Odos lipidinio barjero struktūra ir savybės
5 (100%) 1 vote

Odos lipidinio barjero struktūra ir savybės

Odos lipidinio barjero struktūra ir savybės. Reikalavimai kosmetikai, odos lipidinio barjero atstatymui.

Įžanga

Šio darbo tikslas: išsiaiškinti odos lipidinio barjero struktūrą, jo būvimo vietą odoje, reikšmę odai, jo savybes, kokie reikalavimai kosmetikai odos lipidinio barjero atstatymui.

Kosmetinių preparatų prasiskverbimas į odą:

Kosmetinių preparatų veiksmingumą užtikrina tik tinkamas sudedamųjų dalių, galinčių patekti į odą pasirinkimas. Didžiausias odos barjeras patekti gydomąjai medžiagai per odą yra išorinis epidermio ląstelių sluoksnis – stratum corneum. Jį sudaro viena prie kitos prigludusios suragėjusios plokščios ląstelės, kurios susideda daugiausia iš alfakeratino, šiek tiek lipidų ir tik 10% vandens. Taip pat lipidinis barjeras, kurio didžiąją dalį sudaro lipidai. Pagrindinės medžiagos susikaupia tarpląstelinėje erdvėje. Tačiau mokslo tyrimų įrodyta, kad vis dėl to galima paveikti epidermį, o kaikada ir dermą išoriškai. Tam reikia tam tikros preparatų konsistencijos, preparato komponentų tinkamų fizikochiminių savybių. Kad kosmetiniai preparatai patektų į odą, svarbu sudaryti sąlygas mechaniškai kuo geriausiai paruošti odą: tam padeda kosmetinės procedūros (masažai, raginio sluoksnio pašalinimas).

Į odą medžiagos patenka daugiausiai dviem būdais:

Pro epidermį – tarpląsteline erdve ir pro ląstelių apvalkalėlį. Šiuo keliu į odą besiskverbiančios medžiagos turi nugalėti Reino barjerą – po raginių sliuoksniu esantį skaidrųjį sluoksnį. Nuo jo priklauso, kurios medžiagos pasieks gyvas ląsteles, o kurios liks negyvose, suragėjusiose. Reino barjeras praleidžia tik dujas, spindulius, lipidus, riebaluose tirpias medžiagas, fitohormonus, oligoelementus, fermentus, aminorūgštis ir gliukozę.

Pro riebalinių liaukų angas (odos poras) ir plaukų maišelius. Juose nėra Reino barjero, taigi jis čia negali trukdyti praeiti medžiagoms. Šis kelias yra šalutinis, pasyvus difuzijos procesas.

Medžiagos, lengviausiai patenkančios į odą – tai koncentruoti mažų dalelyčių, neautralūs elektriškai, hidrofiliniai (besijungiantys su vandeniu) ir lipofidiniai (besijungiantys su riebalais) junginiai. Jų turi būti įmaišyta į emulsiją, kurios konsistencija artima natūraliai odos paviršiaus emulsijai. Ši emulsija yra tik „transporto priemonė“, bet ypač reikalinga medžiagoms patekti į odą pirmuoju keliu, nes Reino barjeras nepraleidžia nei riebalų nei vandens. O emulsijoje esančios biologiškai veiklios medžiagos gali prasiskverbti pro Reino barjerą ir patekti į dermo sluoksnius.

Kadangi emulsija yra riebalų nešėja, tai ypač svarbu tinkamai jai parinkti riebalus. Ji turi turėti tokių pat hidrofilinių savybių kaip odos riebalai. Geriausiai tam tinka augaliniai aliejai, kurie drauge yra vitaminų, mineralinių medžiagų, fermentų šaltinis. Šio tipo emulsijai netinka vazelinas ir mineraliniai aliejai, nes jie paviršiuje sudaro plėvelę, blokuojančią poras.

Biologiškai veikliųjų medžiagų fizinių – cheminių savybių įtaka joms skverbianti per odą.

Odai skirtos kosmetikos priemonės poveikis priklauso nuo:

• Veikliosios medžiagos filinių – cheminių savybių;

• Pagrindo rūšies ir jų savybių;

• Odos būklės;

• Kosmetikos priemonės, jos pagrindo, ir odos tarpusavio saveikos;

• Pagalbinių medžiagų.

Dažniausiai lipidinis barjeras pažeidžiamas įvairių kosmetinių procedūrų metu. Lipidiniam barjerui atstatyti po pylingų dažniausiai naudojami kremai.

