Opera dokumentas
5 (100%) 1 vote

Opera dokumentas

Lietuvos operos meno pradžia siekia XVII-ąjį amžių. Baigiantis 1636 m. vasarai, Vilnių sujaudino du ypatingi įvykiai. Popiežius Urbonas VIII Šv. Kazimierą paskelbė Lietuvos globėju; rugpjūčio 14 d. su didelėmis iškilmėmis mieste ir Katedroje Šventojo žemiškieji palaikai sidabro karste buvo pernešti į tam tikslui Katedroje įrengtą puošnią barokinę Karališkąją koplyčią. O rugsėjo 4 d. Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmasis Lietuvoje operos spektaklis. Vilnius tapo viena pirmųjų su naujuoju baroko meno žanru susipažinusių Europos sostinių.

Lietuvos valdovų rūmuose būta turtingos meno gyvenimo tradicijos. Vis dėlto ankstyvas operos pasirodymas Lietuvoje yra pirmiausiai Vladislavo Vazos nuopelnas. 1625 m. su opera jis susipažino ten, kur ji buvo atsiradusi – Florencijoje. 1632 m. tapęs jungtinės valstybės valdovu – Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, jis labai daug dėmesio paskyrė rūmų muzikai ir teatrui. 1635 m. Varšuvoje, naujojoje Lenkijos sostinėje, buvo parodytos dvi operos. Pirmoji Lietuvos sostinei sukurta opera buvo ,,Il ratto di Helena“(,,Elenos pagrobimas“). Vėliau dar keturios operos buvo parodytos Varšuvoje, viena Gdanske ir dvi Vilniuje – Lietuvos sostinės scenai sukurtos ,,Andromeda“ (1644) ir ,,Circe delusa“ (,,Apviltoji Kirkė“, 1648). Du pastarosios operos balandžio mėn. spektakliai buvo paskutinieji Vladislavo Vazos teatro spektakliai apskritai. Gegužės 20 d. valdovas Merkinėje mirė (jo širdies urna yra Vilniaus arkikatedros bazilikos mauzoliejuje). Nežinomų kompozitorių kurta muzika neišliko (tik žinoma, kad ,,Elenos pagrobimą“ sukūrė trupės vadovas Marco Scacchi); išliko Virgilio Puccitelli rašyti libretai. Teatras turėjo ir šokėjų grupę. Per karą su Maskva 1655-1661 m. Vilnių buvo užėmusi ir pasibaisėtinai apiplėšė rusų kariuomenė; nusiaubti Valdovų rūmai nebebuvo atstatyti, o XIX a. pradžioje (kai Lietuva jau buvo Rusijos okupuota) – naikinant valstybingumo simbolius – visiškai sugriauti. Dabar atkastuose rūmų požemiuose retsykiais surengiami koncertai, dramos vaidinimai, buvo atlikta Henry Purcello ,,Didonė ir Enėjas“. Rūmus ketinama atstatyti, į juos, galbūt, grįš ir opera…

Šimtametį operos trūkumą Lietuvoje šiek tiek atsvėrė nuo 1570 m. Vilniaus universitete (bei Kauno, Kražių, kitose kolegijose) rengiami mokyklinių dramų vaidinimai, – kai kuriuose būta tiek daug muzikos, kad jie panėšėjo į operą.

