Nusikaltimas ir jo požymiai
5 (100%) 1 vote

Nusikaltimas ir jo požymiai

11213141

TURINYS

ĮVADAS 2

1. NUSIKALTIMAS 3

1.2. Nusikalstamos veikos samprata 3

1.3. Nusikaltimo požymiai 4

1.4. Nusikaltimų klasifikavimas 5

1.5. Teisinė atsakomybė ir jos rūšys 7

1.6. Nusikalstamos veikos padarymo padariniai 9

2. NUSIKALTIMO SUDĖTIS 10

2.1. Nusikaltimo sudėtis – baudžiamosios atsakomybės pagrindas 10

2.2 Nusikaltimo sudėties struktūra 11

IŠVADOS 12

LITERATŪROS SĄRAŠAS 13

ĮVADAS

Terminas ,,nusikaltimas“ tam tikra prasme yra magiškas, vieniems užgniaužiantis kvapą ir sukeliantis didelį susidomėjimą, kitiems – gana nemalionias asocijacijas ir baimę. Nors terminas ,,nusikaltimas“ yra gana abstraktus ir sudėtingas bei gali būti teisingai suvokiamas tik turint atitinkamą teisinį parengimą, daugeliui šis žodis sukelia visai konkrečias asoscijacijas. Vieni šį žodį sieja su nužudymu, kiti – su vagyste, treti – su plėšimu. Tačiau kodėl ir plėšimas, ir turto sunaikinimas, ir kūno sužalojimas laikomi nusikaltimu, o, pavyzdžiui, prostitucija ar važiavimas transportu be bilieto – ne? Kodėl aborto padarymas tam tikromis sąlygomis yra normalus verslas, o kitomis – nusikaltimas? Tam kad atsakytume į iškeltus klausimus, reikia išnagrinėti terminą ,,nusikaltimas“. Juk būtent šis terminas jungia visas Baudžiamojo kodekso (BK) specialiojoje dalyje nurodytas veikas.

Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Visa tai turi įtakos ir baudžiamajam persekiojimui. Jei pradėjus ikiteisminį tyrimą įtariamojo veikoje nenustatoma nusikaltimo sudėtis, tai toks ikiteisminis tyrimas turi būti nutraukiamas. Be to, nusikaltimo sudėties nebuvimas kaltininko veikoje yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį arba baudžiamajai bylai nutraukti.

1. NUSIKALTIMAS

Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais: kaip atitinkamas poelgis, kaip socialinio gyvenimo reiškinys, kaip asmens savybių, jo charakterio bruožų pasekmė. Šie aspektai suponuoja ir skirtingas nusikaltimo tyrimo kryptis.

Visų pirma nusikaltimas gali būti nagrinėjamas teisine prasme, tai yra formuluojant bei nustatant nusikaltimo kaip tam tikros veiklos požymius, atskleidžiant šių požymių turinį.

Antra, nusikaltimas gali būti nagrinėjamas socialine prasme, tai yra tiriant išorines priežastis ir sąlygas, nulemiančias nusikaltimo padarymą.

Trečia, nusikaltimas gali būti nagrinėjamas antropologine prasme, tai yra išskiriant nusikaltimą padariusio asmens charakterio bruožus, jo savybes bei parodant jų įtaką nusikalstamos veiklos padarymui.

Antras ir trečias nusikaltimo nagrinėjimo aspektai įeina į kriminologijos, kaip savarankiškos teisės mokslo šakos, nagrinėjimo dalyką.

Baudžiamoji teisė apsiriboja nusikaltimo nagrinėjimu teisiniu aspektu. Baudžiamajai teisei yra reikšmingas nusikaltimo kaip atitinkamos veikos požymių atskleidimas ir jų formalizavimas įstatyme.

Istoriškai bendros nusikaltimo sąvokos atsiradimas baudžiamuosiuose įstatymuose siejamas su XVII a. pabaiga – XIX a. pradžia. Gan didelę įtaką šiai sąvokai formuotis turėjo Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Senovės bei viduramžių laikų įstatymuose buvo apibrėžiami tik pavieniai nusikaltimai bei nuostatos konkrečios bausmės už jų padarymą.

