TURINYS
ĮŽANGA……………………………………………………………………………………………………………………………..3
1. Vadybos funkcijų samprata………………………………………………………………………………………………4
2. Organizavimo esmė………………………………………………………………………………………………………….7
2.1. Darbo pasidalijimas……………………………………………………………….8
2.2. Struktūrinių grandžių formavimas………………………………………………………………8
2.3. Hierarchija………………………………………………………………………………………………….9
2.4. Koordinavimas…………………………………………………………………………………………..10
3. Organizacijų valdymo struktūrų schemos…………………………………………………………………………11
3.1. Organigramų skirstymas…………………………………………………………………………….11
3.2. Klasikiniai valdymo struktūrų tipai…………………………………………………………….12
4. Valdymo centralizacija ir decentralizacija………………………………………..…………….15
4.1. Grynai centralizuoto valdymo modelis…………………………………………..15
4.2. Decentralizuoto valdymo modelis………………………………………………………………16
5. H. Mintzbergo organizacinė struktūra……………………………………………………………………………..17
IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………..19
LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………….20
ĮŽANGA
Kinų patarlė sako: „ Jeigu trys žmonės turi tikslą, jie ir dulkes pavers auksu, jeigu tikslai skirtingi, jie ir auksą pavers dulkėmis“.
Verslo įmonės veiklos sėkmė priklauso nuo jos valdymo efektyvumo. Valdymas yra ta organizuojanti visų gamybos procesų pradžia, kai darbas organizuojamas ne stichiškai, o su atitinkamu tikslu ir pagal parengtą planą. Kiekvienas darbas turi būti organizuotas. Organizavimas yra viena iš valdymo funkcijų, kurias pirmasis suformulavo A. Fajolis. Organizavimas – įmonės socialinio ir materialinio organizmo sudarymas.
Kadangi organizavimo koncepcija yra visų organizacijos darbuotojų suvienijimas bendriems tikslams pasiekti, svarbu numatyti uždavinius, funkcijas, atsakomybę ir kiekvieno jų pavaldumą. Svarbiausias organizavimo uždavinys yra nustatyti diferencijavimo ir koordinavimo pusiausvyrą, optimizuoti organizacijos veiklą, sudaryti prielaidas didinti šios veiklos efektyvumui parenkant tinkamiausius žmones, darbo metodus, pakankamus išteklius ir kt.
Šiame savarankiškame darbe trumpai aprašytos valdymo funkcijos ir jų samprata pirmame skyriuje. Visuose kituose skyriuose aprašoma organizavimo funkcija: jos esmė, organizavimo valdymo struktūrų schemos ir kita.
1. VADYBOS FUNKCIJŲ SAMPRATA
Vadyba – ekonomikos mokslo specialioji (konkrečioji arba praktinė) disciplina, specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančias grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lemianti kitų žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendrą tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai.
Amerikietis inžinierius F. Teiloras 1903 metais išleistoje knygoje „Įmonės valdymas“ pirmasis pavartojo vadybos funkcijos sąvoką.
Kasdienis darbas, toks kaip savo dienos veiklos planavimas, rūpinimasis ištekliais, reikalingais plano įgyvendinimui, padarytų tikslų įvertinimas, aprėpia ir visą valdymo procesą. Vienas pagrindinių komponentų, formuojančių valdymo sąvoką, yra funkcijos. Norint atlikti kiekvieną darbą, būtina iš anksto nustatyti norimą gauti rezultatą, organizavimo metodiką, nuspręsti, kaip motyvuoti vykdytojus ir kontroliuoti darbo atlikimą. Visa tai vadinama valdymo funkcijomis. Nors laikui bėgant valdymo technika ir tobulėjo, bet pagrindinės funkcijos liko nepakitusios. Išvertus iš lotynų kalbos funkcija reiškia veiklą. Valdymo funkcija yra konkreti vadybinės veiklos sritis.
Valdymo funkcijos yra specifinės, kiekviena turi įpatingą turinį ir gali būti atliekamos savarankiškai kaip nesusijusios tarpusavyje, bet ir neatsiejamos viena nuo kitos. Valdymo sistemoje visos valdymo funkcijos sudaro vieną bendrą procesą.