Opera ir baletas Lietuvoje atgimė nuo XVIII a. vidurio imtuose steigti didikų, aukštų valstybės pareigūnų Radvilų, Oginskių, Sapiegų rūmų teatruose jų rezidencijose provincijoje; kai kurie gyvavo iki XIX a. pradžios, pasirodydavo ir Vilniuje (sakysim, 1790 m. sostinėje buvo 32 Lietuvos didikų rezidencijos). 1785 m. Vilniuje ir Klaipėdoje pradėjo veikti viešieji miestų teatrai. Klaipėdos vokiečių teatras per visą XIX a. veikė su pertraukomis, operos trupę turėjo ne visada (apie baletą žinių visai nėra). Vilniuje viešojo teatro istoriją pradėjo žymusis lenkų teatro veikėjas Wojciechas Bogusławskis, su savo trupe penkiems sezonams įsikūręs Lietuvos sostinėje. Vėliau – iki 1864 m. – teatre vaidino įvairių antreprenerių lenkų (1835 – 1844 m. ir vokiečių), po 1863 – 1864 m. sukilimo – rusų, gana dažnai viešėdavusios italų operos trupės. Iki I pasaulinio karo Vilniaus publika matė nemažą pasaulinio repertuaro dalį – nuo W. A. Mozarto iki G. Puccini. 1844 m. Kaune, Perkūno namuose įrengus teatrą, o 1892 m. pastačius teatro rūmus, Vilniaus trupės nuvykdavo ir ten.

XIX a. kelissyk šmėkštelėjusi lietuvių tautinio teatro idėja pradėjo įsikūnyti amžiaus pabaigoje. 1895 m. Maironis parašė pirmąjį lietuvišką operos libretą. Operos muzika iškart tapo pradėtų rengti lietuviškų koncertų Tilžėje ir Sankt Peterburge programų dalimi (1864 – 1904 m. galiojusį lietuvių spaudos ir kalbos viešo vartojimo draudimą imperijos sostinėje jau buvo įmanoma apeiti). Atgavus spaudą, ir pačioje Lietuvoje viešu tapęs muzikos ir teatro sąjūdis nepaprastai išsiplėtojo. 1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje, dabartinės Filharmonijos salėje buvo parodyta dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir kompozitoriaus Miko Petrausko ,,Birutė“, pirmoji lietuviška opera. 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, Valstybės tarybos įsteigta Teatro komisija, Švietimo ministerijos Meno departamentas, kitos įstaigos ėmė rūpintis muzikos bei teatro mokyklų, teatrų steigimu; Rotušės teatre vaidino Antano Vaičkaus dramos trupė, veikė Juozo Tallat-Kelpšos, Antano Vaičiūno chorai. Lenkijos įvykdyta Lietuvos sostinės okupacija šią veiklą nutraukė. Lietuvių kultūrinis darbas buvo priverstas susitelkti laikinąja sostine tapusiame Kaune. Ten Lietuvių meno kūrėjų draugija 1920 m. pabaigoje įsteigė Operos vaidyklą, dabartinį Nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuris pirmąją premjerą – G. Verdi ,,Traviatą“ – parodė gruodžio 31 d.; 1921 m. birželio 16 d. A. Rubinšteino ,,Demono“ (teatro trečiojoje) premjeroje pasirodė trys šokėjos – baleto trupės užuomazga. 1922 m. pradžioje Vaidykla buvo suvalstybinta; birželio 2 d. teatro choreografė Olga Dubeneckienė surengė pirmąjį operos spektakliuose šokusių savo baleto studijos mokinių koncertą. 1925 m. birželį
baleto trupė parodė vienaveiksmių baletų ir miniatiūrų programą, o gruodžio 4 d. – pirmąjį savarankišką spektaklį, Leo Delibes’o ,,Coppeliją“. Šitaip susidarė Valstybės teatras su opera, drama (pradėjo vaidinti dviem savaitėm anksčiau už operą) ir baletu.

Iš tautinio valstybės ir kultūros Atgimimo sąjūdžio kilusio teatro raidą ir toliau sąlygojo permainingas krašto istorinis likimas – pirmasis Nepriklausomybės dvidešimtmetis, sovietų ir nacių okupacijos, karas, vėl sovietinė okupacija, vėl Atgimimas ir šių dienų Nepriklausomybės dešimtmetis.

