Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų įtaka jų pataisos procesui
5 (100%) 1 vote

Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų įtaka jų pataisos procesui

1121314151617181

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………4

1. Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ir krizių rūšys…………………………………………………..7

1.1. Išgyvenimų ir krizių samprata………………………………………………………………………………7

1.2. Nuteistųjų nepilnamečių psichologiniai ypatumai………………………………………………….12

2. Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso ypatumai ir metodai………………………………….16

2.1. Nuteistųjų nepilnamečių ugdymas ir subjektai………………………………………………………16

2.1.1. Ugdytojo ir ugdytinio santykiai…………………………………………………………………….. …18

2.1.2. Ugdytojo vaidmuo pataisos procese…………………………………………………………………..20

2.2. Kauno NTI – PN taikomos nuteistųjų nepilnamečių pataisos programos………………….25

2.3. Užsienio šalių patirtis nepilnamečių nuteistųjų pataisos procese………………………………29

3. Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso teisinis reglamentavimas……………………………34

4. Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ir poreikių pataisos įstaigoje tyrimas………………….41

5. Išvados ir pasiūlymai…………………………………………………………………………………………….52

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………54

Priedas Nr. 1……………………………………………………………………………………………………………57

Priedas Nr. 2……………………………………………………………………………………………………………58

Priedas Nr. 3……………………………………………………………………………………………………………59

Priedas Nr. 4……………………………………………………………………………………………………………61

Santrauka………………………………………………………………………………………………………………..62

Įvadas

Temos problematika. Vienas iš pagrindinių pataisos sistemos uždavinių yra nuteistųjų asmenybės reugdymas ir rengimas pilnavertiškam gyvenimui laisvėje. Norint pasiekti šių rezultatų reikia, kad pati ugdymo idėja sujungtu kelis esminius dalykus, be kurių šiuolaikiškai suprantamas ugdytinio socialinis brendimas ir ugdymasis butų sunkiai įsivaizduojamas.

„Visu pirma tai pedagoginis optimizmas, reiškiantis tikėjimą ugdytinio potencialu palankiomis jo kognityvinės – intelektinės ir vertybinės – emocinės raidos galimybėmis. Pedagoginis optimizmas pasireiškia tuo, kad visiems ugdytiniams be išlygų siekiama sudaryti kuo palankesnes psichosocialinės raidos ir ugdymosi sąlygas“ [30, p. 25].

Antra, ugdymas suvokiamas kaip kryptinga ir struktūruota ugdytojų (pedagogų, bendruomenės tėvų ir t.t.) bendra veikla, kultūrinė sąveika ir bendradarbiavimas.

Trečia, ugdymas privalo remtis tokiais metodais, kurie atitiktų mokinių galimybes, interesus ir poreikius. Ugdymo metodai turėtu skatinti vaikų aktyvumą, savarankiškumą, atsakingumą bei mokymosi ir socialinės veiklos motyvaciją.

Nepilnamečių pataisos procese turėtų būtinai būti konstruktyvi sąveika tarp ugdytinio ir ugdytojo, kuri apima bendradarbiavimą ir bendrą veiklą. Nuteistųjų pataisos procesas yra bendro ugdymo dalis. Nagrinėdami kaip nepilnamečių įkalinimo įstaigoje vyksta pataisos darbas, analizuodami efektyvios pataisos principus, išgyvenimų įtaką , kitus veiksnius įtakojančius pataisos procesą mes galėsime nors šiek tiek prisidėti prie nuteistųjų nepilnamečių socialinės reabilitacijos tobulinimo.

Temos aktualumas. Yra daug mokslininkų savo darbuose nagrinėjusių nusikalstamo elgesio problemas: A.Čepas, G.Babachinaitė, S.Dvareckas, V.Pavilionis, A.Dapšys, A.Jakovlevas, S.Kuklianskis, F.M.Milkovskis ir kiti. Apie nusikalstamo elgesio motyvaciją, nusikaltėlio asmenybę V.Lunejevo, N.Dubinino, J.Antoniano, V.Justickio, G.Valicko ir kitų autorių darbų, tačiau neradome nuoseklių ir novatoriškų tyrimų nagrinėjančių nepilnamečių nuteistųjų išgyvenimus, kurie yra labai svarbūs jų pataisos procese.

Diplominiame darbe mes nagrinėsime nepilnamečių nuteistųjų socialinę reabilitaciją, kaip vieną iš ugdymo uždavinių, atliksime tyrimą siekdami įrodyti, kad nuteistųjų poreikiai, sukeliantys atitinkamus išgyvenimus ypatingai įtakoja jų elgesį

Šiame diplominiame darbe tirsime nuteistųjų nepilnamečių pataisos galimybes įkalinimo vietose.

