Nusikaltimas ir atpildas
5 (100%) 1 vote

Nusikaltimas ir atpildas

112131415161

Nusikaltimas ir atpildas

Iki šiol libertarinę teisingumo koncepciją naudojome daugiausia kaip kritikos įrankį. Tačiau toji koncepcija leidžia ne tik kritiškai pažvelgti į šiuolaikinio legalizmo ekspansijos priežastis bei padarinius. Ji taip pat teikia pozityvių įžvalgų sprendžiant pamatinę teisingumo ir teisės problemą – nusikaltimo ir bausmės problemą.

Kaip jau buvo sakyta, pamatine arba pirmine prasme nusikaltimas žeidžia asmenį ir nuosavybę. Tik išvestine prasme jis žeidžia įstatymą ar visuomeninę tvarką. Dalyko kolektyvistinį apnašą atskiria nuo individualistinės esmės paprastas klausimas: ar gali būti taip, kad nusikaltėlis pažeidžia įstatymą nepažeisdamas jokio asmens nuosavybės? Jeigu visuomenė yra tik jos narių visuma ir jeigu įstatymas gina nuosavybę, tokia padėtis logiškai negalima. Visa, kas daroma nepažeidžiant kito žmogaus asmens ir nuosavybės, yra teisėta. Neteisėta (nusikalstama) yra tai, kas žeidžia asmenį ir nuosavybė. Negali būti nusikaltimų be nukentėjusiųjų, be aukų. Tad pamatine prasme nusikaltimo įvykio šalys – ieškovas ir atsakovas – yra auka ir kaltinamasis, o ne valstybė ir kaltinamasis. “Nusikaltimo atveju šalys yra ne valstybė ir atsakovas, kaip paprastai įsivaizduojama, bet auka ir atsakovas. Valstybės vaidmuo, jeigu jis apskritai galimas, turi apsiriboti jos vaidmeniu tarpininkaujant ginče ir vykdant nuosprendį.” Šis apribojimas logiškai išplaukia iš prielaidos, jog kaltasis visada kaltas nukentėjusiajam, o ne pašaliniams.

Neagresyvumo principas numato, jog agresijos auka turi teisę nuo agresijos gintis. Savigyna – tai viso teisėto jėgos naudojimo pagrindas. Atsikirsdamas gynybine jėga agresyviai jėgai individas nepažeidžia agresoriaus teisių, nes nėra tokio dalyko kaip teisė į agresiją. Gindamasis jis neigia neteisingumą, ergo, teigia teisingumą. Tačiau savigynos teisė nėra teisė į kitų pagalbą. Gynyba, saugumas, kaip kiekviena gėrybė, kainuoja. Kas turi mokėti jos kainą? Jos vartotojas, jos gavėjas. Žinoma, šią kainą galima mokėti ginantis pačiam, galima pasitelkti į pagalbą gimines arba draugus. Tačiau šią teisę taip pat galima perleisti kitam – kitam asmeniui arba specializuotai gynybinei agentūrai. Darbo pasidalijimo sąlygomis pastarasis asmens saugumo problemos sprendimas yra natūraliausias, nes efektyviausias. Paprastai valstybė imasi atlikti šios gynybinės agentūros vaidmenį. Tačiau tai dar nereiškia, jog šią paslaugą gali teikti tik valstybė ar tik valstybė gali ją teikti efektyviausiai.

Savigynos teisė sankcionuoja atsakomąją jėgą prieš agresyvią jėgą. Tačiau kas apibrėžia šios jėgos teisėto naudojimo ribas? Atsakomoji jėga turi atitikti agresijos mastą ir pavojingumo laipsnį. Besiginantis pats nusikalstų, jeigu jis, pavyzdžiui, mirtinai sužalotų vaikėzą, pasigvelbusį kramtomos gumos pakelį. Atsakomoji jėga turi būti proporcinga agresijos mastui. Senasis retribucijos, atlygio už nusikaltimą, lex talionis, principas – ‘dantis už dantį’ – visai neblogai išreiškia būtent šį proporcingumo reikalavimą.

Proporcingumo principas turi taip pat galioti nusikaltimui įvykus – sprendžiant atpildo klausimą. Nusikaltėlis padaro aukai žalos. Vadinasi, auka turi teisę reikalauti atitinkamos vertės atlygio. Nusikaltėlis turi kentėti ‘pagal nuopelnus’ – nei daugiau, nei mažiau. Bausmė negali būti sunkesnė už nusikaltimą. Pavyzdžiui, mirties bausmė gali būti taikoma tik už nužudymą, ne už vagystę ar apgaulę. (Tiesa, kaip matysime toliau, proporcingumo principas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.)