Iškilus uždaviniui valdymo procesas išskaidomas į valdymo funkcijas, todėl jos įsivaizduojamos, kaip vadybinės veiklos sritys, sąveikaujančios su valdomu objektu. Sakoma, kad vadyba yra ir mokslas, ir menas, todėl pagrindinis vaidmuo skiriamas žmogui. Daugelis autorių išskiria planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontroliavimo funkcijas. Visos šios funkcijos yra labai svarbios organizacijai.
Planavimas – kiek įmanoma sisteminis procesas, kurio paskirtis – nustatyti siektimus tikslus bei veiksmus. Planavimas kaip prognozavimas yra organizacijos tikslų ir uždavinių
formavimas bei priemonių ir kelių, reikalingų tikslų ir uždavinių realizavimui, nustatymas. Planavimo funkcija siekiama atsakyti į šiuos klausimus: kur esama konkrečiu metu? Kur norima judėti? Kaip ruošiamasi tai daryti? Planavimas reiškia, kad vadovai apgalvoja savo tikslus bei veiksmus iš anksto ir jų veiksmai remiasi kokia nors taisykle, planu ar logika, o ne atliekami spontaniškai. Planavimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai nuolat veikianti funkcija. Pirmiausia todėl, kad pasiekus numatytą tikslą yra nustatomas naujas tikslas arba jis yra keičiamas.
Kontrolė – procesas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad reali veikla atitiktų planuojamą, faktinė situacija- norimą. Kontrolė numato sistemingą faktinės veiklos stebėjimą, siekiant nustatyti nukrypimus nuo veikiančių reikalavimų, taisyklių bei normų, analizuoti nukrypimų priežastis ir rengti pasiūlymus nukrypimams pašalinti. Kontrolės paskirtis – užtikrinti, kad tikslai būtų pasiekti, formuojant planus konkrečiam laiko tarpui. Įvertinant tai, jog organizacija, junginys funkcionuoja neapibrėžtumo sąlygomis, galimi nukrypimai nuo numatyto plano. Svarbu, kad valdymo subjektas laiku sužinotų apie esamus nukrypimus. Jei nesugebama išsiaiškinti nukrypimų ir jų ištaisyti, tai organizacija tikslo gali ir nepasiekti.
Vadovavimas – menas paveikti (motyvuoti) žmones, kad jie noriai ir iniciatyviai įgyvendintų organizacijos misiją, tikslus ir strategiją. Vadovavimo funkcija atliekama visose įmonėse, išskyrus tas individualiasias (personalines) įmones, kuriose nėra samdomų darbuotojų ir visas funkcijas vykdo įmonės savininkas. Vykdant vadovavimo funkciją yra šaukiami susirinkimai, priimami įvairūs sprendimai, rengiamos darbo užduotys ir kita.
Kai kurie autoriai nurodo penkias bendrąsias valdymo funkcijas: planavimą, organizavimą, koordinavimą, motyvaciją ir kontrolę. Kiti auoriai naudoja septynias funkcijas (1 lentelė).
1 lentelė
Valdymo funkcijos
Autorius Valdymo funkcijų organizavimas
A. Fajolis Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Koordinavimas. Kontrolė.
L. Gjulikas Planavimas. Organizavimas. Darbas su personalu. Operatyvinis vadovavimas. Koordinavimas. Kontrolė ir atsiskaitomybė. Biudžeto sudarymas.
G. Kuncas
S. O‘Donelas Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Organizavimas. Koordinavimas. Kontrolė.
M. Meskonas
M. Albertas
F. Chedouri Planavimas. Organizavimas. Motyvacija. Kontrolė.
Vadybos turiniui atskleisti dažnai vartojama formulė POSDCORB, sudaryta pagal L. Gjuliką iš septynių vadybos funkcijų angliškų pavadinimų pirmųjų raidžių:
Planning (planavimas);
Organizing (organizavimas);
Staffing (darbuotojų parinkimas);
Directing (nukreipimas);
Coordinating (koordinavimas);
Reporting (atsiskaitymas);
Budgeting (lėšų panaudojimas).
