DARBO TEMA:
NUSTATYKITE RIBĄ TARP DARBO ENTUZIAZMO IR PATOLOGINĖS BŪSENOS
DARBO AUTORIAI:
II VVn gr. studentai : ELV11
TIKSLAI:
1. PARODYTI, KAIP ATPAŽINTI DARBOHOLIKĄ;
2. ĮRODYTI, KUO DARBO ENTUZIAZMAS SKIRIASI NUO DARBO MANIJOS.
UŽDAVINIAI: PARODYTI:
• KAS YRA DARBAS;
• KAIP PASIREIŠKIA DARBO MANIJA;
• KAIP IR KODĖL TAMPAMA DARBOHOLIKU;
• JŪSŲ VADOVAS – DARBOHOLIKAS;
• RIBA TARP DARBO ENTUZIAZMO IR DARBOHOLIZMO.
METODAI IR PRIEMONĖS:
• REFERATAS;
• MULTIMEDIJA( SKAIDRĖS)
REFERATAS
NUSTATYKITE RIBĄ TARP DARBO
ENTUZIAZMO IR PATOLOGINĖS BŪSENOS
Darbu yra sukurta ir toliau kuriama visa žmonijos civilizacija ir kultūra, visos materialinės ir dvasinės vertybės. Darbas sukūrė ir patį žmogų kaip biologinę rūšį. Jis formuoja ir kiekvieną individą kaip asmenybę, turtina ją. Dirbdamas žmogus praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Kiekvienas dirba mažiausiai aštuonias – dešimt valandų per parą, dažnai ir savaitgaliais, ir tik keletą valandų gali skirti poilsiui, šeimai, pramogoms. Vienas projektas ar nauja užduotis seka kitą, ir taip diena iš dienos žmogus stengiasi aplenkti laiką, sąžiningai ir laiku atlikti pavestas užduotis, nepaisant to, kad dėl to kenčia artimieji, pačių sveikata. Pamažu ir visai nenorom klimpstama į liguisto potraukio dirbti liūną vis giliau ir giliau. Net nenorėdamas žmogus vis kuria savo naują pasaulį, naują paties išgalvotą realybę ir tolsta nuo to, kas žemiška ir žmoniška. Dažniausiai nėra laiko sustoti, ilsėtis, gyventi savo gyvenimą, rūpintis šeima, namais, buitimi. Ryte prabundama su mintimis apie darbą, vakare jos įkyriai lenda į galvą, neleisdamos užmigti. Dirbama daug. Ir tik todėl, kad bet kurį darbą reikia atlikti kokybiškai, todėl, kad negalime sau leisti suklysti, turime išlaikyti nepriekaištingą savo reputaciją, sau ir visiems kiteims įrodyti, kad esame geriausi ir nepakeičiami, atsidavę darbui. Daug dirbti verčia ir konkurencija. Norint pasiekti rezultatų ir išlikti, reikia kovoti. O kova kartais priverčia atsisakyti poilsio, savaitgalių, retsykiais net šeimos. Vis bandoma rasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio, bet nevisada pavyksta. Kyla klausimas – kodėl vieni žmonės dirba daugiau už kitus? Kodėl vieni dirbdami daug ir sunkiai sugeba atrasti laiko poilsiui, moka atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu, bet neapleidžia ir darbo. O kiti, netgi didelių pastangų dėka nesugeba atsiplėšti nuo darbinių problemų nei namuose, nei atostogų ar savaitgalių metu. Jie tarsi apsėsti minties, kad negali sau leisti atsipūsti nuo įtempto darbo, bijodami, kad viskas per tą keletą poilsio minučių gali kažkur dingti . Jau vakare planuoja, ką jie veiks rytoj, kokie darbai jų laukia ir kaip juos reikės atlikti. Ir nors rytdiena būna suplanuota minučių tikslumu, ne visada pavyksta viskas taip, kaip buvo numatyta. Kaip ir kas vakarą, po per ilgai trukusios darbo dienos, žmogus grįžta į namus su nemažu šūsniu neužpildytų dokumentų, nepskaičiuotų sąskaitų ar neišsiūstų laiškų. Ir dar nesuspėjęs praverti namų durų jau planuoja savo rytojų, bijodamas ką nors užmiršti ar neatlikti. Tai kaip gi atskirti tokį darbo manijos apsėstą ligonį nuo pavyzdingo, darbštaus darbuotojo?
