Opera
5 (100%) 1 vote

Opera

· 1795 m. politiniai įvykiai atnešė Lietuvai ilgiau negu ištisą amžių trukusią Rusijos nelaisvę. Didikai, rusų vis daugiau slegiami, ilgainiui didesnių teatrinių ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė ir vad. Dvaro teatras. XIX a. rimtesnio pobūdžio teatrai gyvavo tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau ir jie daugiausia laikėsi tik italų, vokiečių ir lenkų operų trupių gastrolėmis.

· To meto operinio gyvenimo centras buvo Vilnius. 1805 m. Vilniaus universitetan profesoriauti buvo pakviestas dr. J. Frankas, kurio žmona buvo gabi dainininkė. J. Haydnas, kurdamas savo oratoriją “Pasaulio sutvėrimas”, soprano partiją parašė Frankienei. Kng. M. K. Oginskis jai dedikavo savo polonezą, drauge muzikai pritaikydamas poetinį tekstą. Be operų, simfoninių ir kamerinių koncertų, pats reikšmingiausias prof. J. Franko, kaip vaidinimų rengėjo, nuopelnas buvo J. Haydno oratorijos “Pasaulio sutvėrimas” pastatymas Vilniuje. Pastatyme dalyvavo apie 100 artistų orkestras, didelis choras ir solistai. Soprano partiją atliko Frankienė. Vėliau tą Haydno oratoriją lietuviškai išvertė kun. S. Gimžauskas, 1876 m. Vilniaus kun. seminarijos rektoriaus pavestas. Vertimą buvo užsakęs grafas R. Tyzenhauzas, kurio namuose Vilniuje tą ir kitas kompozicijas atliko klierikų choras.

· 1840 m. Vilniuje apsigyveno kompozitorius Stanislovas Moniuška (Moniuszko, 1819-1872), lenkų tautinės operos pradininkas. Vilnius jam, kaip Lietuvos bajorų kilmės vyrui, buvo savas miestas. Čia jis gyveno ir dirbo 1840-1858 m. Drauge su vilniečių kompozitoriumi V. Kažynskiu, Vilniaus muzikiniame gyvenime St. Moniuška per 18 m. išvarė platų barą, pasireikšdamas kaip kompozitorius, dirigentas, mokytojas ir net aktyvus visuomenės veikėjas. Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta iki šiol scenoje tebesanti gyva jo opera “Halka”: 1847 m. buvo atlikta koncertinėje formoje, o 1854 m. įvyko jos premjera Vilniaus operos teatre. Iš viso Moniuška parašė 14 operinių veikalų, iš kurių vienas kitas buvo pastatytas ir Vilniuje.

· 1854 m. Rotušės rūmuose atidarytame Vilniaus miesto teatre greta St. Moniuškos rengiamų koncertų ir jo “Halkos” pastatymo buvo vaidinami ir kt. vilniečių kompozitorių operiniai veikalai ir nemaža operečių. V. Kažynskis (1812-1870) parašė 4 operas, vaidintas Vilniuje; C. Cui (1835-1918) yra autorius 7 operų, iš kurių viena kita taip pat buvo vaidinta Vilniaus scenoje; kybartietis E. Mlynarskis (1870-1935) sukūrė komišką operą “Vasros naktis”, K. Galkauskas (1875-1963) parašė operą “Čigonai”, Vilniuje statytą 1908 m. Teatras turėjo solistų, 24 muzikantų orkestrą ir chorą. Visi operiniai veikalai buvo atliekami lenkų kalba.

