Užsienio operos gastrolės
Operos teatro Lietuvoje gimimo data tenka laikyti 1636, kada Vilniuje
karaliaus pilyje buvo pastatyta karaliaus raštininko italo Virgilio
Puccitelli operos „Il ratto d’Elena“ (Elenos pagrobimas), o 1664 to paties
autoriaus „L’Andromeda“. Abi – italų kalba. Kadangi opera, kaip atskiras
teatrinio meno žanras gimė Italijoj XVI a. pabaigoje, galime tarti, kad
Lietuvos sostinė Vilnius ėjo beveik kartu su operos meno gimimu Vakarų
Europoje.
Libretisto ir kompozitoriaus sukurti veikalai dar nesudaro operos teatro.
Jiems scenoje pastatyti jau reikėjo turėti dainininkų, chorų ir
orkestrų.Yra išlikę žinių, kad Vilniuje ne tik būdavo statomos operos, bet
taip pat koncertuodavo įvairūs orkestrai, gražiu giedojimu pasižymėdavo
bažnytiniai chorai. A. Kirkoras rašo, kad Kazimieras Jogailaitis XV a.
Trakų pilyje turėjęs 80 muzikantų orkestrą. T. Narbutas mini, kad 1515
Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas į suvažiavimą Vilniuje atvykęs su 100
muzikantų orkestru. Panašių žinių istoriniuose šaltiniuose
nestinga.Pvz.,1688 Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų sąskaitose randame
tokį įrašą:“Šv. Jono bažnyčios muzikai už giedojimą rotušėje katalikiškoms
ir graikiškoms šventėms per visas tris Kalų dienas gavo 60 auksinų. Tų
pačių muzikantų vaišėms už midų ir alų – 10 auksinų.
Aukščiau duoti faktai akivaizdžiai liudija, kad Trakai ir Vilnius jau XV
a. turėjo profesionalų muzikų orkestrus. Kadangi greta orkestrų, buvo ir
aukšto muzikinio lygio chorų, o prie chorų buvo ir solistų, tad aišku, kad
to meto operos pastatymai Vilniuje didelių sunkumų negalėjo turėti.
XVII a. vidury Vilniuje pradėjo lankytis italų operos trupės, į Lietuvą
atveždamos daugumą tuo metu Italijoje sukurtų ir vaidinamų operos veikalų.
Italai su savo, o vėliau ir su prancūzų operomis Vilnių lankė XVIII ir XIX
a. Vilniaus neaplenkė ir patys iškiliausi to meto italų dainininkai. Nuo
XVIII a. su savo operos gastrolėmis ir vokiečiai būdavo dažni Vilniaus
svečiai. Ypač žymus vokiečių op. trupių vadovas buvo W. Schmidkopfas.XVIII
a. į Vilnių su savo operos teatro trupe nekartą atvykdavo ir žinomas
Varšuvos teatralas V. Boguslavskis, o taip pat ir kiti lenkų operos teatro
antrepreneriai – D. Moravskis, jo žmona M. Moravska, M. Kažynskis, K.
Skibinskis ir kt. Gastrolių metu greta lenkų kompozitorių kūrinių, jie kai
kada atlikdavo ir žymiųjų V. Europos kompozitorių operos veikalus. Aplamai,
gastroliuojančių trupių dėka Vilnius pamatė G.Rossini, L.Cherubini, N.
Piccini, D. Sarti, D. Paisiello, A. Salieri, A. Mozarto, A. Bertono, F.
Boildiero ir kt. operas ir baletus.
Prie operos teatro Lietuvoje ugdymo prisidėjo ir patys lietuviai.
Pastatydami Puccitelli operą, jie parodė, kad Vilnius turi pakankamai
meninių jėgų operos veikalams, nes neabejotina, kad daugumą dainininkų
choristų ir orkestrantų sudarė lietuviai. Reikia manyti, kad jų muzikinis
paruošimas nebuvo menkas, nes yra žinių, kad Vilniuje prie Šv. Jono
bažnyčios. muzikos mokykla veikė jau 1513, o prie Vilniaus katedros nuo
1522. Vis dėlto Lietuvos aristokratija (karaliaus dvaras, didikai ir
stambesnieji bajorai) kurie labiausiai ir lankė bei palaikė italų, vokiečių
ir lenkų op. teatrų apsilankymus, savo lietuviško operos teatro Vilniuje
neįsteigė ir neišugdė.
