ĮVADAS
Piniginių – kreditinių santykių sistemoje ypatingą vietą užima operacijos su vertybiniais popieriais, duodančiais fiksuotas einamąsias pajamas palūkanų, o kartais ir dividendų pavidalu. Tokiems popieriams visų pirma priklauso obligacijos, įvairių rūšių sertifikatai, vekseliai ir kitos įsipareigojimų rūšys. Čia galima priskirti ir privilegijuotas akcijas, pagal kurias išmokamos iš anksto sąlygotos pajamos. Kokios rūšies bebūtų popieriai, duodantys fiksuotas einamąsias pajamas, paskutinės paprastai sudaro nuolatinį anuitetą. Ši bendra savybė leido įvykdyti jų daugiaplanę kiekybinę analizę. Tikriausiai nė vienas kitas piniginės – kreditinės rinkos objektas nėra išnagrinėtas taip detaliai, kaip vertybiniai popieriai su fiksuotomis pajamomis. Labiausiai paplitusi vertybinių popierių su fiksuotomis pajamomis rūšis yra obligacija.
1. KAS YRA OBLIGACIJA?
Obligacija – tai vertybinis popierius, kuris jo savininkui suteikia teisę gauti nustatyto dydžio periodines palūkanas, o pasibaigus skolos terminui – skolos sumą. Obligacijos vertė, kurią emitentas privalo sumokėti jos savininkui obligacijos galiojimo terminui pasibaigus, vadinama išperkamąja verte. Išperkamoji vertė ir yra nominalioji vertė. Kadangi obligacijos yra jų emitento skola savininkui, skolos galiojimo terminui pasibaigus, savininkui grąžinama išperkamoji vertė, nepriklausomai nuo to, kurio kaina ji buvo parduota pradžioje. Bet kuriuo obligacijos galiojimo laikotarpiu ją galima parduoti diskontuota (bet kuria, bet mažesne už nominaliąją) arba (bet kuria, bet didesne už nominaliąją) kaina.
Obligacijos paprastai išleidžiamos fiksuotam mokėjimo laikotarpiui. Dauguma obligacijų turi 10 ar net 20 metų mokėjimo terminus, bet yra tokių valstybės obligacijų, kurios niekada nebus išpirktos (padengtos). Padengimo laikas dažniausiai nurodomas obligacijos titule. Laikui bėgant likęs obligacijos mokėjimo periodas trumpėja. Todėl obligacijas įprasta skirti pagal jų likutinį mokėjimo terminą. Obligacijos su padengimo laiku iki 1 metų laikomos trumpalaikėmis, 1 – 10 metų – vidutinės trukmės ir daugiau kaip 10 metų – ilgalaikėmis.
Kol obligacijos galiojimo laikas dar nepasibaigęs, ją išleidusi vyriausybė ar įmonė nustatytais intervalais (dažniausiai kartą arba du per metus) moka tam tikro dydžio palūkanas. Periodinės palūkanų išmokos vadinamos kupolinėmis išmokomis. Kupolinės išmokos yra pagrįstos obligacijos išleidimo metu nustatyta kupono norma ir apskaičiuojamos kupono normą padauginus iš obligacijos nominalios vertės. Jei kupolinės išmokos mokamos du kartus per metus, vienu kartu sumokama ½ išmokos dalis.
Išleidus obligaciją rinkos sąlygos gali taip pasikeisti, kaip kupono norma gali tapti nepatraukli. Tuomet ji bus parduodama su nuolaida, siekiant adaptuotis prie rinkos palūkanų normos. Kadangi kuponas yra fiksuotas, obligacijos rinkos kaina turi svyruoti priešingai rinkos palūkanų normai. Jeigu rinkos palūkanų norma didėja, visuomenė noriau laiko naujas, didesnes palūkanas duodančias, o ne jau egzistuojančias obligacijas. Pastovios bus parduodamos ir jų kainos sumažės. Pagaliau funkcionuojančios obligacijos su įvairiais kuponais bus noriai laikomos, bet tik tada, kai jų kaina sumažės iki tokio lygio, kai kuponas, kaip momentinis obligacijos kainos procesas, prilygs rinkos palūkanų normai.