Drekinamoji kosmetika turi pateikti vandens ir medžiagų, padedančių surišti vandenį giliausiuose epidermio sluoksniuose ir dermoje. Šios rūšies preparatuose svarbios tos medžiagos, kurios ne tik sujungia raginiame epirmio sluoksnyje esantį vandenį, bet svarbiausia neleidžia prarasti vandens, vykstant fiziologiniam garavimui. Tai pasiekiama dėl sukurto odos pralaidaus barjero, trukdančio vandeniui išgaruoti, netrukdančio odai kvėpuoti. Norint sudaryti tokį barjerą, galima vartoti mineralinius aliejus, vašką, angliavandenius, vazeliną ir parafino aliejų. Vartojami hidrofobinio poveikio silikoniniai aliejai, praleidžiantys vandens garus į odos ląsteles. Geriausios šios rūšies medžiagos yra augalinių riebalų ir aliejų natūralūs trigliceridai (bičių vaškas, riebaliniai alkoholiai, gauti iš natūralių žaliavų).

Kita drėkinamųjų produktų kategoriją sudaro tie, kurie ne tik sukuria riebalinį barjerą ant odos, bet ir geriasi giliau į odą, truputį sulaiko vandenį gilesnėse odos ląstelėse. Tos medžiagos yra klanolinas ir jo produktai, steroliai, kaikurie riebiųjų rūgščių esteriai (palmintinai, lecitinas, kvalenas ir skvalanas).

Hidroskopinės medžiagos turi pritraukti drėgmę ir ją sulaikyti raginiame sluoksnyje. Iš čia ir kilęs jų pavadinimas – drėlinamosios medžiagos. Kartais dar jos skirstomos į sudrėkinamąsias ir drėkinamąsias. Sudrėkinamosios – tai tos, kurios, nors ir sugeria vandenį, bet yra pastovios, tai yra, odos neprisotinta drėgme. Drėkinamosios atlieka aktyvų vaidmenį ir palaiko vandens pusiausvyrą raginiame epidermio sluoksnyje. Iš hidroskopinių produktų tradiciškai vartojami: glicerinas, orbitolas, etileno ir propileno glikoliai, NDF medžiagos. Iš augalų vartojamų gaminti drėkinamuosius kremus ir emulsiją sausai odai, reikšmingiausi
yra alijošius, miškinė dedešva, šalpusnis, vaistinė traukė, jonažolė.

Apsauginiai kremai:

Jų paskirtis – saugoti odą nuo aplinkos neigiamo poveikio, pramoninių teršalų, chemijos priemonių, taip pat nuo ultravioletinių saulės spindulių.

Apsauginisu kremus galima skirstyti į saugančius:

• Nuo vandens ir vandenyje tirpių medžiagų;

• No aliejų ir aliejuje tirpių medžiagų;

• Nuo aktyvios saulės, UV spindulių agresyvaus poveikio.

Apsauginiai kremai turi užtikrinti veismingą barjerą – kad odos nepažeistų kenksmingos medžiagos, būti lengvai užtepami ir nuplaunami, sudaryti apsauginį sluoksnį – elastingą, nepažeidžiamą. Taip pat šie preparatai turi užtikrinti naturalų odos pH, nepažeisti apsauginės – riebalinės odos plėvelės, nedirginti odos. Dažniausiai tai būna emulsijos, R/V su nedideliu riebalų kiekiu, geriau skystos, nei kietos konsistencijos.

MEDICININĖ DALIS

Odos sandara

Tai pats didžiausias žmogaus kūno organas. Oda dengia visą žmogaus kūną ir atriboja vidinę organizmo terpę nuo jam priešiškos išorės aplinkos. Mes odą „ matome“ ir „juntame“, ji atspindi mūsų fizinę ir psichinę būklę. Tad odos reikšmę sunku pervertinti ypač stiprų poveikį patiria veido oda, nes ji beveik visada atvira saulei, vėjui, šalčiui, tai pat aplinkinių žvilgsniams. Todėl nenuostabu, kad moterys didžiausią dėmesį skiria veido odos priežiūrai.

Odos sandara ir fiziologinės funkcijos labai sudėtingos.

Odoje išskiriami trys sluoksniai:

• Antodis (epidermis)

• Tikroji oda (derma)

• Poodinis ląstelienas (hipoderma).

Kiekvienas iš odos sluoksnių, savo ruožtu skirstomi dar į keletą sluoksnių.

Visi odos sluoksniai sudaro funkcinę-estetinę visumą, kuri lemia žmogaus išvaizdą ir atspindi jo sveikatos būklę. Kosmetologus labiausiai domina būtent epidermis, nes visos kosmetinės procedūros ir odos priežiūros priemonės gražios odos išvaizdos išsaugojimui, labiausiai veikia būtent antodį.

Epidermis turi dvisluoksnę struktūrą: paviršinį negyvąjį ir gilųjį gyvąjį ląstelių sluoksnius. Jo plotas apie 1,5-2m , o ataugos įsiterpia į tikrąją odą. Bendras visos odos svoris sudaro apie 20kg., epidermis sveria apie 0,5kg.

