Operos Lietuvoje raida
5 (100%) 1 vote

Operos Lietuvoje raida

Užsienio operos gastrolės

Operos teatro Lietuvoje gimimo data tenka laikyti 1636, kada Vilniuje

karaliaus pilyje buvo pastatyta karaliaus raštininko italo Virgilio

Puccitelli operos „Il ratto d’Elena“ (Elenos pagrobimas), o 1664 to paties

autoriaus „L’Andromeda“. Abi – italų kalba. Kadangi opera, kaip atskiras

teatrinio meno žanras gimė Italijoj XVI a. pabaigoje, galime tarti, kad

Lietuvos sostinė Vilnius ėjo beveik kartu su operos meno gimimu Vakarų

Europoje.

Libretisto ir kompozitoriaus sukurti veikalai dar nesudaro operos teatro.

Jiems scenoje pastatyti jau reikėjo turėti dainininkų, chorų ir

orkestrų.Yra išlikę žinių, kad Vilniuje ne tik būdavo statomos operos, bet

taip pat koncertuodavo įvairūs orkestrai, gražiu giedojimu pasižymėdavo

bažnytiniai chorai. A. Kirkoras rašo, kad Kazimieras Jogailaitis XV a.

Trakų pilyje turėjęs 80 muzikantų orkestrą. T. Narbutas mini, kad 1515

Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas į suvažiavimą Vilniuje atvykęs su 100

muzikantų orkestru. Panašių žinių istoriniuose šaltiniuose

nestinga.Pvz.,1688 Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų sąskaitose randame

tokį įrašą:“Šv. Jono bažnyčios muzikai už giedojimą rotušėje katalikiškoms

ir graikiškoms šventėms per visas tris Kalų dienas gavo 60 auksinų. Tų

pačių muzikantų vaišėms už midų ir alų – 10 auksinų.

Aukščiau duoti faktai akivaizdžiai liudija, kad Trakai ir Vilnius jau XV

a. turėjo profesionalų muzikų orkestrus. Kadangi greta orkestrų, buvo ir

aukšto muzikinio lygio chorų, o prie chorų buvo ir solistų, tad aišku, kad

to meto operos pastatymai Vilniuje didelių sunkumų negalėjo turėti.

XVII a. vidury Vilniuje pradėjo lankytis italų operos trupės, į Lietuvą

atveždamos daugumą tuo metu Italijoje sukurtų ir vaidinamų operos veikalų.

Italai su savo, o vėliau ir su prancūzų operomis Vilnių lankė XVIII ir XIX

a. Vilniaus neaplenkė ir patys iškiliausi to meto italų dainininkai. Nuo

XVIII a. su savo operos gastrolėmis ir vokiečiai būdavo dažni Vilniaus

svečiai. Ypač žymus vokiečių op. trupių vadovas buvo W. Schmidkopfas.XVIII

a. į Vilnių su savo operos teatro trupe nekartą atvykdavo ir žinomas

Varšuvos teatralas V. Boguslavskis, o taip pat ir kiti lenkų operos teatro

antrepreneriai – D. Moravskis, jo žmona M. Moravska, M. Kažynskis, K.

Skibinskis ir kt. Gastrolių metu greta lenkų kompozitorių kūrinių, jie kai

kada atlikdavo ir žymiųjų V. Europos kompozitorių operos veikalus. Aplamai,

gastroliuojančių trupių dėka Vilnius pamatė G.Rossini, L.Cherubini, N.

Piccini, D. Sarti, D. Paisiello, A. Salieri, A. Mozarto, A. Bertono, F.

Boildiero ir kt. operas ir baletus.

Prie operos teatro Lietuvoje ugdymo prisidėjo ir patys lietuviai.