· 1862 m., Lietuvoje prasidėjus neramumams, caro administracija Vilniaus miesto teatrą uždarė. Jis vėl buvo atidarytas 1864 m. pabaigoje, tačiau visi operiniai vaidinimai jau turėjo būti atliekami rusų kalba. 1865 m. vietinės operinės jėgos pastatė porą veiksmų iš V. Bellini operos “Norma” ir porą veiksmų iš G. Donizetti operos “Lucia di Lammermoor”. Valdžios neremiamas ir cenzūruojamas, Vilniaus operos teatras pradėjo skursti ir nykti. Užtat prasidėjo vis dažnesni ir dažnesni rusų dainininkų pasirodymai. Pirmoji kregždė buvo rusų operos solistė D. Leonova (1867). Ryškesnė atgaiva į Vilniaus operos teatrą atėjo 1872 m. Ją atnešė, meniniu požiūriu nepajėgi, Croti vad. Italų operos trupė, Vilniaus scenoje pastatydama G. Rossini “Sevilijos kirpėją”, G. Verdi “Traviatą”,”Rigolettą”, “Trubadūrą”, “Ernani” ir kt. Visi veikalai buvo dainuojami italų kalba. Paskui Leonovą vėliau pasekė ir kt. žymūs rusų operos solistai. Tiesa, antroje pusėje XIX a. Vilniaus neaplenkdavo ir patys iškiliausi italų operos dainininkai, kaip A. Mazzini, M. Batistini ir kt. Savo jėgomis, bet rusų kalba, 1872 m. buvo pastatyta V. Bellini opera “Norma”, šį kartą ištisai. Tokio vokališkai sunkaus veikalo pastatymas rodo, kad ir tuo metu Vilnius turėjo pajėgių operos solistų. Oficiozinis Vilniaus laikraštis “Vilenskij Vestnik” 1866 m. rašė: ”Teatras šiame krašte yra viena pačių veiksmingiausių priemonių čia skiepyti rusiškiesiems pagrindams”. Tiems pagrindams stiprinti 1880 m. Vilniaus operos teatro scenoj buvo pastatyta rusų opera – A. Verstovskio “Askoldo kapas”. 1885 m. toje pačioje scenoje pirmą sykį buvo vaidinama M. Glinkos “Ivanas Susaninas”. Greta rusiškų operinių veikalų 1880-1890 m. Vilniuje buvo statomos ir V. Europos operos, pvz. Bizet “Carmen”, Verdi “Aida”, “Otello” ir kt.

· Vilniaus operos teatro rusų kalba meninis lygis ypač pakilo 1887 m., kai tam teatrui ėmėsi vadovauti prityręs antrepreneris A. Kartanovas. 1890-1891 m. Vilniaus operos teatro dirigentu buvo V. Sukas, vėliau ilgą laiką buvęs Maskvos Didžiojo Operos Teatro dirigentas. Jis sukomplektavo operos orkestrą, pasirūpino solistų atranka ir choru. Nuo 1887 m. iki XX a. pradžios Vilniaus operos teatro veikla buvo itin gyva. Pvz., 1887-88 m. sezono metu buvo suvaidinti 84 operiniai spektakliai, kurių tarpe A. Rubinšteino “Demonas” 18 kartų, Bizet “Carmen” 12, Moniuškos “Halka” 10, Glinkos “Ivanas Susaninas” 9 kartus. 1897 m. Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta P. Čaikovskio “Pikų dama “, o 1898 m. buvo
paruoštos net keturios rusų operų premjeros – M. Glinkos “Ruslanas ir Liudmila”, E. Napravniko “Dubrovskis”, A. Borodino “Kunigaikštis Igoris” ir P. Čaikovskio “Opričnikas”.

· XX a. pradžioje Vilniuje sumažėjo italų operinių trupių gastrolės: iš 13 gastroliuojančių sambūrių 1901-1915 m. tik 3 buvo italų. Iš 1903-1913 m. Vilniaus operos teatre pastatytų 13 premjerų, devynios buvo rusų kompozitorių. Greta operų, 1865- 1914 m. didelę Vilniaus miesto teatro repertuaro dalį sudarė Offenbacho, J. Strausso, R. Planquetto, F. Suppe, E. Kahlmano, F. Leharo ir kt. autorių operetės, atliekamos daugiausia vietinių jėgų. 1874 m. Vilniuje gastroliavo prancūzų operetės trupė, daugiausia vaidinusi Offenbacho veikalus. Anot J. Gaudrimo,”Carinis režimas užgniaužė bet kokią lietuvių nacionalinės operos ir kitų sceninių žanrų iniciatyvą. Dar daugiau – Lietuvos sostinėje nebuvo leidžiama statyti net kitataučių kompozitorių operų, parašytų lietuviškais siužetais” (Iš Lietuvių muzikos istorijos I 68). Iš tikro, Vilniuje nebuvo leista statyti A. Ponchielli operos “Lietuviai”, dar kitaip vadinamos “Aldona”, kuri XX a. pradžioje buvo vaidinama Petrapily. Nors buvo dedama pastangų, nebuvo leista Vilniuje statyti ir H. Jareckio operos”Mindaugas, Lietuvos karalius”, kurios premjera įvyko 1880 m. Lvovo operos teatre. To paties likimo sulaukė S. Lazzari opera “Le Sauteriot” (libretas, sukurtas pagal E. von Kayserlingo veikalą “Ein Fruehlingsopfer”, vaizduoja lietuvių kaimiečių buitį) ir V. Gavronskio (g. 1868 m. Seimonyse, Trakų aps. – 1913 m.) opera ”Pajauta”, kurios siužetas susietas su lietuvių mitologija.

