Onos bažnyčia
3 (60%) 2 votes

Onos bažnyčia

1121

ĮŽANGA

Vilniaus gotikos grynajame pavidale randame tapybiškoje Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių grupėje. Tai tikras vėlyvosios gotikos kampelis, uždarytas barokinėje mūsų gražiausiosios sostinės simfonijoje. Jau vien savo spalva šita architektūrinė grupė išsiskiria iš bendro miesto kolorito: tarp baltų, rausvų , mėlynų pastatų ji sutinka mus giliais, raudonais plytų tonais peizažiniuose žaliuojančių kalvų šlaitų rėmuose. Gaisrai ir kitos negandos pasigailėjo šitų bažnyčių, palyginti nutolusių nuo svarbiausios miesto dalies, ir net architektūriniai vėlesnių amžių priedai nepajėgė sugadinti šio puikaus ansamblio .

Šiame darbe bus kalbama apie šv. Onos bažnyčią T. Venclova pavadino ją vienu garsiausiu ir pačiu gražiausiu Vilniaus pastatu. Tai vėlyvosios (vad. liepsnojančiosios) gotikos šedevras, – rašė T. Venclova,- kuriam nedaug tėra lygių pasaulyje .

Šiame darbe pasistengsiu aprašyti šv. Onos bažnyčios istoriją, įvairias nuomones, aptinkamas literatūroje apie jos kūrėją. Apibūdinsiu tuos šv. Onos bažnyčios architektūros požymius, kurie leidžia priskirti ją prie ryškiausių vėlyvosios gotikos atstovų Lietuvoje.

1. Šv. Onos bažnyčios istorija

Šv. Onos bažnyčia nuo seno traukė visų dėmesį, domino tyrinėtojus. XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje apie ją rašė Jozefas Kraševskis, Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas, Vladislovas Zachorskis, Valteris Jegeris, Paulius Vėberis, Marijonas Moreliovskis, Mikolajus Vorobjovas, Jonas Grinius ir daugelis kitų autorių. Bažnyčios istoriją, jos architektūrą ir mūsų laikais studijuoja įvairiose šalyse gyvenantys menotyrininkai. Nepaisant to, dar neatskleista šio įžymaus architektūros paminklo kilmės paslaptis, neišaiškintas tikslus jos statybos laikas, autorius, fundatorius. Šv. Onos bažnyčios istorija didele dalimi grindžiama hipotezėmis. Literatūroje nurodomos net keturios šio paminklo statybos datos: 1392, 1499, 1501 ir 1581 metai. A. Juškevičius ir J. Maceika mano, kad šią bažnyčią (medinę) pastatė XIV a. gale Vytauto Didžiojo žmona Ona . T. Venclova mano, kad bažnyčią sukūrė (1495 – 1500) Jogailaičių architektas Benediktas Rejtas, kuris taip pat pastatė Vladislovo salę Prahos Hradčanuose . Painiavos tiekia faktas, kad jau XIV a. pabaigoje Vilniaus pilies teritorijoje būta ir kitos šv. Onos bažnyčios, kuri 1398 m. minima Vilniaus vyskupo Andriaus testamente. 1956 m. šiaurinėje Pilies kalno pašlaitėje atkasti jos pamatai.

Šv. Onos bažnyčia pirmą kartą minėta 1501 metais popiežiaus Aleksandro VI rašte. Jame teigiama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras gausiai apdovanojęs šv. Onos bažnyčią. Veikiausiai, 1501 metais ji, buvusi dar nauja ir karalius rūpinęsis jos įranga.

Apie bažnyčios statybos laiką iš dalies galima spręsti iš jos pavadinimo. XV ir XVI a. sandūroje Lenkijoje, Vokietijoje bei kitose Vidurio Europos šalyse buvo itin populiarus šv. Onos kultas. Tuo metu daugelis bažnyčių, ypač bernardinų, buvo išmūrytos šv. Onos koplyčios. Kartais koplyčią statydavo atskirai, netoli bažnyčios, panašiai kaip Vilniuje.

