TURINYS
| |TURINYS |2 psl |
| |ĮVADAS |3 psl.|
|1.|NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA |4 sl. |
|2.|NVO VAIDMUO LIETUVOJE |8 psl.|
|3.|NVO DARBAS IR FINANSAVIMO ŠALTINIAI LIETUVOJE |11 |
| | |psl. |
|4.|NVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS |15 |
| | |psl. |
|5.|NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJE |18 |
| | |psl. |
| |IŠVADOS |20 |
| | |psl. |
| |LITERATŪROS SĄRAŠAS |21 |
| | |psl. |
ĮVADAS
Nevyriausybinės organizacijos įgyja vis didesnę reikšmę pilietinėje
visuomenėje ir valstybės gyvenime. Jos tampa veiksminga priemone kovoje už
socialinius ir ekonominius pokyčius, yra tarpininkės tarp piliečių ir
valdymo struktūrų. Kartais nevyriausybinės organizacijos geriau nei
valstybinės struktūros gali atstovauti visuomenės interesams. Joms
priklausantys žmonės gerai išmano savo srities problemas, todėl joms
spręsti prireikia mažiau laiko.
Viena iš svarbiausių NVO atsiradimo visuomenėje priežasčių – tam tikrų
piliečių grupių interesai ir poreikiai. Jie gali būti labai įvairūs:
socialiniai (pvz.: žmonių su negalia globa ir kt.), biogeniniai (pvz.:
gyvybės išsaugojimas, jos pratęsimas), biosocialiniai (sąmoningai ir
kryptingai ugdomi, pvz.: kultūriniai, ekonominiai), sociologiniai (pvz.:
bendravimo).
Valstybės socialiniame ir politiniame gyvenime NVO turi įvairią
paskirtį: jų dėka išryškėja bendri atskirų piliečių grupių interesai, kurie
orientuoja administracinius organus ir politikus į jų tenkinimą, vykdant
valstybinę politiką; jos formuoja visuomenės nuomonę įvairiais visuomeninio
bei valstybinio gyvenimo klausimais.
Dažnai valstybinės institucijos nepajėgia vienos tenkinti visų
piliečių poreikių, todėl jos priskiria nevyriausybinėms organizacijoms dalį
savo vykdomų funkcijų. NVO dažnai yra arčiausiai visuomenės, jos gali
jautriau reaguoti į pokyčius, geriau išmanyti visuomenės narių poreikius.
Jos tampa nuolatiniais partneriais teikiant socialines paslaugas,
organizuojant laisvalaikį, sprendžiant kitas, su jų veiklos sfera
susijusias, problemas.
Lietuvoje gana daug NVO veikia socialinių paslaugų sferoje. Dauguma jų
yra gausios ir veikia kaip valdymo institucijoms nemažą įtaką turinti jėga.
Jų veikla iki šios nėra visapusiškai ištyrinėta. Nors Lietuvoje jau yra
paskelbta keletas darbų, kuriuose analizuojami kai kurie NVO veiklos
aspektai, tačiau vis didėjanti jų svarba reikalauja gilesnių studijų. Todėl
šio darbo objektu ir pasirinktos socialinėje sferoje veikiančios
nevyriausybinės organizacijos.
1. NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA
Nevyriausybinės organizacijos (NVO) priskiriamos taip vadinamam
trečiajam sektoriui (pirmajam – valstybiniam – sektoriui priklauso valdžios
ir valstybės tarnybos institucijos; antrajam sektoriui – verslo
organizacijos). NVO vadinamos įvairiai – visuomeninėmis, savanoriškomis,
nekomercinėmis, labdaringomis, ne pelno organizacijomis.
Autoriai Įvairiai nusako pagrindinius NVO bruožus. Lietuvių autoriai V.
Toleikis, E. Godvadienė akcentuoja: [24, p.3]:
1. Organizacinė forma – užregistruotas juridinis asmuo. Neformalūs,
laikini žmonių susibūrimai, kad ir kokie jie būtų svarbūs, nėra
laikomi trečiojo sektoriaus dalimi.
2. Prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. NVO
nėra valdžios aparato dalis. Tačiau tai nereiškia, kad jos negali
gauti valdžios paramos ir kad valdžios atstovai negali būti NVO
tarybų ar valdybų nariais.
3. Pelno nesiekianti organizacija. Tai reiškia, kad NVO pagrindinis
tikslas nėra gauti pelną. Gautos lėšos investuojamos į pagrindinę,
įstatuose numatytą veiklą, o ne padalijamos steigėjams, nariams ar
dalininkams.
4. Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas. NVO yra
autonomiškos, pačios kontroliuojančios savo veiklą organizacijos.