Be baudžiamuosiuose įstatymuose pateikiamos nusikaltimo sąvokos, nusikaltimas, jo požymiai buvo nagrinėjami ir baudžiamosios teisės teoretikų darbuose. Galima išskirti tris pagrindines mokymo apie nusikaltimą teorijas: klasikinę, neoklasikinę ir finalinę.[1. p.115]

1.2. Nusikalstamos veikos samprata

Nusikalstamos veikos yra baudžiamosios teisės šerdis. Baudžiamoji teisė pirmiausia yra teisė apie nusikalstamas veikas ir jų požymius. „Nusikalstamos veikos“ terminas yra naujas Lietuvos baudžiamojoje teisėje. Jis įsigaliojo tik priėmus naują 2000m. Baudžiamąjį kodeksą. Iki šiol Lietuvos baudžiamojoje teisėje buvo vartojamas tik „nusikaltimo“ terminas.

Naujame BK yra apie 220 įvairių nusikalstamų veikų sudėčių. Pagal BK 11 straipsnio 1 dalį, nusikaltimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. BK 12 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Šie abu apibrėžimai teisine prasme yra labai reikšmingi, nes juose įtvirtinti nusikalstamų veikų požymiai. Tiek nusikaltimo, tiek baudžiamojo nusižengimo apibrėžime matyti du esminiai nusikalstamas veikas apibūdinantys dalykai. Abiejuose apibrėžimuose akcentuojamas:

1) veikos pavojingumas;

2) veikos draudžiamumas baudžiamajame įstatyme.

Tai ir yra du nusikalstamos veikos požymiai.

Taigi nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas pirmiausiai yra pavojingos veikos. Veika– tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis. Be veikos negali būti kalbos apie nusikalstamą veiką. Tačiau toli gražu ne kiekvienas žmogaus poelgis laikomas nusikaltimu. Priešingai – tik labai mažai daliai žmonių poelgių suteikiamas nusikalstamos veikos statusas. Vienas pagrindinių nusikalstamo elgesio bruožų – tokio
elgesio pavojingumas. Įvairių žmogaus poelgių, net ir tų, kurie laikomi nusikalstamais, pavojingumas nėra vienodas. Nusikaltimai yra veikos, pavojingesnės už baudžiamuosius nusižengimus. Nusikaltimais laikomos tik tos pavojingos veikos, už kurias BK specialiosios dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tai gali būti vienintelė ar viena iš įstatyme alternatyviai numatytų bausmių. Bet negalima teigti, kad visi nusikaltimai yra vienodai pavojingi (sunkūs). Nusikaltimai skiriasi pavojingumu (sunkumu). Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) koncentruota forma išreiškiamas įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą.

[5. p.459,460]

1.3. Nusikaltimo požymiai

Galima būtų išskirti tokius pagrindinius nusikaltimo požymius:

1) Nusikaltimas – tai veika;

2) Nusikaltimas – tai pavojinga veika;

3) Nusikaltimas – tai priešinga teisei veika.

Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kuri pasireiškia aktyvia elgesio forma – veikimu ar pasyvia elgesio forma – neveikimu. Nei įsitikinimai, nei mintys, nei „pavojinga asmens būsena“, nei asmens neigiamos subjektyvios elgesio savybės, kol jos nėra realizuojamos žmogaus išorinėje veikloje, negali būti laikomos nusikaltimu. Nusikalstama veika yra viena iš žmogaus elgesio pasireiškimo išoriniame pasaulyje formų.

Tačiau nusikaltimu yra pripažįstama ne bet kokia veika, bet tik pavojinga veika. Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius (visuomeninė santvarka, nuosavybės, piliečių asmenybė, teisės, laisvės ir pan.). Dėl tokio kėsinimosi šiems teisiniams gėriams padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė.

Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kuri nepriklauso nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Įstatymo leidėjas privalo tik iš veikų rato išskirti tokias veikas, kurios yra pavojingos, ir tai įtvirtinti baudžiamosios teisės normose. Veikos pavojingumas yra dinamiškas, kintantis požymis. Visuomeninių santykių raida lemia tai, kad vienos veikos, kurios buvo laikomos pavojingomis, praranda savo pavojingumą, o kartais net tampa naudingomis, o kitos veikos, kurios nebuvo pavojingos, pasidaro tokios.

