klausimų formulavimo metodiką, tyrimo klausimuose buvo vengiama normatyvinių teiginių apie lyčių vaidmenis, klausimai buvo formuluojami su atsakymų alternatyvomis “vyrams”, “moteris”, “abiems”. Šių atsakymų alternatyvų pagrindu Lietuvos gyventojų nuostatos yra apibendrinamos modernumo/tradiciškumo skalėje. Neseksistinė empirinių tyrimų metodika, taikoma šiame tyrime, plačiau pristatoma teorinėje darbo dalyje.

Nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis įtampos bei potencialios kaitos šaltiniams atskleisti buvo įvestas dar vienas – savimonės/viešųjų nuostatų pjūvis. Tai yra, naudojamas toks klausimų formulavimo būdas, kai respondentas į tam tikrą klausimą pateikia savo asmeninę nuomonę (savimonės nuostatos) , o po to jo yra perklausima, ką apie tą patį dalyką mano visa visuomenė (viešosios nuostatos). Taikant tokią klausimų formulavimo metodiką daromo prielaida, kad skirtumai tarp savimonės ir viešųjų nuostatų rodo įtampą vertybių sistemoje, jos nestabilumą ir potencialią kaitą.

Remiantis tokia metodologija, buvo suformuluota pagrindinė tyrimo hipotezė: nors didelė dalis Lietuvos gyventojų laikosi tradicinių nuostatų socialinių lyčių atžvilgiu, tačiau matoma nuostatų modernėjimo tendencija. Taigi šio darbo uždaviniai yra:

1. Išanalizuoti kai kuriuos giminės studijų diskurse dominuojančių kontrolės ir marginalizacijos teorijų aspektus, išryškinant jose nagrinėjamų kultūrinių veiksnių įtaką moterų atskirčiai.

2. Aptarti kultūrinės moterų atskirties problemą arba vieną iš jos formų –seksizmą – sutinkamą empirinėse socialinių mokslų studijose.

3. Pateikti Lietuvoje atliktų sociologinių tyrimų bei kultūrologinių studijų, kuriuose buvo nagrinėjami vertybinio-kultūrinio lauko apibrėžiančio lyčių santykius aspektai, apžvalgą.

4. Empiriškai ištirti Lietuvos gyventojų nuostatas apie lyčių vaidmenis valdžios, užimtumo, šeimos srityse bei būdo savybių tarp lyčių paskirstymo tendencijas:

• Išryškinti lyčių savimonės ir kultūrinės moterų atskirties Lietuvoje sąveiką.

• Išsiaiškinti įtampos bei potencialios kaitos taškus vertybių sistemoje remiantis vyrų ir moterų savimonės ir viešųjų nuostatų pjūviu.

• Įvertinti nuostatų apie socialinius lyčių vaidmenis kaitos perspektyvas.

I. Teorinai kultūrinės moterų atskirties metmenysTeorijos apie moterų atskirtį, valdymą ir pavaldumą brėžia pagrindinę liniją feministinėse studijose. Remiantis skirtingomis teorinėmis perspektyvomis analizuojamas netolygus valdžios tarp lyčių paskirstymas, šio fenomeno priežastys ir atsinaujinimo mechanizmai. Klasikiniame feminizme moterų atskirtis yra aptariama diskriminacijos arba eksploatavimo terminais, o šiuolaikinėse teorijose dažniau remiamasi įvairiomis marginalizavimo arba kontrolės koncepcijomis.

Atskirties kaip diskriminacijos supratimas yra kilęs iš švietėjiškos filosofijos ir vadinamas liberaliu feministiniu. Ši feministinė pozicija diskriminaciją pirmiausia supranta kaip individualių teisių ir galimybių apribojimą. Kita klasikinė feminizmo pozicija – marksistinis feminizmas – moterų atskirtį sieja su darbo jėgos išnaudojimo formomis ir apmokamą ar neapmokamą moterų darbą analizuoja santykyje su kapitalistine ekonomika. Socialistinis feminizmas atskirties fenomenui suteikia daugiau autonomijos nuo ekonominių veiksnių ir moterų išsilaisvinimą sieja su socializmo tikslais. Tuo tarpu radikalusis feminizmas daugiausia dėmesio skiria vyrų prievartai prieš moteris bei vyrų vykdomos moterų seksualumo ir reprodukcijos kontrolės problemoms. Vyrams kaip socialinei grupei čia suteikiama atsakomybė už moterų atskirtį.