Operos spektakliai XIX a. ir XX a. pradžioje.
1795 politiniai įvykiai atnešė Lietuvai ilgiau negu ištisą amžių trukusią
Rusijos nelaisvę. Didikai, rusų vis daugiau slegiami, ilgainiui didesnių
teatrinių ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė ir vadinamasis dvaro
teatras. XIX a. rimtesnio pobūdžio teatrai gyvavo tik didžiuosiuose
Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau ir jie daugiausia
laikėsi tik italų, vokiečių ir lenkų operos trupių gastrolėmis.
To meto operos gyvenimo centras buvo Vilnius. 1805 Vilniaus universitetan
profesoriauti buvo pakviestas dr. J. Frankas, kurio žmona buvo gabi
dainininkė. J. Haydnas, kurdamas savo oratoriją „Pasaulio sutvėrimą“,
soprano partiją parašė Frankienei. Kunigas. M.K. Oginskis jai dedikavo savo
polonezą, drauge muzikai pritaikydamas poetinį tekstą. Be operos,
simfoninių ir kamerinių koncertų, pats reišmingiausias profesoriaus J.
Franko, kaip vaidinimų rengėjo, nuopelnas buvo J. Haydno oratorijos
„Pasaulio sutvėrimo“ pastatymas Vilniuje. Pastatyme dalyvavo apie 100
artistų orkestras, didelis choras ir solistai. Soprano partiją atliko
Frankienė. Vėliau tą Haydno oratoriją lietuviškai išvertė kunigas S.
Gimžauskas, 1876 Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus pavestas. Vertimą
buvo užsakęs grafas R.Tizenhauzas, kurio namuose Vilniuje tą ir kt.
kompozicijas atliko klierikų choras.
1840 Vilniuje apsigyveno kompozitorius Stanislovas Moniuška (Moniuszko,
1819-1872), lenkų tautinės operos pradininkas. Vilnius jam, kaip Lietuvos
bajorų kilmės vyrui, buvo savas miestas. Čia jis
gyveno ir dirbo 1840-1858.
Drauge su vilniečių kompozitorium V. Kažynskiu, Vilniaus muzikiniame
gyvenime St. Moniuška per 18 m. pasireiškė kaip kompozitorius, dirigentas,
mokytojas ir net aktyvus visuomenės veikėjas. Vilniuje pirmą kartą buvo
pastatyta iki šiol scenoje tebeesanti gyva jo opera „Halka“: 1847 buvo
atlikta koncertinėje formoje, o 1854 įvyko jos premjera Vilniaus operos
teatre. Tai buvo nemenkas Vilniaus kultūrinis laimėjimas. Iš viso Moniuška
parašė 14 operos veikalų, iš kurių vienas kitas buvo pastatytas ir
Vilniuje.
1845 Rotušės rūmuose atidarytame Vilniaus miesto teatre greta St.
Moniuškos rengiamų koncertų ir jo „Halkos“ pastatymo buvo vaidinami ir kitų
vilniečių kompozitorių operos veikalai ir nemaža operečių. V. Kažynskis
(1812-1870) parašė 4 operas, vaidintas Vilniuje; C. Cui (1835-1918) yra
autorius 7 operų, iš kurių viena kita taip pat buvo vaidinta Vilniaus
scenoje; kybartietis E. Mlynarskis (1870-1935) sukūrė komišką operą Vasaros
naktis, K. Galkauskas (1875-1963) parašė operą Čigonai, Vilniuje statytą
1908. Teatras turėjo solistų, 24 muzikantų orkestrą ir chorą. Visi operos
veikalai buvo atliekami lenkų kalba.