Veikos pavojingumas pasireiškia ne tik kėsinimusi į valstybės saugomus gėrius, kurie yra reikšmingi visai visuomenei, bet ir teisinių gėrių, priklausančių pavieniams asmenims, pažeidimu (pvz., asmens laisvė, garbė, orumas). Todėl nusikaltimas ne tik pavojinga visai visuomenei veika, bet taip pat veika, pavojinga atskiriems visuomenės nariams ar jų grupėms.

Veikos pavojingumas yra apibūdinamas dviem rodikliais: pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavijingumo pobūdis – tai kokybinė veikos charakteristika. Pavojingumo pobūdis daugiausiai priklauso nuo nusikaltimo objekto, tai yra nuo teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pagal pavijingumo pobūdį nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į asmenį, skirsis nuo nusikaltimų, kuriais kėsinamasi į nuosavybę. Pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką. Jei pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas, tai yra jo turinys, tai pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Nusikaltimai, kurie yra vienodi pagal pavojingumo pobūdį, dažniausiai yra diferencijuojami pagal pavojingumo laipsnį. Pavojingumo laipsnis ir pobūdis lemia nusikaltimo sudėčių suskirstymą į paprastas, kvalifikuotas ir privilegijuotas, atsižvelgiant į pavojingumo laipsnį ir pobūdį baudžiamajame įstatyme nustatomos sankcijų ribos bei skiriamos bausmės, sprendžiami atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės klausimai.

Nusikaltimo požymiai: veika, pavojingumas, priešingumas teisei, yra tarpusavyje susiję. Nusikaltimo pavojingumas ir priešingumas teisei pasireiškia veika. Priešingumas teisei yra teisinė pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme. Kai nėra bent vienos iš šių požymių – nėra ir nusikaltimo.[1. p.118-121]

1.4. Nusikaltimų klasifikavimas

Nusikaltimų klasifikavimas – tai nusikaltimų suskirstymas į atskiras grupes pagal atitinkamus kriterijus. Vienu iš nusikaltimų klasifikavimo pagrindų gali būti nusikaltimo sudėties elementai. Pagal kėsinimosi objektą nusikaltimai gali būti skirstomi į nusikalimus valstybei, nusikaltimus asmeniui, nusikaltimus nuosavybei, nusikaltimus tarnybai ir pan. Pagal veikos pobūdį bei jos sukeltas pasekmes nusikaltimai gali būti skirstomi į smurtinius, turtinius ir taip toliau. Pagal kaltės formą nusikaltimai skirstomi į tyčinius ir neatsargius. Atsižvelgiant į subjekto ypatybes nusikaltimai gali būti su specialiuoju ar bendruoju nusikaltimo subjektu.

Baudžiamajai teisei reikšmingiausi yra nusikaltimų klasifikavimas pagal jų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Būtent toks klasifikavimas padeda spręsti baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo bei bausmės individualizavimo klausimus.

Gali būti naudojami keli nusikaltimų klasifikavimo pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį būdai. Vienas – tai nusikaltimų priskyrimas tam tikroms kategorijoms, įvardijant konkrečius nusikaltimus, kurie yra priskirti vienai ar kitai kategorijai. Kitas nusikaltimo klasifikavimo pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį būdas galėtų būti tiesioginis nurodymas BK
Specialiosios dalies normose, būtent: kokiai kategorijai priklauso tas ar kitas nusikaltimas (pvz.: tas, kas tyčia nužudė kitą asmenį, t.y. padarė sunkų nusikaltimą; tas, kas pagrobė svetimą turtą, t.y. padarė apysunkį nusikaltimą ir pan.). Trečias būdas – tai nusikaltimų kategorijų išskyrimas pagal baudžiamosios teisės normos sankcijoje nustatytą bausmės dydį. [1. p.123, 124]

Taigi pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimus galima būtų sąlyginai suskirstyti į tokias kategorija:

1) Nesunkūs nusikaltimai;

2) Apysunkiai nusikaltimai;

3) Sunkūs nusikaltimai;

4) Labai sunkūs.

Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo [4. str.11]

Nusikaltimų kategorijos nustatytos ne šiaip sau. Paprastai įstatymų leidėjas su atskiromis nusikaltimų kategorijomis sieja tam tikras teisines pasekmes. Su padaryto nusikaltimo kategorija BK sieja tokias baudžiamąsias teisines pasekmes: atleidimą nuo bausmės; atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės; pripažinimą recidyvistu; lygtinį atleidimą nuo bausmės; senaties bei teistumo išnykimo terminus.

Baudžiamieji įstatymai yra specifiniai. Juose formuluojamos ne įpareigojančios, o draudžiamojo pobūdžio normos. Tai, kad BK 178 straipsnio „Vagystė“ dispozicijoje suformuluota „tas, kas pagrobė svetimą turtą“, tai dar nereiškia, jog ji įteisina ar pateisina svetimo turto grobimą. Nors dauguma BK straipsnių dispozicijų, atrodo, neturi jokio neigiamo atspalvio, iš tikrųjų, baudžiamosios teisės normos yra draudžiamosios normos. Jos draudžia daryti poelgius, kurie yra aprašomi baudžiamųjų įstatymų dispozicijoje. Taigi asmuo, kurio veika atitinka įstatymo dispozicijoje numatytos veikos požymius, daro ne leistiną, o draudžiamą aktą. [5. p. 460]

Atsižvelgiant į tai, kad būtina siekti, jog tam tikras vertybes pripažintų kuo daugiau visuomenės narių ir kad yra vertybių, kurios yra svarbios ne tik atskirai valstybei, bet ir tarptautinei bendruomenei, ir jos yra įtvirtintos tiek pagrindiniame šalies įstatyme (Konstitucijoje), tiek ie tarptautinėse sutartyse, yra autorių, siūlančių tokią vertybių skalę:

1. Nusikaltimai žmonijai

(kėsinimasis į žmogaus egzistenciją, sveikatingumą, saugumą ir kt.)

2. Nusikaltimai tautai

(kėsinimasis į tautos egzistenciją, sveikatingumą, saugumą ir kt.)

3. Nusikaltimai rasinėms, etninėms, religinėms ir kt. visuomeninėms grupėms.

(kėsinimasis į šių grupių egzistenciją, saugumą ir kt.)

4. Nusikaltimai šeimai.

5. Nusikaltimai žmogui.

6. Nusikaltimai valstybei.

7. Nusikaltimai valstybės valdžios ir valdymo institucijoms.

8. Nusikaltimai teisėsaugos institucijoms ir kt. [2. p.15]

1.5. Teisinė atsakomybė ir jos rūšys

Įstatymai, tarp jų ir baudžiamieji įstatymai, simbolizuoja teisingumą. Teisingumas iki šiol Lietuvos teisėje dažnai būdavo siejamas tik su teismo veika nagrinėjant baudžiamasias bylas ir priskiriamas ne baudžiamosios teisės, o baudžiamojo proceso principams.

Baudžiamojo poveikio priemonės turi būti teisingos. Tai postulatas, kurio įrodinėti nereikia. Tačiau ką reiškia teisinga bausmė? Teisingumo principas bus įgyvendintas: 1) jei bausmė atitiks nusikaltimo sunkumą; 2) jei sankcijos už nusikaltimus bus teisingos; 3) jei veikos bus pagrįstai kriminalizuotos. Teisingumas baudžiamąjame teisine prasme bus tada, kai paskirta kaltininkui bausmė atitiks padaryto nusikaltimo sunkumą bei kaltininko asmenybę. Be to, teisingumas bus įgyvendintas, kai analogiškai veikos, padarytos tokiomis pat aplinkybėmis, bus vertinamos iš baudžiamosios teisės pozicijų ir už jas bus baudžiama analogiškai, nesvarbu, kokiame teisme bus priimamas nuosprendis.[5. p.456]

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2103 žodžiai iš 4025 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.