· Kiti Lietuvos miestai nuolat veikiančių operos teatrų tada neturėjo. Retkarčiais Vilniaus operos teatras surengdavo gastroles Kaune. Pirmos tokios gastrolės čia įvyko 1861 m.; buvo parodyta Moniuškos “Halka”, V. Bellini “Sonnambula”, G. Donizetti “Pulko duktė” ir kt. Gardinas, Šiauliai, Panevėžys ir kt. Lietuvos miestai tenkindavosi kamerinės muzikos koncertais ar nedažnais atskirų operos solistų pasirodymais.

Lietuviškos operos pradžia

· XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių tautai atkutus, pradėta rūpintis lietuviškos muzikinės kultūros, o taip pat ir lietuviškos operos meno ugdymu. Tuo metu Lietuvoje gimė vadinamasis klojimų teatras, (ar vad. Lietuviški vakarai), kurių programą dažniausiai sudarydavo chorų dainos ir vieno kurio scenos veikalėlio vaidinimas. XIX a. pabaigoje tie vakarai dar būdavo slapti, o į viešumą išėjo tik nuo 1904 m., atgavus spaudą. Klojiminio teatro laikotarpyje ypač daug reikšmingų darbų atliko kompozitorius Stasys Šimkus (1887-1943), organizuodamas chorus, rengdamas lietuviškus vakarus ir visa gaivalinga energija skatindamas muzikinės kultūros ugdymą beveik visoje Lietuvoje. Lietuvių tautinės operos pradininkas yra kompozitorius Mikas Petrauskas (1873-1937). Jo opera – melodrama ”Birutė” mėgėjų pastangomis buvo pastatyta Vilniuje 1906 m. lapkričio 6 d. “Birutės” libretą parašė Žemkalnis. Birutės jaunesniojo brolio vaidmenyje pasirodė Kipras Petrauskas, vėlesnysis Petrapilio Marijos teatro ir Lietuvos Valstybinio Operos teatro pirmaeilis tenoras. Birutės vaidmenį atliko M. Piaseckaitė-Šlapelienė, senąjį vaidilą vaidino G. Žemkalnis, o kitus vaidmenis žinomi to meto lietuvių kultūrininkai: dailininkas A. Žmuidzinavičius, K. Piuda, St. Audėjus, P. Gaidelionis, V. Putramentas, J. Ūsas, J. Pleirys, E. Gališauskaitė, G. ir Z. Landsbergytės ir kt. Tik pradedančio, jauno kompozitoriaus M. Petrausko melodrama “Birutė” dar nebuvo aukšto meninio lygio operos veikalas, bet savo istoriniu lietuvišku turiniu, lietuvių liaudies dainų melodijomis pagrįsta muzika to veikalo pastatymas yra itin reikšmingas įvykis lietuvių operos teatro istorijoje.

· 1909 m. M. Petrausko “Birutė” buvo pastatyta Palangoje, įjungus į ją jauno kompozitoriaus J. Tallat – Kelpšos sukurtą baleto paveikslą “Kęstučio vestuvės”. 1919 m. vasarą, operos meno mėgėjų pastangomis, J. Tallat-Kelpšai diriguojant, “Birutė” buvo pastatyta Kauno teatro scenoje. Lietuvos meno kūrėjų draugijos operos teatre pirmą kartą ji buvo vaidinama 1921 m., bet greta statomų didžiųjų operos veikalų jau nedarė to įspūdžio, kuris lietuvius jaudino 1906 ir 1909 m.

· Rusų žandarų persekiojamas, M. Petrauskas 1906 m. pabaigoj buvo priverstas slapčia išvykti į užsienį ir 1907-1927 m. su mažomis pertraukomis gyveno JAV. Čia jis organizavo lietuvių išeivių chorus bei vaidinimus, parašė apie 20 operečių, kurių viena kita (“Consilium facultatis”, “Apvesdinkite ir mane”, “Kaminkrėtys ir malūnininkas”) lietuvių teatro mėgėjų scenose iki šiol tebėra vaidinamos. JAV M. Petrauskas 1918 m. sukūrė ir savo didžiausią operos veikalą “ Eglę, žalčių karalienę”. Remdamasis žinoma liaudies pasaka ir A. Fromo-Gužučio scenos veikalu, jis pats parašė ir tos operos libretą. “Eglės” muzikoje skamba lietuvių liaudies dainų melodijos, kurių temomis autorius grindžia svarbiųjų veikėjų arijas, solistų ansamblius ir gausius “Eglės” chorus. Paties M. Petrausko rūpesčiu ir pastangomis “Eglė, žalčių karalienė”, pirmą kartą buvo pastatyta Bostone 1924 m. gegužės 20 d. Orkestro partiją atliko Bostono
simfonijos orkestras, dirigavo Bostono muzikos konservatorijos direktorius Mr. Mason. Pats M. Petrauskas dainavo Žilviną, o Eglės vaidmenį atliko Aldona Putvinskaitė. “Eglės, žalčių karalienės” pastatymas buvo pats reikšmingiausias įvykis to meto JAV lietuvių kultūriniame gyvenime. 1924 m. buvo išspausdintas ir tos operos klavyras.

