Nusikaltimas ir atpildas
5 (100%) 1 vote

Nusikaltimas ir atpildas

Nusikaltimas ir atpildas

Iki šiol libertarinę teisingumo koncepciją naudojome daugiausia kaip kritikos įrankį. Tačiau toji koncepcija leidžia ne tik kritiškai pažvelgti į šiuolaikinio legalizmo ekspansijos priežastis bei padarinius. Ji taip pat teikia pozityvių įžvalgų sprendžiant pamatinę teisingumo ir teisės problemą – nusikaltimo ir bausmės problemą.

Kaip jau buvo sakyta, pamatine arba pirmine prasme nusikaltimas žeidžia asmenį ir nuosavybę. Tik išvestine prasme jis žeidžia įstatymą ar visuomeninę tvarką. Dalyko kolektyvistinį apnašą atskiria nuo individualistinės esmės paprastas klausimas: ar gali būti taip, kad nusikaltėlis pažeidžia įstatymą nepažeisdamas jokio asmens nuosavybės? Jeigu visuomenė yra tik jos narių visuma ir jeigu įstatymas gina nuosavybę, tokia padėtis logiškai negalima. Visa, kas daroma nepažeidžiant kito žmogaus asmens ir nuosavybės, yra teisėta. Neteisėta (nusikalstama) yra tai, kas žeidžia asmenį ir nuosavybė. Negali būti nusikaltimų be nukentėjusiųjų, be aukų. Tad pamatine prasme nusikaltimo įvykio šalys – ieškovas ir atsakovas – yra auka ir kaltinamasis, o ne valstybė ir kaltinamasis. “Nusikaltimo atveju šalys yra ne valstybė ir atsakovas, kaip paprastai įsivaizduojama, bet auka ir atsakovas. Valstybės vaidmuo, jeigu jis apskritai galimas, turi apsiriboti jos vaidmeniu tarpininkaujant ginče ir vykdant nuosprendį.” Šis apribojimas logiškai išplaukia iš prielaidos, jog kaltasis visada kaltas nukentėjusiajam, o ne pašaliniams.

Neagresyvumo principas numato, jog agresijos auka turi teisę nuo agresijos gintis. Savigyna – tai viso teisėto jėgos naudojimo pagrindas. Atsikirsdamas gynybine jėga agresyviai jėgai individas nepažeidžia agresoriaus teisių, nes nėra tokio dalyko kaip teisė į agresiją. Gindamasis jis neigia neteisingumą, ergo, teigia teisingumą. Tačiau savigynos teisė nėra teisė į kitų pagalbą. Gynyba, saugumas, kaip kiekviena gėrybė, kainuoja. Kas turi mokėti jos kainą? Jos vartotojas, jos gavėjas. Žinoma, šią kainą galima mokėti ginantis pačiam, galima pasitelkti į pagalbą gimines arba draugus. Tačiau šią teisę taip pat galima perleisti kitam – kitam asmeniui arba specializuotai gynybinei agentūrai. Darbo pasidalijimo sąlygomis pastarasis asmens saugumo problemos sprendimas yra natūraliausias, nes efektyviausias. Paprastai valstybė imasi atlikti šios gynybinės agentūros vaidmenį. Tačiau tai dar nereiškia, jog šią paslaugą gali teikti tik valstybė ar tik valstybė gali ją teikti efektyviausiai.

Savigynos teisė sankcionuoja atsakomąją jėgą prieš agresyvią jėgą. Tačiau kas apibrėžia šios jėgos teisėto naudojimo ribas? Atsakomoji jėga turi atitikti agresijos mastą ir pavojingumo laipsnį. Besiginantis pats nusikalstų, jeigu jis, pavyzdžiui, mirtinai sužalotų vaikėzą, pasigvelbusį kramtomos gumos pakelį. Atsakomoji jėga turi būti proporcinga agresijos mastui. Senasis retribucijos, atlygio už nusikaltimą, lex talionis, principas – ‘dantis už dantį’ – visai neblogai išreiškia būtent šį proporcingumo reikalavimą.

Proporcingumo principas turi taip pat galioti nusikaltimui įvykus – sprendžiant atpildo klausimą. Nusikaltėlis padaro aukai žalos. Vadinasi, auka turi teisę reikalauti atitinkamos vertės atlygio. Nusikaltėlis turi kentėti ‘pagal nuopelnus’ – nei daugiau, nei mažiau. Bausmė negali būti sunkesnė už nusikaltimą. Pavyzdžiui, mirties bausmė gali būti taikoma tik už nužudymą, ne už vagystę ar apgaulę. (Tiesa, kaip matysime toliau, proporcingumo principas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.)