Klasikinėse feminizmo pozicijose moterų atskirtį yra linkstama redukuoti į legalistinius aspektus, ekonomiką ir biologinius veiksnius. Šiose teorijose kultūriniams moterų atskirtiems veiksniams skiriama nedaug dėmesio.

Dabartinėje feministinėje teorijoje į klasikines feministines pozicijas žiūrima kaip į feministinio mąstymo istorinius etapus. „Anksčiau sinchroniška pripažintų feministinių pozicijų konstrukcija dabar yra pakeičiama ypač paplitusia diachronine feminizmo teorijos istorijos konstrukcija“ (Stacey, 1997:58).

Jeigu 70 – 80-ųjų feminizmui svarbiausias buvo pats „feminizmas“, o „teorija“ atliko tik instrumentinį vaidmenį, tai 1990-ųjų feminizme „feministinio kapitalo“ dominavimą pakeičia „teorinis kapitalas“. Rosi Braidotti jį ironiškai pavadina vienu žodžiu: „Foucaultlacanderrida“ (Braidotti, 1991). Dabartinės feministinės remiasi bent vienu arba net visais trimis prancūzų autoriais, reprezentuojančiais skirtingus poststruktūralizmo ir postmodernizmo aspektus. Šių teorinių įrankių taikymas feministinėje teorijoje atvėre naujas diskusijas dėl „lyties“ ir „giminės“[1], „seksualumo“, „subjekto“ ,“atskirties“ ir kitų kategorijų prasmės.

Postruktūralizmo atstovės siekia atskleisti kaip kultūra konstruoja šias kategorijas. Neigdamos, kad tapatumas turi esminę
prasmę laike, jos teigia, kad šios kategorijos yra konstruojamos kalbos pagalba. „Subjektas“ yra suprantamas kaip diskurso nustatyta, fragmentiška ir nuolat kintanti „kalbos išdava“ (Stacey, 1997:55). Kalba šioje teorinėje perspektyvoje “visada jau” yra reikšminga. Ji nubrėžia ribas ką ir kaip galima išreikšti, suvokti ir pavadinti. Toks požiūris – subjektyvizacija kalboje ir per kalbą – paveikė ir individo socializacijos tyrinėjimus – “ne mes kalbame kalba, bet kalba išreiškia mus ir kalba mumyse” (Irigaray,1985). Remiantis tokiu požiūriu, tam tikra socialinė grupė yra „atskiriama“ kalbinių sistemų pagalba.

Postruktūralistinėse studijose buvo stengiamasi išsiaiškinti kaip kalba kontroliuoja moterų mąstymą, kalbėseną, rašymą. Kreipiamas dėmesys kaip kalbos pagalba kuriamos ir vertinamos moteriškumo ir vyriškumo kategorijos. Prancūzų literatūros bei kalbos tyrinėtoja Helene Cixous savo jau klasika tapusiame esė “Išėjimai” rašo apie vakarietišką mąstymo būdą kaip grindžiamą nesibaigiančiomis binarinėmis opozicijomis (1995: 432-453). Šiame esė autorė parodo kaip priešingi dvejetai, pavyzdžiui, aktyvumas/pasyvumas, kultūra /gamta, protas/jausmas ir diferencijuoja, ir kuria hierarchiją. Jie visada kartoja vyriško/moteriško opoziciją, kurioje vyriškumas yra iškeliamas į pirmą vietą, o moteriškumas – marginalizuojamas, naikinamas. Dėl šios priežasties kalbą galima vadinti falocentrine ir vakarietiškos kultūros logocentrizmą prilyginti falologocentrizmui.