Nepilnamečiais laikysime 14-18 metų asmenis, įvardinsime juos “paauglys”, “jaunas žmogus”,” ,,ugdytinis”, “auklėtinis”, „nuteistasis nepilnametis“ ir pan.

Hipotezė- nuteistųjų nepilnamečių poreikiai, sukeliantys atitinkamas emocijas ir išgyvenimus, ypatingai įtakoja jų elgesį, taikant jiems individualias bei grupines pataisos- ugdymo priemones.

Darbo dalykas- veiksniai, skatinantys teigiamas nuteistųjų nepilnamečių emocijas ir įtakojantys
jų elgesio korekciją.

Darbo objektas- nepilnamečių išgyvenimai laisvės atėmimo įstaigoje ir jų įtaka pataisos procesui.

Darbo tikslai:

1. Išnagrinėti nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimus, problemas, sunkumus ir jų priežastis, psichologinius ypatumus, reikšmingus nuteistųjų pataisos procese, kurių tenkinimas ir sprendimas padėtų jiems teigiamai pasikeisti, savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, padėtų integruotis bei socialiai adaptuotis visuomenėje;

2. Kaip, atsižvelgiant į nepilnamečių poreikius ir išgyvenimus, tobulinti jų reabilitaciją, išmokant juos suprasti, pažinti savo problemas, bei jas patiems šalinti.

Darbo uždaviniai:

Darbe autorius išsikėlė tokius uždavinius:

1. Išnagrinėti nepilnamečių pataisai reikšmingus elementus:

1) Nepilnamečių nuteistųjų išgyvenimų ir krizių sampratą;

2) Nuteistųjų nepilnamečių psichologinius ypatumus;

3) Nuteistųjų nepilnamečių ugdymo teoriją, subjektus, konstruktyviosios sąveikos svarbą;

4) Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso teisinį reglamentavimą;

5) Užsienio šalių patirtį nepilnamečių nuteistųjų pataisos procese.

2. Atlikti tyrimą, siekiant nustatyti nuteistųjų nepilnamečių atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose išgyvenimus, parodančius svarbiausius nepilnamečių nuteistųjų poreikius, problemas dėl kurių jie labiausiai išgyvena bausmės atlikimo pataisos įstaigoje metu.

3. Remiantis teorine dalimi, bei atlikto tyrimo duomenimis padaryti pagrįstas išvadas ir pateikti pasiūlymų, kaip tobulinti nuteistųjų nepilnamečių socialinę reabilitaciją, kad šie išmoktų tokių įgūdžių, kurie padėtų jiems pažinti savo sunkumus, problemas ir priežastis, bei jas šalinti, nepažeidžiant įstatymų, tuo pačiu sėkmingai integruojantis į visuomenę.

Tyrimo bazė

Tyrimas atliktas Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose (toliau Kauno NTI-PN), (Technikos 12, Kaunas). Tiriamąją grupę sudaro nuteistieji nepilnamečiai. Tyrime dalyvavo 49 nepilnamečiai berniukai, pataisos namuose atliekantys laisvės atėmimo bausmę paprastojoje ir lengvojoje grupėse. Jų amžiaus vidurkis 17,5 metų. Dauguma jų bausti už vagystes, kiti už plėšimus, chuliganizmą, išžaginimą. Iki nusikaltimo padarymo 32 nepilnamečiai nedirbo ir nesimokė, 12-mokėsi, 5- dirbo. Išsilavinimo vidurkis 7 klasės. Respondentai parinkti atsitiktine tvarka.

Tyrimo metodai- anketavimas, statistiniai, analizė, stebėjimas.

1. Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ir krizių rūšys

1.1. Išgyvenimų ir krizių samprata

Niekas nepasirenka nei motinos, nei tėvo tačiau kūrybiškumo savybė būdinga tik žmogui. Ji suteikia jam tam tikrą laisvę elgtis nepriklausomai nuo situacijos ir netgi įveikti genų įtakotas tam tikras asmenybės savybes.

Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais.[38, p. 118]

Asmenybės elgesys veiklos, pažinimo ir bendravimo procese transformuojasi per konkrečias gyvenimiškosios veiklos sąlygas, per individualias psichologines savybes bei susiformavusias nuostatas.

Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl yra daug skirtingų požiūrių į asmenybę.

Nemažai tyrinėtojų, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis:

a) poreikių, motyvacijos ir valios sferą;

b) temperamentą ir charakterį;

c) sugebėjimus.

