Tik gimęs žmogus iš karto patenka į organizaciją – šeimą. Toliau – visas žmogaus gyvenimas – kelionė per įvairiausias organizacijas : vaikų darželio grupė, mokyklos klasė, sporto ar kokio kitokio laisvalaikio pomėgio būrelis, organizacija, sudaranti materialines gyvenimo sąlygas – darbovietė, paskui savo šeima, politinė partija, klubas arba draugija pagal interesus ir kitokios bendrijos, kurioms žmogus priklauso tėvų valia, arba jau pats sąmoningai apsisprendęs.
Organizacijos
Organizacijos sukuria visiškai naujo pobūdžio darbą – visi nariai turi siekti bendro tikslo Taigi žmogaus elgesys nukreipiamas tokia kryptimi, kurios savarankiškai, savo valia organizacijos narys nesirinktų.
Žmogų veikti skatina įvairių poreikių – maisto, drabužių, stogo ant galvos, saugumo, bendravimo, patinkamo darbo, savo sugebėjimų panaudojimo ir ir kt. – visuma.Žmogus jau suprato, kad dažnai jo poreikiai gali būti patenkinti žymiai geriau , kad jie gali reikalauti iš jo daug mažiau pastangų, jei būtų sudedamos kelių žmonių galimybės.
Žmonių bendrijos, sąmoningai derinančios pastangas siekti bendro tikslo, vadinamos organizacijomis.
Organizacijos tikslai
Organizacija siekia ne vieno, o viso komplekso tikslų, kartais net tarpusavyje prieštaraujančių. Žinome, kad žmonės į darbo organizacijas buriasi norėdami turėti pragyvenimo šaltinį – taigi vienas iš organizacijos tikslų ir yra socialinis – suteikti savo nariams pragyvenimo šaltinį. Tą pragyvenimo šaltinį organizacija galės suteikti tik tada, jei bendromis savo narių pastangomis sugebės vartotojams teikti reikalingą produktą, už kurį vartotojai mokės tiek. Kad pakaks atsiskaityti su visais tiekėjais, valstybe ir dar liks pinigų darbuotojams bei perspektyvinei plėtrai. Tai yra organizacijos paskirtis, tikslas, kuriam pati organizacija yra skirta, kuris pateisina jos buvimą. Tiesiai iš jo išplaukia komercinis tikslas –parduoti vartotojams pagamintą produkciją tam tikra kaina. Kad vartotojai gaminius pirktų, reikia, kad gaminiai tenkintų tam tikrus vartotojų poreikius. Gera gaminių kokybė- tai jau techninis tikslas. Kad vartotojai pirktų, produkto kaina neturi prašokti tam tikros ribos, o kad organizacija galėtų gyvuoti, kaina neturi būti mažesnė už tam tikrą lygį – tai ekonominis tikslas. Kad organizacija išsilaikytų, ji turi pateikti rinkai tam tikrą produktų kiekį tam tikru laiku – tai jau gamybinis tikslas. Pagaliau organizacija savo veikla turi nekenkti – čia ekologinis tikslas.(žr. 1 schemą).
Norint organizaciją valdyti racionaliai, reikia ne tik išsiaiškinti visą tikslų sistemą, bet ir nustatyti jų pirmenybes.
Organizacijos aplinka
Susipažinus su organizacijos tikslais, paaiškėja, kad visus juos lemia organizaciją supančios aplinkos – vartotojų, gamtos sąlygų bei gyventojų bendrijos, iš kurios atstovų susidaro organizacijos narių bendrija, – keliami reikalavimai. Skiriamos dvi aplinkos rūšys: veiklos aplinka, kurią sudaro organizacijos veikloje tiesiogiai dalyvaujantys arba ją lemiantys aplinkos elementai, ir bendroji aplinka, kuri apibūdinama netiesiogiai organizacijos veiklą veikiančiais bruožais (žr. 2 schemą).
Veiklos aplinką sudaro: vartotojai, konkurentai, arba panašią produkciją gaminančios organizacijos, organizacijos gaminamos produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai.