Proporcingumo principas nustato maksimalią bausmės ribą, kurią peržengęs pats baudėjas nusikalsta. Tačiau principas nereikalauja, kad nukentėjusysis privalo reikalauti maksimalios bausmės. Nukentėjusysis turi teisę bausti, tačiau tai nereiškia, kad jis privalo ta teise pasinaudoti. Nusikaltimas neuždeda nukentėjusiajam jokių prievolių, tik suteikia teisę – teisę reikalauti bausmės pradedant maksimalia bausme ir baigiant atleidimu, bausmės ‘dovanojimu’. Tai neturi stebinti. Kadangi nusikaltimas padarytas prieš jį, ir jis yra ieškovas, niekas kitas neturi teisės perimti nusikaltėlį savo žinion arba jį bausti be ieškovo sutikimo. “Tas, kuris patyrė žalą, turi teisę reikalauti atpildo savo paties vardu, ir tik jis vienas gali nuo jo atleisti.” Kol žala neatstatyta, tol nukentėjusysis yra tarsi kreditorius nusikaltėlio atžvilgiu. Ieškovui esant gyvam ir sveiko proto, negali būti jokio pašalinio asmens ar agento, kuris turėtų teisę be jo sutikimo perimti ieškinį ir pats pateikti kaltinimą atsakovui. Taigi tokioje sistemoje būtų negalima mums įprasta prokuratūros ir prokuroro – valstybinio kaltintojo – funkcija. Ieškovo santykis su atsakovu yra privataus asmens santykis su privačiu asmeniu. Štai kodėl ieškovas gali su savo atsakovu tartis, derėtis, teistis. Jis gali (turi teisę) bausmę atleisti, dovanoti. Ir jis taip pat gali leisti nusikaltėliui savo bausmę išpirkti.

Tokiu atveju lex talionis būtų taikomas pozityviai: atpildas reikštų ne lygiavertės žalos nusikaltėliui padarymą, bet aukai padarytos žalos lygiavertį atlyginimą. Retribuciją pakeistų restitucija. R. Barnettas taip apibūdina jų skirtumą: “Retribuciniu požiūriu mėginama nusikaltėlį nusmukdyti į tą
lygį, į kurį dėl nusikaltimo buvo nusmukdytas nukentėjęs asmuo. Restituciniu požiūriu mėginama priversti nusikaltėlį pakelti nukentėjusį į tą lygį, kuriame jis buvo iki nusikaltimo.” Proporcingumo principas ‘dantis už dantį’ restitucinėje koncepcijoje sankcionuotų, taip sakant, ne nukentėjusiojo teisę išmušti nusikaltėliui dantį, bet teisę susigrąžinti dantį. Kadangi šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų atvejų, padarytoji žala negali būti atlyginta natūra, nukentėjusysis turi teisę reikalauti atlyginimo kita lygia verte arba pinigais. Jėga arba apgaule nusavintas turtas turi būti grąžintas, kartu padengiant nusikaltėlio išaiškinimo, sugavimo ir teismo kaštus. Jeigu nusavintas turtas sunaikintas arba negali būti grąžintas natūra, nusikaltėlis gali būti priverstas atlyginti žalą naujai sukūrta verte, t.y. jis gali būti priverstas tą vertę kurti, kol neatlygins aukai padarytos žalos. Sudėtingesnė problema iškyla nužudymo atveju, kai auka jau negali nei bausti, nei pareikalauti atpildo. Ieškovu tada natūraliai tampa nužudytojo paveldėtojai ir artimieji. O jeigu tokių nesama? Tada ieškinį žudikui gali pateikti tas, kuris pirmasis jį surada arba sulaiko. Juk kadangi žudikas yra skolingas svetimą gyvenimą, o toji skola tampa ‘bešeimininke’, jo paties gyvenimas (arba to gyvenimo pajamos) gali būti pasisavintas pagal pirmojo pasisavintojo teisę. Čia gali kilti klausimas, ar atlygis už nužudymą priimtinas moralės požiūriu – argi gali būti įkainojamas gyvenimas? Tačiau net nesvarstydami tokio įkainojimo problemos, iškelkime priešpriešinį klausimą: ar moralės požiūriu labiau priimtina padėtis, kai, pavyzdžiui, nužudytojo vaikai negauna jokio atlygio ir neturi jokio žodžio sprendžiant jų skriaudėjo likimą?