Požiūris į žmogų yra esminis, nusakantis drauge ir žmonių tarpusavio ryšius. Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis. Tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Jau ankstyvajame vaiko amžiuje formuojasi suvokimas to, kas leidžiama ir kas draudžiama. Viso to pagrindas yra visuomenės socialinės normos. Su sąvoka „noriu“ atsiranda ir kitos sąvokos „galima“, „negalima“, „reikia“, „privaloma“. Taip formuojasi vidinio ir išorinio pasaulio santykis, išreikštas elgesiu „sau“ ir „kitiems“. Tai yra santykiai, kurių bazėje formuojasi charakterio bruožai: iniciatyva, drąsa, bailumas, atvirumas, uždarumas, melas ir kitos savybės.

Psichologijoje motyvacija – tai poreikis ar troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą.[31, p. 399]

Tenkinant poreikį, emocijos kinta nuo nepasitenkinimo, kančios iki teigiamų emocijų, priklausomai nuo poreikio tenkinimo sėkmingumo. Vadinasi, poreikis yra pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis.

Amerikiečių psichologas A. Maslou pateikė savitą poreikių klasifikaciją, kurioje atsispindi įvairių žmogaus poreikių ryšys. Autoriaus nuomone, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje:

Nuolatos alkanam žmogui Utopija yra ta šalis, kur daug maisto. Jis mano, kad butu laimingas, jei butu tikras, kad niekad nepritruks maisto. Alkanam svarbiausia yra gauti pavalgyti. Visa kita jam nesvarbu. Laisve, meile, bendrumo jausmas, pagarba netenka reikšmes. [38,p.102].

Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau ir keičia motyvaciją. Skaudžiausiai juntame fiziologinius poreikius – alkį, troškulį, oro bei miego trūkumą.

Kai fiziologiniai poreikiai patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau, veikti
nepavojingoje aplinkoje: noras turėti pastovų darbą, santaupų, būti ramiam dėl ateities, bet mūsų atveju šių poreikių tenkinimas yra komplikuotas, nes:

-nuteistieji yra izoliuoti nuo visuomenės ir dažniausiai bendraudami tarpusavyje vadovaujasi nerašytinėmis taisyklėmis, kurios tikrai neužtikrina asmeninį saugumą;

-vien pati aplinka pataisos namuose nesuteikia pastovios ramybės, nes nekiekvienas nuteistasis turi savo kampelį kur galėtu prisiglausti;

-būti ramiam dėl savo ateities nepilnamečiams nuteistiesiems tikrai sunku būti, nes apklausos tyrimai parodė, kad jie labai pergyvena dėl savo ateities, jie nevisi žino ką veiks ir kaip susiklostys jų gyvenimas kai bus paleisti į laisvę.

Kai patenkinti saugumo poreikiai, žmogus trokšta būti mylimas ir mylėti, būti mėgstamas kitų, priklausyti kokiai nors bendrijai – šeimai, giminei ir pan.

Bent iš dalies patenkinus meilės poreikius, atsiranda poreikis jaustis įvertintam, būti pripažintam visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti save už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų.

Pagaliau žmogus pradeda siekti išreikšti save. Tai pastangos aktualizuoti, atskleisti ir efektyviai panaudoti savo potencines galimybes.

Be elgesio motyvų ir poreikių patenkinimo mus labai domina kokius jausmus ir emocijas išgyvena nepilnamečiai nuteistieji, kai jie patenka į pataisos įstaigas, jų adaptacinio periodo išgyvenimai, bei emocijų ir jausmų apraiškos jų pataisos procese.

Emocijos – tiesioginis aplinkos reiškinių ir situacijų išgyvenimas. [37, p. 130] Emocijų apraiškos yra žmogaus vidinio gyvenimo dalis. Ji atitinka tą situaciją, kurioje asmuo šiuo metu yra. Išgyvendamas skaudžius, nemalonius jausmus, žmogus suvokia, kad jame dedasi kažkas ne taip.

Jausmai – žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs.

Nors yra buvę mėginimų teikti šiems žodžiams skirtingas reikšmes, tačiau čia laikysimės labiau paplitusių psichologinėje literatūroje tradicijų, kur jausmai ir emocijos yra sinonimai. Ir vienas, ir kitas šių terminų gali reikšti daugiau ar mažiau sudėtingų santykių išgyvenimus

Jausmai, arba emocijos, yra visai kitokie psichikos reiškiniai nei pažinimo procesai. Jais žmonės negauna naujos informacijos apie daiktus, reiškinius ar jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų padeda patenkinti poreikius, yra naudingi, kiti priešingai, kliudo patenkinti poreikius arba net yra kenksmingi fizinei ir dvasinei žmogaus egzistencijai. Mūsų atveju nepilnamečiams teigiamas emocijas gali sukelti artimųjų apsilankymas įkalinimo įstaigoje, geros žinios gavimas iš namų. Antruoju atveju jei vaikas laukia pasimatymo su tėvais ar artimais draugais ir jie neatvyksta, tai jausmai pasireiškia per nepasitenkinimą, liūdesį, baimę ( gal kas atsitiko namuose) ir kitus neigiamus išgyvenimus.