Organizacijos struktūrizavimasis
Išnagrinėjus organizacijos veiklą, kuri verčia darbo objektą darbo produktų, galima pereiti ir prie visos organizacijos, kaip santykiškai stabilios ir kokybiškai savitos sistemos, nagrinėjimo. Vienas svarbiausių sistemos bruožų yra jos struktūra – sistemos sandara, suvokiama atskirai nuo jos kilmės, funkcijų, požymių. Kiekvieną organizaciją sudaro pirminiai jos elementai – pavieniai žmonės. Bet kai žmonių susidaro daugiau, norėdami deramai susižinoti bendrame darbo procese, žmonės jungiasi į tam tikras grupeles, kurios skiriasi savo paskirtimi ir vieta organizacijoje. Jų visuma ir sudaro organizacijos struktūrą. Šiuolaikinis organizacijų mokslas, jų teorija skiria penkis organizacijos struktūros elementus ir dvi jėgas. Visa tai įvairiai tarp savęs derinama, ir susidaro įvairios organizacijų konfigūracijos. Pirmasis organizacijų struktūros elementas yra darbo dalis, kurioje vyksta darbo objekto vertimo darbo produktu procesas. Kita svarbi dalis – tai strateginė viršūnė, lemianti pagrindinius organizacijos gyvenimo reiškinius, vadovaujanti visai organizacijos veiklai. Didesniosios organizacijos tarp strateginės viršūnės ir darbo dalies turi vidurinį vadovų sluoksnį. Organizacijose su sudėtingu technologiniu procesu, naudojančiose daugiau įrengimų, būna dar viena dalis – technostruktūra. Ji apima darbo technikos ir technologijos specialistus, sudarančius visas reikalingas technologinio proceso technines sąlygas. Penktasis organizacijos struktūros elementas – paramos tarnybos. Joms priklauso žmonės, aptarnaujantys visus organizacijos narius darbe. Pirmoji jėga, veikianti organizacijoje, yra ideologija – didelė vertybių ir įsitikinimų sistema, skirianti organizaciją iš kitų. Ji remiasi organizacijos paskirties jutimu, stipria vadovo asmenybe bei dideliu organizacijos narių susitapatinimu su organizacija. Ideologija – vienas pagrindinių veiksnių,
palaikančių organizacijos vientisumą. Kita organizacijos jėga, veikianti priešingai negu ideologija, – organizacijos skaldymo kryptimi, -yra politika. Ji remiasi egoistiškais tam tikrų asmenų ar jų grupių interesais (žr. 3 schemą).
Įvairiomis aplinkos sąlygomis, naudojantis skirtingais technologijos procesais, įvairiais gyvenimo etapais tie elementai ir jėgos būna įvairaus lygio; tai leidžia skirti septynis organizacijų pavidalus: paprastąją, arba verslininkiškąją, mašinų biurokratiją, diversifikuotąją, profesionaliąją biurokratiją, novatoriškąją, misionieriškąją ir politizuotąją (žr. 4 schemą).
Paprastoji, arba verslininkiškoji, organizacija teturi du pagrindinius struktūros elementus: strateginę viršūnę ir darbo dalį. Pagrindinė organizacijos veiklą lemianti dalis – strateginė viršūnė. Ji koordinuoja visos organizacijos veiklą tiesioginiais nurodymais. Toks pavidalas būdingas jaunoms ir nedidelėms organizacijoms, turinčioms paprastą techniką ir technologiją, veikiančioms paprastoje, bet kintančioje aplinkoje. Organizacijos judrumą reaguoti į aplinkos pakitimus riboja paties vadovo judrumas ir lankstumas. Stiprūs, turintys įtaigos galių vadovai sugeba pridengti ją stipria ideologija, padidinančia organizacijos atsparumą nepalankiems aplinkos pokyčiams.
Mašinų biurokratija turi visus struktūros elementus. Svarbiausia tokios organizacijos veiklai – technostruktūra. Ji standartizuoja darbus, o ta darbų standartizacija tampa svarbiausiu bendros veiklos koordinavimo būdu. Organizacijos techninė ir technologinė sistema labai išplėtota, gali būti net automatizuota; darbuotojų specializacija siaura – kiekvienas moka atlikti menką dalį viso bendro darbo proceso. Toks organizacijos pavidalas būdingas subrendusioms ir didelėms organizacijoms: jos sėkmingai veikia paprastoje ir stabilioje aplinkoje.
Diversifikuotasis organizacijos pavidalas atsiranda, kai susijungia daugiau mašinų biurokratijos pavidalo organizacijų, kurios būdamos pritaikytos veikti paprastosios ir stabiliosios aplinkos sąlygomis, tokiu būdu pajungia dalį savo aplinkos: konkurentus, pakaitalų gamintojus, dirbtinai stabilizuoja tą aplinką ir sudaro palankesnes veiklos sąlygas. Svarbiausias tokių organizacijų elementas – vidurinis vadovų sluoksnis, o veikla koordinuojama standartizuojant organizacijų išėjimus. Toks pavidalas būdingas senoms ir labai didelėms organizacijoms; jos sėkmingai veikia nesudėtingoje ir stabilioje aplinkoje.