Organizacijos esmė
5 (100%) 1 vote

Organizacijos esmė

112131

ORGANIZACIJOS ESMĖ.

Organizacija – grupė žmonių, kuriuos jungia bendra programa, bendras tikslas arba uždavinys.

Sisteminė valdymo koncepcija organizaciją traktuoja kaip sistemą. Todėl iki pradedant nagrinėti sisteminio organizacijos valdymo pagrindus, būtina apibūdinti bendruosius organizacijos kaip sistemos bruožus.

Organizacija yra žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai, grupė. Šiuo požiūriu kiekviena organizacija yra socialinė sistema.

Antra vertus, organizacija yra objektas, kuriame vyksta tiesioginis žemės (plačiąja prasme), fizinio kapitalo ir darbo jėgos jungimasis, kitaip tariant, vyksta pirminis ekonominis (daugeliu atvejų – gamybinis) procesas, atsiranda vienoks ar kitoks (medžiaginis, intelektualinis ar kt.) produktas. Svarbu pabrėžti, kad ekonominis procesas vyksta ne tik gamybinėse ar komercinėse bet ir kitokio pobūdžio organizacijose. Todėl šiuo požiūriu kiekviena organizacija yra ekonominė sistema.

Žmones, kaip sudėtinius organizacijos elementus, vienu metu sieja dvejopi santykiai – bendražmogiški (socialiniai) ir produkto gamybos (ekonominiai). Šie santykiai tarpusavyje integruojasi ir vadinami socialiniais – ekonominiais santykiais.

Taigi organizacija yra dualistinė sandaros ir vykstančių procesų požiūriu sistema, dažniausiai vadinama socialine – ekonomine sistema.

Socialiniai – ekonominiai santykiai organizacijoje yra labai tamprūs. Tai sąlygoja tiesioginis organizacijos narių dalyvavimas produkto gamyboje ir dėl to būtina veiksmų vienybė. Todėl organizacija yra išskirtinio pobūdžio socialinė – ekonominė sistema, dažnai vadinama pirmine sistema. Natūralu, kad organizacija suprantama kaip pagrindinė visuomenės ląstelė.

Netgi elementari analizė rodo, kad organizacija yra didžioji, sudėtinga, dinaminė, atvira, tikslinga, valdoma sistema.

Didžioji – organizacijoje daug ir labai įvairių sudėtinių elementų, visus juos įvertinti nepaprastai sunku.

Sudėtinga – organizacijos struktūros ir vykstančių procesų charakteristikas įmanoma nustatyti tik sudėtingais metodais, o kai kuriais iš jų – tik apytikriai.

Dinaminėm – organizacijoje vyksta daug ir labai įvairių savo turiniu ir kitais parametrais procesų.

Atvira – organizacija įvairiais ryšiais susieta su išorės aplinka, iš aplinkos gauna ir aplinkai perduoda medžiagas, informaciją ir kt.

Tikslinga – organizacija funkcionuoja nustatydama savo tikslus ir juos įgyvendinama.

Valdoma – organizacijoje vyksta informaciniai procesai, kurių pagrindu reguliuojama jos veikla.

Organizacija turi visas, sistemoms būdingas savybes: vientisumas, dalumas, unikalumas, izoliavimasis, neapibrėžtumas, identifikavimas, įvairumas.

Pasaulyje formuojasi, funkcionuoja,išnyksta ir atsiranda daug įvairiausių organizacijų. Todėl yra aktualu jas grupuoti, klasifikuoti, sudaryti jų tipologiją.

Suklasifikuoti organizacijas, vadovaujantis tik vienu požiūriu, neįmanoma. Būtina skirstyti organizacijas į grupes ar klases, jas įvertinant bent penkiais aspektais:

– organizacijų funkcijų visuomenės gyvenime požiūriu;

– nuosavybės formos požiūriu;

– teisinės – organizacinės formos požiūriu;

– organizacijos dydžio požiūriu;

– veiklos tipo požiūriu.

Organizacijų funkcijų visuomenės gyvenime požiūriu galima išskirti šias jų grupes:

– gamybinės organizacijos (pramonės, statybos, žemės ūkio, fabrikai ir kitos įmonės);

– komercinės organizacijos (didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės, prekių biržos, aprūpinimo agentūros ir kt.);

– finansinės organizacijos (bankai, investicinės bendrovės, kredito unijos ir kt.);

– gamybinės infrastruktūros organizacijos (transporto, ryšių,energijos tiekimo, informacijų agentūros ir kt.);

– socialinės infrastruktūros organizacijos (mokslo, studijų, buitinių paslaugų ir kitos įmonės bei įstaigos);

– klubinės organizacijos (kūrybinės sąjungos, įvairios visuomeninės ir tautinės bendrijos, interesų klubai ir kt.);

– specifinės organizacijos (kariuomenė, policija, teismai, religinės bendruomenės ir bažnyčia bei kt.);

– politinės partijos kaip organizacijos, išreiškiančios kurio nors visuomenės sluoksnio interesus ir atstovaujančios šiam sluoksniui valdžios organuose.

