Nusikalstamos veiklos psichologija
5 (100%) 1 vote

Nusikalstamos veiklos psichologija

1121

Įvadas

Psichologija yra jaunas mokslas. Jos šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Pradedant pirmąja psichologijos laboratorija, kurią 1879m. įkūrė vokiečių filosofas ir fiziologas W. Wundtas, psichologijos ištakų galima aptikti daugelyje disciplinų ir šalių. Rusų fiziologas I. Pavlovas pirmasis tyrinėjo mokymąsi. Austrų gydytojas Z. Froidas – asmenybės teoretikas. Pagrindinės psichologijos problemos ir tyrinėjimai įgalina psichologiją apibūditi kaip mokslą apie elgesį ir psichikos procesus. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo daugiau joje dirba psichologų.

Psichologijos objektas – psichika ir jos reiškiniai.

Psichika – gebėjimas atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka. Svarbiausia jos savybė yra aktyvumas. Psichika būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms nervų sistemą ir smegenis.

Įvairios psichologijos kryptys rodo, kad psichologijoje susikerta įvairios disciplinos. Vis labiau psichologai siejasi su įvairiais mokslais – matematika ir biologija, sociologija ir filosofija. Vis dažniau psichologijos laimėjimus ir metodus pasitelkia kiti mokslai. Psichologai dėsto medicinos, teisės, teologijos studentams, jie dirba ligoninėse, gamyklose ir kitose įstaigose.

Įvairias psichologijos kryptis ir sritis vienija požiūriai ir metodai, kuriais vadovaudamiesi psichologai imasi nežinomų klausimų. Atliekant mokslinius tyrimus reikia derinti ir kruopštų kritišką konkuruojančių idėjų įvertinimą, ir nešališką nuolankumą gamtai.

Prieš pradėdama dėstyti savo mintis norečiau pabrėžti, kad mano manymu nusikaltimo ir jo vietos psichologijoje svarbiausia yra nusikaltėlio asmenybė,jos vystymosi ypatymai. Savo darbe didesnį dėmesį skirsiu nepilnamečiams nusikaltėliams, nes manau, kad jie yra opiausia šių dienų problema.

Agresija

Agresija, pasireiškusi vaiko amžiuje, išlieka ir paauglystėje. Žiaurumas išlieka ir suaugusiam žmogui. Žymi koreliacija randama tarp bedarbystės, rūkymo, piktnaudžiavimo narkotikais.

Įrodytas stiprus ryšys su nusikalstamumu. Be to, suaugusieji, turintys “asocialios asmenybės” diagnozę, beveik visi pasireikšdavo asocialiu elgesiu. Elgsena vaikystėje yra geresnis indikatorius suaugusiojo elgesio negu socialinė padėtis ar šeimos charakteristika.

Svarbiausi prognozės rodikliai: sutrikimo atsiradimas, ypač ankstyvame amžiuje, probleminio elgesio apimtis, probleminio elgesio įvairumas ir probleminio elgesio pasireiškimas skirtingose aplinkose.

Daugiausia asocialus elgesys pasireiškia santykiuose tarp vaiko ir tėvo. Tai nė kiek nestebina, kadangi mūsų vaikai auga šeimos aplinkoje. Svarbiausios priežastys šiuo atveju nenuosekli priežiūra, disciplinos stoka, svarbūs yra nusikalstamo elgesio požymiai. Jie netgi daugiau svarbūs negu tėvo nusikalstamumas, socialinė padėtis ar kitos vaiko elgesio problemos.

Taigi galime teigti, kad asocialaus elgesio išmokstama, jis sustiprinamas ir išlaikomas socialinėje sąveikoje, kurioje įsitvirtina.

Antrasis svarbus teiginys tas, kad ankstyvas agresyvus elgesys yra susijęs su tam tikro vystymosi tikslo, kuriuos vaikas turi įvykdyti, žlugimu. Tai gali būti: nesėkmingas mokymasis, susipažinimas su bendraamžių grupe ir t.t..

Asocialus elgesys glaudžiai susijęs su elgesio problemomis. Jeigu asocialus elgesys būtų nustatytas ankstyvoje stadijoje, prevencija nebūtų tuščias žodis.

Tyrimai rodo, kad agresija išskirtinai stabili vaikystėje, paauglystėje ir ankstyvame suaugusiojo amžiuje. Tai reiškia, kad vaiko agresyvumas išlieka.

Paauglio agresyvumo gydymas yra svarbus ir kompleksinis, kuris turėtų būti vykdomas kaip individualus gydymas, tėvo gydymas, rekomendacijos mokyklai dėl sėkmingesnio mokymosi.

Nepaprastai svarbu, kad vaiko agresyvumas būtų išaiškintas kaip galima anksčiau.

