Ordinų įsikūrimas Pabaltijyje
Apie XI a. Vakarų Europos feodalizmas pasiekė aukščiausią savo stadiją. Išnaudojimo didinti nebebuvo galima, nebuvo „naujų“ laisvų žemių, valstiečiai visur reiškė nepasitenkinimą. Todėl feodalai ėmė ieškoti kitų turtėjimo šatinių. Čia svarbų vaidmenį suvaidino kryžiaus žygių ideologija, skelbusi, kad žemės gėrybėmis tegali naudotis krikščionys, o ne netikėliai pagonys ir musulmonai.
1190 m. kryžiaus žygio į Palestiną metu Jeruzalės ligoninėje susikūrė brolija, 1198 m. persiorganizavusi į savarankišką Šv. Marijos brolių Ordiną (kitaip dar vadinamą Kryžiuočių, Vokiečių, Teutonų Ordinu). Ordino paskirtis buvo riterių slaugymas ir kova su jų priešais. Ordino nariai privalėjo laikytis celibato, skirstėsi į brolius riterius, brolius kunigus ir patarnaujančius brolius. 1226 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas pakvietė Ordiną įsikurti Kulmo žemėje ir suteikė teises plėsti ją į baltų žemes. Ordinas neskubėjo, kadangi norėjo gauti popiežiaus dovanojimo raštą, kuris jam suteiktų visas juridines nuosavybės teises. Tik 1230 m. pirmieji kryžiuočiai, taip pavadinti dėl to, kad dėvėjo baltus apsiaustus su išsiuvinėtais juodais kryžiais, atsikėlė į Kulmą (Chelmą).