Pagal pagrindines obligacijų ypatybes (dažniausiai atspindinčių riziką) jas galima suskirstyti į keletą rūšių:
1. Įprastos obligacijos;
2. Pajamų obligacijos;
3. Apdraustos obligacijos;
4. Neapdraustos obligacijos;
5. Antraeilės obligacijos;
6. Nulinio kupono (pateiktinės),
7. „Šiukšlinės“ (didelio rizikos laipsnio) obligacijos,
8. Euroobligacijos;
9. Nuolatinės obligacijos;
10. Obligacijos iki pareikalavimo.
Įprastos obligacijos garantuoja jų savininkui sutartyje numatytas fiksuotas pajamas, nepriklausomai nuo emitento gaunamų pajamų. Viena vertus, vyriausybės obligacijos yra laikomos nerizikingais vertybiniais popieriais, nes garantuotas jų išpirkimas ir palūkanų mokėjimas. Kita vertus, didėjant (mažėjant) rinkos palūkanų normai, obligacijos kaina mažėja (didėja), t.y. egzistuoja atvirkštinė kainos ir palūkanų normos priklausomybė. Apsisaugojimui nuo įmonės obligacijų rizikos jos yra laiduojamos komercinių bankų arba investicinių bendrovių.
Pajamų obligacijos – tai vertybiniai popieriai, kurių palūkanos mokamos tik tais atvejais, kai įmonė gauna pakankamai pelno. Pajamų obligacijos dėl kupono normos priklausomybės nuo emitento pajamų išleidžiamos labai retai.
Obligacijos gali būti apdraustos ir neapdraustos emitento turtu. Obligacijų savininkai visada patiria mažesnę riziką, jei įsigyja apdraustų obligacijų, nes emitentui nevykdant įsipareigojimų dėl likvidumo, jie gali priklausančią sumą susigrąžinti, pardavę užstatytą turtą.
Antraeilių obligacijų savininkų pretenzijos gali būti pareikštos tik po to, kai patenkintos kitų kreditorių ar obligacijų savininkų pretenzijos.
Nulinio kupono (pateiktinės) obligacijos neteikia palūkanų. Vienintelės investuotojo įplaukos – obligacijos nominaliosios vertės galiojimo terminui pasibaigus ir pirkimo kainos skirtumas. Kadangi šios obligacijos neteikia palūkanų, tai emitentas jas pardavinėja su didele
nuolaida. Nulinio kupono obligacijos adekvačios vekseliams.
„Šiukšlinės“ obligacijos – menkos kokybės, bet dideles palūkanas teikiančios obligacijos, kurias išleidžia silpnos įmonės. Menkas obligacijos įvertinimas reiškia didelę tikimybę, kad obligacija ištikus bankrotui nebus išpirkta.
Euroobligacijos išleidžiamos ir pardavinėjamos valstybėje, kurios valiuta yra skirtinga negu obligacijų. Pavyzdžiui, jei JAV bendrovė išleidžia obligacijas Lietuvoje ir ši skola dengiama bei palūkanos mokamos doleriais, tokios obligacijos vadinamos euroobligacijomis.
Nuolatinės obligacijos yra išleidžiamos be nustatyto galiojimo termino. Jos teikia nustatyto dydžio palūkanas per neapibrėžtą laiką, bet be įsipareigojimų jas išpirkti. Kadangi pinigų srautai yra pastovūs ir gaunami neapibrėžtą laiką, nuolatinė obligacija traktuojama kaip perpetuitetas.
Rinkose funkcionuoja ir obligacijos iki pareikalavimo, kurios gali būti išimtos iš apyvartos dar nepasibaigus jų galiojimo terminui. Tai reiškia, kad obligacija gali būti atšaukta ją išleidusios įmonės pasirinkimu. Kaina, kuria įmonė emitentė gali atšaukti obligacijas, būna žinoma ją perkant.
Visos obligacijos ypatybės – kupono norma, galiojimo terminas, apdraudimas, konversija, pretenzijų eiliškumas, įmonės teisė ją atšaukti pirma laiko detaliai aprašomos obligacijos sutartyje.
Pagrindinės obligacijų charakteristikos yra:
• Nominali obligacijos vertė – iš anksto nustatyta suma, kurią investuotojas skolina bendrovei, pirkdamas vieną obligaciją.
• Obligacijų išpirkimo data – data, kurią bendrovė turi grąžinti investuotojui jo paskolintą pinigų sumą
• Palūkanų norma – tai bendrovės mokamos palūkanos už pasiskolintas lėšas. Dažniausiai bendrovės palūkanos išreiškiamos procentais – skaičiuojant nuo nominalios obligacijos vertės .