Subjektyvumo ir kalbos teorijos dažnai persidengia su postmodernizmu, kuris taip pat kvestionuoja autentišką patirtį ir vieningą subjektą kaip prasmės šaltinį. Čia pabrėžiamas nesibaigiantis kultūrinės reprezentacijos, stilių ir saviraiškos būdų pasikartojamumas ir intertekstualumas. Moterų atskirtis postmodernistinėse teorijose, visų pirma, aptariama mokslo ir progreso mitų bei represyvinių giminės, seksualumo kategorijų dekonstrukcijos kontekste (Haraway, 1991b; Butler 1990, 1993).“Teorinis” feminizmo posūkis bei kultūros įtakos sureikšminimas turėjo įtakos ir pagrindinių šio diskurso analitinių kategorijų – lyties ir giminės – apibrėžimui.

Sociologijoje „lyties“ (sex) ir „giminės“ (gender) sąvokos jau tapo paradigminėmis. Jos naudojamos turbūt visuose sociologijos. Paprastai teigiama, kad skirtumai tarp lyčių yra dimorfiniai žmogaus biologijos faktai. Pagal biologinius skirtumus, kurie yra pirminiai, formuojasi ir kultūriniai skirtumai. Šis požiūris remiasi idėja, kad biologinę ir kultūrinę sritį galima atskirti, ir kad pirmoji yra fiksuota ir sustabarėjusi, o antroji – dinamiška, judri ir besikeičianti. Pastaroji ir yra sociologinės analizės objektas.

Klasikinėms feministinėms teorijoms šis analitinis perskyrimas buvo labai parankus, nes jis leido atsiriboti nuo biologinių moterų atskirties aiškinimo būdų, paverčiančių moterį pasyvia savo lyties auka, ir atkreipti dėmesį į patriarchalinės kultūros ir socialinės konstrukcijos svarbą. Tačiau dabartinėje feministinėje teorijoje lyties ir giminės sąvokos yra suliejamos, tiksliau, nebėra tokios griežtos perskyros tarp biologinės ir kultūrinės srities. Atvirkščiai, manoma, kad biologinės lyties kategorija yra neįmanoma be kultūrinio konteksto (Butler, 1990, 1993). Tokia lyties ir giminės kategorijų konceptualizacija buvo įtakota jau aptarto „teorinio kapitalo“ augimo feministinėje teorijoje, nagrinėjančio ontologinius lyties klausimus, kuriančio naujus teorinius projektus. Ši perspektyva kultūrinei moterų atskirčiai suteika naujus aspektus. Teorinės analizės išeities tašku tampa – kūnas, jo prasmė ir galia.Kūno kaip istorinės ir kultūrinės esybės idėją pateikia Michel Foucault savo darbuose „Disciplinuoti ir bausti“ bei „Seksualumo istorija“. Autorius teigia, kad seksualumas yra ne natūralių polinkių šaltinis, o veikiau kultūrinis konstruktas, sukurtas socialinės reguliacijos ir seksualumo kontrolės tikslams atlikti: “Nereikia įsivaizduoti kažkokios autonomiškos sekso instancijos, kuri esą antriniu būdu, išilgai viso kontakto su valdžia paviršiaus, gamina daugybinius seksualumo efektus. Priešingai – seksas yra labiausiai spekuliatyvus, tikrai vidinis, idealiausias dispozityvo elementas, kurį valdžia ima reguliuoti, užgrobusi kūną, jo materialumą, jo jėgą, pojūčius, malonumus” (Foucault, 1999: 119).