5. Savanoriškumas, kurį užtikrina laisvas narių įstojimas ir išėjimas,
savanoriškai dovanotas turtas ar lėšos. Tačiau nebūtina, kad visas
pajamas ar didžiąją jų dalį turi sudaryti savanoriškos aukos arba
kad didžioji personalo dalis turi būti savanoriai tokiose
organizacijose.
6. Tarnavimas visuomenės labui.
Kalbėdamas apie nevyriausybines organizacijas J. Lissneris
teigia, kad „
Tai savanoriškos, susikuriančios piliečių iniciatyva, besiremiančios
savanoriška naryste, skatinančios savanorišką narių veiklą laisvalaikiu
organizacijos.(….) Nevyriausybinėms organizacijoms būdinga inovacinė
veikla, jos teikia paslaugas, atstovauja visuomenės interesams, prisideda
prie gyvenimo sąlygų gerinimo ar fundamentalių visuomenės vertybių
išsaugojimo“ [18, p.1-2].
G. Vitkus NVO įvardija kaip „valstybės piliečių grupes, turinčias savo
ypatingų politinių interesų ir siekiančias, kad vyriausybė laikytųsi jiems
palankios politikos.(…) Yra labai svarbus piliečių dalyvavimo politikoje
galimybių užtikrinimo mechanizmas, leidžiantis daryti pastebimą įtaką
valstybės politikai ir kartu nedalyvauti kovoje už pačią politinę valdžią.
Tokį tikslą turi tik politinės partijos.“ [30, p. 101].
Pats nevyriausybinių organizacijų pavadinimas parodo, kad organizacija
yra įsteigta be valdžios pagalbos. Svarbiausia yra tai, kad valstybinės
institucijos neturi įtakos ir negali paveikti tokių NVO kūrimosi ir jų
veiklos (jei tai neprieštarauja valstybės įstatymams). Šias organizacijas,
kaip jau minėta, taip pat galima būtų pavadinti savanoriškomis
organizacijomis, pabrėžiant, kad jose savanoriškai susiburia žmonės,
turintys bendrus tikslus, požiūrius bei siekius. V. Toleikis, E. Godvadienė
pateikia tokį NVO apibrėžimą: „NVO yra laisva piliečių valia įkurta
demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui,
nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme“ [24, p. 3].
Taigi, nevyriausybinės organizacijos yra institucionalizuotos,
institucine prasme atskirtos nuo valdžios institucijų, net jei ir gauna jų
paramą; kontroliuojamos, remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos
iš išorės; jų veikla ir narystė remiasi savanoriškumu.
Kaip teigiama „Praktiniame vadove Lietuvos nevyriausybinėms
organizacijoms“, pagrindiniai tikslai, kurių siekia NVO, yra [24, p. 13-
14]:
1) išreikšti piliečių poreikius, ginti ir atstovauti visuomenės
interesams;
2) skatinti nuomonių įvairovę;
3) veikti kaip politikai įtaką turinti jėga;
4) veikti kaip politinės socializacijos struktūra;
5) greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas;
6) būti tarpininku tarp žmonių ir rinkos bei valstybės;
7) skatinti visuomenę telktis.
NVO veikla kai kuriais atvejais gali pakeisti ir pertvarkyti socialinę
ir ekonominę infrastruktūrą. Daugeliu atvejų jos daro poveikį valdžios
institucijoms. Be to, tokia sistema, kuri yra sudaryta iš NVO, privačių
įstaigų , kurios teikia paslaugas ir iš valdžios institucijų, kurios
planuoja ir kontroliuoja pirmiau minėtų įstaigų veiklą, sukuria veiksmingą
paslaugų pasidalijimą.
Trečiasis sektorius yra svarbus ir ekonominiam valstybės gyvenimui. Jo
teikiamos paslaugos yra pigesnės, nes NVO gali pritraukti savanorius ir
aukas. Net jeigu valstybė sumoka NVO už paslaugų teikimą, ji sutaupo
biudžeto lėšų.
Be to, NVO didina visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą socialinėms
problemoms, suteikia žmonėms atsakomybės jausmą ir skatina jų aktyvumą.
Kaip jau buvo minėta pirmiau, NVO dirba įvairiose srityse. Pagal
tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją (ICNPO), nevyriausybinės
organizacijos pagal veiklos kryptis skirstomos į 12 grupių: kultūra ir
poilsis, švietimas ir tyrimai, sveikata, socialinės paslaugos,
aplinkosauga, plėtra ir būstas, teisė, interesų atstovavimas ir politika,
filantropijos ir savanoriškos veiklos plėtra, tarptautinė veikla, religija,
verslas ir profesinės organizacijos.