Vieningos jausmų teorijos psichologijoje dar nėra sukurta. Kelias svarbesnes teorijas apibūdinsime.

Džemso – Langės periferinė jausmų teorija. Pasak šios teorijos, emocijų atvejais pirminis reiškinys yra organizmo fiziologiniai vegetatyviniai pasikeitimai dėl išorės poveikių įtakos (širdies darbo, kraujo apytakos, kvėpavimo, vidaus sekrecijos liaukų darbo, medžiagų apykaitos ir kt.). Emocijos esančios šių pasikeitimų atspindys.

Visai kitokios jausmų teorijos šalininkas, tai rusų mokslininkas P. Simonovas. Jis bandė sukurti informacinę jausmų teoriją. Pasak jo, emocijos atsirandančios dėl informacijos stygiaus (baimė kylanti dėl neapibrėžto pavojaus) arba jos pertekliaus (džiaugsmas laimėjus loterijoje didelę sumą pinigų, kai buvo tikėtasi tik mažos sumos). Emocijų neturinti gerai informuota sistema, ši teorija atkreipia dėmesį į emocijų ryšius su pažinimo lygiais, tačiau ji neaiškina emocijų psichologinių mechanizmų ir nėra teisinga daugelio emocinių išgyvenimų atžvilgiu.

Jausmai yra susiję su įvairiais organizmo pasikeitimais. Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad džiaugsmas, sielvartas, pyktis, baimė ir kt. turi savo specifinę išraišką, iš kurios galima apytikriai pažinti, kokius jausmus žmogus patiria. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais , kalbos intonacijomis . Išsigandęs žmogus pabąla, iš gėdos rausta ir pan. Taip atsitinka dėl veide esančių kraujo indų išsiplėtimo ir susiaurėjimo. Esant stipresniam emociniam susijaudinimui, padidėja kraujo spaudimas, priklausantis nuo širdies darbo pagreitėjimo.

Emocinis susijaudinimas keičia ir virškinimo sistemos veiklą. Patirdamas nemalonių jausmų, žmogus netenka apetito, pradeda justi sunkumą vidurių srityje ir pan.

Toliau kalbėsime apie įvairius nuteistųjų nepilnamečių emocinius ir jausminius išgyvenimus, neišskiriant terminologijos niuansų. Sąvokas „jausminiai išgyvenimai“, „emociniai išgyvenimai“ arba tiesiog „išgyvenimai“ vartosime kaip sinonimus.

Dažnai žmones pyksta ant savęs dėl nepageidaujamų jausmų apraiškų. Daugelis teigiamų išgyvenimų, tokie kaip meilė, džiaugsmas, pagarba yra priimtini. Tačiau baimė, nerimas, pyktis, agresija, atrodo grėsmingi. Manoma, kad geriau jų atsikratyti arba tiesiog nepastebėti.

Iš tikrųjų nėra nei gerų nei blogų jausmų. Jie atitinka tą situaciją,
asmuo šiuo metu yra. Išgyvendamas skaudžius, nemalonius jausmus, žmogus suvokią kad jame dedasi kažkas ne taip.

Psichologijoje dar nėra išsamios jausmų klasifikacijos. Pažymėsime čia pagrindines, dažniausiai psichologinės literatūros išskiriamas jausmų-rūšis.

Pirmiausia jausmai skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Teigiami ir neigiami jausmai įtakoja elgesį, ugdymą ir pataisos procesą. Būdinga, kad kiekvieną teigiamą jausmą atitinka neigiamas. Pvz., džiaugsmą – liūdesys, meilę – neapykanta, kovingą pakilimą – baimė ir t.t. Šis reiškinys yra vadinamas jausmų poliariškumu, nes teigiami ir neigiami jausmai užima kraštutines-poliarines padėtis, tarp kurių būna daugybė tarpines padėtis užimančių jausmų.

Teigiamų ar neigiamų jausmų kyla priklausomai nuo jų ryšių su žmogaus poreikiais. Poveikiai, kurie padeda patenkinti poreikius arba juos patenkins ateityje, kelia malonių išgyvenimų. Poveikiai, kurie trukdo patenkinti poreikius arba gali trukdyti ateityje, kelia nemalonių jausmų. Tie patys objektai gali sukelti skirtingos kokybės jausmus priklausomai nuo poreikių.