„Natūralaus sekso“ konstruktas atlieka tam tikras reguliatyvines funkcijas. Visų pirma, jis pagal tam tikrą “dirbtinai sukurtą vienovę” sugrupuoja nesusijusias ir nesugretinamas biologines funkcijas bei kūniškus malonumus. Antra, sujungdamas šiuos atskirus malonumus bei funkcijas, jis formuoja „natūralaus“ heteroseksualumo idėją. Trečia, lyties sąvoka apverčia valdžios ir seksualumo santykius: seksualumo fenomenas yra konstruojamas ne per jam „išorinius“ valdžios santykius bet veikiau pats yra nevaldoma jėga, kurią valdžia gali tik stengtis kontroliuoti. M. Foucault „valdžia ir seksualumas nėra ontologinės skirtybės, greičiau, seksualumas yra produktyviosios kūnų „biogalios“ rezultatas…“ (Mc Nay, 1992:29). Autoriaus reguliatyvaus sekso konstruktas suardo sociologinę lyties/giminės distinkciją. Giminė jau nėra duotos lyties kultūrinė išraiška, bet disciplinarinė praktika, kuria lytys sukuria
save.

Anot M.Foucault, žinojimo apie seksą susiformavimą reikia nagrinėti valdžios terminais (1999:72). Apie valdžią jis galvoja ne kaip apie pajungimo būdą ar viešpatavimo sistemą. Autoriaus nuomone, “valdžią pirmiausia reikia suvokti kaip daugybę jėga grindžiamų santykių, imanentiškų tai sričiai, kurioje jie reiškiasi, ir ją iš esmės organizuojančių; suvokti kaip žaidimą, kuris per kovą ir nepaliaujamus susidūrimus juos transformuoja, stiprina, sukeičia vietomis” (1999:72). Taigi autoriaus pateikiamoje sampratoje valdžios persmelktas kūnas ir seksualumas nuolat kinta. Jie priklauso nuo specifinių istorinių galios režimų ir įvairiose visuomenėse yra skirtingi.

Istorijos ir kultūros formuojamo kūno samprata buvo labai paranki feminizmo teoretikėms. Kūnas, kuris yra esminis suprantant moterų atskirtį, čia analizuojamas išvengiant esencialistinės redukcijos, t.y., moters socialinė kategorija nėra apibrėžiama remiantis biologinėmis funkcijomis.

Pats M. Foucault moterų seksualumui, lyčių skirtumų konceptualizavimui skyrė nedaug dėmesio. Tačiau kultūrinės moterų atskirties analizei svarbios jo įžvalgos dėl moteriškų kūnų kontrolės „isterizacijos“ proceso pagalba (kultūrinė nuostata, kad moteriška lytis yra patologiška), militaristinių rudimentų pilietiškumo suvokime (pilietiškumas turi kario, moterų ir vaikų gynėjo prasminių konotacijų, moterys karinėse struktūrose dalyvauja tik kaip retos išimtys, todėl joms sunku įsitvirtinti ir pilietinėje veikloje), disciplinarinės visuomenės nepakantumo bet kokiam neapibrėžtumui, netikslumui (moters tapatumo patriarchalinėje visuomenėje bruožams) ir ypatingo disciplinarinio aparato kruopštumo atliekant moteriškųjų kūnų kontrolę.

Feministinės kritikos ir M. Foucault koncepcijos santykiai yra sudėtingi. Feministės teigia, kad M. Foucault savo teorijoje nekreipė tinkamo dėmesio į skirtingą disciplinarinių technikų poveikį lytims. “Tyla, dėl lyčių skirtumo specifiškumo, nesvarbu kokia diplomatiška ar taktiška ji būtų, neišskiria M. Foucault mąstymo iš giminės problemą ignoruojančių tradicinių teorinių diskursų” (McNay, 1992a: 12).

Kita kritika nagrinėja bendrą postruktūralizmo nuostatą į kultūros konstruojamą subjektą. Nors, kaip buvo minėta, feministėms konstruojamo kūno idėja paranki įveikti esencializmui, tačiau disciplinanarinių struktūrų persmelktas individas redukuoja socialinio agento idėją, kuri yra svarbi feminizmo emancipaciniams tikslams pasiekti. L. McNay pasyvaus kūno, išmarginto valdžios atspaudais bei įvaizdžiais, sampratą laiko viena iš problematiškiausių M. Foucault teorijos taškų. Jos nuomone, “tokios kūno koncepcijos rezultatas – vienos dimensijos identitetas”, kuriame lytiniai skirtumai yra suprantami veikiau statiškai nei dinamiškai, o individo bandymams įveikti socialinius apribojimus praktiškai nelieka vietos” (1992a:12).