Pastatydami Puccitelli operą, jie parodė, kad Vilnius turi pakankamai

meninių jėgų operos veikalams, nes neabejotina, kad daugumą dainininkų

choristų ir orkestrantų sudarė lietuviai. Reikia manyti, kad jų muzikinis

paruošimas nebuvo menkas, nes yra žinių, kad Vilniuje prie Šv. Jono

bažnyčios. muzikos mokykla veikė jau 1513, o prie Vilniaus katedros nuo

1522. Vis dėlto Lietuvos aristokratija (karaliaus dvaras, didikai ir

stambesnieji bajorai) kurie labiausiai ir lankė bei palaikė italų, vokiečių

ir lenkų op. teatrų apsilankymus, savo lietuviško operos teatro Vilniuje

neįsteigė ir neišugdė.

Operos spektakliai XIX a. ir XX a. pradžioje.

1795 politiniai įvykiai atnešė Lietuvai ilgiau negu ištisą amžių trukusią

Rusijos nelaisvę. Didikai, rusų vis daugiau slegiami, ilgainiui didesnių

teatrinių ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė ir vadinamasis dvaro

teatras. XIX a. rimtesnio pobūdžio teatrai gyvavo tik didžiuosiuose

Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau ir jie daugiausia

laikėsi tik italų, vokiečių ir lenkų operos trupių gastrolėmis.

To meto operos gyvenimo centras buvo Vilnius. 1805 Vilniaus universitetan

profesoriauti buvo pakviestas dr. J. Frankas, kurio žmona buvo gabi

dainininkė. J. Haydnas, kurdamas savo oratoriją „Pasaulio sutvėrimą“,

soprano partiją parašė Frankienei. Kunigas. M.K. Oginskis jai dedikavo savo

polonezą, drauge muzikai pritaikydamas poetinį tekstą. Be operos,

simfoninių ir kamerinių koncertų, pats reišmingiausias profesoriaus J.

Franko, kaip vaidinimų rengėjo, nuopelnas buvo J. Haydno oratorijos

„Pasaulio sutvėrimo“ pastatymas Vilniuje. Pastatyme dalyvavo apie 100

artistų orkestras, didelis choras ir solistai. Soprano partiją atliko

Frankienė. Vėliau tą Haydno oratoriją lietuviškai išvertė kunigas S.

Gimžauskas, 1876 Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus pavestas. Vertimą

buvo užsakęs grafas R.Tizenhauzas, kurio namuose Vilniuje tą ir kt.

kompozicijas atliko klierikų choras.

1840 Vilniuje apsigyveno kompozitorius Stanislovas Moniuška (Moniuszko,

1819-1872), lenkų tautinės operos pradininkas. Vilnius jam, kaip Lietuvos

bajorų kilmės vyrui, buvo savas miestas. Čia jis
gyveno ir dirbo 1840-1858.

Drauge su vilniečių kompozitorium V. Kažynskiu, Vilniaus muzikiniame

gyvenime St. Moniuška per 18 m. pasireiškė kaip kompozitorius, dirigentas,

mokytojas ir net aktyvus visuomenės veikėjas. Vilniuje pirmą kartą buvo

pastatyta iki šiol scenoje tebeesanti gyva jo opera „Halka“: 1847 buvo

atlikta koncertinėje formoje, o 1854 įvyko jos premjera Vilniaus operos

teatre. Tai buvo nemenkas Vilniaus kultūrinis laimėjimas. Iš viso Moniuška

parašė 14 operos veikalų, iš kurių vienas kitas buvo pastatytas ir

Vilniuje.

1845 Rotušės rūmuose atidarytame Vilniaus miesto teatre greta St.

Moniuškos rengiamų koncertų ir jo „Halkos“ pastatymo buvo vaidinami ir kitų

vilniečių kompozitorių operos veikalai ir nemaža operečių. V. Kažynskis

(1812-1870) parašė 4 operas, vaidintas Vilniuje; C. Cui (1835-1918) yra

autorius 7 operų, iš kurių viena kita taip pat buvo vaidinta Vilniaus

scenoje; kybartietis E. Mlynarskis (1870-1935) sukūrė komišką operą Vasaros

naktis, K. Galkauskas (1875-1963) parašė operą Čigonai, Vilniuje statytą

1908. Teatras turėjo solistų, 24 muzikantų orkestrą ir chorą. Visi operos

veikalai buvo atliekami lenkų kalba.