Šv. Onos bažnyčia ne kartą minima XVI a. dokumentuose. Žinoma, kad XVI a. viduryje šv. Onos bažnyčioje pamokslavo protestantizmo skelbėjas Abraomas Kulvietis. Taigi, prie Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno esanti šv. Onos bažnyčia XVI a. pirmoje pusėje jau tikrai egzistavo. Daug kas bandė nustatyti šv. Onos bažnyčios architektą. Darius Kačmažikas šio paminklo fundatoriumi laiko karalių Aleksandrą, o autorių – magistrą Mykolą Karpentarijų, dalyvavusį Vilniaus Bernardinų bažnyčios statyboje. Teodoras Narbutas mini meistrus Purbachą ir Retkę, Marijonas Moreliovskis – Bernardą Avelidę. Tačiau tikras šv. Onos bažnyčios architektas nežinomas.

1560 ir 1564 metais šv. Onos bažnyčia nukentėjo nuo gaisrų, bet 1581 metais suremontuota ar atstatyta ir pašventinta. Vieni tyrinėtojai mano, kad visiškai sudegusi šv. Onos bažnyčia buvo naujai pastatyta ant senų pamatų arba senų likučių, kiti – kad paminklas tik suremontuotas. Archeologai pastaraisiais metais kasinėję bažnyčios teritoriją, neaptiko ne didesnių griuvenų, nei degėsių. Matyt, per 1560 ir 1564 metais gaisrus šv. Onos bažnyčia ne taip jau smarkiai nukentėjo, ir vėliau atlikti darbai buvo atstatomojo restauracinio pobūdžio.

Iš daugelio faktų, kuriais šio metu disponuojama, galima spręsti, kad XV ir XVI a. sandūroje pastatytosios bažnyčios fasadai jau buvo dabartinių formų.

Stokojama žinių apie bažnyčios interjerą. Nežinoma, ar navoje iš karto išmūrytas skliautas ar anksčiau ją dengė medinės lubos, o skliautas puošęs tik presbiteriją. Istoriniai šaltiniai tik XVII a. pirmą kartą mini navos skliautą, šiam sugriuvus. Tuo tarpu jos statybos data nežinoma. Beje, sugriuvus skliautui, netrukus išmūrytas naujas, išstovėjęs iki XX a. pradžios.

Beveik nėra duomenų apie bažnyčios perstatymus XVII – XIX a. Matyt, paminklas buvo ne kartą remontuotas. 1747 metais darbus prižiūrėjo garsus baroko epochos Vilniaus architektas Jonas Kristofas Glaubicas. 1762 metais nugriautas prie pietinio fasado buvęs prieangis. Po 1794 metais sukilimo atlikto remonto metu užmūrytos dvi šoninės pagrindinio portalo arkos, paliekant tik vieną – vidurinę. 1867 metais
bažnyčioje kilo gaisras. 1871 metais ji remontuota, vadovaujant architektams N. Čiaginiui ir I. Levickiui. Tada sienose pakeistos sudūlėjusios plytos, raudonai nudažyti, vietomis tinkuoti fasadai, stiegėmis uždengtas stogas. Apie 1900 m. Bažnyčiai vėl prireikė didelio remonto: nusėdo jos pamatai, pasviro ir sutrukinėjo sienos ir skliautai, suaižėjo dalis plytų, daugiau kaip vienas metras pakilo žemės paviršius ties bažnyčia, lyginant su senuoju. Didelėms remonto darbams organizuoti 1902 m. Sudarytas komitetas (architektas Mikalojus Tolvinskis, inžinieriai Mykolas Hatovskis, Aleksandras Antanavičius ir kiti). Atlikti restauracijos projektą komitetas pavedė Imperatoriškosios meno akademijos architektui Jozefui Dzekonskui; jam padėti ir konsultuoti pakvietė Krokuvos Vavelio architektą Slavomirą Obživolskį. Nutarta restauruoti šv. Onos bažnyčią nekeičiant jos architektūros, tik pašalinant ankstesnių remontų paliktus pėdsakus.

