Referatas
Ogiustas Rodenas
(1840 – 1917)
Jo impresionistinė filosofija
Jurgitos Vaitkunaites darbas
Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo sklulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovvėsi ir galvojęs apie ką kitą. Jis darė eskizus ir valstybinėje gobeleno manufaktūroje, kur vėliau dirbo lipdytoju dekoratoriumi. Kai Rodenui sukako 24 metai, neturėdamas lėšų pragyvenimui, jis stojo dirbti lyg ir pameistriu pas nežymų skulptorių. Čia jis sukūrė portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“, tačiau gipsinis modelis nusiųstas į Paryžiaus Gran-saloną, nebuvo priimtas. Po šios nesėkmės menininkas drauge su savo šeimininku išvyko į Briuselį, kur dirbo ir pas kitą mažai žinomą skulptorių. Grįžęs iš Briuselio jis nemėgo pasakoti apie savo gyvenimą Belgijoje, sakydavo tik tai, kad reikėjo labai daug dirbti ir labai varžyti savo troškimus. Vis dėlto nėra abejonės, jog kaip tik Briuselyje, uoliai lavindamasis, jis tapo skulptoriumi, ištisus dešimtmečius savo kūriniais jaudinusiu Paryžiaus meno pasaulį. Ir štai pirmasis pasisekimas: salonas pagaliau priima iš marmuro iškaltą portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“. Šiame dinamiškame kūrinyje tegalime įžvelgti vos kai kurias būsimo didžio talento žymes. Pirmasis kūrinys, jau būdingas Rodenui ir atliktas su tikru polėkiu, buvo kompozicija “Bronzos amžius“, išstatyta 1877 m. tame pačiame salone. Ši kompozicija sukėlė nemažą nerimo “aristokratijos miesto“ meniniuose sluoksniuose, nes skulptorius šiuo kūriniu drąsiai paneigia nusidėvėjusius akademinius išraiškos būdus.
Rodeno gyvenimo istorija gan paprasta. Darbas, darbas ir vėl fanatiškas, nenuilstamas, sakytum begalinis darbas. Šio darbo vaisiai pasklidę po viso pasaulio muziejus ir turtingų kolekcionierių rinkinius. Kūrybinio kelio pradžioje vertęsis labai sunkiai, Rodenas netrukus tapo pasiturinčiu,o vėliau ir turtingu žmogumi. Meistras pasidarė išlaidžiu kolekcionieriumi – supirkinėjo meno kūrinius vieną po kito. Ankstesnioji vienatvė nuslinko praeitin: dabar pas jį nuolatos daug svečių. Aplink jį nuolat telkiasi rašytojai, dailininkai, gražuolės aristokratės, aukšti pareigūnai ir turtuoliai, o galų gale jis užkariavo ir labiausiai atsilikusius savo nacijos atstovus – valstybę ir Akademiją. Menininkas ne kartą buvo išvykęs į užsienį, lankėsi Anglijoje, Italijoje, tačiau stipriausius įspūdžius jam paliko jaunystėje aplankytas Paryžius.
Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvą pulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus jo skulptūrų jausmingumas, patetika impresionizmui visai svetimi. “Mąstytojas“ – geras jo kūrybos stiliaus perteikimas vienoje skulptūroje: nuleidęs galvą, jo veide – susirūpinimas, alkūnė įremta į kairįjį kelį, plaštaka atlenkta į vidų, o lūpos prispaustos prie pirštų. Kūno svoris perkeltas į priekį, per dešinę ranką, kurios alkūnė remiasi į kairįjį kelį, jis gula ant kojos, paskiau ant pėdos, stipriai prispaustos prie uolos, ir pagaliau atsipalaiduoja kiek pakeltuose kojos pirštuose. Šis svorio centro perkėlimas matomas visame “Mąstytojo“ kūne, net kairiojoje rankoje, gulinčioje greta dešiniosios alkūnės ant kairiojo kelio, nuo kurio suglebusi plaštaka bejėgiškai karo, nusvirusi žemyn. Dešinė šlaunis, blauzda ir pėda, o ypač pirštai taipgi byloja apie susirūpinimą, skausmingas godas, apie tą dvasios būseną, kuri dažnai apimdavo skulptorių, kaip ir Mikelandželą, žymiausią visų laikų menininką, kol pagaliau įsikūnydavo puikiuose kūriniuose. Tačiau tarp Rodeno ir Mikelandželo pažiūrų – didelis skirtumas. Mikelandželo pranašas Jeronimas Siksto koplyčios sienoje susimąstęs gal ir giliau už “Mąstytoją“, bet jis nenusivylęs, jo negraužia abejonės, jis tiki ir tikėjimas teikia prasmę jo kančioms.