Šiuo požiūriu grupuojant organizacijas, kiekvienoje išvardintų grupių stambių grupių būtina skirti smulkesnes grupes. Pavyzdžiui, pramonės organizacijos grupuojamos pagal šakas, pošakes ir t.t. – mašinų gamybos, lengvosios pramonės, maisto pramonės ir kitų šakų įmonės; Mašinų gamybos įmonės vėlgi – staklių gamybos, automobilių gamybos, elektronikos ir kitų pošakių organizacijos. Taip grupuojant, nustatoma tiksli organizacijos vieta kitų organizacijų visumoje.

Nuosavybės formos požiūriu skiriamos trys organizacijų grupės:

– privataus kapitalo organizacijos. Šiose organizacijose visas kapitalas yra vieno asmens arba kelių partnerių nuosavybė,jis juo besąlygiškai disponuoja, gali bet kuriuo momentu parduoti, paskolinti ir t.t.

– akcinio kapitalo organizacijos. Šiose organizacijose kapitalas priklauso akcininkams, jis tarsi sąlyginai padalintas į dalis, kurių kiekviena priklauso atskiram savininkui.

Akcinėse bendrovėse, skirtingai nuo privataus kapitalo organizacijų, savininkai (akcininkai) už organizacijos įsipareigojimus atsako tik
tuo turtu, kuris dalyvauja bendrovės veikloje, todėl jos vadinamos ribotos turtinės atsakomybės organizacijomis.

Akcinių bendrovių savybės rodo, kad kapitalo nuosavybės požiūriu jos yra grupinio kapitalo organizacijos.

– valstybinio kapitalo organizacijos. Šiose organizacijose kapitalas yra valstybės nuosavybė.

Teisinės – organizacinės formos požiūri funkcionuoja tokios organizacijos:

– savistovi, savarankiška įmonė (įstaiga), turinti juridinio asmens teises.

– kartelis. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, įforminant susitarimus dėl produkcijos realizavimo rajonų pasidalijimo, realizavimo kvotų nustatymo, vieningų kainų įvedimo. Kartelį sudarančios organizacijos savistoviai vykdo visas komercines, ekonomines, finansines funkcijas, suprantama, nenukrypdamos nuo susitarimų.

– sindikatas. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, kuomet žaliavos, medžiagos perkamos, o produkcija realizuojama per susivienijimo centrą.

– trestas. Įmonės vienijasi pajiniu pagrindu, todėl jos praranda komercinį ir iš dalies juridinį savarankiškumą. Visus reikalus tvarko valdyba, o įmonės – pajininkai už bendrus veiklos rezultatus gauna pelno dalį, kurios dydis priklauso nuo pajaus dydžio.

– koncernas. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, tampriai susiejant finansinę veiklą. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, tampriai susiejant finansinę veiklą ir pirmiausia vykdant į koncerną įeinančių organizacijų užsakymus. Svarbus bruožas – jungiasi įvairios paskirties organizacijos – gamybinės, prekybinės, transporto, draudimo ir t.t.

– konsorciumas – savarankiškų organizacijų susitarimas dėl bendrų projektų įgyvendinimo, tiksliai apibrėžiant kiekvienos organizacijos indėlį ir funkcijas.

– palydovinio (satelitinio) tipo susivienijimas. Stambi organizacija sudaro sutartis su smulkiomis įmonėms – palydovėmis dėl detalių, elementų, gamybos ir tiekimo. Sutarčių esmė – stambi organizacija garantuoja, kad jų produkcija bus nupirkta, o taip pat aprūpina jas žaliavomis; kita vertus, stambiajai organizacijai nereikia rūpintis smulkių detalių gamyba. Tokiu būdu, gaunama abipusė nauda.

– venčiurinio tipo organizacija. Stambios įmonės viduje atskiriems padaliniams suteikiama autonomija, sąlyginis savarankiškumas be juridinio asmens teisių. Šie padaliniai organizacijos viduje bendradarbiauja komerciniais pagrindais, tačiau visus santykius su išorės organizacijomis vykdo pagrindinė įmonė.

Organizacijos dydžio charakteristikai nustatyti yra du kriterijai – veiklos apimtys ir dirbančių darbuotojų skaičius. Šiuolaikiniame pasaulyje kartais šiuos kriterijus sunku suderinti – nedaug darbuotojų turinčioje organizacijoje, esant aukštam veiklos automatizavimo, robotizavimo, kompiuterizavimo lygiui, veiklos apimtys gali būti gana didelės. Tačiau sąlyginai, dydžio požiūriu skiriamos:

– mažos organizacijos; darbuotojų skaičius – iki keliolikos, kartais keliasdešimt žmonių, o veiklos apimtys sąlyginai nedidelės;

– vidutinio dydžio organizacijos; darbuotojų skaičius nuo keliasdešimt iki kelių šimtų žmonių;

– didelės organizacijos; darbuotojų skaičius nuo kelių šimtų iki tūkstančio (kartais iki kelių tūkstančių) žmonių;

– superdidelės organizacijos; kaip taisyklė, tai susivienijimų tipo organizacijos, gana dažnai transnacionaliniai susivienijimai, kurių veiklos apimtys – šimtai milijonų ar net milijardai dolerių.