Proporcingumo principas nustato maksimalią bausmės ribą, kurią peržengęs pats baudėjas nusikalsta. Tačiau principas nereikalauja, kad nukentėjusysis privalo reikalauti maksimalios bausmės. Nukentėjusysis turi teisę bausti, tačiau tai nereiškia, kad jis privalo ta teise pasinaudoti. Nusikaltimas neuždeda nukentėjusiajam jokių prievolių, tik suteikia teisę – teisę reikalauti bausmės pradedant maksimalia bausme ir baigiant atleidimu, bausmės ‘dovanojimu’. Tai neturi stebinti. Kadangi nusikaltimas padarytas prieš jį, ir jis yra ieškovas, niekas kitas neturi teisės perimti nusikaltėlį savo žinion arba jį bausti be ieškovo sutikimo. “Tas, kuris patyrė žalą, turi teisę reikalauti atpildo savo paties vardu, ir tik jis vienas gali nuo jo atleisti.” Kol žala neatstatyta, tol nukentėjusysis yra tarsi kreditorius nusikaltėlio atžvilgiu. Ieškovui esant gyvam ir sveiko proto, negali būti jokio pašalinio asmens ar agento, kuris turėtų teisę be jo sutikimo perimti ieškinį ir pats pateikti kaltinimą atsakovui. Taigi tokioje sistemoje būtų negalima mums įprasta prokuratūros ir prokuroro – valstybinio kaltintojo – funkcija. Ieškovo santykis su atsakovu yra privataus asmens santykis su privačiu asmeniu. Štai kodėl ieškovas gali su savo atsakovu tartis, derėtis, teistis. Jis gali (turi teisę) bausmę atleisti, dovanoti. Ir jis taip pat gali leisti nusikaltėliui savo bausmę išpirkti.

Tokiu atveju lex talionis būtų taikomas pozityviai: atpildas reikštų ne lygiavertės žalos nusikaltėliui padarymą, bet aukai padarytos žalos lygiavertį atlyginimą. Retribuciją pakeistų restitucija. R. Barnettas taip apibūdina jų skirtumą: “Retribuciniu požiūriu mėginama nusikaltėlį nusmukdyti į tą
lygį, į kurį dėl nusikaltimo buvo nusmukdytas nukentėjęs asmuo. Restituciniu požiūriu mėginama priversti nusikaltėlį pakelti nukentėjusį į tą lygį, kuriame jis buvo iki nusikaltimo.” Proporcingumo principas ‘dantis už dantį’ restitucinėje koncepcijoje sankcionuotų, taip sakant, ne nukentėjusiojo teisę išmušti nusikaltėliui dantį, bet teisę susigrąžinti dantį. Kadangi šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų atvejų, padarytoji žala negali būti atlyginta natūra, nukentėjusysis turi teisę reikalauti atlyginimo kita lygia verte arba pinigais. Jėga arba apgaule nusavintas turtas turi būti grąžintas, kartu padengiant nusikaltėlio išaiškinimo, sugavimo ir teismo kaštus. Jeigu nusavintas turtas sunaikintas arba negali būti grąžintas natūra, nusikaltėlis gali būti priverstas atlyginti žalą naujai sukūrta verte, t.y. jis gali būti priverstas tą vertę kurti, kol neatlygins aukai padarytos žalos. Sudėtingesnė problema iškyla nužudymo atveju, kai auka jau negali nei bausti, nei pareikalauti atpildo. Ieškovu tada natūraliai tampa nužudytojo paveldėtojai ir artimieji. O jeigu tokių nesama? Tada ieškinį žudikui gali pateikti tas, kuris pirmasis jį surada arba sulaiko. Juk kadangi žudikas yra skolingas svetimą gyvenimą, o toji skola tampa ‘bešeimininke’, jo paties gyvenimas (arba to gyvenimo pajamos) gali būti pasisavintas pagal pirmojo pasisavintojo teisę. Čia gali kilti klausimas, ar atlygis už nužudymą priimtinas moralės požiūriu – argi gali būti įkainojamas gyvenimas? Tačiau net nesvarstydami tokio įkainojimo problemos, iškelkime priešpriešinį klausimą: ar moralės požiūriu labiau priimtina padėtis, kai, pavyzdžiui, nužudytojo vaikai negauna jokio atlygio ir neturi jokio žodžio sprendžiant jų skriaudėjo likimą?

