Organizacijos kultūra
5 (100%) 1 vote

Organizacijos kultūra

1121

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………… 3

Organizacijos kultūra…………………………………………………………………………………………………… 4

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….. 10

Informacijos šaltinių sąrašas……………………………………………………………………………………….. 11

Įvadas

Vis daugiau darbdavių, suprasdami kvalifikuoto ir daug žinių turinčio darbuotojo vertę, skatina darbuotoją mokytis ir tokiu būdu tobulėti. Gal būt, todėl pasirinkau sociologo Arvydo Virgilijaus Matulionio mintis apie švietimo organizacinę kultūrą.

Investicija į darbuotoją yra ne tik įmonės žmoniškųjų resursų didinimas, tačiau ir puiki priemonė darbuotojo skatinimui. Darbuotojas žino, kad yra vertinamas, todėl saugiai jaučiasi, o tai reiškia, kad gerai dirba, nesižvalgydamas į šalis.

Mano manymu, iš tiesu labai svarbus yra žmogaus vystymasis nuo lopšio iki jo pirmo žingsnio į savarankišką gyvenimą, jo tobulėjimas visose gyvenimo pakopose. Todėl mano darbo tikslas yra padėti susivokti sudėtingame šiuolaikiniame gyvenime ir pažvelgti sociologų akimis nuo ko priklauso organizacijos kultūra, kokias funkcijas ji atlieka, kuo organizacijos kultūra naudinga įmonei, kuo – darbuotojams, supažindinti su organizacijos kultūros keitimo metodais, išsiaiškinti galimas krizių atsiradimo organizacijoje priežastis, lavinti krizių ir konfliktų sprendimo įgūdžius. Darbe teigiama, kad informacijos visuomenėje kintant vartotojų poreikiams ir organizacijų struktūrai, atsirandant naujoms jų formoms kartu vyksta ir organizacijos kultūros prisitaikymas ar kitimas.

Šiame darbe taip pat pateikiu informacijos visuomenės organizacijos kultūros samprata (pagrindiniai apibrėžimai, aspektai, elementai). Siekiu pagrįstai argumentuoti organizacijos kultūros svarbą, pateikiu kokios būna organizacijos kultūros.

ORGANIZACIJOS KULTŪRA

Terminas kultūra, kaip teigia Barczyk C., atspindi nematerialias jėgas, kurios valdo kasdienius poelgius. Jas sudaro sėkmės ir nesėkmės, ateinančios iš ankstesnių organizacijos laikų; jos atspindi žmonių sąveikos, uždavinių, sprendimų, nutarimų ir bendravimo būdus. Terminai, apibūdinantys kultūros sandarą, reiškia individualų požiūrį, tikėjimą, sentimentus, grupines ir organizacines normas. Individualūs sentimentai virsta ir organizacinėmis normomis, kai žmonės bendrauja veikdami kokioje nors organizacijoje. Sentimentai, kylantys iš tokių tarpusavio santykių, pagaliau formuoja bendrus būdus, kaip vertinti daiktus, kaip juos daryti. Tokie sentimentai tampa normomis, kai dauguma žmonių sutaria dėl bendrų darbo būdų. Pagaliau grupės ir organizacijos suranda priemonių, kaip veikti žmones, kad jie nenukryptų nuo tų normų.

Arvydas Virgilijus Matulionis savo knygoje „Sociologija“ aprašo socialinės organizacijos sampratą. Jis teigia, kad visuomenės socialinė organizacija plačiąja prasme suprantama, kaip bet kuri organizacija visuomenėje, o siaurąja – kaip organizacijos socialinė posistemė: socialinės struktūros elementas, veiklos pobūdis, atskirų dalių vidinis darnumas ir panašiai. Pasak autoriaus, socialinė organizacija gali būti tiek pati valstybė, tiek ministerija, tiek mokykla, tiek gamykla, tiek skautai, tiek politinė partija ir pan. Ir labai svarbus yra socialinės organizacijos dydis – kuo ji didesnė, tuo mažesnė galimybė tiesiogiai nuoširdžiai bendrauti. Todėl pažvelkim autoriaus akimis į organizacijų kultūrą. Kas tai yra kultūra? – Tai susibūrusių į bendruomenę žmonių gyvenimo būdas. Kultūra negali egzistuoti be visuomenės ir civilizacijos taip kaip ir šios – be kultūros. Visuomenė apibrėžiama, kaip visų santykių, egzistuojančių konkrečioje teritorijoje, socialinė visuma; o civilizacija – visuomenės, regiono kultūrinės ir socialinės raidos lygis ir specifika, besiskiriantys nuo kitos visuomenės, regiono civilizacijos lygio ir specifikos.