Stresai yra emocinės būsenos, sukeliamos ekstremalių asmenybei sąlygų (stresorių), pasireiškiančios įtampomis, judesių dezorganizacija, nepasitikėjimu pasirenkant veikimo kryptis, klaidingomis reakcijomis.

Žymus emocinių stresų tyrinėtojas H. Selje rašė, kad reakcijos į Stresorius gali reikštis trimis stadijomis: 1) aliarmo, 2) adaptacijos arba rezistencijos (pasipriešinimo, atsparumo) ir 3) išsekimo.

Aliarmo stadija yra pirminė reakcija į žalingus poveikius. Ji pasireiškia asmenybės humoralinių medžiagų pasikeitimais kraujyje ir limfoje. Kraujas sutirštėja, pakinta jo cheminė sudėtis. Sutrinka žmogaus suvokimas bei objektyvus pavojingos situacijos vertinimas.

Po aliarmo įtampos prasideda apsisaugojimo, susivaldymo, pusiausvyros atstatymo – adaptacijos ir rezistencijos stadija. Adaptacijos stadijose kraujo cheminė sudėtis normalėja, pamažu nyksta buvusi įtampa, žmogus grįžta į įprastą būseną. Jeigu stresoriai veikia ilgai ir stipriai, pasipriešinimo stadija pereina į trečią – išsekimo stadiją. Ilgalaikiai stiprūs stresoriai sukelia nenormalias kūno ir psichikos būsenas, jie dažnai tampa įvairių susirgimų priežastimi.[31, p. 354]

Z. Plužek nurodo, kad stresas žmogui gali sukelti psichologinę krizę. Emocinis stresas kyla dėl atsiradusios grėsmės, pavojaus ir dėl įvairių ekstremalių situacijų.

Pasak Z. Plužek, krizei būdingos keturios fazės: šoko, reakcijos, įveikimo ir naujo orientavimosi.

Šoko fazėje žmogus paprastai išgyvena sumaištį, chaosą, jis paprastai dar nesuvokia kas įvyko ir stengiasi atsiriboti nuo tikrovės.

Svarbūs yra reakcijos fazės požymiai, t.y. kai žmogui išsilieja visi sudėtiniai jausmai: sielvartas, pyktis, kaltė, skausmas ir kt., pats žmogus savotiškai pasišalina iš aplinkinio pasaulio.

Įveikimo fazės metu į tikrovę imama žiūrėti taip, kaip yra iš tikrųjų, stengiamasi prisitaikyti prie naujų sąlygų, reikalavimų.

Naujo orientavimosi fazės metu, žmogus randa būdą kaip susitvarkyti su nelaime. Tuomet jis gali pažvelgti į ateitį kuri turi ir šviesių pusių, o ne vien tik niūrių.

Aiškios ribos skiriančios paminėtas krizės fazes, nėra. Todėl gali būti, kad žmogus vėl išgyvena tuos pačius jausmus ir grįžta prie ankstesnėms krizės stadijoms būdingo elgesio.

Mūsų darbe sukaupta medžiaga parodė, kad nuteistasis nepilnametis, patekęs į įkalinimo įstaigą, patiria didelę emocinę įtampą, kuri sukelia stresą. Jis sutrikdomas, jo pusiausvyra yra pažeidžiama ilgam. Be to nuteistajam stresą gali sukelti bet koks dirgiklis, žadinantis baimę ir nerimą. Įvyksta psichologiniai sutrikimai. Jie gali būti nepastebimi. Tačiau gali pasireikšti pykčio protrūkiais, žiaurumu, savęs žalojimu ar kitais veiksmais.

Savižudybė gali būti įvykdyta pasireiškus depresijos simptomams arba kada padidėjąs asmens pažeidžiamumas o taip pat pirmoje nuosprendžio vykdymo dalyje.

Savižudybes kalėjime bandoma aiškinti, siejant jas su kai kurių kalinių psichiniu nestabilumu dėl psichinės ligos.

Daugelis nepilnamečių bandžiusiųjų žudytis teigia, kad buvo išprovokuoti grasinimo, erzinimo, šantažavimo (priekabiavimo). Paprastai į savižudybes yra linkę tie, kurie yra fiziškai ir socialiai izoliuoti kalėjimuose, kur yra maža užsiėmimų įvairovė ir labai ribojami ryšiai su namais ir šeima.