Gydytojų manymu, reikia suklusti jau tuomet, kai nebespėjama susitvarkyti su darbu ir pasiliekama dirbti viršvalandžius, o tuo labiau, jeigu darbe praleidžiami savaitgaliai, poilsio dienos ar darbas pratęsiamas namuose tuo metu, kai kiti žmonės jau seniai miega. Jei grįžus namo galvoje tesisuka mintys apie darbą ir apie rytojaus rūpesčius, vadinasi žmogus nemoka būti čia ir dabar. Tos mintys neleidžia pailsėti, miegoti. Jau ir taip pavargęs, jis sunerimu laukia rytojaus, kuris vėl bus toks, kaip ir visos praėję dienos. Rytdiena, kurios dar nėra, tampa neramia ir pavojinga, atsiranda baimės ir nerimo jausmas. Profesionalios pagalbos reikėtų ir tuomet, kai sunku užmigti, vargina nemiga, slegia nuovargis, atsirandantis jau po 3 – 4 darbo valandų. Dažnai tokios būsenos apimtas žmogus tampa pasyvus: nenori bendrauti, juoktis, bijo likti nesuprastas. Jis užsisklendžia savyje ir tarsi susiriečia į embriono – bejėgystės – pozą ir nieko nedaro, kad tai pakeistų, kad išsivaduotų nuo nepakeliamos įtampos ir blogos savijautos. Gerai, jei tai supranta artimieji ir laiku suteikia kvalifikuotą pagalbą. Šiuo atveju, diagnozė viena ir aiški – darboholikas, liga – darbo manija.
Darbo manija atskiria darboholikus nuo likusio pasaulio, giminaičių, draugų. Šitam pilkam pasaulyje lieka dviese – darbas ir žmogus. Viskam kitam čia vietos nebelieka. Ji priverčia juos be paliovos dirbti šaltame, tamsiame, vienišame, uždarame pasaulyje, kuriame vietos yra tik darbui. Vis daugiau žmonių net patys to nesuvokdami lyg narkotiku svaiginasi darbu, kuris sumažina dvasinius skausmus, padeda pamiršti iškilusius rūpesčius, lyg ir sustiprina pasitikėjimą savimi ir sukuria patogią, saugią, intymią aplinką. Tačiau ar ilgam? Kas trečiam žmogui darbas tampa toks svarbus gerai dvasinei savijautai, kad pamažu žmogus tampa priklausomas nuo jo. Iš pradžių žmugus jaučia tik pasitenkinimą savo sėkmingu darbu, pripažinimu. Sėkmės troškimas tampa toks
stiprus, kad pamažu atsisakoma visko, kas brangu, miela. Visos jėgos ir laikas atiduodamas darbui,kuris reikalauja vis daugiau ir daugiau pasiaukojimo. Darbo manija yra panaši į priklausomybę nuo alkoholio. Ją skatina nesąmoningas noras patenkinti užslėptus dvasinius poreikius. Manija dirbti, kasdienį gyvenimą paverčia chaosu, sugriauna šeimą, pakenkia sveikatai.
Kaip ir alkoholikas, darboholikas turi standartinius minčių šablonus, kurie sustiprina jo maniją. Iš pradžių, pasilikimas po darbo teisinamas tuo, kad paprasčiausiai reikia „ įsivažiuoti“, vėliau – kad nieko neatsitiks, jei darbą pabaigsime ir po darbo valandų. Juk taip niekas nesužinos, kad aš nesuspėju ir neapšauks manęs neišmanėliu ar tinginiu. Juk aš dirbu daug sunkiau ir ilgiau negu kolegos, vadinasi aš sugebu ir galiu pasiekti daugiau negu jie. Jie nevykėliai – kol jie pietauja, aš spėju patikrinti ir jų darbą. Juk jie gali ir suklysti. Be manęs jie neišsivers, aš – geriausias.
Vėliau jau šitos mintys darboholiką tarsi apsėda. Noras lyderiauti vis stiprėja, kaip ir baimė suklysti ar ko nors nesuspėti. Kadangi jis visai atsiduoda darbui, dažnai nekreipia dėmesio į įspėjamuosius signalus, pvz., galvos skausmus arba rezultatyvumo sumažėjimą. Darbo manija turi fiziologinių ir biocheminių pasekmių. Profesiniai pasisekimo potyriai darboholikui, panašiai kaip gėrimas alkoholikui, sukelia adrenalino išsiskyrimą, po kurio ima kankinti galvos skausmai. Vieną dieną euforija visiškai užleidžia vietą blogai nuotaikai, kurios simptomai yra depresija, mintys apie savižudybę, dirglumas ir baimė. Kaip ir kitos manijos rūšys, darbo manija gali visiškai palaužti žmogų. Kai kurie darboholikai palūžta, kol suvokia, kad rimtai serga ir jiems reikia pagalbos.