Teatre susitelkė stiprios atlikėjų pajėgos, jo veikla nuo pat pradžių buvo labai intensyvi. Pirmasis teatro dirigentas buvo Juozas Tallat-Kelpša, tą darbą dirbęs iki mirties 1949 m. Po keletą sezonų dirigavo kompozitoriai Juozas Gruodis, Stasys Šimkus. Su beveik 30 metų darbo Rusijos teatruose patirtimi 1927 m. į tėvynę pagaliau grįžo Mykolas Bukša ir dirigavo iki mirties 1953 m. Pirmiausiai kaip baleto dirigentas pasireiškė Leiba Hofmekleris. 1934 m. debiutavo (1938 m. vyriausiuoju dirigentu tapo) reto talento muzikas Vytautas Marijošius, 1937 m. – Juozas Pakalnis. Puikų chorą išugdė jo vadovas Julius Štarka. Teatras pasižymėjo puikia scenografija, tarp jos kūrėjų buvo Vladas Didžiokas, Vladimiras Dubeneckis, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Stasys Ušinskas; 1929-1939 m. daug darbų sukūrė žymusis lietuvių kilmės rusų dailininkas Mstislavas Dobužinskis, debiutavo unikalaus talento scenografas Liudas Truikys. Pirmuosius operos pastatymus parengė dramos režisieriai. Vėliau tam darbui buvo kviečiami rusų režisieriai emigrantai, iš kurių teatrui ypač nusipelnė Teofanas Pavlovskis (dirbo nuo 1928 m. iki mirties 1936 m.). Tuo metu iškilo pirmasis savas operos režisierius Petras Oleka, kiek vėliau – Stasys Dautartas. Panašios padėties būta balete. Pirmoji choreografė Olga Dubeneckienė (ji sėkmingai pasireiškė ir scenografijoje) statė šokius operose, o baletų pastatymų nesiėmė. Tad baleto trupės pirmojo dešimtmečio repertuarą sukūrė vėlgi rusų choreografai emigrantai Pavelas Petrovas, Nikolajus Zverevas, kol 1936 m. šioje srityje debiutavo Bronius Kelbauskas.

Teatras garsėjo puikiais dainininkais, kurių skaičius sparčiai gausėjo ir skatino naujų trupių sudarymo ketinimus. Tarp sopranų ypač minėtinos Adelė Galaunienė, Vladislava Grigaitienė (nuo 1921 m. iki 1944 m. emigracijos dirbo ir pedagoginį darbą), Julija Dvarionaitė, Marijona Rakauskaitė, Veronika Podėnaitė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė, Elzbieta Kardelienė, tarp mecosopranų – Jadvyga Vancevičaitė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Marija Lipčienė, Elena Kalvaitytė, tenorai Kipras Petrauskas, Aleksandras Kutkus, Juozas Babravičius, baritonai Antanas Sodeika, Juozas Bieliūnas, Jonas Butėnas, Juozas Mažeika, bosai Petras Oleka, Stasys Sodeika, Antanas Kučingis, Ipolitas Nauragis.

Iki 1940 m. sovietinės okupacijos buvo pastatyta 41 kompozitoriaus 61 opera (kai kurios buvo statytos po keletą kartų). Vyravo italų opera – rodyta 20 G. Verdi, A. Ponchielli, U. Giordano, P. Mascagni, R. Leoncavallo, G. Puccini, E. Wolf-Ferrari, kitų kompozitorių veikalų. Pastatyta 15 populiariausių prancūzų kompozitorių (F. Halévy, G. Meyerbeerio, Ch. Gounod, G. Bizet, A. Thomas, J. Massenet ir kt.) operų. Kiti reikšmingiausi repertuaro veikalai buvo W. A. Mozarto ,,Don Giovanni“, R. Wagnerio ,,Tanhäuseris“ ir ,,Lohengrinas“, populiariausios P. Čaikovskio, A. Borodino, M. Musorgskio, B. Smetanos, A. Dvorako, E. d’Albert’o, kitų kompozitorių operos. Lietuviškąją repertuaro dalį sudarė M. Petrausko ,,Birutė“ ir ,,Eglė“, J. Karnavičiaus ,,Gražina“ ir ,,Radvila Perkūnas“, A. Račiūno ,,Trys talismanai“. Kai kurių operų anuometiniai pastatymai taip ir liko vieninteliais jų pastatymais šiame teatre (bei lietuvių scenose apskritai) – tarp jų yra G. Meyerbeerio ,,Hugenotai“, C. Saint-Saenso ,,Samsonas ir Dalila“, A. Ponchielli ,,Gioconda“, E. Wolf-Ferrari ,,Keturi storžieviai“ ir ,,Madonos brangenybės“, N. Rimskio-Korsakovo ,,Caras Saltanas“ ir ,,Kitežas“, G. Charpentier ,,Louise“, E. d’Albert’o ,,Mirusios akys“.

