Organizacijų etika kaip vadybos optimizavimo įrankis
5 (100%) 1 vote

Organizacijų etika kaip vadybos optimizavimo įrankis

TURINYS

ĮVADAS 3

1. LITERATŪROS APIE ORGANIZACIJOS ETIKĄ APŽVALGA 4

1.1. Etikos teorijos 4

1.1.1. Deontologinė etikos teorija 4

1.1.2. Utilitarizmo etikos teorija 5

1.1.3. Teisingumo etikos teorija 6

1.1.4. Teleologijos etikos teorija 7

1.1.5. Organizacijos suinteresuotųjų etikos teorija 8

2. ETIKOS OBJEKTAS IR FUNKCIJOS 11

3. ETINIŲ SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS ORGANIZACIJOJE, ETIŠKO SPRENDIMO MODELIAI 13

4. ETIKOS ĮTAKA ĮMONĖS KULTŪRAI 18

5. ETIKOS KODEKSAI 21

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 27



ĮVADAS

Įmonės verslo etikos, darbuotojų etiško bendravimo su klientais kultūros ir etiketo lygis yra viena iš svarbiausių visuotinės kokybės sudėtinių dalių. Ši problema aktuali daugeliui šalies įmonių, kadangi Lietuvoje dar nepakankamai vertinama tokia žmoniškųjų išteklių didinimo, vadybos optimizavimo, socialinio kapitalo gerinimo priemonė, kaip organizacijos etikos kodeksai. Dažnai personalas (žmoniškieji ištekliai) traktuojamas tik kiekybiškai, o nekreipiama dėmesio į žmonių santykių sistemos kokybę, į elgesį darbo vietose, į dorovinių aplinkybių darbovietėse lemiamą įtaką sprendimams, t.y. gebėjimams kokybiškai socialiai atsakingai atlikti savo funkcijas. Kuriant ar tobulinant personalo vadybos sistemas šiuolaikinėse organizacijose turėtų būti diegiama dorovinių vertybių vadyba ir dėmesys koncentruojamas į atsakomybės teisingumo, garbingumo, sąžiningumo, skaidrumo, paklusnumo įstatymams, pasitikėjimo vertybes, kurios skatina skleistis pozityvias žmogaus savybes ir atitinkamus elgsenos įgūdžius. Tam padės 2006 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Seimo priimtas Politikų etikos kodeksas. Tikėtina, kad palaipsniui kils organizacijų etikos ir kultūros lygis, kuris mokslininkų nuomone labai svarbus optimizuojant vadybos metodus Lietuvoje, siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo ir nacionalinio konkurencingumo.

Specialisto vertingumą lemia ne tik kompetencija, specialybės žinios, bet socialinė ir dvasinė jo vertė. Todėl aukštos kultūros ir moralaus asmens ugdyme turi atsirasti ir etikos dalykai. Labai svarbu, kad darbuotojas išmoktų mokytis visą aktyvų gyvenimą ir pats save tobulintų. Šiame darbe analizuojami Lietuvos ir užsienio informaciniai šaltiniai, kuriuose rašoma apie verslo etiką, moralaus bendravimo esmę, objektą, funkcijas, darbuotojų kultūrą, etikos kodeksus.

Pasak etikos specialisto prof. V. Žemaičio, „Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Dorovinių vertybių specifika ta, kad jos sudaro bendrosios vertybinės orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybiniu pasauliu, reguliuoja jo veiklą ir elgesį. Todėl dorovinės vertybės glaudžiai susijusios su žmonių praktine veikla ir žmonių savitarpio santykiais. Per jas išryškėja žmogaus veiklos socialinis kryptingumas. Užtat žmogaus socialinį vertingumą lemia jo dorovinė vertybinė orientacija“.

Darbo tikslas – išanalizuoti literatūros šaltinių medžiagą apie etiką kaip žmonių santykių sistemos kokybės bruožą, į elgesį darbo vietose, į dorovinių aplinkybių darbovietėse lemiamą įtaką sprendimams, t.y. gebėjimams kokybiškai socialiai atsakingai atlikti savo funkcijas bei darbuotojų etiško bendravimo lygį. Darbo pabaigoje pateiktos išvados bei rekomendacijos personalo etiketui ir kultūrai tobulinti bei kontroliuoti.

