P jarvis būti asmenybe
5 (100%) 1 vote

P jarvis būti asmenybe

11213141

4.2. P.Jarvis. Būti asmenybe. 2 tekstas

Būti asmenybe [3]

Žmonės nuolat yra tapsmo procese – jie savo biografiją papildo naujausia mokymosi patirtimi ir taip sukuria naują socialinę būtį. Dėl to buvimas yra visą laiką besikeičiantis. Laikas nestovi, todėl tapsmo procesas tęsiasi tol, kol yra gyvybė. Tapsmas reiškia ne vien ateitį, bet ir galimybę virsti kažkuo daugiau, nei esi dabar. Švietėjų žodyne retai aptiksite tokius žodžius, kaip būti ir tapti, kadangi švietimas rūpėjo tik keletui egzistencialistų; šioje srityje labiau įprasta tobulėjimo sąvoka. Buvimas ir tapsmas yra pagrindinės šio skyriaus sąvokos.

Šiame skyriuje pirmiausia nagrinėsime, ką reiškia būti asmeniu šiame pasaulyje, paskui pereisime prie asmens raidos procesų. Galiausiai, nagrinėsime autentiškumo ir tobulėjimo temas, svarbiausią dėmesį skirdami asmens autentiškumo ir refleksyviojo mokymosi tarpusavio santykiui bei ryšiui tarp neautentiško asmens ir nerefleksyviojo mokymosi.

Būti asmenybe šiame pasaulyje…

Individai gyvena ir veikia socialiniame pasaulyje; jame, mokantis iš dviejų patirčių, susiformuoja savastis. Be sociokultūrinės aplinkos neįmanoma savastis, neįmanoma būti asmenybe. Socialinis pasaulis asmens tobulėjime vaidina pagrindinį vaidmenį, o kai kurios religijos ir politinės ideologijos taip pat skatina asmenis tobulėti, pateikdamos idealios visuomenės, kuriose visi gyvens kaip rojuje, modelius.. Yra specialių studijų – “Dievo sumanymai”, (God’s Blueprints, Whitworth, 1975) kuriose tiriamos žmonių, siekiančių sukurti utopiją žemėje, grupės. Pasaulio religijos savaip įsivaizdavo tobulumą – idealią buvimo šiame pasaulyje būseną, kurios siekti skatina savo pasekėjus.

Tikrasis pasaulis, deja, neidealus. Socialinis pasaulis suskaldytas į klases, lytis, rases ir kalbas, kiekvienas turi skirtingas vertybes, požiūrius, lūkesčius. Šiame pasaulyje žmonės nėra laisvi tobulėti bet kuria norima linkme; ženkliu mastu jie išmoksta ir tampa tokiu asmens tipu, kokį diktuoja jų socialinė aplinka. Vakarų visuomenėje šį procesą kontroliuoja technologinio kapitalizmo vertybės, biurokratija, žiniasklaida ir pan. Tai aprašo Simmel (1908), nagrinėdamas didmiesčiui būdingą mąstymą. Jis rašo ([1908] 1971, p. 84), kad “didmiestis visada buvo pinigais grįsta ekonomikos tvirtovė… Pinigais grįstą ekonomiką ir intelektą sieja esminis ryšys: jiems abiem būdingas dalykiškas požiūris į žmones ir reiškinius; o šiame požiūryje formalus teisingumas yra siejasi su nedėmesingumu… Pinigai sietini tik su visiems bendrais dalykais; svarbūs mainai, o vertė ir kokybė bei individualumas redukuojami klausiant: “Kiek kainuoja?” Betarpiški asmenų tarpusavio santykiai glūdi jų individaulybėje, o kai santykiai racionalūs – žmogus prilyginams skaičiui.” Simmel’is ([1908] 1971, p.85), siedamas racionalumą su technologinio kapitalizmo stiprėjimu, tvirtina, kad moderni mąstysena “kuo toliau, tuo labiau remiasi skaičiavimu.”