1.2. Nuteistųjų nepilnamečių psichologiniai ypatumai

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nu fizinio brendimo pradžios iki asmuo pasiekia savarankiško suaugusio žmogaus socialinę padėtį.

Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas randa savo tapatumą, sukuria savo vertybių sistemą geba užmegzti ir palaikyti draugystės ir meilės santykius, numatyti perspektyvas.[35,p.9]

Gana dažnai paauglystės amžiaus tarpsnis vadinamas sunkiu, pereinamuoju, problemišku, konfliktišku audrų ir stresų laikotarpiu. Tokia vaikų savijauta ir elgesys, kaip maištavimas priešinimasis, tam tikra prasme skatina visuomenės vystymąsi.

Pasak K. A. Trimako, paauglystėje kilusi krizė paprastai būna itin aštri. Ji pati pirmoji, trikdo paauglio psichiką. Ji dažniausiai būna skaudi, kupina nevilties, nykumos,
ieškojimo, kas tikra šiame pasaulyje, o kas tuštybė.9 Nepilnamečio sąmonėje formuojasi konfliktas. Jam sunku įsivaizduoti savo ateitį. Kokią socialinę kryptį priimti kai jam siūlo aplinkiniai. E. Eriksonas tai pavadino identiškumo krizės periodu. Jo esmę jis matė paauglio norėjime būti visiškai savarankišku pasirenkant gyvenimo tikslą.10 Pokalbių su nuteistaisiais metu paaiškėjo, kad dauguma nuteistųjų nepilnamečių neatsakingai žiūri į savo ateitį.

Paauglystės amžiaus laikotarpiu formuojasi moralės, socialinės vertybės ir vystosi požiūris į teisinius draudimus ar leidimus. Jis kasdien susiduria su klausimais, turinčiais ne viena teisingą atsakymą, priimti ne vieną pačiam svarbų sprendimą pavyzdžiui: lankyti mokyklą ar geriau vietoj mokyklos kur nors bastytis, ar su draugais išbandyti narkotikų ir t.t. Nepilnametis dažnai įsivaizduoja save jau suaugusiu. Jis dažnai susikuria suaugusiojo paveikslą, kuris apima įvairias savybes, požiūrį į draugystę, meilę, profesiją ir panašiai. Dažnas svajonėse apgalvoja įvairius ateities variantus apie savo gyvenimą, veiklą, galimybę pelnyti pripažinimą. Nenorėdami savo elgesiu skirtis nuo suaugusiųjų jie rūko, geria alkoholį, lytiškai santykiauja. Nepriklausomybės siekimas įgauna iškreiptas formas, tokių nepilnamečių tarpe vyrauja žiaurumas, negailestingumas, cinizmas, jėga. Mūsų visuomenėje susiformuoja tarsi atskira paauglių visuomenė, turinti savo, elgesio taisykles, nuostatas, madą.

Rizikos grupės vaikų elgesys mokslinėje literatūroje kartais įvardijamas kaip ,,asocialus elgesys“ arba „ deviantinis elgesys“, ,,visuomeninė deviacija“ (deviacija – angl. kalb. deviace – nukrypimas) t. y. visuomenės normų neatitinkantis elgesys, kenkiantis visuomenei, dar kitais atvejais asocialus elgesys aprašomas kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtų socialinių normų. Todėl deviantiniu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas.

G. Valickas teigia, kad ,,asocialus elgesys – tai tokie poelgiai arba visuma poelgių, kurie pažeidžia konkrečioje socialinėje struktūroje priimtas teises, moralės normas ar egzistuojančias tradicijas ir papročius.“ [44, p. 13]

Siekiant apibūdinti vaikus, turinčius ypatingų socialinių ir (arba) asmens vidinių problemų bei problemų dėl tarpasmeninių santykių, pasaulinėje mokslo literatūroje, sukurta daug skirtingų terminų: tai vaikai, turintys emocinių sutrikimų, elgesio sutrikimų, socialinių ir emocinių sutrikimų, emocinių konfliktų, asmenybės ir socialinės įstatymų, nuolat patiria psichologinį, fizinį, emocinį smurtą šeimose, tikslingiausia priskirti „ rizikos“ kategorijai.

Rizikos grupės vaikams galima priskirti beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat agresyvius ir bendraamžių atstumtus vaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba nusikaltimą.