Valdymo funkcijos atskleidžia ir paaiškina valdymo esmę ir turinį įvairiais lygiais. Jos vienaip ar kitaip veikia organizacijos kolektyvą. Valdymo funkcijos yra skirtos tikslui pasiekti ir yra viena iš valdymo santykių realizavimo formų. Jos atsako i klausimą, kas daroma arba turi būti daroma valdymo sistemoje. Valdymo procesui yra būdingi bendrieji ir specifiniai procesai, todėl skiriamos bendrosios ir specifinės valdymo funkcijos. Esama organiško ryšio tarp bendųjų valdymo funkcijų, kurios yra bendros įvairioms valdymo sistemoms įvairiose veiklos srityse, ir specialiųjų funkcijų, specifinių kuriai nors veiklos sričiai.
Trumpai aptarėme vadybos funkcijų sampratą. Toliau visas dėmėsys yra skiriamas organizavimo funkcijai.
2. ORGANIZAVIMO ESMĖ
Organizacija – tai daugelio tarpusavyje susipynusių ir vienu metu egzistuojančių santykių visuma, per kuriuos žmonės, vadovaujami vadovų, siekia bendrų tikslų. Šie tikslai – sprendimų priėmimo procesų rezultatas. Tikslams, kuriuos vadovai suformuoja planuodami, paprastai būdingas garbės troškimas, užmojų platumas ir neapibrėžtas laikas. Vadovai nori pabrėžti, kad jų organizacijos gali gyvuoti ilgai. Organizacijos nariams reikalingi nekintami, aiškūs rėmai, kuriuose jie gali dirbti kartu ir siekti organizacijos tikslų. Į vadybinį organizavimo procesą įeina sprendimų priėmimas siekiant sukurti tokius rėmus, kad organizacija galėtų sėkmingai gyvuoti ir ateityje.
Vadovai organizuodami privalo atsižvelgti į dvejopo pobūdžio veiksnius. Pirma, jie privalo bendrais bruožais nusakyti savo tikslus organizacijai, savo strateginius planus tiems tikslams siekti bei sugebėjimus tuos strateginius planus įgyvendinti organizacijose.
Kartu vadovai privalo apsvarstyti, kas dabar vyksta ir kas gali įvykti ateityje organizacijos aplinkoje. Šių dviejų veiksnių – planų ir aplinkos – sankirtoje vadovai privalo priimti sprendimus, kuriuose tikslai, strateginiai planai bei sugebėjimai atitinka aplinkos veiksnius. Šis nepaprastai svarbus pirmasis organizavimo etapas, logiškai kylantis iš planavimo – tai organizacinio projektavimo procesas. Konkretus santykių modelis, kurį vadovai sukuria šiame procese, vadinamas organizacine struktūra. Organizacinė struktūra – tai rėmai, kuriuos vadovai sukuria, kad paskirstytų ir koordinuotų organizacijos narių darbą. Kadangi kiekvienoje organizacijoje strategija ir aplinkos sąlygos kitokios, tai galima didelė organizacinių struktūrų
bendrąja prasme, yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas. Strategijos gali keistis, organizacijos aplinka gali kisti, ir organizacijos veiklos efektingumas, ir efektyvumas ne visada atitinka vadovų norus. Ar formuotų naują organizaciją, ar tobulintų esamą, ar iš esmės keistų santykių modelį organizacijoje, vadovai, pradėdami priiminėti organizacinius sprendimus, žengia keturis pagrindinius žingsnius:
1. Suskirstyk visą darbą į užduotis, kurias logiškai ir patogiai galės atlikti pavieniai žmonės ar jų grupės. Tai darbo pasidalijimas.
2. Logiškai ir efektyviai sujunk užduotis. Darbuotojų ir užduočių grupavimas paprastai vadinamas
struktūrinių grandžių formavimu (“departamentizavimu”).
3. Sukonkretink, kas kam organizacijoje atsiskaito. Toks skyrių sujungimas ryšiais sudaro organizacinę hierarchiją.
4. Sukurk mechanizmus, jungiančius skyrių veiklą į prasmingą visumą bei kontroliuok to jungimosi efektingumą. Šis procesas vadinamas koordinavimu.