1862, Lietuvoje prasidėjus neramumams, caro administracija Vilniaus
miesto. teatrą uždarė. Jis vėl buvo atidarytas 1864 pabaigoje, tačiau visi
operos vaidinimai turėjo būti atliekami rusų kalba. 1865 vietinės operos
jėgos pastatė porą veiksmų iš V. Bellini operos „Normos“ ir porą veiksmų iš
G. Donizetti operos „Lucia di Lammermoor“. Valdžios neremiamas ir
cenzūruojamas, Vilniaus operos teatras pradėjo skursti ir nykti. Užtat
prasidėjo vis dažnesni ir dažnesni rusų dainininkų pasirodymai. Pirmoji
kregždė buvo rusų operos solistė D. Leonova(1867). Ryškesnė atgaiva į
Vilniaus operos teatrą atėjo 1872. Ją atnešė, meniniu požiūriu nepajėgi,
Croti vadovaujama italų operos trupė, Vilniaus scenoje pastatydama G.
Rossini „Sevilijos kirpėją“, G. Verdi „Traviatą“, „Rigolettą“, „Trubadūrą“,
„Ernanį“ ir kt. Visi veikalai buvo dainuojami italų kalba. Paskui Leonovą
vėliau pasekė ir kt. žymūs rusų operos solistai. Tiesa, antroje pusėje XIX
a. Vilniaus neaplenkdavo ir patys iškiliausi italų operos dainininkai, kaip
A. Mazzini, M. Batistini ir kt. Savo jėgomis, bet rusų kalba, 1872 buvo
pastatyta V. Bellini opera „Norma“, šį kartą ištisai. Tokio vokališkai
sunkaus veikalo pastatymas rodo, kad ir tuo metu Vilnius turėjo pajėgių
operos solistų. Oficiozinis Vilniaus laikraštis Vilenskij Vestnik 1866
rašė:“ Teatras šiame krašte yra viena pačių veiksmingiausių priemonių čia
skiepyti rusiškiesiems pagrindams“. Tiems pagrindams stiprinti 1880
Vilniaus operos teatro scenoj buvo statyta pirmoji rusų opera – A.
Verstovskio „Askoldo kapas“. 1885 toje pačioje scenoje pirmą sykį buvo
vaidinama M. Glinkos Ivanas Susaninas. Greta rusiškų operos veikalų 1880-
1890 Vilniuje buvo statomos ir Vakarų Europos operos pvz. Bizet „Carmen“,
Verdi „Aida“, „Otello“ ir kt.
Vilniaus operos teatro rusų kalba meninis lygis ypač pakilo 1887, kai tam
teatrui ėmėsi vadovauti prityręs antrepreneris A. Kartanovas. 1890-1891
Vilniaus operos teatro dirigentu buvo V.Sukas, vėliau ilgą laiką buvęs
Maskvos Didžiojo Operos Teatro dirigentas. Jis sukomplektavo operos
orkestrą, pasirūpino solistų atranka ir chorų. Nuo 1887 iki XX a. pradžios
Vilniaus operos teatro veikla buvo itin gyva. Pvz., 1887-1888 sezono metu
buvo suvaidinti 84 operos spektakliai, kurių tarpe A. Rubinšteino „Demonas“
18 kartų. Bizet „Carmen“ 12, Moniuškos „Halka“ 10, Glinkos „Ivanas
Susaninas“ 9 kartus. 1897 Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta P. Čaikovskio
„Pikų dama“, o 1898 buvo paruoštos net keturios rusiškų operų premjeros –
M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“, E. Napravniko „Dubrovskis“, A. Borodino
„Kunigaikštis Igorius‘ ir P. Čaikovskio „Opričnikas“.
XX a. pradžioje Vilniuje sumažėjo italų operos trupių gastrolės: iš 13
gastroliuojančių sambūrių 1901-1915 tik 3 buvo italų. Iš 1903-1913 Vilniaus
operos teatre pastatytų 13 premjerų, devynios buvo rusų kompozitorių. Greta