Šis namų darbas apima 24 puslapių tekstą, 3 lenteles, 8 paveikslus, cituojama 6 literatūros šaltiniai.1. LITERATŪROS APIE ORGANIZACIJOS ETIKĄ APŽVALGA

Kaip nurodoma literatūroje, etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę (D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002). Kita vertus, etika – tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas.

Etika moko: Ką reiškia būti žmogumi? Kas yra gyvenimas? Ar žmogaus gyvenimas turi prasmę? Kas yra prasminga? Koks yra vieno individo santykis su kitais ir su gamta? (D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002). Minėti autoriai, cituodami A. Anzenbacherio knygą “Etikos įvadas”, išskiria keturis glaudžiai tarpusavyje susijusius žmonių etiško bendravimo praktikos lygmenis:

1. Moralumas;

2. Dorovė;

3. Teisė;

4. Tikėjimas.

Moralumas – tai veikiančiojo asmens sąžinė. Gėris apibrėžimas kaip moralinės sąžinės atitikimas, o moralinis blogis – kaip priešingybė sąžinė.

Dorovė – tai praktikos vertinimas pagal pripažintas normas. Jos visuomenėje yra būtinos. Jei teisės normos (įstatymai) yra privalomos, tai dorovinės – įsigalioja, joms pritaria socialinių struktūrų visuma.

Teisė – tai tarptautinių organizacijų ir Lietuvos Seimo priimti įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai ir kiti normatyviniai aktai. Mūsų veikimą garantuoja valstybė. Tad mūsų veiksmai būna legalūs ir nelegalūs. Įstatymai ir etika turėtų sutapti, t.y. įstatymiška, turėtų būti etiška ir atvirkščiai.

Tikėjimas – tai gyvenimas meilėje ir tarpusavio supratime ir nuodėmės svarba. Deja, dar nedidelė dalis įmonių
skiria dėmesį kultūrai bei verslo etikai. Moralumas yra svarbesnis mažame vienete, nei dideliame. Didelėje įmonėje etika yra pagrindinė valdymo funkcija.

Remiantis D.Vyšniauskienės ir V.Kundroto knyga „Verslo etika“, apžvelgsime svarbiausias etikos teorijas.

1.1. Etikos teorijos

Specialistai išskiria tokias pagrindines etikos teorijas: deontologijos, utilitarizmo, teisingumo, teleologijos, organizacijos suinteresuotųjų ir kt. Jas panagrinėsime išsamiau.

1.1.1. Deontologinė etikos teorija

Deontologijos terminą XIX a. sukūrė anglų sociologas teisininkas Jeremy Benthamas (1748-1932). Darbe „Deontologija ar moralės mokslas” dorovės teorija buvo pavadinama deontologija. Deontologija (lotyn. deontos – pareiga; logos – sąvoka, mokslas) yra etikos teorija, akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo turinį. Ji pabrėžia principus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą ( aš privalau; mano pareiga).

Vienas ryškiausių šios teorijos skleidėjų yra vokiečių filosofas Imanuelis Kantas(1724–1804). Jo gyvenimas susijęs su Karaliaučiaus (Kaliningrado) universitetu, kur jis mokėsi, vėliau buvo magistru, profesoriumi, rektoriumi. Universitete I. Kantas dėstė daug disciplinų: matematiką, fiziką, geografiją, logiką, filosofiją ir kt. Jau būdamas brandaus amžiaus sukūrė filosofijos sistemą, kurioje išsiskiria pažinimo teorija, etika ir grožio bei tikslingumo teorija. Visos šios dalys glaudžiai susijusios ir pajungtos vienam tikslui: filosofija turi padėti nustatyti žmogaus galias, atskleisti jo esmę ir vertę. Savo filosofijos sistemą I. Kantas išdėstė trijuose svarbiausiuose veikaluose: „Grynojo proto kritika”, „Praktinio proto kritika” (pagrindinis I. Kanto etikos veikalas) ir „Sprendimo galios kritika”(D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002).