Polemizuodamas su M.Foucault, Z. Baumanas teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje jau nebegalima kalbėti apie M. Foucault modernųjį disciplinarinį aparatą palaikantį ir išsaugantį socialinę tvarką. Moderno laikais panoptinis disciplinarinis aparatas turėjo plačias galimybes tiesiogiai kontroliuoti gyventojų kūnus per gamyklas, dirbtuves, mokyklas, kalėjimus, ligonines, prieglaudas, kareivines ir kitas institucijas. Post-industrinėje visuomenėje, anot Z.Baumano, tokios tiesioginės kontrolės neliko. “Era kai pramonė ir armija buvo pagrindinės tvarką palaikančios institucijos – baigėsi.” (1998:23). Taip pat baigėsi ir panoptinės disciplinarinio aparato galios kaip pagrindinės tvarkos palaikymo strategijos, besiremiančios socialine integracija ir normatyvine reguliacija, era. “Didžioji žmonių – vyrų bei moterų – dalis šiandien yra integruojama ne per prievartą, bet sugundant, ne indoktrinuojant, bet reklamuojant, ne per norminį reguliavimą, bet per poreikių primetimą” (1998:23). Z.Baumanas padaro išlygą, kad toks konstatavimas tinka tik postindustrinėms visuomenėms.

Visgi būtų galima suabejoti ar Foucault “demaskuotų” institucijų “kėslai” yra taip esmingai pasikeitę. Ar dauguma ir šiandien tebeegzistuojančių moderno institucijų atsisakė gyventojų kūnų kontrolės praktikos. Galbūt ji pasidarė dar tobulesnė, “virtualesnė”, sunkiau apčiuopiama, bet dar įkyresnė ir detali. Juk šiuolaikinės technologijos, kompiuterizavimasis sukuria nepalyginamai turtingesnį ir galingesnį įsibrovimo į privatų piliečių gyvenimą arsenalą. Net pati privatumo sąvoka šiandien labai smarkiai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš kelias dešimtis metų. “Interneto” paslaugas vartojantis “tinklažmogis” faktiškai pateikia labai daug informacijos apie savo poreikius ir pagundas.

“Kiberfeministė” Donna Haraway taip pat pripažįsta pasikeitusios šiuolaikinės realybės ir kontrolės būvį: “Viešpatavimas įtvirtinamas nebe per medicininę priežiūrą ar normavimą; dabar tai vyksta per komunikacinius tinklus ir bendravimo santykių pertvarką, stresų valdymą” (1991b: 245). Šios autorės nuomone, naujosios komunikacijos sistemos ir biotechnologijos daro didžiulę įtaką mūsų kūnams (įvairūs implantai, protezai ir t.t.). Šiems pokyčiams įvardinti Donna Haraway pasitelkia kiborgo metaforą. Kiborgas – tai kūno
mašinos hibridas, savo konstitucija pažeidžiantis tam tikras moderne dominavusias distinkcijas: tarp žmonių ir gyvūnų, žmonių ir mašinų, minčių ir kūnų bei materializmo ir idealizmo. Remdamasi šia metafora, autorė bando sukurti naują ironišką pasakojimą apie pasaulį be lyčių. Kiborgų vaizdinyje Haraway akcentuoja regeneraciją, jų pavyzdžiu pateikia alternatyvą reproduktyvios matricos ir apskritai gimdymo atžvilgiu. “Mums reikia regeneracijos, ne atgimimo, ir mūsų rekonstituavimosi galimybė apima utopinę svają apie monstrišką belytį pasaulį” (1991b:181). Kiborgo metafora pabrėžia ypatingą jautrumą paribiams, kurių “tamsiosios” pusės gali tapti naujų tapatumų ir atitinkamų politinių strategijųšaltiniu. Donnos Haraway nuomone, moterys, kurios Vakarų kultūroje ilgą laiką buvo tapatinamos su paribių būtybėmis šią naują kiborgo metaforą turėtų išnaudoti savo naudai.