Mąstysena yra išmokstama arba, pasak Marx’o, savastis yra visuomenės produktas, o ne atvirkščiai. Kai kuriais atvejais žmonės neišvengiamai reprodukuoja tokią visuomenę, kurioje gimė. Tai nepariboja žmogaus laisvės galimybės; tik reiškia, kad esame mažiau laisvi, nei manome esą. Bet kuriuo atveju, žmonės pirmiausia turi suprasti pasaulį, o tik po to jį reprodukuoti. Iš to seka, kad didžioji mokymosi dalis yra konformistinė reflektuota arba nereflektuota, apie kurią šiame skirsnyje kalbėsime daugiausia.

Dažniausiai modernioje visuomenėje išskiriami technologijos, masinės gamybos ir biurokratijos reiškiniai. Darbininką galima atleisti ir pakeisti jį bet kuo kitu: tai būdinga šiuolaikinei visuomenei. Berger’is, Berger’is ir Kellner’is (1974, p.31) pažymi, kad “mechaniškumo koreliacija yra reprodukavimas. Darbo vietoje nėra nė vieno unikalaus veiksmo. Jį gali reprodukuoti ir tas pats darbininkas, ir kitas, turintis atitinkamą pasirengimą”.

Be to, biurokratija sukūrė standartines procedūras ir veiksmingiausiai gali funkcionuoti, kai žmonės tų procedūrų išmoksta ir laikosi. Dėl to mokymasis šiose organizacijose yra nerefleksyvus procedūrų įsiminimas ir atlikimas pakartojant tai, kas išmokta. Moderni visuomenė žymiu mastu apsprendžia jai tinkantį asmens tipą, kai kuriais atvejais vyraujančios normos neatitinka ankstesniųjų laikų religinių idealų. Šiuolaikinio pasaulio tvarką vis mažiau apsprendžia organizuota religija, dėl to asmenybės apibrėžimų labai daug. Pavyzdžiui, Nietzsche tikėjo esą “Dievas mirė” ir nagrinėjo, kaip naujoje eroje turėtų gyventi individai. Jo požiūriu, jiems būtina išmokti gyventi autentiškai. Bet kas, tuomet, yra autentiškumas. Plačiai nenagrinėsime Nietzsche’s filosofijos (žr. Cooper, 1983), tik išskirsime keletą esminių aspektų. Cooper’is, aptardamas Nietzsche darbus, išskyrė du netobulus autentiškumo modelius. Jis (Cooper, 1983, p. 8-25) juos pavadino Poloniškuoju ir Dadaistiniu. Savo sūnui Polonijus ištarė: “Būki ištikimas savasčiai”, o dadaistai tvirtino: “Vienintelis žmonių veiksmų ir įsipareigojimų autentiškumo reikalavimas yra jų spontaniškas pasirinkimas, nesuvaržytas apribojimų, nuomonių ar asmeninės praeities” (Cooper, 1983, p. 10). Stengdamasis rasti šių dviejų požiūrių
bendrumą, Cooper’is kalba apie savastį: pagal pirmąjį apibrėžimą žmogaus esmė yra pirmiau egzistencijos, taigi, privalu gyventi pagal žmonių prigimtį; o antrasis apibrėžimas teigia, kad žmonių esmę sudaro tai, kas juos skiria nuo kitų ir dėl to žmonės privalo būti ištikimi sau. Šiais atvejais neautentiškumas galimas tada, savasčiai kažkaip trukdoma išreikšti save. Abiejų šių formuluočių stipriosios ir silpnosios pusės išaiškės vėliau.

Kiti autoriai egzistencialistai, tokie kaip Buber’is ir Marcel’is, nebuvo linkę sureikšminti individo savasties, o pagrindinį dėmesį skyrė tarpusavio sąveikai – žmonių egzistencijos idealui. Nagrinėdamas tarpasmeninius santykius, Marcel’is (1976) pabrėžia asmenų prieinamumą vienas kitam. Macquarrie, (1973, p. 111) komentuodamas Marcel’io darbą, tvirtina, kad “asmenys vienas kitam yra”, t.y., kad žmonės nuolat sąveikauja tarpusavyje. Buber’is pabrėžia, kad žmogiškieji santykiai yra ne aš-tai ryšys, bet ryšys aš-tu. Jis tvirtina (1961, p.244), kad “žmonijos egzistavimas yra ne pats individas ir ne sambūris. Kiekvienas atskirai yra tik abstrakcija. Individas egzistuoja tik užmegzdamas santykius su kitais individais. Žmones į sambūrį suburia santykiai. Žmonija egzistuoja tol, kol yra žmogaus ryšys su žmogumi”.