Apie 90% epidermio ląstelių sudaro keratinocitai. Tai pati skaitlingiausia ląstelių populiacija odoje.

Keratinocitus sudaro epitelinės ląstelės, kuriose vyksta ypatingas procesas- keratinizacija, šio proceso eigoje formuojasi raginis sluoksnis epidermio sluoksnis.

Epidermyje epitelines ląsteles sudaro keratinocitai. Jeigu pažiūrėsime pro fotoninį mikroskopą, tai pamatysime, kad keratinocitai pasiskirsto į keturis, vienas prie kito prigludusius sluoksnius.

Gilusis sluoksnis sudarytas iš trijų dalių:

• Pamatinis (stratum basale),

• Dygliuotasis (stratum spinosum),

• Grūdėtasis (strarum granuliosum),

Tarp paviršinio ir giliojo sluoksnių įsiterpęs blizgusis (stratum lucidum), arba kaip dabar populiariai vadinamas Reino barjeras.

Gilusis epidermio sluoksnis dar vadinamas „gyvuoju“ ląstelių sluoksniu.

Epidermio ląstelės, turi skirtingą struktūrą ir vietą. Pačiame giliausiame, pamatiniame- vyksta nuolatinis ląstelių dauginimąsis. Tai vienintelis odoje, gyvų besidalijančių ląstelių sluoksnis.

Virš pamatinio yra dygliuotasis sluoksnis, susidedantis iš 5-10 eilių, daugiakampės formos ląstelių su branduoliais. Protoplazminės ląstelių ataugos (dygliai) sudaro protoplazminius tiltelius, o tarpląsteliniuose plyšiuose cirkuliuoja limfa.

Grūdėtojo sluoksnio ląstelės panašios į ištemptą rombą. Jį sudaro 2-3 eilės sustorėjusių keratinacitų . Šiame sluoksnyje ląstelės pradeda ragėti.

Aukščiau grūdėtojo- blizgusis sluoksnis. Jis sudarytas iš 1-3 eilių plokščių ląstelių, kurių dauguma neturi branduolių. Šio sluoksnio ląstelių protoplazmų turi eleidino, – tolesnio ląstelių ragėjimo produkto. Blizgiojo sluoksnio viršutinės dalies reakcija yra rūgštinė, apatinės dalies šarminė.

Kosmetinės medžiagos į odą patenka dviem būdais:

1) Pro odos poras ir plaukų maišelius. Čia Reino barjerą nėra ir šiuo keliu praeina visos medžiagos, kurioms praeiti trukdo būtent blizgusis sluoksnis.

2) Pro epidermio ląsteles ir tarpląsteline erdve. Šiuo keliu besiskverbiančios medžiagos turi nugalėti Reino barjerą t.y. po raginiu esantį blizgųjį sluoksnį.

Pastarojo meto mokslinių tyrimų duomenimis Reino barjeras praleidžia tik lipidus, riebaluose tirpias medžiagas, fermentus, amino rūgštis, gliukozę, spindulius ir dujas. Todėl tiriant odos ekosistemą ir kuriant kosmetinius produktus, Reino barjero reikšmę sunku pervertinti.

Viršutinį išorinį negyvąjį odos sluoksnį sudaro raginis (stratum corneum) sluoksnis. Jis sudarytas iš 5-6 ir net daugiau eilių plokščių ląstelių (mikroskopiškų žvynelių)- korneocitų. Ląstelės neturi branduolių, užpildytos keratinu ir yra negyvos.

Raginio sluoksnio ląstelės kompaktiškai apvilktos hidrolipidine mantija, kuri sudaryta iš riebalų, klijingų medžiagų ir mirusių ląstelių. Tai pats pirmasis odos apsauginis barjeras nuo nepalankių išorinės aplinkos faktorių. Hidrolipidinė mantija dar vadinama srtatum compactum.

Viršutinė raginio sluoksnio dalis puri ir vadinama pleiskanojančiu sluoksniu ( stratum disjunctum ). Pleiskanojantis sluoksnis,
kai kur literatūroje, vadinamas Ranvje sluoksniu, pagal jį atradusio mokslininko pavardę. Pleiskanojančio sluoksnio storis, – 5nm. Būtent šiame lygmenyje, mirusios ląstelės praranda ryšius su gretimomis ląstelėmis ir išmetamos į aplinką.

Pamatinė membrana ( dermo – epidermalinė jungtis ). Kad egzistuoja pamatinė membrana buvo sužinota, kai atsirado elektroninis mikroskopas. Pamatinė membrana sudaryta iš trijų sluoksnių, jos storis – 100nm. Dėl pamatinės membranos fiziko-cheminių savybių, tarp dermos ir epidermio vyksta tokių medžiagų kaip vandens, elektrolitų, maitinamųjų medžiagų ir metabolizmo produktų apykaita.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1624 žodžiai iš 5373 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.