R. Barnettas siūlo apskritai atmesti retribucijos – bausmės – principą ir jį pakeisti restitucijos – kompensavimo – principu. Atpildu turi būti aukai padarytos žalos atlyginimas. Turi būti kompensuojama žala nukentėjusiam, o ne daroma dar viena, nauja žala – žala nusikaltėliui. Anot R. Barnetto, baudžiamosios teisės atskyrimas nuo civilinės teisės neturi nei pragmatinio, nei etinio pagrindo – tad bausmę gali ir turi visiškai pakeisti restitucija, žalos atlyginimas.

M. Rothbardas iškelia du priekaištus šiam siūlymui. Pirma, retribucijos pakeitimas restituciniu atlygiu nepriimtinas dėl to, kad toks pakeitimas gali būti daromas tik nukentėjusiojo – ne pašalinių asmenų – sprendimu. Retribucijos arba restitucijos pasirinkimas yra nukentėjusiojo teisė: “…nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti bausmės, atitinkančios nusikaltimo mastą, nors jis taip pat turi teisę leisti agresoriui išsipirkti savo bausmę arba dalinai ar net visiškai jam atleisti.“

Antra, restitucija kaip paprasta kompensacija neatstato visų nukentėjusiojo teisių. Pripažindamas, jog restitucija yra pirmasis teisingumo reikalavimas, M. Rothbardas tikslina restitucinio atpildo sąvoką. Paprasta kompensacija – ‘vienas dantis už vieną dantį’ – nėra pakankama; ji, anot M. Rothbardo, palieka nusikaltėlį ir auką nelygiose sąlygose. Grąžinimas nukentėjusiajam tik to, kas buvo iš jo atimta, neatlygina visos jam padarytos žalos. Iš tiesų, jeigu nusikaltėlis privalėtų tik grąžinti tą, ką jis neteisėtai pasisavino, tai net būdamas sučiuptas jis neprarastų nieko savo – juk jis atiduotų svetima, ne sava. Antai jeigu kas nors pagrobia iš jūsų 100 dolerių, bet sučiuptas juos jums grąžina, tai ar jūsų patirta žala jau yra atlyginta? Pasvarstykime: nusikaltėlis iš jūsų buvo atėmęs 100 jūsų dolerių, juos dabar grąžinęs jis pats tik negavo 100 jūsų dolerių. Jūs patyrėte žalą, jis tik negavo naudos. Ar dabar jis yra su jumis ‘atsiteisęs’, jums ‘neskolingas’? Nesunku suprasti, jog toks kompensacijos principas vagystę padarytų lošimu be pralošimo. Atpildo principas, anot M.Rothbardo, reikalauja, kad nusikaltėlis prarastų tiek, kiek buvote praradęs jūs – jis turi ne tik grąžinti 100 jūsų dolerių, bet atiduoti 100 savo dolerių – kad patirtų tokį pat nuostolį, kokį dėl jo veiksmų patyrėte jūs. Už vieną dantį jūs turite teisę reikalauti dviejų dantų. Kitaip sakant, retribucijos arba bausmės teisė jums išlieka net kompensacijos atveju. Nuo jūsų sprendimo priklauso, ar šią bausmės teisę jūs pakeisite į papildomos kompensacijos reikalavimą.

Kitokį priekaištą restitucinei teisingumo sampratai pateikia P. Ferrara. Atskirdamas žalą, kurią asmuo padaro netyčia, nuo žalos, kurią jis padaro sąmoningai, jis teigia, jog pirmuoju atveju kaltasis privalo ją tik atlyginti, tačiau antruoju atveju jis turi susilaukti bausmės. Esą netyčinis veiksmas yra tik žalingas, tačiau tyčinis – ne tik žalingas, bet ir amoralus. Būtent šį skirtumą turi atspindėti restitucijos ir retribucijos skirtumas. Be abejo, tyčinės ir netyčinės žalos skirtumas negali neturėti reikšmės sprendžiant atpildo klausimą. Tačiau vargu ar šis faktas gali suteikti pagrindo Ferraros išvadai. Jeigu vadovaujamasi griežtu nuosavybės teisių principu, toks siūlymas nepriimtinas dėl to, jog primeta nusikaltimo aukai specifinę moralę ir, atitinkamai, specifinį atpildo būdą. Tokiu būdu jis žeidžia ieškovo teisę pasirinkti jam priklausančio atpildo būdą. Ferraros siūloma tvarka būtų nepriimtina,
pacifistui, kuris bausmę atmeta kaip prievartos atmainą. Ji žeistų jo suverenią teisę spręsti atpildo būdo pasirinkimo klausimą. Ieškovas yra nukentėjusysis. Pasirinkimas – retribuciją, restituciją ar jų derinys – yra jo teisė, tad tik jis gali daryti šį pasirinkimą.

