Pastaraisiais metais, ypač pavasarį, vis dažniau girdime apie nuolat mažėjantį ozono sluoksnį virš mūsų galvų. Ši problema darosi globalinė, aktuali visiems žemės rutulio gyventojams.
Biuras, renkantis duomenis apie ozono sluoksnio kitimą, įsikūręs Ženevoje. Ten suplaukia duomenys iš daugiau kaip 140 stočių, esančių skirtingose planetos vietose. Nuo 1978 metų šie duomenys yra lyginami su tais, kurie yra gaunami iš amerikiečių palydovo.
Ozono molekulių turintis sluoksnis- stratosfera- yra maždaug 20 km storio ir prasideda 25- 35 km aukštyje. Jo kiekis kiekvienais metais gali būti skirtingas ir priklauso nuo paros meto, oro sąlygų, aukščio, vulkanų išsiveržimų ir geografinės platumos.
Duomenų analizė rodo, jog 1993 metais buvo pasiektas ozono sluoksnio nykimo virš Europos rekordas. Ozono skylė virš Antarktidos ir aplinkinių jūrų 1992 metų rugsėjo- spalio mėnesiais, kai ten prasidėjo pavasaris, prilygo keturiems JAV plotams. Tada buvo uzregistruotas ir didžiausias – 95%- ozono sluoksnio sumažėjimas pačiame Pietų ašigalyje. Šiauriniame pusrutulyje viskas vystosi panašiai kaip ir Pietiniame, tik daug lėčiau.
Pastaraisiais metais ozono sluoksnis nyksta vis greičiau. Tai lemia keletas veiksnių. Pagrindinis kaltininkas- žmogaus susintetintos cheminės medžiagos- chlor-fluorangliavandeniai. Šios medžiagos atmosferoje gali išbūti nepakitusios nuo 50 iki 100 metų. Vėjai, pučiantys žemutiniame atmosferos sluoksnyje- troposferoje- tolygiai išsklaido kurioje nors vietoje “išleistas” šios medžiagos molekules. Šios molekulės per dešimtmetį pasiekia stratosferą. Ten UV saulės spinduliai suskaldo jas, atskirdami chlorą, kuris ir ardo ozoną. Šiltuoju metų laiku chloras reaguoja su azotu ir metanu, palikdama ozoną “ramybėje”. Tačiau per šaltį, kuris būdingas tik Žemės ašigaliams, aplink azotą kristalizuojasi vandens garai, “paslėpdami” jį nuo chloro. Taigi azotas, atėjus pavasariui jau būna “izoliuotas”, todėl chloras jungiasi su ozonu, taip jį naikindamas. O “izoliuotas” azotas vis stipriau šviečiant saulei skaldo anksčiau susidariusius chloro ir azoto junginius. Vienintelis chloro mažėjimo atmosferoje veiksnys yra lietus. Be to politikai taip pat atsižvelgė į šią problemą. Jungtinių Tautų ketvirtojoje ozono problemų konferencijoje, 1992 metais, aštuoniasdešimt vienos valstybės atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį susitarė palaipsniui visiškai nutraukti chlorfluorangliavandenių gamybą. Taip pat ir reakcijose su bromu yra naikinamas ozonas. Sieros rūkštis, aptinkama tuose stratosferos sluoksniuose, kur temperatūra nenukrenta žemiau 10o šalčio, taip pat dalyvauja ozono skaldyme. Ten ji patenka išsiveržus vulkanams. Pramonės ir žemės ūkio išmetami į atmosferą teršalai (daugiausia sieros diokdidas)- tai dar vienas faktorius, dėl kurio nyksta ozono sluoksnis. Šie teršalai sukelia šiltnamio efektą, jis sulaiko Žemės paviršiaus spinduliuojamą energiją, todėl įšyla ties ašigaliais esantys žemutiniai troposferos sluoksniai, neleisdami šilumai skverbtis į aukštesnius atmosferos sluoksnius. O kuo šaltesnė atmosfera, tuo daugiau susidaro debesų, kurie spartina ozono irimą. Be to ozonas sugeria infraraudonuosius spindulius, išeinančius iš žemės, taip mažindamas šiltnamio efektą.