R. Barnettas siūlo apskritai atmesti retribucijos – bausmės – principą ir jį pakeisti restitucijos – kompensavimo – principu. Atpildu turi būti aukai padarytos žalos atlyginimas. Turi būti kompensuojama žala nukentėjusiam, o ne daroma dar viena, nauja žala – žala nusikaltėliui. Anot R. Barnetto, baudžiamosios teisės atskyrimas nuo civilinės teisės neturi nei pragmatinio, nei etinio pagrindo – tad bausmę gali ir turi visiškai pakeisti restitucija, žalos atlyginimas.

M. Rothbardas iškelia du priekaištus šiam siūlymui. Pirma, retribucijos pakeitimas restituciniu atlygiu nepriimtinas dėl to, kad toks pakeitimas gali būti daromas tik nukentėjusiojo – ne pašalinių asmenų – sprendimu. Retribucijos arba restitucijos pasirinkimas yra nukentėjusiojo teisė: “…nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti bausmės, atitinkančios nusikaltimo mastą, nors jis taip pat turi teisę leisti agresoriui išsipirkti savo bausmę arba dalinai ar net visiškai jam atleisti.“

Antra, restitucija kaip paprasta kompensacija neatstato visų nukentėjusiojo teisių. Pripažindamas, jog restitucija yra pirmasis teisingumo reikalavimas, M. Rothbardas tikslina restitucinio atpildo sąvoką. Paprasta kompensacija – ‘vienas dantis už vieną dantį’ – nėra pakankama; ji, anot M. Rothbardo, palieka nusikaltėlį ir auką nelygiose sąlygose. Grąžinimas nukentėjusiajam tik to, kas buvo iš jo atimta, neatlygina visos jam padarytos žalos. Iš tiesų, jeigu nusikaltėlis privalėtų tik grąžinti tą, ką jis neteisėtai pasisavino, tai net būdamas sučiuptas jis neprarastų nieko savo – juk jis atiduotų svetima, ne sava. Antai jeigu kas nors pagrobia iš jūsų 100 dolerių, bet sučiuptas juos jums grąžina, tai ar jūsų patirta žala jau yra atlyginta? Pasvarstykime: nusikaltėlis iš jūsų buvo atėmęs 100 jūsų dolerių, juos dabar grąžinęs jis pats tik negavo 100 jūsų dolerių. Jūs patyrėte žalą, jis tik negavo naudos. Ar dabar jis yra su jumis ‘atsiteisęs’, jums ‘neskolingas’? Nesunku suprasti, jog toks kompensacijos principas vagystę padarytų lošimu be pralošimo. Atpildo principas, anot M.Rothbardo, reikalauja, kad nusikaltėlis prarastų tiek, kiek buvote praradęs jūs – jis turi ne tik grąžinti 100 jūsų dolerių, bet atiduoti 100 savo dolerių – kad patirtų tokį pat nuostolį, kokį dėl jo veiksmų patyrėte jūs. Už vieną dantį jūs turite teisę reikalauti dviejų dantų. Kitaip sakant, retribucijos arba bausmės teisė jums išlieka net kompensacijos atveju. Nuo jūsų sprendimo priklauso, ar šią bausmės teisę jūs pakeisite į papildomos kompensacijos reikalavimą.

Kitokį priekaištą restitucinei teisingumo sampratai pateikia P. Ferrara. Atskirdamas žalą, kurią asmuo padaro netyčia, nuo žalos, kurią jis padaro sąmoningai, jis teigia, jog pirmuoju atveju kaltasis privalo ją tik atlyginti, tačiau antruoju atveju jis turi susilaukti bausmės. Esą netyčinis veiksmas yra tik žalingas, tačiau tyčinis – ne tik žalingas, bet ir amoralus. Būtent šį skirtumą turi atspindėti restitucijos ir retribucijos skirtumas. Be abejo, tyčinės ir netyčinės žalos skirtumas negali neturėti reikšmės sprendžiant atpildo klausimą. Tačiau vargu ar šis faktas gali suteikti pagrindo Ferraros išvadai. Jeigu vadovaujamasi griežtu nuosavybės teisių principu, toks siūlymas nepriimtinas dėl to, jog primeta nusikaltimo aukai specifinę moralę ir, atitinkamai, specifinį atpildo būdą. Tokiu būdu jis žeidžia ieškovo teisę pasirinkti jam priklausančio atpildo būdą. Ferraros siūloma tvarka būtų nepriimtina,
pacifistui, kuris bausmę atmeta kaip prievartos atmainą. Ji žeistų jo suverenią teisę spręsti atpildo būdo pasirinkimo klausimą. Ieškovas yra nukentėjusysis. Pasirinkimas – retribuciją, restituciją ar jų derinys – yra jo teisė, tad tik jis gali daryti šį pasirinkimą.