Rodos paprastai ir aiškiai A. V. Matulionis apibudina kultūros supratimą mūsų kasdieninėje kalboje. Taigi paprastam žmogui, jo teigimu, kultūra yra tai kas susiję su menu, literatūra, muzika ar kitomis meno rūšimis; retais atvejais – kalbos kultūra, bendravimo kultūra. Trumpai tariant, visa tai, su kuo susiduriame po darbo, kai džiaugiamės laisvalaikiu. O sociologijos mokslas kultūros supratimą perteikia platesniu spektru – tai gali būti apibudinta kaip nuomonės, vertybės, elgesys ir kaip materialūs objektai, paskirstyti tarp atskirų žmonių. Taigi kultūrą sudaro visa tai, kas sukurta žmogaus ir kas yra žmogaus gyvenimo būdo dalis.

Kadangi autorius teigia, kad mokykla gali būti organizacija, pažvelkim į ją autoriaus akimis. Jis teigia, kad mokykla greta šeimos yra svarbiausiais socializacijos institutas. Ji padeda perduoti kultūrinį žmonijos palikimą visuomenės nariams. Ir, kadangi kaip tik čia padedamas asmenybės žinių ir įgūdžių pagrindas, mokymo programos turi išlaikyti fundamentalumo ir taikomumo balansą. Jaunimas turi gauti kultūrinių žinių
pagrindus, išmokti pats jas papildyti, transformuoti; turi būti ugdomas mokinio pažintinis kūrybiškumas, kad jis pats galėtų tobulinti savo žinių ir įgūdžių bagažą. Mokykloje išskiriamos kelios pakopos: ikimokyklinė, mokyklinė, aukštojo mokslo. O pačioje švietimo sistemoje galima išskirti dvi kryptis: neprofesinę ir profesinę. Neprofesinė apima: lopšelius, vaikų darželius, būrelius, studijas, mokyklą, gimnaziją, mokymą šeimoje ir t.t. – visa tai apima vaikų lavinimą. Profesinė kryptis apima technikos mokyklas, kolegijas, konservatorijas, kursus, aukštąsias mokyklas, doktorantūrą ir t.t.

Kaip teigia knygos autorius, pagrindinė ikimokyklinukų veiklos rūšis – žaidimas, jo metu vaikas įsisavina bendravimo įgūdžius, suvokia socialines normas, kaupia konkrečių veiksmų patirtį. Ikimokyklinėje įstaigoje vaikas ruošiamas gebėti valdyti savo elgesį pagal tam tikras elgesio taisykles; užsiėmimai derinami su poilsiu, fiziniu judėjimu ir panašiai. Su vaikais dirba edukologai, psichologai ir kiti specialistai. Taip vaikas palaipsniui paruošiamas mokyklinio lavinimo pakopai. Tai pagrindinė visos švietimo sistemos grandis – tiek profesinio, tiek kultūrinio žmogaus rengimo pagrindas. Šiame etape žmogutis rengiamas savarankiškam gyvenimui, ugdoma jo asmenybė. Ir, pasak autoriaus, šis etapas baigiasi, kai žmogus yra daugiau ar mažiau pasirengęs savarankiškai veiklai. Autorius mus supažindina, kaip šis etapas kito istoriškai: tarkime viduramžiais paauglys jau būdavo visiškai įtrauktas į darbinę veiklą; XX a. Pradžioje dar galima buvo tenkintis pradine mokykla. Tačiau vis sudėtingėjanti visuomenė ėmė reikalauti vis aukštesnio išsimokslinimo lygio – bendrojo vidurinio, o kai kuriose šalyse pabrėžiamas ir aukštasis išsimokslinimas, ir būtent ne profesinio pasirengimo, o kultūrinio pagrindo suformavimo atžvilgiu. Tai sąlygojo ir pačios švietimo sistemos struktūros kitimą: buvusioje Tarybų sąjungoje iš pradžių buvo privaloma septynmetė mokykla, vėliau pereita prie aštuonmetės ir galiausiai prie privalomo vidurinio mokslo. Kadangi mokymasis yra pagrindinis besimokančiojo užsiėmimas, kiekvienus mokymosi metus galima traktuoti kaip žmogaus užimtumą, nepapildant bedarbių gretų. Galiausiai prieinama prie trečiosios pakopos – aukštojo mokslo. Aukštųjų mokyklų studentai rengiami valdyti ir keisti sudėtingiausias technologijas, organizuoti kitų žmonių darbą, kontroliuoti, reguliuoti darbo režimą ir panašiai. Kad visa tai būtų atlikta kokybiškai, specialistai privalo turėti psichologinių žinių, privalo būti gerai teoriškai ir metodologiškai pasirengę. Ypač svarbu, kad parengti specialistai sugebėtų diagnozuoti, prognozuoti, planuoti ir projektuoti darbus ir procesus. Ir, A. V. Matulionio teigimu, tik aukštojoje mokykloje parengtas specialistas gali užsiimti moksline veikla. Taip pat teigia, kad aukštųjų mokyklų absolventai turi įsisavinti kultūros vertybes, privalo tapti inteligentiškais žmonėmis, sugebėti formuoti visuomenės „stuburo“ pagrindą. Šiame procese labai svarbus yra aukštosios mokyklos nepriklausomybės laipsnis.