1862, Lietuvoje prasidėjus neramumams, caro administracija Vilniaus

miesto. teatrą uždarė. Jis vėl buvo atidarytas 1864 pabaigoje, tačiau visi

operos vaidinimai turėjo būti atliekami rusų kalba. 1865 vietinės operos

jėgos pastatė porą veiksmų iš V. Bellini operos „Normos“ ir porą veiksmų iš

G. Donizetti operos „Lucia di Lammermoor“. Valdžios neremiamas ir

cenzūruojamas, Vilniaus operos teatras pradėjo skursti ir nykti. Užtat

prasidėjo vis dažnesni ir dažnesni rusų dainininkų pasirodymai. Pirmoji

kregždė buvo rusų operos solistė D. Leonova(1867). Ryškesnė atgaiva į

Vilniaus operos teatrą atėjo 1872. Ją atnešė, meniniu požiūriu nepajėgi,

Croti vadovaujama italų operos trupė, Vilniaus scenoje pastatydama G.

Rossini „Sevilijos kirpėją“, G. Verdi „Traviatą“, „Rigolettą“, „Trubadūrą“,

„Ernanį“ ir kt. Visi veikalai buvo dainuojami italų kalba. Paskui Leonovą

vėliau pasekė ir kt. žymūs rusų operos solistai. Tiesa, antroje pusėje XIX

a. Vilniaus neaplenkdavo ir patys iškiliausi italų operos dainininkai, kaip

A. Mazzini, M. Batistini ir kt. Savo jėgomis, bet rusų kalba, 1872 buvo

pastatyta V. Bellini opera „Norma“, šį kartą ištisai. Tokio vokališkai

sunkaus veikalo pastatymas rodo, kad ir tuo metu Vilnius turėjo pajėgių

operos solistų. Oficiozinis Vilniaus laikraštis Vilenskij Vestnik 1866

rašė:“ Teatras šiame krašte yra viena pačių veiksmingiausių priemonių čia

skiepyti rusiškiesiems pagrindams“. Tiems pagrindams stiprinti 1880

Vilniaus operos teatro scenoj buvo statyta pirmoji rusų opera – A.

Verstovskio „Askoldo kapas“. 1885 toje pačioje scenoje pirmą sykį buvo

vaidinama M. Glinkos Ivanas Susaninas. Greta rusiškų operos veikalų 1880-

1890 Vilniuje buvo statomos ir Vakarų Europos operos pvz. Bizet „Carmen“,

Verdi „Aida“, „Otello“ ir kt.

Vilniaus operos teatro rusų kalba meninis lygis ypač pakilo 1887, kai tam

teatrui ėmėsi vadovauti prityręs antrepreneris A. Kartanovas. 1890-1891

Vilniaus operos teatro dirigentu buvo V.Sukas, vėliau ilgą laiką buvęs

Maskvos Didžiojo Operos Teatro dirigentas. Jis sukomplektavo operos

orkestrą, pasirūpino solistų atranka ir chorų. Nuo 1887 iki XX a. pradžios

Vilniaus operos teatro veikla buvo itin gyva. Pvz., 1887-1888 sezono metu

buvo suvaidinti 84 operos spektakliai, kurių tarpe A. Rubinšteino „Demonas“

18 kartų. Bizet „Carmen“ 12, Moniuškos „Halka“ 10, Glinkos „Ivanas

Susaninas“ 9 kartus. 1897 Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta P. Čaikovskio

„Pikų dama“, o 1898 buvo paruoštos net keturios rusiškų operų premjeros –

M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“, E. Napravniko „Dubrovskis“, A. Borodino

„Kunigaikštis Igorius‘ ir P. Čaikovskio „Opričnikas“.

XX a. pradžioje Vilniuje sumažėjo italų operos trupių gastrolės: iš 13

gastroliuojančių sambūrių 1901-1915 tik 3 buvo italų. Iš 1903-1913 Vilniaus

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1331 žodžiai iš 4433 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.