Teisingumo kaip restitucinio (ir retribucinio) atpildo idėja iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti egzotiška ir nerealistiška. Tačiau kai kurie jos esminiai principai yra žinomi ir taikomi nuo seno. Daug jos elementų išlieka anglosaksų “bendroje teisėje”, ypač “civilinėje” jos dalyje (tort law). Egzotiškumo įspūdis susidaro tik dėl to, jog šiuolaikinė teisėsauga remiasi principais, neturinčiais beveik nieko bendra su nuosavybės ir asmens neliečiamumo principais. Tačiau jeigu remiamasi šiais principais, tai iš tiesų keista ir daugeliu požiūrių net absurdiška atrodo šiuolaikinė teisėsaugos praktika. M. Rothbardas ją iliustruoja schematiniu pavyzdžiu: “A pavagia iš B 15000 dolerių. Valdžia jį pagauna, teisia ir nuteisia. Visa tai daroma iš B sąskaitos, kuris kaip mokesčių mokėtojas už šį procesą moka. Po to, užuot privertusi A jam atsilyginti arba atidirbti skolą, ji priverčia B, nukentėjusįjį, mokėti mokesčius, kad nusikaltėlis dešimtį ar dvidešimtį metų būtų išlaikomas kalėjime. Kur čia teisingumas?” Nusikaltėlis patenka ne į nukentėjusiojo, bet į pašalinių asmenų rankas. Jo turtas dažnai konfiskuojamas, t.y. paimamas į valstybės iždą. Kadangi nusikaltėlis laikytinas nukentėjusiojo skolininku (beje, lietuvių kalboje “kaltas” ir “skalnas” yra giminingi žodžiai), skolininkas tokiu būdu yra paveržiamas iš ‘kreditoriaus’, t.y. ‘kreditorius’ yra apvagiamas.

Iš tiesų, stebėtina, kaip mažai šiuolaikinė baudžiamoji teisė atsižvelgia į nukentėjusiojo, į aukos teises. Nukentėjęs asmuo ją domina daugiausia tik kaip liudininkas, kaip įrankis. Kita vertus, nusikaltėlis ją domina pirmiausia ne todėl, kad pažeidė asmens nuosavybę, o todėl, kad pažeidė ‘visuomeninę tvarką’ ir įstatymą. Jeigu civilinėse bylose iš esmės dar pripažįstamos nukentėjusiojo teisės, tai baudžiamosiose tos teisės beveik visiškai nustumiamos į šalį. Teisėsauga perima nusikaltėlį savo žinion padarydama jį faktiškai nepasiekiamą nukentėjusiojo pretenzijoms. “Kompensacija civilinėje teisėje siekia atstatyti aukos gerovę (make whole) pažeidėjo sąskaita. Bausmė baudžiamojoje teisėje blogina pažeidėjo padėtį tiesiogiai nepagerindama aukos padėties.”

Pats baudžiamųjų (kriminalinių) ir civilinių nusižengimų atskyrimo pagrindas skendi migloje. Nusižengimų skirstymas į ‘tyčinius’ ir ‘netyčinius’, ‘piktybinius’ ir ‘nepiktybinius’, kuriuo dažnai remiasi baudžiamosios ir civilinės teisės skyrimas, aukos požiūriu nėra esminis. Klausimas, ar žala padaryta ‘tyčia’ ar ‘netyčia’, nukentėjusiajam paprastai nėra svarbesnis už klausimą, kas atlygins padarytą žalą. Vadinasi, skirtumas brėžiamas ne nukentėjusiojo teisių bei interesų požiūriu. Tada kieno požiūriu? “Civilinis nusižengimas (tort) daro žalos privačiam asmeniui, tuo tarpu kriminalinis nusikaltimas daro žalos visuomenei”, – rašo R. Cooteris ir Th. Ulenas. Kodėl visuomenei? Kodėl ne aukai? Toliau reikalas paaiškėja: “Ankstesniame skyriuje atskirdami viešąsias ir privačias gėrybes, nurodėme taiką ir saugumą kaip viešosios gėrybės pavyzdį. … Taigi kriminalinis nusikaltimas daro žalos visuomenei ir dažnai kelia grėsmę taikai ir saugumui, t.y. viešąjai gėrybei.”

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2193 žodžiai iš 7131 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.