Nvo reikšmė teikiant viešąsias paslaugas
5 (100%) 1 vote

Nvo reikšmė teikiant viešąsias paslaugas

TURINYS

| |TURINYS |2 psl |

| |ĮVADAS |3 psl.|

|1.|NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA |4 sl. |

|2.|NVO VAIDMUO LIETUVOJE |8 psl.|

|3.|NVO DARBAS IR FINANSAVIMO ŠALTINIAI LIETUVOJE |11 |

| | |psl. |

|4.|NVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS |15 |

| | |psl. |

|5.|NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJE |18 |

| | |psl. |

| |IŠVADOS |20 |

| | |psl. |

| |LITERATŪROS SĄRAŠAS |21 |

| | |psl. |

ĮVADAS

Nevyriausybinės organizacijos įgyja vis didesnę reikšmę pilietinėje

visuomenėje ir valstybės gyvenime. Jos tampa veiksminga priemone kovoje už

socialinius ir ekonominius pokyčius, yra tarpininkės tarp piliečių ir

valdymo struktūrų. Kartais nevyriausybinės organizacijos geriau nei

valstybinės struktūros gali atstovauti visuomenės interesams. Joms

priklausantys žmonės gerai išmano savo srities problemas, todėl joms

spręsti prireikia mažiau laiko.

Viena iš svarbiausių NVO atsiradimo visuomenėje priežasčių – tam tikrų

piliečių grupių interesai ir poreikiai. Jie gali būti labai įvairūs:

socialiniai (pvz.: žmonių su negalia globa ir kt.), biogeniniai (pvz.:

gyvybės išsaugojimas, jos pratęsimas), biosocialiniai (sąmoningai ir

kryptingai ugdomi, pvz.: kultūriniai, ekonominiai), sociologiniai (pvz.:

bendravimo).

Valstybės socialiniame ir politiniame gyvenime NVO turi įvairią

paskirtį: jų dėka išryškėja bendri atskirų piliečių grupių interesai, kurie

orientuoja administracinius organus ir politikus į jų tenkinimą, vykdant

valstybinę politiką; jos formuoja visuomenės nuomonę įvairiais visuomeninio

bei valstybinio gyvenimo klausimais.

Dažnai valstybinės institucijos nepajėgia vienos tenkinti visų

piliečių poreikių, todėl jos priskiria nevyriausybinėms organizacijoms dalį

savo vykdomų funkcijų. NVO dažnai yra arčiausiai visuomenės, jos gali

jautriau reaguoti į pokyčius, geriau išmanyti visuomenės narių poreikius.

Jos tampa nuolatiniais partneriais teikiant socialines paslaugas,

organizuojant laisvalaikį, sprendžiant kitas, su jų veiklos sfera

susijusias, problemas.

Lietuvoje gana daug NVO veikia socialinių paslaugų sferoje. Dauguma jų

yra gausios ir veikia kaip valdymo institucijoms nemažą įtaką turinti jėga.

Jų veikla iki šios nėra visapusiškai ištyrinėta. Nors Lietuvoje jau yra

paskelbta keletas darbų, kuriuose analizuojami kai kurie NVO veiklos

aspektai, tačiau vis didėjanti jų svarba reikalauja gilesnių studijų. Todėl

šio darbo objektu ir pasirinktos socialinėje sferoje veikiančios

nevyriausybinės organizacijos.

1. NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) priskiriamos taip vadinamam

trečiajam sektoriui (pirmajam – valstybiniam – sektoriui priklauso valdžios

ir valstybės tarnybos institucijos; antrajam sektoriui – verslo

organizacijos). NVO vadinamos įvairiai – visuomeninėmis, savanoriškomis,

nekomercinėmis, labdaringomis, ne pelno organizacijomis.

Autoriai Įvairiai nusako pagrindinius NVO bruožus. Lietuvių autoriai V.

Toleikis, E. Godvadienė akcentuoja: [24, p.3]:

1. Organizacinė forma – užregistruotas juridinis asmuo. Neformalūs,

laikini žmonių susibūrimai, kad ir kokie jie būtų svarbūs, nėra

laikomi trečiojo sektoriaus dalimi.

2. Prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. NVO

nėra valdžios aparato dalis. Tačiau tai nereiškia, kad jos negali

gauti valdžios paramos ir kad valdžios atstovai negali būti NVO

tarybų ar valdybų nariais.

3. Pelno nesiekianti organizacija. Tai reiškia, kad NVO pagrindinis

tikslas nėra gauti pelną. Gautos lėšos investuojamos į pagrindinę,

įstatuose numatytą veiklą, o ne padalijamos steigėjams, nariams ar

dalininkams.

4. Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas. NVO yra

autonomiškos, pačios kontroliuojančios savo veiklą organizacijos.

5. Savanoriškumas, kurį užtikrina laisvas narių įstojimas ir išėjimas,

savanoriškai dovanotas turtas ar lėšos. Tačiau nebūtina, kad visas

pajamas ar didžiąją jų dalį turi sudaryti savanoriškos aukos arba

kad didžioji personalo dalis turi būti savanoriai tokiose

organizacijose.

6. Tarnavimas visuomenės labui.

Kalbėdamas apie nevyriausybines organizacijas J. Lissneris
teigia, kad „

Tai savanoriškos, susikuriančios piliečių iniciatyva, besiremiančios

savanoriška naryste, skatinančios savanorišką narių veiklą laisvalaikiu

organizacijos.(….) Nevyriausybinėms organizacijoms būdinga inovacinė

veikla, jos teikia paslaugas, atstovauja visuomenės interesams, prisideda

prie gyvenimo sąlygų gerinimo ar fundamentalių visuomenės vertybių

išsaugojimo“ [18, p.1-2].

G. Vitkus NVO įvardija kaip „valstybės piliečių grupes, turinčias savo

ypatingų politinių interesų ir siekiančias, kad vyriausybė laikytųsi jiems

palankios politikos.(…) Yra labai svarbus piliečių dalyvavimo politikoje

galimybių užtikrinimo mechanizmas, leidžiantis daryti pastebimą įtaką

valstybės politikai ir kartu nedalyvauti kovoje už pačią politinę valdžią.

Tokį tikslą turi tik politinės partijos.“ [30, p. 101].

Pats nevyriausybinių organizacijų pavadinimas parodo, kad organizacija

yra įsteigta be valdžios pagalbos. Svarbiausia yra tai, kad valstybinės

institucijos neturi įtakos ir negali paveikti tokių NVO kūrimosi ir jų

veiklos (jei tai neprieštarauja valstybės įstatymams). Šias organizacijas,

kaip jau minėta, taip pat galima būtų pavadinti savanoriškomis

organizacijomis, pabrėžiant, kad jose savanoriškai susiburia žmonės,

turintys bendrus tikslus, požiūrius bei siekius. V. Toleikis, E. Godvadienė

pateikia tokį NVO apibrėžimą: „NVO yra laisva piliečių valia įkurta

demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui,

nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme“ [24, p. 3].

Taigi, nevyriausybinės organizacijos yra institucionalizuotos,

institucine prasme atskirtos nuo valdžios institucijų, net jei ir gauna jų

paramą; kontroliuojamos, remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos

iš išorės; jų veikla ir narystė remiasi savanoriškumu.

Kaip teigiama „Praktiniame vadove Lietuvos nevyriausybinėms

organizacijoms“, pagrindiniai tikslai, kurių siekia NVO, yra [24, p. 13-

14]:

1) išreikšti piliečių poreikius, ginti ir atstovauti visuomenės

interesams;

2) skatinti nuomonių įvairovę;

3) veikti kaip politikai įtaką turinti jėga;

4) veikti kaip politinės socializacijos struktūra;

5) greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas;

6) būti tarpininku tarp žmonių ir rinkos bei valstybės;

7) skatinti visuomenę telktis.

NVO veikla kai kuriais atvejais gali pakeisti ir pertvarkyti socialinę

ir ekonominę infrastruktūrą. Daugeliu atvejų jos daro poveikį valdžios

institucijoms. Be to, tokia sistema, kuri yra sudaryta iš NVO, privačių

įstaigų , kurios teikia paslaugas ir iš valdžios institucijų, kurios

planuoja ir kontroliuoja pirmiau minėtų įstaigų veiklą, sukuria veiksmingą

paslaugų pasidalijimą.

Trečiasis sektorius yra svarbus ir ekonominiam valstybės gyvenimui. Jo

teikiamos paslaugos yra pigesnės, nes NVO gali pritraukti savanorius ir

aukas. Net jeigu valstybė sumoka NVO už paslaugų teikimą, ji sutaupo

biudžeto lėšų.

Be to, NVO didina visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą socialinėms

problemoms, suteikia žmonėms atsakomybės jausmą ir skatina jų aktyvumą.

Kaip jau buvo minėta pirmiau, NVO dirba įvairiose srityse. Pagal

tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją (ICNPO), nevyriausybinės

organizacijos pagal veiklos kryptis skirstomos į 12 grupių: kultūra ir

poilsis, švietimas ir tyrimai, sveikata, socialinės paslaugos,

aplinkosauga, plėtra ir būstas, teisė, interesų atstovavimas ir politika,

filantropijos ir savanoriškos veiklos plėtra, tarptautinė veikla, religija,

verslas ir profesinės organizacijos.