Asocialus elgesys, įvairiuose šaltiniuose vadinamas kaip deviantinis elgesys, socialinių nukrypimų būsenos, buvo ir išlieka aktuali žmonių bendrijos, kuri besilakiosi tam tikrų bendrabūvio normų ir taisyklių, problema. Socialiniai nukrypimai klasifikuojami remiantis daugybe požymių:

1. pagal pažeidžiamos normos tipą (teisė, moralė, bendrabūvio taisyklės);

2. pagal pažeidžiamos normos pobūdį;

3. pagal jų vidinės struktūros elementus

Be sampratos reikėtu aptarti ir veiksnius kurie įtakoja vaikų devintinį elgesį. Esant resocializacijai, asmenybė laipsniškai perima asocialias elgesio normas bei vertybes, ima tenkinti savo poreikius socialiai nepriimtais būdais, ignoruoja prosocialios aplinkos poveikius.

G. Valickas išskiria tokias asmenybės socializacijos ypatumus lemiančių faktorių grupes:

• Psichobiologinius faktorius (pvz. konstitucinius – somatinius asmenybės ypatumus, įvairius fizinius defektus);

• Socialinius – psichologinius faktorius (pvz. auklėjimo ypatumus šeimoje ir mokykloje, asmenybės padėtį tarpasmeninių santykių sistemoje, visuomenės informavimo priemonių poveikį);

• Individualius – asmenybinius faktorius (pvz., vertybių sistemos ypatumų, savęs vertinimo lygį, savireguliacijos sugebėjimus);

• Socialinius – ekonominius faktorius (pvz. nestabilią ekonominę padėtį).

Dėl minėtų faktorių poveikio gali atsirasti įvairių asmenybės moralinio formavimosi defektų, kaltės ir nerimo jausmų, išgyvenimo paviršutiniškumas, impulsyvumas ir nedrausmingumas, egocentriškumas, paviršutiniški emociniai ryšiai su kitais žmonėmis, silpnas atsakomybės jausmas, nesugebėjimas atidėti malonios veiklos ir pan. .“[44, p.14]

Visgi daugelis tyrinėtojų akcentuoja lemiamą socialinių veiksnių įtaką elgesio sutrikimams:

1). Neigiamas šeimos poveikis; neteisingas auklėjimas šeimoje; įtraukimas į asocialią nusikalstamą suaugusiųjų veiklą;

2). Mokymo – auklėjimo ir pedagoginės korekcijos trūkumai mokykloje; moksleivių užimtumo ir laisvalaikio organizavimo trūkumai; nepakankamas dėmesys teisiniam auklėjimui, socializacijai, prevencijai ir t.t.

Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaiko
sutrikimais. Tokiose nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaikų ir tėvų bendravimas. Šiose situacijose tėvai dažnai griebiasi žiaurių fizinių bausmių, nes nesugeba nustatyti pastovaus vaiko elgesio reguliuojančių taisyklių ir tinkamai juos auklėti.

Z. Bajoriūno manymu, vaikų auklėjimo šeimoje trūkumai ir klaidos pirmiausiai atsiranda veikiant tam tikroms socialinėms ir psichologinėms aplinkybėms:

1.Tėvų ( vyresniųjų šeimos narių) nenuoseklūs ir nesuderinami veiksniai auklėjant vaikus.

2.Tėvai nesuvokia, kad auklėti vaikus reikia nuo pat mažens.

3.Nuo pat vaikystės sąmoningai vaikams suteikiama visiška laisvė, kuriai jie neparengti.

4.Per didelis tėvų griežtumas, kol vaikai maži, ir nesugebėjimas formuoti jų moralės, remiantis jėga, kai jie tampa paaugliai.[19, p.280 – 282]

Lietuvos žmogaus teisių atliktais tyrimais ( atliktas 1999-2002m.) buvo apklausiami nepilnamečiai nusikaltėliai apie jų šeimas. Tyrimai parodė tokius rezultatus:

– Nuteistieji apie savo motinas atsiliepė labai gerai ir neminėjo jokių blogų faktų kas liestu motinas;

– 29 proc. nuteitųjų nepilnamečių norėjo kad jų tėvai nustotu gerti;

– 30 proc. nuteitųjų nepilnamečių nurodė kad jų tėvai piktnaudžiauja alkoholiu;

– Kad buvo baudžiami kelis kartus per savaitę, prisipažino 33 proc.;

– 41 proc. tikino kad tėvai juos bausdavo už nepaklusnumą ir tiek pat procentų už asocialų elgesį..

Iš pateikto tyrimo matyti kad šeimoje jiems nebuvo sudarytos sąlygas normaliai vystytis, nes jie buvo daug baudžiami, jais niekas labai nesirūpindavo, bet kaip matyti savo motinas ir kokios jos būtu vis tiek myli. Nepilnamečiai nuteistieji nelabai noriai kalba apie savo šeimą ir jos narius, nes jie puikiai žino, kas vyksta jų šeimose. Jų nenoras išsipasakoti yra pagrįstas tuo, kad dauguma šeimų yra asocialios ir jie žino kaip vertina tokias šeimas visuomenė.