Gamybinėse organizacijose gana svarbi charakteristika yra gamybos tipas. Šiuo požiūriu skiriamos:

– vienetinės gamybos įmonės. Šiose įmonėse kiekvienas gaminys skiriasi nuo kitų gaminių.

– mažų ir vidutinių serijų gamybos įmonės. Šiose įmonėse gaminama tik po keletą ar keliasdešimt visiškai analogiškų gaminių.

– didelių serijų ir masinės gamybos įmonės. Jose gaminami dideli analogiškų produktų kiekiai.

Gamybinio – technologinio proceso organizavimo laike požiūriu yra nepertraukiamo proceso ir diskretinio proceso įmonės. Nepertraukiamumą dažniausiai sąlygoja technologinės charakteristikos.

ORGANIZACIJOS APLINKOS.

Ypatingai svarbią reikšmę organizacijos, kaip atviros sistemos, gyvenime turi jos santykiai su išorine aplinka. Todėl, tyrinėjant organizacijas, aplinkos analizė yra neatsiejama šių tyrimų dalis.

Organizacijos keičiasi ištekliais su išorine aplinka ir yra nuo jos priklausomos.Išorinė aplinka apibrėžiama kaip visai už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (įėjimus: žaliavas, pinigus,darbo jėgą,energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgalį išorinę aplinką kaip rezultatus (išėjimus).

Išorinėje aplinkoje yra tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio poveikio elementų. Tiesioginio poveikio elementus, dar vadinamus įtaką darančiais asmenimis, sudaro akcininkai, profesinės sąjungos, tiekėjai ir daugelis kitų, kurie daro tiesioginę įtaką organizacijai.Netiesioginio poveikio elementai – technologija, ekonomika, ir visuomenės politinės pažiūros – sąlygoja klimatą, kuriame veikia organizacija. Potencialiai jie gali tapti tiesioginio poveikio elementais.

Paveiksle pateikiama organizacijos aplinkos schema ir parodoma tiesioginio ir netiesioginio poveikio elementų įtaka.

Tiesioginio

aplinką sudaro aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, individai ar grupės, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus. Jie skirstomi į dvi kategorijas. Išoriniams įtaką darantiems priskiriamos profesinės sąjungos, tiekėjai, konkurentai, vartotojai, specialiųjų interesų grupės ir vyriausybės tarnybos. Vidiniams įtaką darantiems priklauso darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba.

Išoriniams įtaką darantiems asmenims, kurie būdami už organizacijos ribų daro įtaką jos veiklai, priklauso vartotojai, tiekėjai, vyriausybės, specialiųjų interesų grupės, žiniasklaida, profesinės sąjungos, finansų institucijos ir konkurentai.

VARTOTOJAI. Vartotojai keičia savo išteklius, dažniausiai pinigų pavidalu, į organizacijos gaminius ir paslaugas. Vartotojas gali būti: įstaiga – mokykla, ligoninė ar vyriausybės tarnyba; kita forma – rangovas, įgaliotinis ar gamintojas; ir privatus asmuo.Pardavimo metodai skiriasi priklausomai nuo vartotojo ir padėties rinkoje. Dažniausiai marketingo vadovas tiria potencialius klientus bei rinkos padėtį, ir remdamasis tyrimų duomenimis vadovauja marketingo kampanijai.

TIEKĖJAI. Kiekviena organizacija įsigyja išteklių – žaliavų, paslaugų, energijos, įrengimų ir darbo jėgos – iš aplinkos ir naudoja juos rezultatams gauti. Nuo to, ką organizacija pasiima iš aplinkos, bei nuo to, ką ji su paimtais ištekliais daro, priklauso jos galutinio gaminio kokybė ir kaina. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo išteklių bei tiekėjų, ir stengiasi išnaudoti konkurenciją tarp jų, siekdama žemesnių kainų, kokybiškesnio darbo ir greitesnio pristatymo.

VYRIAUSYBĖ. Nesikišimo doktrina, sukurta aštuonioliktame amžiuje, skelbia, kad vyriausybė neturi stengtis tiesiogiai veikti verslą, ji privalo apsiriboti teisingumo ir tvarkos apsauga, leisti laisvajai rinkai formuoti ekonomiką. Tačiau prasidedant dvidešimtajam amžiui verslo galiūnų piktnaudžiavimai privertė JAV vyriausybę imtis „sargybinio“ vaidmens ir priversti organizacijas saugoti visuomenės interesus bei užtikrinti, kad būtų laikomasi laisvosios rinkos principų. Tuo tikslu JAV Kongresas priėmė daug įstatymų, kuriais remiantis buvo įkurtos reguliuojančios agentūros. Šios tarnybos nustato pagrindines taisykles, kurioms turi paklusti verslo žmonės, ir priverčia jų laikytis. Teismų sprendimai taip pat buvo labai svarbūs formuojant šiuolaikinę verslo organizacijų strategiją ir politiką. Valstijų ir vietos valdžios organai irgi ėmėsi „sargybinio“ vaidmens ir išleido įstatymus dėl verslo jų teritorijose.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1789 žodžiai iš 3330 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.