Pagal šią tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją, NVO,

teikiančių socialines paslaugas, veikla suklasifikuota taip:

1. Socialinės paslaugos:

1. vaikų socialinė rūpyba, vaikų tarnybos, dienos centrai;

2. jaunimo tarnybos ir jaunimo socialinė rūpyba;

3. paslaugos šeimai;

4. paslaugos neįgaliesiems;

5. paslaugos pagyvenusiems žmonėms;

6. savitarpio pagalba ir kitiems asmenims teikiamos socialinės

paslaugos;

7. įvairialypės socialinės paslaugos, nepaminėtos kitur.

2. Krizės ir pabėgėliai:

2.1. katastrofų/krizių prevencija, pagalba ir kontrolė;

2.2. laikinos pastogės;

2.3. pagalba pabėgėliams;

2.4. įvairialypės pagalbos pabėgėliams ir, ištikus krizėms,

organizacijos;

2.5. pagalbos pabėgėliams ar, ištikus krizėms, organizacijos,

nepaminėtos kitur.

3. Šalpa:

3.1. šalpa ir materialinė pagalba;

3.2. įvairialypės šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos;

3.3. šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos, nepaminėtos kitur.

D. Kortenas pasiūlė skirstyti NVO pagal organizacijos darbus, valdymo

formas ir pajamų šaltinius. Jis išskyrė keturias NVO kategorijas [11,

p.26]:

• savanoriškos organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją

remdamosi visuomenės vertybėmis;

• viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos,

funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos,

tarnaujančios visuomenės tikslams;

• piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus,

pasitikinčios savimi;

• viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurios yra valdžios

kūriniai.

Kartais gali būti sunku priskirti organizacijas vienai ar kitai grupei.

Pavyzdžiui, daugelis NVO nesiremia vien tik savanoriška veikla, todėl

didesnė jų dalis patenka į viešųjų paslaugų sutarčių dalyvių kategoriją.

2.NVO VAIDMUO LIETUVOJE

Tarpukario Lietuvoje veikė daug NVO – ateitininkai, skautai,

jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga ir kt. Lietuva kelis dešimtmečius

priklausė TSRS ir nevyriausybinių organizacijų pagal dabartinį modelį

tiesiog negalėjo būti. Tada veikė sodininkų bendrijos, medžiotojų ir žvejų

būreliai, gėlininkų, sporto draugijos, neįgaliųjų žmonių draugijos

(Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kt.) ir kitos organizacijos.

Tačiau visos jos buvo valstybės biudžeto išlaikomos, turėjo puikią

materialinę bazę, narystė jose buvo tik sąlyginai savanoriška; visų jų

veikla buvo griežtai prižiūrima ir tarnavo tarybinei santvarkai.

Pasikeitus santvarkai, pakito ir NVO padėtis. NVO augimas gali būti

susietas su buvusio socialinio patyrimo palikimu. Centrinės ir Rytų Europos

gyventojai labiausiai pasitikėjo socialinėmis paslaugomis, kurias teikė

valstybė; be to, rinkos teikiamų socialinių paslaugų nebuvo. Perėjimo prie

rinkos ekonomikos metu kai kurių socialinių paslaugų teikimas buvo

perleistas NVO, nes postsocialistinis vartotojas nepasitiki privačių

teikėjų paslaugomis ir net ne kiekvienas gali jų sau leisti. Be to,

privačios įmonės retai teikia socialines paslaugas.

Kita priežastis — NVO dažnai paslaugas teikia efektyviau nei valstybė.

Jų paslaugų kaina mažesnė, nes NVO pritraukia savanorius bei aukas. NVO

dirba vietiniame lygyje ir geriau išmano, kokie yra vietinės bendruomenės

ar grupės, su kuria jie dirba, poreikiai.

Spartus šio sektoriaus augimas gali būti paaiškintas ir didele parama iš

užsienio – tai kompensavo mažą vietinę paramą NVO. Šią prielaidą patvirtina

ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro

atliktas tyrimas „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“, kuris parodė,

kad Lietuvos NVO savo veiklai 58( lėšų gauna iš užsienio ir 42( iš Lietuvos

(44,7( – valstybės parama, 6,8( – nario mokestis, 16,1( – privačių asmenų

finansinė parama, 11,3( – Atviros Lietuvos Fondo parama, 11,8( – ūkinė

komercinė veikla, 1,5( – kiti šaltiniai) [16].

Šiuo metu Lietuvos nevyriausybinių organizacijų resursai, organizaciniai

pajėgumai yra riboti. Be to, nėra visą sektorių apimančių iniciatyvų – NVO

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1642 žodžiai iš 5445 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.