Labiausiai visuomenės branginamos vertybės gali reikštis vien žmonių sąveikoje: be jos neegzistuotų meilė, tiesa, taika, teisingumas. Tačiau lygiai taip pat būtų neįmanoma neapykanta, melas, neteisingumas ir t.t. Anot šių filosofų, autentiškumas būdingas tiems, kurie padeda kitiems reikšti save kaip asmenybes. Čia galima įžvelgti paradoksą: izoliuotas individo egzistavimas yra neįmanomas, tačiau egzistavimas kartu su kitais gali būti autentiškas tiek, kiek jis leidžia kitiems tapti tokiais unikaliais asmenimis, kokie jie yra. Neautentiškumas atsiranda tada, kai santykiai yra nužmoginami, kai kito individualumas ir išskirtinumas yra vienaip ar kitaip varžomi, kai žmonių tarpusavio santykiai, per kuruos reiškiasi žmogaus esmė, kaip nors išniekinami. Beje, šiuolaikinės visuomenės nuasmeninta biurokratija nepripažįsta autentiškų asmenybių sąveikos ir todėl žmonėms sunku būti nuoširdžiais sau ir kitiems. Tai yra paradoksali Poloniškojo požiūrio išimtis.

Pateiktos formuluotės yra panašios, bet šiek tiek ir skiriasi. Pavyzdžiui, Marcel’iui ir Buber’iui aukščiausia žmogaus esmės išraiška yra autonomijos atsisakymas santykiuose su kitais, o kiti autoriai pažymi savasties svarbą ir tiki, kad būtent ji yra reikšmingiausia žmogaus esmės išraiška. Abu šie požiūriai yra pagrįsti normų interpretavimu; autentiškumas ir vertybės neatsiejamos, ir dėl to mokymosi procesui būdingos normatyvinės konotacijos.

Galbūt reikšminga yra tai, kad tarpusavio sąveikoje, kurioje išreiškiamos meilės, tiesos ir panašios vertybės, susijungia pirminė ir antrinė patirtis bei atsiranda idealus bendravimas. Būtent šioje sąveikoje galima atrasti idealizmą, būdingą Habermas’o (1984) komunikacinei veiklai..

Nedaugelis mokymosi teorijų šalininkų mokymąsi susiejo su buvimu, tačiau verta pažymėti kai kurias išimtis: dvi suaugusiųjų švietime – Kidd (1973) ir Rogers (1961, 1969), ir viena pradiniame ugdyme – Peters (1966). Kidd’as (1973, p. 125) tvirtina, kad buvimas ir tapsmas yra pats gyvenimas ir kad jiedu yra pagrindiniai mokymosi tikslai. Jis nagrinėja mokymąsi per savasties kūrimą ir tobulinimą, pripažindamas, kad tarp savasties kūrimo ir žmonių tarpusavio santykių yra įtampa, nors giliai jos nenagrinėja. Jis cituoja Maslow’o (1964) tyrimą, aprašantį žmonių, pasiekusių ir autonomiškumą, ir gilius tarpusavio santykius su kai kuriais asmenimis gyvenimą.

Nors Dadaistinės autentiškumo formos nėra Kidd’o analizėje, ją rasime Rogers’o darbuose: jie suaugusiųjų švietimui buvo labai svarbūs, ypač toms grupėms, kurios pabrėžia žmogaus tobulėjimą per patirtį. Pripažindamas, kad mokymasis neturi apsiriboti švietimu, Rogers’as (1969, p. 295) aprašo idealios asmenybės, susiformuojančios besimokant ar terapijoje, modelį: “Štai mano teorinis modelis… tai optimaliai psichologiškai subrendęs individas – asmenybė, laisvai funkcionuojanti ir optimaliai panaudojanti organizmo galimybes; sociali, tobulėjanti asmenybė, sugebanti tinkamai elgtis; kūrybinga, kurios elgesys išskirtinis; asmenybė nuolat besikeičianti, atrandanti save iš naujo”. Šis apibrėžimas Dadaistinis: autentiškumas reiškia nuolatinę žmogaus kaitą, laisvę, išskirtinę veiklą. Ideali Rogers’o asmenybė yra visiškai laisva.