Tačiau nepanašu, kad svajai apie pasaulį be lyčių arba lytinio skirtumo svarbos sumažėjimą naujųjų technologijų pasaulyje, lemta išsipildyti. Kiborgai, nors ir belyčiai, atsiranda lytiškai diferencijuotoje kultūroje ir jų vaizdiniams sunkiai sekasi išvengti tradicinių lyčių stereotipų.Aptartos Foucault įžvalgos, o kartu ir oponentų nuomonės dėl kūnų kontrolės kokybės pasikeitimo postindustrinėje visuomenėje yra plačiai taikomos dabartinėse giminės studijose.Vieną iš pirmųjų feministinio diskurso kūno koncepcijų pateikė Julia Kristeva esė Powers of Horror: An Essay on Abjection (1982). Čia ji pasiūlė keletą poetinių-teorinių apibendrinimų apie kūnų arba apie kai kurių kūniškų procesų galią kelti siaubą, fizinį drebulį, kartu ir susižavėjimą ir šleikštulį. Autorė teigia, kad tokių reakcijų priežastis yra „išmestis“ (abjection)[2]. Į šią kategoriją patenka tokie kūniški reiškiniai kaip ašaros, seilės, šlapimas ir t.t. „Išmestasis“ – yra nei subjektas, nei objektas. Tai, atskirta nuo subjekto, bet vis dar jo dalis. Subjektas nori atsikratyti ta dalimi, tačiau ji vis primena apie save nuolatiniu pasikartojimu. Kaip tokia, ji parodo mūsų ribų kintamumą ir subjekto pažeidžiamumą: „Tai ne švaros ar sveikatos stygius sukelia „išmestį“, bet tai kas drumsčia identitetą, sistemą, tvarką. Kas negerbia ribų pozicijų, taisyklių. Esantis „tarp“, dviprasmiškas, sudėtinis“ (Kristeva, 1982: 4). „Išmestis“ – tai baimė sukelta nežinojimo, kur esu „Aš“, o kur jau „nebe Aš“.

J.Kristeva teigia, kad „išmestojo“ kategorija buvo priskirta moteriškumui per jos asocijaciją su motinos kūnu. „Išmestis“ primindama ribas tarp to, kas gyva, ir kas negyva, verčia susimąstyti apie ankstesnius priklausomybės ryšius su motinos kūnu. Ji kesinasi subjektą sugrąžinti į kūniškosios realybės bedugnę, kurioje jis susiformavo. Supaprastinant, galima teigti, kad noras išvengti „išmesties“ yra susijęs su motinos kūno baime.

J.Kristevos „išmesties“ teorija buvo tobulinama ir „perdirbama“ daugelyje dabartinių feministinių tekstų. Judith Butler „abject“ kategoriją perkelia į socialinį kontekstą. „“Išmestis“ čia žymi tas „negyvenamas“ ir „neapgyventas“ socialinio gyvenimo zonas…, kuriose buvimas po „negyvenamo“ ženklu apibrėžia subjekto sritį.“ (Butler, 1993:3). Šios „neapgyvendintos“ zonos konstituoja subjekto ribas. Autorė teigia, kad lyties materializacijos procese formuojamas subjektas „indoktrinuojamas“ vienu iš heteroseksualinio imperatyvo siūlomų identitetų. Kitų identitetų atsisakoma ir jie yra neigiami. Šie paneigti identitetai ir apibrėžia subjekto sritį. Subjekto formavimosi procesas reikalauja „išmestųjų“ būtybių srities arba konstitutyvinės subjekto išorės, kuri „iš tiesų yra subjekto „vidus“ kaip jo paties pamatinis atsisakymas“(1993: 3). Į „išmestųjų“ kategorijos sritį, visų pirma, patenka tokios socialinės grupės, kurios nepakankamai „teisingai“ atlieka kultūrinius giminės vaidmenis, tai yra, homoseksualai arba visa tai, kas feministinėje teorijoje analizuojama po „keistųjų“ (queer) rubrika. Tačiau „išmestis“ neaplenkia ir moterų, kadangi „nesimboliškumas, neišreikštumas, neišskaitomumas visada yra išmesties strategija“ (Butler, 1993:190). Istorinėje perspektyvoje galima surasti daug diskursų (politinis, pilietinis, mokslinis ir t.t.), kur „moters“ kategorija nebuvo plačiau pristatoma.