1902 – 1909 metais nudrenuota bažnyčios teritorija, iki pirmykščio lygio nukastas žemės paviršius. Pastatas sutvirtintas: išmūryti nauji, gerokai platesni pamatai, vietomis pastorintos sienos, pakeistos sudūlėjusios fasadų plytos. Vietomis mūras sustiprintas metalinėmis sijomis. Šoniniuose bokštuose, pagal buvusių pavyzdį išmūrytos smailės ir pinakliai (smailūs stulpeliai), atstatytas vidurinis bokštas, atkurtos XVIII a. gale užmūrytos portalo arkos. Sutrukinėję bažnyčios skliautai išardyti. Presbiterijoje pagal senojo pavyzdį iš lengvų skylėtų plytų sukliautas naujas skliautas. Nava uždengta Juzefo Dzekonskio suprojektuoto gotikai būdingo piešinio tinklininiu skliautu. Krinta į akis kontrastingas raudonų nerviūrų ir balto, tinkuoto skliauto derinys. Restauruotas ir vargonų choras – viena iš gražiausiųjų interjero dalių. Aštuoniakampiai choro stulpai laiko tris arkas. Tokios pat formos ir portalo arkos: centrinė – plati, pusapskritė, šoninės – siauresnės, smailėjančios. Choro tvorelę puošia eilė siaurų smailiaarkių nišelių. Bažnyčioje įrengti tris sodrių barokinių formų altorių.

XX a. pradžioje romantiško praeities idealizavimo nuotaikų apimti architektai restauruojamiems paminklams suteikdavo tuo metu madingų pseudostilių bruožų. Šv. Onos bažnyčios restauracija kitokia: moksliškai pagrįsta, estetinių ir techniniu požiūriu profesionali. Pastatui skrupulingai stengtasi sugražinti pirmykštį jo vaizdą.

Daugiau kaip pusė šimtmečio šv. Onos bažnyčia veikiant vėjui ir intensyvaus transporto eismo vibracijoms, pagrindiniame fasade, ypač bokštuose, atsirado vertikalių plyšių. Paminklą vėl teko remontuoti. Vilniaus inžinierinio statybos instituto doc. Zenonui Kamaičiui vadovaujant moderniomis techninėmis priemonėmis nuodugniai ištirta konstrukcijų būklė. 1969 – 1971 m. pagal paminklų konservavimo instituto inžinierės Janinos Bartkienės projektą bokštai sutvirtinti metalinėmis konstrukcijomis, pakeistos suaižėjusios fasadų mūro dalys.

2. Legenda

Gyveno Minske žymus statybininkas Voitechas. Jo dukra Marija buvo susižiedavusi su Jonu, kuris buvo Voitecho mokinys. Jonas norėjo važiuoti į Vakarus mokytis statybos amato. Marija nenorėjo jo leisti, bet jis vis dėlto išvažiavo. Voitechas dėl to smarkiai pyko.

Tuo metu Vilniuje geroji kunigaikštienė Ona sumanė pastatyti bažnyčią ir ieškojo gero statybininko. Žmonės jai patarė Voitechą. Šis greitai ėmėsi reikalo: pastatė pamatus ir pradėjo statyti sienas.

Kartą vakarą Voitechas sėdėjo prie bažnyčios projekto, o Ona galvojo apie Joną. Staiga pasigirdo žingsniai ir kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo Jonas, kuris grįžo baigęs savo mokslus.

Voitechas jam vis gyrėsi savo statybomis, bet Jonas, nustebęs pastebėjo, kad Voitecho bažnyčia atrodė labai prastai: sienos sunkios, durys ir langai nesiderino prie viso pastato, nebuvo jokių papuošimų.

Jonas apie tai prasitarė savo busimam uošviui, tačiau šis, visą tai išgirdęs, negalėjo suvokti kaip Jonas drįso jį mokyti. Jis labai supyko.

? Aš tave nubausiu visam likusiam gyvenimui, ? pasakė jis, ? Paliksiu tau statybas ir jeigu tau kas nors nepavyks, pagalbos net neprašyk. Aš neateisiu, o tu mirsi iš gėdos. – Ir Voitechas išėjo iš namų.

Veltui Jonas ir Marija norėjo jį sustabdyti. Voitechas išvažiavo iš Vilniaus ir paliko jiems nebaigta statyti bažnyčią.

Jonas nesulaužė Voitecho pradėtų darbų. Jis paliko pastatytas sienas ir pradėjo statyti ant jų kaip ant pagrindo kolonas, figūrinius stulpelius. Statybas vainikavo trys ažūrinės viršūnės, kurios tarsi veržiasi aukštyn. Todėl bažnyčia atrodo lyg sudaryta iš dviejų dalių: viršutinės, Jono statytos ir apatinės – Voitecho.

Visus metus Jonas baiginėjo statybas, o Voitechas nei sykio nepasirodė. Vieną vakarą jis atėjo į vaikų namus, pasenęs ir susikūprinęs. Drebančiu balsu jis paprašė Jono parodyti jam bažnyčią.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1596 žodžiai iš 3180 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.