Ozonas
Ozonas (O3) yra deguonies alotropinė forma, molekulė, kurią sudaro trys deguonies atomai, o ne du, kaip stabilesniame diatominiame O2.
Normalioje temperatūroje ir slėgyje ozonas yra balkšvai melsvos dujos. Žemesnėje nei -112 °C temperatūroje virsta į tamsiai mėlyną skystį, o žemesnėje nei -193 °C temperatūroje – į tamsiai mėlyną kietą medžiagą. Ozonas yra stiprus oksidatorius. Jis yra nestabilus ir skaidosi į įprastinę deguonies formą:
Ši reakcija spartėja didėjant temperatūrai ir mažėjant slėgiui.
Nedidelės koncentracijos ozono yra visoje Žemės atmosferoje: pažemėje ozonas laikomas oro teršalu, kenkiančiu plaučiams, o aukštesniuose atmosferos sluoksniuose (apie 20km virš jūros lygio) ozonas trukdo kenksmingam ultravioletiniam spinduliavimui pasiekti Žemės paviršių.
Ozonas gali susiformuoti iš O2 veikiant stiprioms elektros iškrovoms, pvz., žaibavimui. Tam tikra elektroninė įranga taip pat gali generuoti reikšmingus ozono kiekius.
Taip pat ozonas oksiduoja beveik visus metalus ir daugumą kitų elementų. Leistina tik labai maža jo koncentracija, nes yra daug nuodingesnis už smalkes.
Ozono sluoksnio storis matuojamas dobsonais. Vidutinis normalus ozono kiekis yra apie 300 dobsonų. Jis atitinka ozono sluoksnio 3 mm storį, esant normaliam 1 atmosferos slėgiui. Lietuvos platumoje daugiausia ozono būna pavasarį (kovo balandžio mėn.) iki 400 dobsonų, mažiausia rudenį (rugsėjo spalio mėn.) iki 200 dobsonų… Ozonas yra aštraus kvapo; kvapą kartais gali-pajusti prie elektros mašinų ir perkūnijos metu.
Ozono sluoksnis ir jo reikšmė
Ozono sluoksniu vadinama Žemės atmosferos dalis, kurioje yra santykinai didelė ozono koncentracija. Didžioji atmosferos ozono dalis yra apatinėje stratosferos dalyje, apie 15-35 km aukštyje, jo koncentracija didžiausia apie 22 km aukštyje. Šis ozono sluoksnis saugo mus nuo pavojingų ultravioletinių (UV) saulės spindulių. Stratosferinio ozono kiekis natūraliai kinta, priklausomai nuo metų laikų ir vietos, tačiau per paskutiniuosius 10-15 metų ozono sluoksnis šiaurės pusrutulyje mažėja (apie 5-6 % per 10 metų). Apie 1960 m. Antarktidoje dirbantys anglų mokslininkai pradėjo matuoti ozono kiekį ozono sluoksnyje. 9 dešimtmečio pradžioje jie pastebėjo nerimą keliantį reiškinį: kiekvieną pavasarį (rugsėjo ir spalio mėnesiais) tiesiai virš Antarktidos esančiame ozono sluoksnyje atsirasdavo skylė. Nuo to laiko skylė ėmė pasirodyti kiekvieną pavasarį ir kasmet vis didėjo. 1988 m. ji aprėpė visą Antarktidą ir pasiekė kai kurias Australijos ir Naujosios Zelandijos dalis. Buvo aišku – ozono sluoksnį kažkas naikina. Ozono sluoksnį ardo įvairios medžiagos: chlorfluoroangliavande-niliai (CFC), halonai, metilchloroformas, metilbromidas, anglies tetrachloridas ir kt. (ozono sluoksnį ardo chloro ir bromo junginiai). Šios medžiagos yra naudojamos šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose kaip šaldymo agentas, senuose gesintuvuose, aerozoliniuose balionėliuose, chemikaluose, naudojamuose valyti elektronikos detales. Ozono sluoksniui smarkiai suplonėjus virš kitų vietų, padariniai galėtų būti Kur kas daugiau žmonių susirgimų odos vėžiu ir katarakta, apaktų; tokie: Nukentėtų augalinis planktonas,labiau plistų kai kurios užkrečiamosios ligos; Susidarytų rūgštusis rūkas; o tai sutrikdytų vandenynų mitybos grandinę; Prasčiau derėtų maistiniai augalai (ryžiai ir kt.).
Oras