Nuo 1926 m. maždaug kas antrą operos (ir vieną kitą baleto) spektaklį transliuodavo Kauno radiofonas. Teatro solistai viešėjo Rygos, Talino, Stokholmo, Paryžiaus, Prahos, Romos, Milano scenose, 1936 m. solistų grupė dainavo Buenos Airių Colon teatre; jame P.Oleka pastatė N.Rimskio-Korsakovo „Kitežą“. Savo ruožtu Kauno scenoje iki 1940 m. dainavo 55 užsienio solistai, spektaklius dirigavo bei keletą premjerų parengė 15 užsienio dirigentų.

Baleto trupės pagrindą sudarė jau pirmuosiuose operų spektakliuose šokusios Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė (vėliau ir žymi pedagogė – šokio menui atidavė net 62 metus!) ir Eugenija Žalinkevičaitė, romantinio baleto pagrindinių vaidmenų atlikėjos Olga Malėjinaitė, Marija Juozapaitytė, šio stiliaus šokėjai Bronius Kelbauskas ir Vytautas Aukščiūnas, charakterinių vaidmenų atlikėjai Vladas Sipaitis, Stasys Dautartas, jaunesnės kartos šokėjai Eugenijus Bandzevičius, Henrikas Jagminas, Petras Baravykas, Simas Velbasis, kiti šokėjai. 1931 – 1935 m. trupės nariai buvo rusų emigrantų baleto žvaigždės Vera Nemčinova ir Anatolijus Obuchovas. Iki 1940 m. okupacijos baleto trupė parengė 29 kompozitorių 36 baletų premjeras.
buvo svarbiausi romantiniai baletai – A.Adamo „Giselle“, L.Delibes’o „Sylvie“, visi trys P. Čaikovskio baletai, taip pat L. A. Minkaus „Don Quijotas“, A. Glazunovo „Raimonda“. Baleto scenoje palyginti dažnai skambėjo modernioji muzika – pastatyta I. Stravinskio „Ugnies paukštė“, G. Aurico „Jūrininkai“, baletai pagal C. Debussy („Fauno popietė“), M. Ravelio („Bolero“), E. Satie (,,Grand couture“), F. Poulenco („Aubade“) muziką. 1933 m. pasirodė ir pirmieji lietuviškieji baletai – V.Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“, J.Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, B. Dvariono „Piršlybos“. 1935 m. baletas viešėjo užsienyje – sausio mėnesį Monte Karle parodė 10 spektaklių, vasario – kovo mėn. Londone (Alhambros teatre) – 32 spektaklius; viešnagės repertuare buvo „Giselle“, „Coppelia“, „Gulbių ežeras“, „Raimonda“ (lietuvių teatras pirmasis Vakarams parodė šį vieną paskutiniųjų M. Petipa choreografijos šedevrų), taip pat „Piršlybos“ ir dar keletas vienaveiksmių baletų. Kauno scenoje šoko 11 užsienio baleto solistų, lenkų baleto trupė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1712 žodžiai iš 5485 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.