Asmenybė

Žmogaus asmenybė – biologinių ir socialinių reiškinių kompleksas, biologinių, psichikos ir loginių žmogaus savybių sąveika su socialiniais reiškiniais. Tai yra vientisa žmogaus kaip visuomeninių santykių dalyvio socialinių ir psichinių bruožų ir savybių sistema, kurią sudaro asmenybės socialinio statuso, jos socialinių funkcijų ir dorovinės psichologinės charakteristikos posistemės. Asmenybė yra vystymosi visuomenėje, socializacijos rezultatas, socialinių – psichologinių savybių visuma. Ji nėrapaprasta susiformavusių socialinėje aplinkoje žmogaus charakteristikų suma, o tokia visuma, kuri duoda pagrindo kalbėti apie asmenybę kaip apie apibrėžtą visumą , kurioje visos charakteristikos tarpusavyje susijusios ir tarpusavyje sąlygotos.

Analizuojant smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės sampratą , pirmiausia verta panagrinėti sąvokos “nusikalėlio asmenybė ” problemą . Kriminologijos literatūroje aprašytus įvairių autorių požiūrius į sąvok ą “nusikaltėlio asmenybė ” galima sąlygiškai suskirstyti i dvi grupes. Pirmajai grupei priskirtini autoriai sąvoką “nusikaltėlio asmenybė” naudoja, kalbėdami apie konkretų žmogų, padariusį nusikaltimą , t.y. kalba ne apie abstraktų, o apie konkretų teisės pažeidėją . Konkrečią nusikaltėlio asmenybę jie supranta trim prasmėm: formaliąja (žmogaus, padariusio nusikaltimą, asmenybę), turinio (ypatinga asmenybės charakteristika, socialinių ir psichologinių
požymių visuma) ir formaliąja – turinio (asmens būklė nusikaltimo padarymo metu). Kriminologijos literatūroje taip pat buvo mėginama nusikaltėlio asmenybę apibudinti dar siauriau: kaip konkretaus nusikaltėlio socialinių savybių , ryšių ir santykių, kurie, sąveikaudami su socialinėmis sąlygomis, nuleme nusikaltimo padarymą , visumą, arba kaip specifinį konkretaus nusikaltėlio asmenybės tipą , kuris kokybiškai skiriasi nuo teisėtai besielgiančio žmogaus.

Antrosios grupes autoriai sąvoką “nusikaltėlio asmenybė” vartoja kaip bendrinę, apibudinančiątam tikrą žmonių tipą . Jie nusikaltėlio asmenybę laiko savybių ir santykių visumą , apibudinančią abstraktų baudžiamosios teisės draudimo pažeidėją , neigiamų, kriminogeninių asmenybės bruožu,nulėmusių arba galėjusių nulemti nusikaltimo padarymą , visumą.

Įvertinus skirtingų autorių teiginius, pritarčiau antrajai autorių grupei ir manyčiau, kad nusikaltėlio asmenybė nėra tapati konkretų nusikaltimą padariusio žmogaus asmenybei. Teisūs yra autoriai, nusikaltėlio asmenybe laikantys savybių, būdingų abstrakčiam nusikaltimą padariusiam asmeniui, visumą , asmenų, darančių nusikaltimus, savybių visumą, kadangi pagrindinis kriminologijos mokslo dalykas – nusikalstamumas, kurį sudaro nusikaltimų visuma, taip pat iš dalies yra abstrakcija.

Nepilnamečio, padariusio smurtinį nusikaltimą,asmenybė galėtų būti apibrėžiama kaip įvairų socialinių socialiai reikšmingų požymių ir savybių visuma, būdinga nepilnamečiams, padariusiems smurtinius nusikaltimus. Kriminologijoje kompleksinis požiūris į smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybę kaip į žmogų su jo spcialinio statuso, biologianiais ir psichologiniais ypatumais. Akcentuoja tokių nepilnamečių interesų siaurumą, kultūros ir interesų ribotumą, prioriteto teikimą pasyviam gyvenimo būdui ir negatyvioms jo formoms, intereso mokytis praradimą, atsakomybės jausmo netekim ą ir pan. Literatūroje taip pat teigiama, kad dauguma smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių–tai asmenys, turintys antivisuomeniško elgesio įpročių, polinkių, stereotipų. Jiems būdingas nuolatinis visuotinai priimtų elgesio normų nesilaikymo demonstravimas, girtuokliavimas, polinkis vartoti narkotikus, dalyvavimas azartiniuose lošimuose, valkatavimas, sistemingas bėgimas iš namų, mokymosi ir auklėjimo įstaigų, ankstyvi lytiniai santykiai, sistemingas pykčio, kerštingumo, grubumo, smurto pasireiškimas net ir nekonfliktinėse situacijose.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 1074 žodžiai iš 1878 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.