I. Kantas iškelia pareigos ir teisingumo siekiant gėrio svarbą. Filosofas teigia, kad vadovaudamasis protu žmogus sukuria moralės normas ir joms paklūsta. O tam, kad būtų galima etiškai gyventi, kaip reikalauja protas, reikia ne tik apsisprendimo, bet ir valios. Valia – tai vidinė jėga, duodanti impulsą veiksmui, o gera valia – tai toji, kuri skatina kokybiškai atlikti pareigą. Žmogaus valia lemia jo norų ir siekimų kryptį bei pastovumą. Moralė siejama su gera valia, kuri laikoma gėriu. Moralinę vertę įgyja tik tas veiksmas, kuris atliekamas savarankiškai, apsisprendus paklusti proto diktatui. I.Kanto nuomone, elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi iš pagarbos dorovės dėsniui. Gerai, kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos, sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta. I. Kantas pareigą suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Elgesio normas žmogus pirmiausia nusistato sau. Tokias individualaus elgesio taisykles I. Kantas vadina maksimomis.

Maksima – tai subjektyvus praktinis moralės principas (empirinio pobūdžio), kuris, patikrintas pagal proto kriterijų, tampa moralės dėsniu (pavyzdžiui, būk garbingas; būk malonus; gyvenk sveikai ir kt.). Maksimos tampa etiško bendravimo taisyklėmis, jos įgyja dėsnių, įsakymų formą (filosofas jas vadina kategoriniais imperatyvais).

Pirmasis imperatyvas – dorovės. Jis primena pagrindines moralaus bendravimo taisykles: 1. Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi; 2. Nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų (nieko neskriausk ir visiems, kam gali, padėk).

Antrasis imperatyvas yra žmonių lygybės reikalavimo išraiška. Šiuo imperatyvu I. Kantas pasirodo kaip humanistas, teigiantis absoliučią žmogaus vertę: į kitus žmones mes turime žiūrėti kaip į asmenybes (o ne kaip į tai, kas naudinga). Toks principas suteikia etinę bazę demokratijai. Pažymėtina, kad šis filosofo dorovės dėsnis nenumato rangų – tik moralumas yra žmogaus vertės kriterijus.

Anot filosofo, gerą valią žmogus rodo tuomet, kai elgiasi taip, kaip reikalauja protas. O pareiga – tai veiksmai, paremti protu, neatsižvelgiant į savo polinkius, norus ar laimę. Pareiga yra vienintelis moralinio veiksmo kriterijus. I. Kantas akcentavo pareigą gerbti ir save, ir kitus žmones, jis pabrėžė žmogaus orumo svarbą. Todėl pareigos atlikimas sietinas su reikalavimu nepažeisti kitų asmenų teisių. Asmuo, besivadovaujantis deontologine etika, elgiasi remdamasis pareigos jausmu: priimant sprendimus, būtina nepažeisti kitų individų teisių.

1.1.2. Utilitarizmo etikos teorija

Utilitarizmas (lotyn. utilitaris – nauda), kaip etinė teorija, siejama su XIX a. anglų filosofų Jeremy Benthamo ir Johno Stuarto Millio teiginiais. J. Benthamo (1748–1832) sukurta etikos teorija darė didelį poveikį dvasiniam XIX a. Anglijos gyvenimui. Tvirtai įsitikinęs, kad jam pavyko suvokti žmonių elgesio tikslą – kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui – jis tai propagavo visą savo gyvenimą. Žmonijos laimė jam nebuvo tuščias garsas: Prancūzijoje, Lenkijoje, JAV, Rusijoje jis siūlė savo parengtus švietimo programų projektus. Ypač reikšminga jo veikla buvo Anglijos įstatymų leidybai. Net mirdamas jis siekė tarnauti žmonijos labui – paliko savo
medicinos tyrimams. J. S. Millis (1806–1873) – Tai žymus Anglijos visuomeninės minties atstovas. Jo etinės pažiūros išdėstytos šeštoje „Logikos sistemos” knygoje (1843 m.) ir „Utilitarizme” (1863 m.). J. Millis buvo auklėjamas J. Benthamo etikos idėjų dvasia. Jo tėvas buvo artimas J. Benthamo draugas ir bendramintis. J. Millis populiarino utilitarizmą, tęsė jo idėjas. Kaip nurodoma D. Vyšniauskienės ir V.Kundroto knygoje, pirmasis utilitarizmo terminą pavartojo J. Millis. „Autobiografijoje” J. Millis aprašo, kokią įtaką jam turėjo J. Benthamo idėjos. „Pradedant 1821 metų žiema, kai pirmą kartą perskaičiau Benthamą, aš suradau, kaip sakoma, gyvenimo tikslą: aš norėjau dėti visas pastangas pasauliui pakeisti… Bet kartą ši viltis išsisklaidė kaip svajonė. Tai buvo 1826 metų rudenį… Aš iškėliau sau tokį klausimą – jei visi tavo tikslai, kurių sieki gyvenime, išsipildytų… Ar pajustum didžiausią džiaugsmą ir ar būtum visiškai laimingas? – „Ne” – aiškiai atsakė man vidinis balsas, kurio aš negalėjau nutildyti… aš nežinojau nieko, kam galėčiau paskirti savo gyvenimą”. Toliau jis rašo, kad išsivaduoti iš alinančio pesimizmo jam pavyko tik po to, kai pajuto nesavanaudiško elgesio grožį. Vadinasi, asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas. Ir šitaip jis žengia žingsnį nuo egoizmo prie altruizmo” – nurodoma D. Vyšniauskienės ir V.Kundroto knygoje „Verslo etika“,2002, p.40.