Teisingumo kaip restitucinio (ir retribucinio) atpildo idėja iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti egzotiška ir nerealistiška. Tačiau kai kurie jos esminiai principai yra žinomi ir taikomi nuo seno. Daug jos elementų išlieka anglosaksų “bendroje teisėje”, ypač “civilinėje” jos dalyje (tort law). Egzotiškumo įspūdis susidaro tik dėl to, jog šiuolaikinė teisėsauga remiasi principais, neturinčiais beveik nieko bendra su nuosavybės ir asmens neliečiamumo principais. Tačiau jeigu remiamasi šiais principais, tai iš tiesų keista ir daugeliu požiūrių net absurdiška atrodo šiuolaikinė teisėsaugos praktika. M. Rothbardas ją iliustruoja schematiniu pavyzdžiu: “A pavagia iš B 15000 dolerių. Valdžia jį pagauna, teisia ir nuteisia. Visa tai daroma iš B sąskaitos, kuris kaip mokesčių mokėtojas už šį procesą moka. Po to, užuot privertusi A jam atsilyginti arba atidirbti skolą, ji priverčia B, nukentėjusįjį, mokėti mokesčius, kad nusikaltėlis dešimtį ar dvidešimtį metų būtų išlaikomas kalėjime. Kur čia teisingumas?” Nusikaltėlis patenka ne į nukentėjusiojo, bet į pašalinių asmenų rankas. Jo turtas dažnai konfiskuojamas, t.y. paimamas į valstybės iždą. Kadangi nusikaltėlis laikytinas nukentėjusiojo skolininku (beje, lietuvių kalboje “kaltas” ir “skalnas” yra giminingi žodžiai), skolininkas tokiu būdu yra paveržiamas iš ‘kreditoriaus’, t.y. ‘kreditorius’ yra apvagiamas.

Iš tiesų, stebėtina, kaip mažai šiuolaikinė baudžiamoji teisė atsižvelgia į nukentėjusiojo, į aukos teises. Nukentėjęs asmuo ją domina daugiausia tik kaip liudininkas, kaip įrankis. Kita vertus, nusikaltėlis ją domina pirmiausia ne todėl, kad pažeidė asmens nuosavybę, o todėl, kad pažeidė ‘visuomeninę tvarką’ ir įstatymą. Jeigu civilinėse bylose iš esmės dar pripažįstamos nukentėjusiojo teisės, tai baudžiamosiose tos teisės beveik visiškai nustumiamos į šalį. Teisėsauga perima nusikaltėlį savo žinion padarydama jį faktiškai nepasiekiamą nukentėjusiojo pretenzijoms. “Kompensacija civilinėje teisėje siekia atstatyti aukos gerovę (make whole) pažeidėjo sąskaita. Bausmė baudžiamojoje teisėje blogina pažeidėjo padėtį tiesiogiai nepagerindama aukos padėties.”

Pats baudžiamųjų (kriminalinių) ir civilinių nusižengimų atskyrimo pagrindas skendi migloje. Nusižengimų skirstymas į ‘tyčinius’ ir ‘netyčinius’, ‘piktybinius’ ir ‘nepiktybinius’, kuriuo dažnai remiasi baudžiamosios ir civilinės teisės skyrimas, aukos požiūriu nėra esminis. Klausimas, ar žala padaryta ‘tyčia’ ar ‘netyčia’, nukentėjusiajam paprastai nėra svarbesnis už klausimą, kas atlygins padarytą žalą. Vadinasi, skirtumas brėžiamas ne nukentėjusiojo teisių bei interesų požiūriu. Tada kieno požiūriu? “Civilinis nusižengimas (tort) daro žalos privačiam asmeniui, tuo tarpu kriminalinis nusikaltimas daro žalos visuomenei”, – rašo R. Cooteris ir Th. Ulenas. Kodėl visuomenei? Kodėl ne aukai? Toliau reikalas paaiškėja: “Ankstesniame skyriuje atskirdami viešąsias ir privačias gėrybes, nurodėme taiką ir saugumą kaip viešosios gėrybės pavyzdį. … Taigi kriminalinis nusikaltimas daro žalos visuomenei ir dažnai kelia grėsmę taikai ir saugumui, t.y. viešąjai gėrybei.”