Išanalizavę svarbiausias žmogaus kultūrinio rengimo, vystymosi pakopas, sociologo A. V. Matulionio minčių dėka, pereisime prie kitų organizacijos kultūros sampratos dėsnių.

Kiekviena organizacija turi savo „organizacijos kultūrą“. Kalbant apie organizacijos kultūrą dažnai užmirštama, kad kultūra egzistuoja visur, kur susirenka žmonės, vysto savo kultūrines tradicijas, turi savo nuomones, elgseną ir komunikuoja, tačiau iš kitos pusės jie susiduria su organizacijos tradicijų kompleksu: vertybėmis, normomis, standartais, pasaulio ir žmonių paveikslais, privalumais ir nusistatymais, simbolių sistemomis, kalba ir ritualais, kasdienėmis elgesio normomis. Organizacijos kultūra pirmiausiai atspindi vidinę organizacijos aplinką. K. Doppleris kultūrą apibrėžė taip: Kultūra – tai grupės, tautos, bendruomenės įsitikinimų suma, kuri susiformavo istorijos eigoje tam, kad spręstų vidines integracijos problemas. Ji yra taisyklių „galima daryti“ ir „negalima daryti“ suma, kuri taip gerai funkcionuoja, kad tapo „užrašytais“ įstatymais ir kiekviena ateinanti karta juos priima kaip „teisingą“ mąstymo kryptį, perduodamą jausmams ir veiksmams.

Organizacijos kultūros negalima įvesti, ji jau veikia. Kai kalbama apie organizacijos kultūrą, nediskutuojama apie tai, ar ji egzistuoja. Siekiama išsiaiškinti, kokia tai kultūra. Paskutiniu metu pripažįstama, kad kultūra organizacijoje turi didelę reikšmę. Remiantis kontrastingu patyrimu, kai organizacijos kultūra įsivaizduojama kaip efektyvumo, stabilumo, lankstumo ir skaidrumo garantas.

Organizacijos kultūrą savaip supranta daugelio mokslo sričių tyrinėtojai: vadybininkai, sociologai, psichologai, antropologai. Jų atliekamų tyrimų orientacijos – nuo pozityvistinių iki interpretacinių ir postmodernistinių. Šios priežastys ir skirtingi tyrėjų tikslai, interesai bei filosofinės nuostatos padeda suprasti, kad organizacijos kultūra nėra vienareikšmiškai apibrėžta, koherentiška tyrimų sritis. Į klausimą, kokį vaidmenį organizacijoje atlieka kultūra, R. Harrisonas atsakė, kad organizacijos kultūra atlieka septynias funkcijas:

• lemia organizacijos svarbiausius siekius ir kriterijus, kuriais ji turėtų
vertinti savo sėkmes ir nesėkmes;

• pataria, kaip turėtų būti naudojami organizacijos ištekliai;

• lemia, ko organizacija ir jos nariai gali vieni iš kitų tikėtis;

• lemia, kurie organizacijos nario elgesio kontrolės būdai yra priimtini, o kurie – ne; tai yra apibrėžia, kur glūdi organizacijos galia ir kaip ji turėtų būti naudojama;

• nustato narių elgesio normas, baudimo ir apdovanojimo būdus;

• nustato organizacijos narių tarpusavio elgseną ir santykius su organizacijai nepriklausančiais individais;

• informuoja narius, kaip jiems elgtis su išorine aplinka: agresyviai, palankiai, išnaudotojiškai, geranoriškai, atsakingai ar delsiančiai.

Šiuolaikinėse organizacijose vyksta gilūs pokyčiai. Tuo pat metu turi keistis ir organizacijos kultūra. Svarbiausias kiekvienos organizacijos tikslas – pelno siekimas. Šis teiginys buvo ir liks teisingas. Tačiau vis svarbiau tampa ne užsiimti verslu, bet menas, kaip kuo ilgiau tame versle išlikti. Tai ir yra organizacijos filosofijos ir kultūros klausimai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1622 žodžiai iš 3141 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.