Remiantis minėtų autorių duomenimis, aprašysime pagrindinius J. Benthamo etikos teiginius. Tai :

1. Bet kokios žmonių veiklos šaltinio reikia ieškoti žmonių pojūčiuose, nes dorovės pagrindas – jaučiantis žmogus.

2. Malonumas – elgesio kriterijus, vadinamas nauda. „Gamta žmonijai valdyti paskyrė aukščiausius valdovus – kančias ir malonumus. Jiems vieniems leista nuspręsti, ką mes galime daryti, ir nurodyti, ką mes privalome daryti. Prie jų sosto pritvirtinti gėrio ir blogio pavyzdžiai, antra vertus, visur, nesvarbu, ką mes darytume, ką kalbėtume, apie ką galvotume: visi veiksmai, kurių galime griebtis, norėdami atmesti šį viešpatavimą, tik padės jį įrodyti ir patvirtins jo buvimą “(J.Rolsas,1989).

Pagrindiniai J. Millio teiginiai:

1. Asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas.

2. Žmogus, galvodamas apie savo interesus, neišvengiamai galvoja ir apie kitų asmenų interesus.

3. Ieškodamas vidinio ryšio tarp egoizmo ir altruizmo, jis kiek išplečia malonumo sąvokos turinį (siedamas jį su dvasinėmis žmogaus prigimties savybėmis): egzistuoja ne tik veiksmai, kurių rezultatas bendras gėris, bet ir ketinimai, norai, kurių tikslas – visuotinė gerovė, kurios siekiant nesiskaitoma su asmenine nauda.

4. Moralaus elgesio kriterijų sudaro tokios elgesio taisyklės, kurių laikymasis užtikrina daugiausia malonumų visai žmonijai (ne asmeninė nauda, o didžiausia bendra laimė, kuri turi būti žmogaus veiklos tikslas).

5. Taikydamas savo moralumo kriterijų gyvenimo praktikoje, jis tvirtina, kad laimės turinys priklauso ne nuo malonumų kiekybės, o nuo jų kokybės.

Utilitarizmą apibūdina keturi pagrindiniai principai:

1. Padarinio (pasekmių) principas. Poelgiai vertinami pagal jų sukeltus padarinius: moraliniu požiūriu teisingi ar neteisingi.

2. Naudingumo principas. Padarinius reikia vertinti pagal naudingumą laimei. Laimė ir skausmo nebuvimas yra aukščiausia vertybė arba aukščiausias gėris.

3. Hedonizmo (graik. hedone – malonumas, pomėgis) principas. Žmonių laimė suprantama kaip galutinis moralės tikslas. Laimės kriterijus yra džiaugsmas (malonumas). Kiekvienas asmuo turi savo tikslų, kurių ir siekia. Svarbu, kad kuo daugiau individų galėtų realizuoti savo prioritetus. Tam reikia dviejų sąlygų: laisvės (galimybių pasirinkti) ir gerovės (sąlygų, leidžiančių efektyviai pasinaudoti turima laisve). Su pakankamu turtu, fizine sveikata siekti tobulėjimo ir kitų prioritetų.

4. Socialinis principas. Veiksmai, prisidedantys prie individo laimės, yra geri, o sukeliantys nelaimes – negeri. Universalusis hedonizmas (hedonistinis universalizmas) veiksmus vertina pagal tai, kiek jie prisideda prie visų kitų žmonių laimės.