Susitinkame su mūsų senomis pažįstamomis – ‘viešomis gėrybėmis’. Kodėl “taikos ir saugumo” gėrybė (paslauga) atskiriama nuo tokių privačiai teikiamų gėrybių (paslaugų) kaip gastronominės, laidojimo, kosmetikos, stomatologijos ar transporto paslaugos? Kodėl individo apsirūpinimas maistu yra jo asmeninis, privatus reikalas, o jo apsauga nuo nusikaltėlių – visuomeninis, viešas reikalas? Kodėl taikos ir saugumo paslauga nėra privati gėrybė? Pirmiausia todėl, kad kriminalinio nusikaltimo auka negali tikėtis restitucinio atlygio už nusikaltėlio persekiojimą – tą atlygį, jei jis apskritai išieškomas, pasiima valstybė. Jeigu civilinėse bylose žalos atlyginimas būtų konfiskuojamas valstybės naudai, civiliniai ieškiniai taip pat taptų vieša gėrybe. Ir priešingai, jeigu baudžiamieji ieškiniai garantuotų restitucinį atlygį aukoms, jie nustotų buvę vieša gėrybe. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau kalbant apie viešas gėrybes, gėrybės (paslaugos) viešumą – kolektyviškumą – paprastai lemia politinis sprendimas, ne gėrybės ‘prigimtinis’ viešumas. Nagrinėjamu atveju jį lemia baudžiamosios teisės kolektyvizavimas, suvalstybinimas. Tad viešas “taikos ir saugumo” gėrybės pobūdis yra ne baudžiamosios teisės atskyrimo nuo civilinės priežastis, o to atskyrimo padarinys.

Baudžiamąjį persekiojimą padarius ‘bendru reikalu’, baudžiamoji teisė neišvengiamai susiduria su paradoksais, kuriuos iliustruoja visi ‘bendrų valdų tragedijos’ pavyzdžiai. Kolektyvizavimo padariniai visada atsisuka prieš jo intencija. Tuo nesunku įsitikinti ir šiuo atveju. Nusižengimų paskirstymas į ‘tyčinius’ ir ‘netyčinius’, ‘piktybinius’ ir ‘nepiktybinius’ leidžia tyčinių, piktybinių nusižengimų
nusikaltėlį laikyti nusikaltusiu ne asmeniui, bet ‘visuomenei’, t.y. civilinį ieškinį pakeisti baudžiamuoju. Todėl atpildo kaip restitucijos – aukai padarytos žalos kompensavimo – principas suspenduojamas. Aukos potencialų ieškinį nusavina ‘visuomenė’, valdžia. Ką tai praktiškai reiškia? Tai reiškia, jog tie, kurie nukenčia nuo nusikaltėlių labiausiai – o tyčiniai nusižengimai paprastai padaro asmeniui daugiau žalos nei netyčiniai – yra atlyginami mažiausiai arba – dažniausiai – apskritai neatlyginami.

Suprantama taip pat, jog tai iš esmės mažina nukentėjusiųjų asmeninį suinteresuotumą teisingumo vykdymu. Nuasmeninto teisingumo barikadose pasilieka tik teisėsaugos biurokratai. (Privatų teisingumą tada kartais vykdo ‘keršytojai’, negatyvūs altruistai ir iš dalies ‘mafija’). Tokiu būdu sunkindama gyvenimą nusikaltėlių aukoms kolektyvistinė baudžiamoji teisė netiesiogiai lengvina gyvenimą nusikaltėliams. Paradokso esmė yra ta, kad paprastai manoma, jog kolektyvizuota baudžiamoji teisė – paversta ‘visuomenės’, ‘visų’ reikalu – kovą su sunkiausiais nusikaltimais padaro efektyvesnę; tačiau būtent dėl šio kolektyvizavimo jos efektyvumas gali tik sumažėti. ‘Bendrų valdų tragedijos’ fenomenas teisės srityje reiškiasi lygiai taip pat, kaip ir kitose srityse. Kovai tapus nuasmenintu ‘visų reikalu’ ji nustoja būti asmeniniu kieno nors reikalu. Kadangi privačių pastangų kaštų negali atlyginti privati nauda – restitucinis atlygis, privatus suinteresuotumas sunkiausių nusikaltimų išaiškinimu tampa mažiausias.