Pagal šią tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją, NVO,
teikiančių socialines paslaugas, veikla suklasifikuota taip:
1. Socialinės paslaugos:
1. vaikų socialinė rūpyba, vaikų tarnybos, dienos centrai;
2. jaunimo tarnybos ir jaunimo socialinė rūpyba;
3. paslaugos šeimai;
4. paslaugos neįgaliesiems;
5. paslaugos pagyvenusiems žmonėms;
6. savitarpio pagalba ir kitiems asmenims teikiamos socialinės
paslaugos;
7. įvairialypės socialinės paslaugos, nepaminėtos kitur.
2. Krizės ir pabėgėliai:
2.1. katastrofų/krizių prevencija, pagalba ir kontrolė;
2.2. laikinos pastogės;
2.3. pagalba pabėgėliams;
2.4. įvairialypės pagalbos pabėgėliams ir, ištikus krizėms,
organizacijos;
2.5. pagalbos pabėgėliams ar, ištikus krizėms, organizacijos,
nepaminėtos kitur.
3. Šalpa:
3.1. šalpa ir materialinė pagalba;
3.2. įvairialypės šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos;
3.3. šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos, nepaminėtos kitur.
D. Kortenas pasiūlė skirstyti NVO pagal organizacijos darbus, valdymo
formas ir pajamų šaltinius. Jis išskyrė keturias NVO kategorijas [11,
p.26]:
• savanoriškos organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją
remdamosi visuomenės vertybėmis;
• viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos,
funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos,
tarnaujančios visuomenės tikslams;
• piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus,
pasitikinčios savimi;
• viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurios yra valdžios
kūriniai.
Kartais gali būti sunku priskirti organizacijas vienai ar kitai grupei.
Pavyzdžiui, daugelis NVO nesiremia vien tik savanoriška veikla, todėl
didesnė jų dalis patenka į viešųjų paslaugų sutarčių dalyvių kategoriją.
2.NVO VAIDMUO LIETUVOJE
Tarpukario Lietuvoje veikė daug NVO – ateitininkai, skautai,
jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga ir kt. Lietuva kelis dešimtmečius
priklausė TSRS ir nevyriausybinių organizacijų pagal dabartinį modelį
tiesiog negalėjo būti. Tada veikė sodininkų bendrijos, medžiotojų ir žvejų
būreliai, gėlininkų, sporto draugijos, neįgaliųjų žmonių draugijos
(Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kt.) ir kitos organizacijos.
Tačiau visos jos buvo valstybės biudžeto išlaikomos, turėjo puikią
materialinę bazę, narystė jose buvo tik sąlyginai savanoriška; visų jų
veikla buvo griežtai prižiūrima ir tarnavo tarybinei santvarkai.
Pasikeitus santvarkai, pakito ir NVO padėtis. NVO augimas gali būti
susietas su buvusio socialinio patyrimo palikimu. Centrinės ir Rytų Europos
gyventojai labiausiai pasitikėjo socialinėmis paslaugomis, kurias teikė
valstybė; be to, rinkos teikiamų socialinių paslaugų nebuvo. Perėjimo prie
rinkos ekonomikos metu kai kurių socialinių paslaugų teikimas buvo
perleistas NVO, nes postsocialistinis vartotojas nepasitiki privačių
teikėjų paslaugomis ir net ne kiekvienas gali jų sau leisti. Be to,
privačios įmonės retai teikia socialines paslaugas.
Kita priežastis — NVO dažnai paslaugas teikia efektyviau nei valstybė.
Jų paslaugų kaina mažesnė, nes NVO pritraukia savanorius bei aukas. NVO
dirba vietiniame lygyje ir geriau išmano, kokie yra vietinės bendruomenės
ar grupės, su kuria jie dirba, poreikiai.
Spartus šio sektoriaus augimas gali būti paaiškintas ir didele parama iš
užsienio – tai kompensavo mažą vietinę paramą NVO. Šią prielaidą patvirtina
ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro
atliktas tyrimas „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“, kuris parodė,
kad Lietuvos NVO savo veiklai 58( lėšų gauna iš užsienio ir 42( iš Lietuvos
(44,7( – valstybės parama, 6,8( – nario mokestis, 16,1( – privačių asmenų
finansinė parama, 11,3( – Atviros Lietuvos Fondo parama, 11,8( – ūkinė
komercinė veikla, 1,5( – kiti šaltiniai) [16].
Šiuo metu Lietuvos nevyriausybinių organizacijų resursai, organizaciniai
pajėgumai yra riboti. Be to, nėra visą sektorių apimančių iniciatyvų – NVO