1.1.3. Teisingumo etikos teorija

Kaip nurodoma D. Vyšniauskienės ir V.Kundroto knygoje „Verslo etika“, vienas pirmųjų teisingumo sąvoką apibrėžė graikų filosofas Aristotelis: „Teisingumas – tai susilaikymas nuo įsigijimo tam tikro pranašumo, užgrobiant tai, kas priklauso kitam ( jo nuosavybę, pajamas, užimamą vietą ir pan.), arba pripažinimą kitam to, kas jam priklauso ( tesėti pažadą, grąžinti skolą, deramai gerbti ir t.t.)”. Prie šios teorijos kūrimo prisidėjo Thomas Hobbsas (1588-1679), Johnas Locke (1632-1704), Jacques Rousseau (1712-1778), Immanuelis Kantas (1724-1804) ir kiti.

Vienas žymiausių dabartinių tos srities filosofų yra JAV mokslininkas Johnas Rawlsas, kuris teisingumo teoriją išplėtojo kaip utilitarinio mąstymo alternatyvą. Jo darbas „Teisingumo teorija” (1971) pasirodė kaip atsakas kritikuojamam utilitarizmui. Filosofas teikia pirmenybę teisingumui, o ne naudingumui. Teisingumas, J. Rawlso teigimu, apibrėžiamas kaip pagrindinė visuomeninių institucijų vertybė, kaip visuomeninio idealo dalis. Net ir efektyvūs neteisingi įstatymai, institucijos ir teorijos turi būti naikinami
arba reformuojami. Teisingumą J. Rawlsas prilygina tiesai, o neteisingumas pateisinamas tik tuomet, kai jis būtinas norint išvengti dar didesnio neteisingumo.

Pagrindinė J. Rawlso teisingumo teorijos idėja yra teisingumas kaip nešališkumas. Būdami laisvi, racionalūs ir išsiugdę teisingumo jausmą žmonės turi nustatyti visuomenės principus neakcentuodami, kuriai klasei ar kultūrinei terpei jie priklauso, t.y. nebūdami pranašesni už kitus. Autorius pažymi didžiausios galimos laisvės principą (jis užtikrina visų lygias galimybes į pagrindines teises ir pareigas). Kitas – skirtingumo ir nešališkos galimybių lygybės principas. Socialinė ir ekonominė nelygybė turi būti reguliuojama taip, kad, apribojus teisingą taupymo principą, mažiausiai privilegijuoti patirtų didžiausią galimą naudą, kad nešališkos galimybių lygybės sąlygomis būtų suteikiami kiekvienam prieinami visi postai ir vietos. Anot I. Rawlso, svarbi yra naudos principo vieta teisingumo sutartyje. Kiekvienas žmogus teikia pirmenybę savo interesams, tačiau etiškame bendravime turi lemti ne naudos, o teisingumo principas:

1. Kiekvienas turi lygias teises į plačią vienodų laisvių sistemą, kuri visiems yra pasiekiama.

2. Socialinė ir ekonominė nelygybė mažiausiai privilegijuotiems turi atnešti kiek įmanoma didesnę naudą.

Pasak filosofo, nelygybė nepateisinama, jeigu ji maksimizuoja privilegijuotųjų naudą (tai vadinamasis „sutarties” principas, kuris remiasi teisingumu, bet ne naudos siekimu).

Teisingumo teorijos tęsėjas amerikiečių etikos profesorius R. De George šiuolaikinėje visuomenėje skiria keturis teisingumo tipus (D. Vyšniauskienė,V.Kundrotas,2002):

1. Kompensacinis teisingumas, kada yra atlyginama už praeities žalą ir neteisingumą.

2. Baudžiamasis teisingumas, kada yra baudžiami asmenys, padarę žalos kitiems. Pagrindinis šio teisingumo kriterijus: „Ar bausmė atitinka nusikaltimą?”

3. Skirstomasis teisingumas apima dorą gėrybių paskirstymą. Pagrindinis šio teisingumo kriterijus: „Ar tam tikras suinteresuotasis dėl tam tikros mūsų politikos ar veiksmų gavo teisingą dalį? Ar žmogus sąžiningai praturtėjo dėl tam tikrų veiksmų?”

4. Procedūrinis teisingumas nustato sąžiningą sprendimų praktiką ir įvairių suinteresuotųjų susitarimus. Pagrindinis kriterijus: „Ar atlyginimų ir bausmių, naudos ir išlaidų skirstymo bei valdymo taisyklės yra sąžiningos?”

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2611 žodžiai iš 8642 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.