Baudžiamąją atsakomybę kolektyvizavus ir ją ir atitraukus nuo individų nuosavybės atstatymo uždavinių, kova su nusikaltėliais tampa agregatine, statistine ‘kova su nusikalstamumu’. Baudžiamoji teisė, išlaisvinta nuo aukos restitucijos reikalavimų, daugeliu požiūrių tampa teisinės savivalės sritimi. Nesant atpildo už nusikaltimus ‘paklausos’, saugumo paslaugos tiekėjas, valstybė, atsiduria erdvėje be orientyrų. Bausmių dydis, kai jis daromas priklausomas nuo nusikaltimo pavojingumo ‘visuomenei’ laipsnio, o ne nuo aukai padarytos žalos, tampa subjektyvios visuomenės ‘atstovų’ nuožiūros dalyku. Kita vertus, kadangi kolektyvizuotos saugumo paslaugos nėra parduodamos, jų efektyvumo negali parodyti įprastas kriterijus – paslaugos tiekėjo gaunamas pelnas. Tiekėjui (policijai, teisėsaugos organams) tenka griebtis kiekybinių, statistinių rodiklių (areštų skaičius ir pan.) savo veiklos efektyvumui pademonstruoti. Kuo daugiau areštų, sulaikymų, kratų, kuo daugiau policijos gatvėse, tuo esą sėkmingiau vyksta ‘kova su nusikaltamumu’. Tačiau tokių efektyvumo rodiklių ryšys su individo saugumu yra silpnas ir netiesioginis. O policija, kovojanti dėl ‘rodiklių’, pati dažnai tampa nesaugumo faktoriumi.

Šią padėtį gali ištaisyti tik nukentėjusiojo nuosavybės teisių pripažinimas ir atstatymas – baudžiamosios teisės ‘bendrųjų valdų’ privatizavimas. O jis čia iš principo nėra sudėtingas. Aukai paprasčiausiai turėtų būti grąžinta nuosavybės teisė į restitucinį atlygį. Net jeigu restitucija ne visada gali atstoti ir pakeisti bausmę (sunkių ir recidyvistinių nusikaltimų atveju), teisinėje sistemoje, kuri pripažįsta ir gina individo teises, būtent aukos restitucija turi būti pagrindinis teisėsaugos tikslas.

Gali pasirodyti, jog baudžiamąjį persekiojimą padarant ‘bendru reikalu’ pagelbėjama neturtingiausioms nusikaltimų aukoms. Atrodo, kad jeigu nusikaltėlių persekiojimas būtų privatus nukentėjusiųjų reikalas ir mokama paslauga, tai savo nuosavybės teisių nepajėgtų apgintų tie, kurie negali sau leisti tokio persekiojimo išlaidų. Tačiau, kaip parodo D. Friedmanas, šią problemą visiškai išspręstų nuosavybės teisių pilnaties pripažinimas: nukentėjusiojo teisė į restituciją galėtų būti parduodama (perleidžiama) lygiai taip pat, kaip dabar gali būti parduodamas (indosuojamas) skolos vekselis. Tada šią savo teisę į skriaudos atlyginimą neturtėlis galėtų parduoti saugos paslaugų rinkoje. Atlygio išieškojimo išlaidas perimtų restitucijos teisę įsigijęs saugos paslaugų tiekėjas. Friedmanas aprašo senovės Islandiją, kur tokia sistema efektyviai veikė. Tačiau nebūtina pavyzdžių ieškoti amžių glūdumoje: pakanka pastebėti, kaip Amerikos civilinės teisės praktikoje uždarbiauja juristai aptarnaudami neturtingiausių klientų restitucinius ieškinius baudžiamosiose bylose. Be abejo, jie remiasi valstybinio įstatymo sankcija. Tačiau ar viešosios nuomonės sankcija – visuomenės nepakantumas žudikams ir vagims – neatliktų tos sankcijos netgi veiksmingiau?