· Po “Birutės” pastatymo 1906 m. Vilniuje iki I pasaulinio karo pradžios, lietuvių muzikinė veikla savoje žemėje reiškėsi daugiausia chorų, instrumentinės muzikos ir operos solistų koncertų rengimu. Toje veikloje ypač pasireiškė Č. Sasnauskas Petrapilyje, J. Naujalis Kaune, St. Šimkus beveik visoje Lietuvoje, M. K. Čiurlionis Vilniuje, J. Tallat-Kelpša Vilniuje, P. Adomavičius Vilniuje, J. Bendorius, V. Nacevičius, smuikininkas M. Leškevičius, operos solistai K. Petrauskas, J. Babravičius, St. Audėjus ir kt. J. Tallat – Kelpša, dar būdamas Vilniaus muzikos mokyklos mokinys, 1907 m. sukomponavo muziką tai pačiai A. Fromo-Gužučio “Eglei”, bet tas jo darbas ir liko tik bandymu.

Lietuvos opera 1920-1944

· Lietuvos muzikinis, kaip ir visas kultūrinis gyvenimas, atgijo po I pasaulinio karo, atsikūrus nepriklausomai valstybei. 1920 m. balandžio 16 d. prie Lietuvos meno kūrėjų draugijos buvo įsteigta Muzikos sekcija. Netrukus tarp dainininkų kilo sumanymas statyti scenoje atskiras operos ištraukas. Iš pradžių pasirinkti atskiri paveikslai iš A. Rubinšteino “Demono” ir P. Čaikovskio “Eugenijus Onegino”. Vokaline dalimi patikėta rūpintis Al. Kačanauskui, muzikiniu apipavidalinimu ir operos orkestro organizavimu – J. Tallat-Kelpšai. 1920 m. iš JAV į Lietuvą grįžo M. Petrauskas ir solistas A. Sodeika. Prisijungę prie K. Petrausko, jie apsigyveno Vilniuje, rengė koncertus Lietuvos miestuose ir didesniuose miesteliuose, o Vilniuje pradėjo organizuoti Liaudies operą. Kauniečiai muzikai Vilniun neskubėjo, bet rinko dainininkus ir kt. muzikus, tinkamus operos teatrui, tarp kurių ypač veikli buvo operos solistė V. Grigaitienė.

· 1920 m. spalio 5 d. Steigiamojo Seimo švietimo komisija patvirtino teatrui steigti sąmatą, kuri siekė 110. 000 auksinų. 1920 m. spalio 9 d. tariamam Lenkijos maištininkui generolui Želigovskiui Vilnių nuo Lietuvos atplėšus, į Kauną atvyko abu broliai Petrauskai ir A. Sodeika. M. Petrauskas netrukus vėl išvyko į JAV, o K. Petrauskas su A. Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusių operos artistų. Tuoj buvo sudaryta Lietuvos Operos taryba, į kurią įėjo K. Petrauskas, St. Šilingas, J. Tallat – Kelpša ir J. Žilevičius, tuometinis L. M. K. D. – jos žinioje esančio Kauno miesto teatro administratorius. Taryba parinko G. Verdi operą “Traviatą”, nes visiems tos operos vaidmenims atlikti užteko savų dainininkų. Julius Štarka buvo pakviestas išmokyti savo chorą “Traviatos” chorinę partiją. Ypač su dideliais sunkumais susidurta, kai reikėjo organizuoti operos orkestrą. Tuo metu Kaune gyvenusių instrumentalistų neužteko, reikėjo ieškoti kariuomenės pulkų orkestruose. Tokiu būdu sudarytame operos orkestre tebuvo 24 orkestrantai. Operos koncertmeisteriu iš pat pradžių buvo pianistas L. Hofmekleris. Karo metu labai nukentėjusių teatro rūmų sutvarkymu itin rūpinosi teatro administratorius J. Žilevičius. “Traviatai” parinktos dekoracijos buvo sulopytos ir restauruotos, o solistų ir choro drabužiai buvo paprasti išeiginiai, nes stilingiems pasiūdinti nebuvo nei lėšų, nei medžiagų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2042 žodžiai iš 6747 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.