Jeigu Judith Butler modifikuoja „abjection“ teoriją ir ją, visų pirma, taiko kitokios nei įprasta seksualinės orientacijos grupėms, Elizabeth Grosz pratęsia J. Kristevos mintis savo „kūniškos realybės“ seksualinio subjektyvumo koncepcijoje. Ji teigia, kad dabartinėje Vakarų kultūroje moteriškas kūnas pristatomas kaip „pratekanti, nekontroliuojama, beformė srovė…, ne kaip prakiuręs laivas, bet kaip beformiškumas, kuris praryja visas formas, netvarka, kuri kelia grėsmę tvarkai“ (Gorsz, citata iš Stacey 1997: 74). Tačiau tai nereiškia kad moterys tokios yra, greičiau patriarchalinė kultūra, įvirtindama save per griežtų sienų ir ribų nustatymą, jų „kūniškąjai realybei“ suteikia „protekio“ bruožų. Taigi „išmestųjų“ socialinių grupių atsiradimas yra susijęs su dominuojančios kultūros baimėmis ir norais.

Judith Butler nagrinėja ne tik “išmesties” mechanizmus, bet ir kūno materiazacijos procesus. Konceptualizuodama kūniškumą, autorė laikosi panašių

pažiūrų kaip ir M. Foucault. Tačiau šiuos autorius skiria tai, kad M. Foucault nediferencijuoja valdžios poveikio skirtingoms lytims, o J. Butler akcentuoja lytinį valdžios pobūdį. Ji mano, kad kūnai yra konstruojami “heteroseksualios matricos” pagalba. Čia ji turi galvoje biologinių, medicininių ir seksualinių žinojimo diskursų galią organizuoti kūnus, norus ir socialinį identitetą pagal dvipolį, papildomumo principą atitinkantį, modelį.

1990 metais išėjusiame veikale Gender trouble, autorė lytiškai diferencijuotą kūną apibrėžia kaip performatyvų – kūniškumas yra konstituojamas per veiklą (1990:136). Kūną reikia suprasti kaip siluetą arba paviršių, o ne kaip statišką organizmą ar daiktą. Šias įžvalgas autorė plačiau pristato darbe Bodies that matter (1993). Čia J.Butler teigia, kad lytis nėra statinė kūną apibūdinanti charakteristika, o procesas, kurio metu reguliatyvios normos materializuoja lytį. Ši materializacija yra pasiekiama per priverstinį šių normų kartojimą (reiteration). Pasikartojimo momento būtinumas autorės koncepcijoje reiškia, kad materializacija niekada nebūna baigtinė, kad kūnas iki galo nesutampa su imperatyviomis normomis. Lyties materializacijos koncepciją autorė sieja su performatyvios giminės samprata. J.Butler nuomone, “performatyvumas turi būti suprantamas ne kaip vienas, baigtinis “veiksmas”, bet veikiau kaip pasikartojanti ir cituojanti praktika, kuria diskursas veikia tai, ką įvardija” (1993: 2). Taigi reguliatyvios lyties normos veikia performatyviu būdu ir konstituoja kūnų materialumą, o tiksliau materializuoja kūno lytį.