Patekęs į laisvės atėmimo vieta vaikas atsiranda tarp kitų nepilnamečių nusikaltėlių ir pradeda perimti visas pataisos įstaigoje galiojančias nerašytas gyvenimo taisykles. Pataisos namuose esančių nusikaltėliu nuomonė apie įstatymus gerbiančius žmones yra iškreipta, jie jau visai kitaip vertina teisines normas ir visuotinai priimtas moralės taisykles.

Nuteistieji nepilnamečiai neturi aiškios sukurtos savo vertybių sistemos, jie tik bando suvokti save, mėgina surasti savo „AŠ“ ir nelabai tiki ateities perspektyvomis. Vienas iš didžiausiu tikslų yra pasiekti, išsikovoti autoritetą bendraamžių būryje. Jai nepilnametis tūri fizinių ar psichinių nukrypimų tai tie trūkumai pabrėžiami pravardėmis, užgauliojimais kurie tuos trūkumus paryškina.

Labai svarbus faktorius nurodantis nepilnamečių psichologinius ypatumus yra jų bendravimas tarpusavyje. Kiekvienas nori įrodyti savo vertę ir dėl to ieško panašaus bendravimo pagal vertybines orientacijas, nuostatas tuo pačiu siekia savo pasirinktos grupės užtikrinimo ir saugumo joje. Priklausomai nuo grupės su kuria jis bendrauja tikslų, siekių, vertybių jis gali patekti tiek į teigiamą, tiek į neigiamą atmosferą. Juk nepaslaptins kad ir nepilnamečių pataisos namuose yra taip vadinami „kalėjimų tvarkos išmanytojai“ ir „nuskriaustieji“ . Pirmoji grupė propaguoja „kalėjimo papročius“ jiems nesvetimas yra smurtas, iškreiptos vertybinės orientacijos – noras išgarsėti nusikaltimu, didžiavimasis nusikalstama praeitimi. Kitai grupei labiau būdinga uždarumas, savo emocijų nerodymas, psichiniu ar fizinių nukrypimų slėpimas dėl kurių nuolat iš jų tyčiojamasi.

Profesoriaus V.Justickio teigimu, psichologinių problemų priežastis yra nepilnamečio charakterio nukrypimai, kurių tarp nusikaltimus padariusių asmenų yra gerokai daugiau negu tarp nepilnamečių, kurie nepažeidinėja įstatymų. Jo atliktų tyrimų duomenimis charakterio akcentuacijos tarp nuteistųjų sudarė 81% palyginti su 48-67% paauglių, kurie nedarė nusikaltimų). Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad nepilnamečiai su charakterio nukrypimais nepalankiomis sąlygomis yra jautresni už kitus bendraamžius.[26, p. 36]

Deviantiniam vaiko elgesio formavimuisi tam tikroje situacijoje ir aplinkoje įtakos turi daugybė faktorių: nepalanki šeimos socialinė padėtis, alkoholio ir narkotikų vartojimas, tinkamų autoritetų trukumas, neteisingas auklėjimas šeimoje, išsilavinimo kokybė ir kiti.

Kadangi deviantinio elgesio apraiškos pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje ir turi galimybę plėtotis ir reikštis įvairiose tolesnio nepilnamečio gyvenimo srityse, todėl į tai turėtų rimtai reaguoti tiek šeima, tiek mokyklos bendruomenė, kaip pagrindinis vaiko socializacijos vienetas. Nepilnamečių deviantinio elgesio prevencija – yra socialinė-pedagoginė problema, todėl ji tūri būti sprendžiama jau ankstyvajame vaiko raidos etape.

2. Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso ypatumai ir metodai

Istorijos šaltiniuose pastebima, kad Lietuvoje nuo seniausių laikų nepilnametis asmuo baudžiamojoje, bausmių vykdymo politikoje buvo išskiriamas ir vertinamas, kaip nesubrendęs, ne pilnai galintis atsakyti už savo veiksmus subjektas. Bausmės žalingumas nepilnamečiui visais laikais buvo jaučiamas ir į tai atsižvelgiama. Suprasta, kad pataisos ir auklėjimo priemonės
požiūriu žymiai efektyvesnės nei bausmė. Lietuvos penitencinė politika reorganizuojama ir reformuojama su siekiu, kad įkalinimo įstaigos taptų panašios į švietimo, gydymo, socialinės reintegracijos ir globos įstaigas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4363 žodžiai iš 8707 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.