Įtaigią baudžiamosios sistemos kilmės interpretaciją pateikia B. Bensonas. Iki normanų užkariavimo anglosaksų karaliai vykdydavo teisingumą tais atvejais, kai koks nors galingas skriaudikas atsisakydavo dalyvauti privačiame ‘šimtinės’ (hundred) teisme. Karaliai vykdė restitucinį teisingumą imdami sau dalį ieškovui priteisto turto – kaip kompensaciją už ‘karaliaus ramybės drumstimą’. Normanų valdovų laikais, stiprėjant autoritarinei karalių galiai, kaltinimas ‘karaliaus ramybės’ drumstimu palaipsniui tapo pagrindiniu, o pats karalius – pagrindiniu ieškovu gausėjančiose ‘karaliaus ramybės’ drumstimo bylose. Svarbiausia tai, kad pajamos iš
šių bylų jau visos tekdavo karaliui – ne nusikaltimo aukai. Tokiu būdu restitucinę teisę palaipsniui nustūmė į šalį nauja autoritarinė baudžiamoji teisė. Būtent šios evoliucijos eigoje atsirado civilinės ir baudžiamosios teisės kontrastas. Nesunku įžvelgti analogiją tarp šios ‘karaliaus ramybės drumstimo’ ir vėlesnės ‘viešosios tvarkos pažeidimo’ sąvokos. Abiem atvejais į šalį nustumiamas nukentėjęs individas ir jo vieton kaip ieškovas atsistoja valdovas arba šiuolaikinis jo atitikmuo – valstybė.

Kolektyvistinės baudžiamosios teisės ekspansija į buvusias privačios teisės valdas yra logiškas legalizmo ir demokratinio kolektyvizmo padarinys. Kolektyvizuotoje visuomenėje teisės individui pripažįstamos – geriausiu atveju – tik kaip bendruomenės nariui, kaip valstybės valdiniui arba, šiuolaikiškiau, kaip piliečiui. Kitaip sakant, jos jam pripažįstamos ne kaip suvereniam individui, o tik kaip visuomenės arba valstybės nariui, kaip visuomenės ląstelei, visuomeninei funkcijai ir pan. Kolektyvistinė teisėsauga elgiasi su savo klientais taip, kaip Orwello fermos šeimininkas elgiasi su savo gyvuliais. Gindamas savo žąsis nuo kačių jis gina ne žąsų teisę į gyvybę. Jis gina savo paties turtą. Todėl nusikaltimo atveju – katei papjovus žąsį – šeimininkas galvoja ne apie restituciją papjautos žąsies giminaičiams arba artimiesiems, o apie tai, kaip atpratinti katę nuo žalingo įpročio. Jis ją gėdina, auklėja, baudžia. Jis imasi prevencinių priemonių. Kaip fermos šeimininkui žąsys yra tik maisto ir plunksnų išteklis, taip kolektyvistinei teisinei sąmonei nusikaltėlių aukos yra tik ‘visuomeninis turtas’. Todėl nusikaltimas suvokiamas pirmiausia ne kaip jų asmens ir nuosavybės pažeidimas, o kaip ‘visuomeninio turto’ žalojimas, kaip ‘visuomeninės tvarkos’ drumstimas, žodžiu – kaip nuostolis ‘visuomeninei fermai’. Būtent taip teisėje, panašiai kaip ekonomikoje, reiškiasi kolektyvistinis, holistinis požiūris į visuomenę.

Šią kolektyvistinę teisės sampratą byloja ir dvi įtakingos šiuolaikinės bausmės koncepcijos, nukreiptos prieš tradicinę bausmės kaip retribucijos sampratą – utilitaristinė deterencijos ir ‘humanistinė’ rehabilitacijos koncepcija. Pirmuoju atveju nusikaltėlis baudžiamas tam, kam būtų ‘pamoka’ jam pačiam ir kitiems potencialiems pažeidėjams (deterencija, prevencija). Pastaruoju atveju jis, tarsi ligonis, priverstinai ‘gydomas’ ir ‘taisomas’ (rehabilituojamas). Abiem atvejais bausmės tikslu laikomas ne aukos teisių atstatymas, o nenurodytų kitų individų – ‘visuomenės’ – saugumo interesai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3578 žodžiai iš 7131 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.