Ką naujo apie kultūrinę moterų atskirtį gali pasakyti J. Butler kūnų materializacijos teorija? Šiuo požiūriu vaisingiausia yra autorės įžvalga dėl galios veikimo heteroseksualinio imperatyvo principu bei jo simbolinio įtvirtinimo. “Heteroseksualumo matricoje” yra įtvirtinamas vyrų dominavimas moterų atžvilgiu. Šia matrica besiremiančiame mąstyme, normose, vertybėse moterys yra apibrėžiamos kaip ontologiškai arba pagal pagrindinius būties principus egzistuojančios dėl vyrų. O vyrai tik atsistiktinai egzistuoja dėl moterų, jų – aktyvių visuomenės ir pasaulio kūrėjų – tikslai ir uždaviniai nėra apibrėžti pirmiausia moterų atžvilgiu. Tokia socialinė heteroseksualumo “sutartis” įvairiais galios kanalais yra institucionalizuojama kultūroje ir visuomeninėje tvarkoje. Taigi, norint išsiaiškinti moterų atskirties priežastis, reikėtų tyrinėti ne tik reguliatyvias lyties normas, bet ir jų santykius su kitais žinojimo diskursais.Apibendrinant aptartas teorijas, galima teigti, kad šiuolaikinėse giminės studijose kultūra yra suprantama kaip vienas iš svarbiausių moterų atskirtį lemiančių veiksnių. Tačiau reikia pažymėti, kad skiriasi konkrečių moterų atskirtį palaikančių mechanizmų įvardinimai. J. Kristevos ir Grozc teorijose yra pabrėžiamas moters kūno simboliškumas, jo kultūrinės reprezentacijos. Tuo tarpu J. Butler, tęsdama M. Foucault seksualumo kaip represyvios praktikos supratimo tradiciją, akcentuoja visą socialinį gyvenimą (tame tarpe ir seksualinį) organizuojančios binarinės valdžios matricos svarbą. Kūną konceptualizuojančiose teorijose pateiktos moterų atskirties analizės gairės nurodo platų šios problemos tyrinėjimo spektrą – nuo mokslinių žinojimo diskursų, lyčių simbolikos, reguliatyvių lyties normų iki “deramo“ elgesio ir tinkamo apsirengimo praktikų.

II. Tradicinių empirinių tyrimų kritika giminės studijose ir neseksistiniai metodai

Ankstesniame skyriuje aptartos moterų atskirties teorijos nurodo, kad moterys yra marginalizuojamos ir kontroliuojamos įvairiose socialinio gyvenimo srityse. Moterų atskirtis yra veikiau sisteminis kultūros reiškinys, persmelkiantis visą bedrabūvį nei pavieniai aktai. Ne išimtis šiuo atžvilgiu yra ir socialiniai mokslai.

Paskutiniais dešimtmečiais buvo suabejota tradicinių mokslinių metodų objektyvumu, jų sugebėjimu pateikti nešališką realybės vaizdą. T. S. Kuhno mokslinių revoliucijų teorija atskleidė socialinį mokslo raidos ir kismo pagrindą, t.y., mokslas vystosi ne vedamas vidinės mokslo raidos logikos, o įvairių mokslininkų grupuočių interesų kovos pasekoje.

Galima teigti, kad pačios giminės studijos buvo nukreiptos į tradicinių mokslinių diskursų kritiką. Pagrindinis jų kritikos objektas – seksizmas, t.y. moterų arba vyrų nereprezentavimas, lyties kintamojo ignoravimas mokslinio proceso eigoje. Jų nuomone, tradiciniai socialiniai mokslai pateikia vienašališką, iškreiptą realybės vaizdą. Ši “objektyvi realybė” yra Vakarų kultūroje dominuojančio baltojo vyro, valdančios klasės atstovo, androcentristinė projekcija (1987: 6).

Seksizmas kaip empirinių tyrinėjimų problema buvo pripažintas septinto dešimtmečio viduryje (1991a: 3). Vakarų pasaulyje tuo metu prasidėjo neseksistinės kalbos taisyklių kūrimo vajus, empirinių tyrimų turinio, metodologijos peržiūrėjimas, stengiantis identikuoti galimas seksistines klaidas.

Margrit Eichler nurodo keturias pagrindines empiriniuose tyrimuose sutinkamas seksizmo apraiškas: androcentrizmas, per platus apibendrinimas, nejautrumas giminės kategorijai ir dvigubi standartai (1991a).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4406 žodžiai iš 8800 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.