Tiesa, verta pasvarstyti, ar visuomenėje tai įmanoma. Jei ir būtų įmanoma, abejotina, ar tai – trokštamas tikslas. Jei autentiškumas būtų nuolatinis savęs atradimas, tai žmogus domėtųsi tik savimi. Iš tiesų, kitame darbe Rogers’as (1961, p. 163-182 tvirtina, kad žmogus, pasiekęs tobulumo, nebeturi ko siekti. Kyla klausimas, ar būtent tai apibūdina autentišką žmogų. Ar iš tiesų autentiška asmenybė veikia taip egocentriškai? Savastis skleidžiasi visuomenėje, tačiau yra jos ribojama. Žmonės mokosi tarpusavy sąveikaudami. Argi jie iš kitų nieko neišmoksta? Galėtume paklausti, ar norėtume, kad gyvendami ir mokydamiesi žmonės taprų panašūs į Rogers’o aprašytą idealią asmenybę. Nors kai
jo pažiūros nėra nepriimtinos, vis gi, Rogers’o darbai apie buvimo normatyvinę prigimtį yra svarbūs.

Peters svarstymai artimesni Kidd’o mintims bei Buber’io ir Marcel’io idealams, bet ne Rogers’o idėjoms. Jis teigia (1966, p.212), kad: “kai žmonės, laisvai pasirinkdami, pripažindami, sutardami, bet ne dėl statuso ar užimamų pareigų bendrauja, jie yra sąmoningos asmenybės., susikuria savo asmeninį pasaulį, laisva valia dalydamiesi ir derindami individualius požiūrius… Jų santykiai grindžiami laisvanoriškais įsipareigojimais, o ne pareigomis”.

Peters’o požiūriu, asmenybė yra sąmoningai veikianti būtybė, kurios didžiausias pasiekimas yra mokėjimas bendrauti laisvanoriškai. Jo požiūriu, asmenybė gerbiama dėl praktinio mąstymo. Pagarba asmenybei yra ir socialinė, ir etinė vertybė, kuri kasdieniniame gyvenime pastebima tik tarpusavio santykiuose. Reikia mokytis būti asmenybe ir, kaip tvirtina Peters’as, švietėjai yra atsakingi už asmenybės kūrimąsi.

Kaip pasaulyje tampama asmenybe

Suaugusiųjų švietime vyravo nuomonė, kad brandos pasiekiame, sulaukę tam tikro amžiaus ir įgiję statusą. Kai kuriuose tyrimuose net diskutuota apie metus – ar esi suaugęs, kai tau aštuoniolika metų, ar turi sulaukti dvidešimt vienerių ir pan. Išsamesni tyrimai, pvz., skirti suaugusiųjų kognityviniam tobulėjimui (žr. Allman, 1984, p. 74-81, santrauka) – nagrinėjo gyvenimo ciklo stadijas. Tik nedaugelis nagrinėjo tapimo asmenybe sampratą. Paterson’as darbas yra išimtis. Jis rašo (1979, p.17), kad “švietimas yra savaime vertinga veikla, padedanti tobulėti asmenybei. Gali susidaryti įspūdis, kad toks požiūris į lavinimą yra per daug individualistiškas.” Pagrindinį dėmesį Paterson’as skiria suaugusiųjų švietimui. Jei jis būtų rašęs apie mokymąsi, jam nebūtų reikėję atmesti švietimo individualumo idėjos. Kitame darbe Paterson’as (1979, p.70) plėtoja idėjas apie asmenybę, tvirtindamas, kad “asmenybės tobulėjimas iš esmės yra suvokimo praplėtimas ir…dėl jo sukuriamos vis sudėtingesnės pažinimo ir supratimo struktūros.” Teiginys atspindi autoriaus prielaidą, kad žmogus yra sąmoningas, kuo žmogus brandesnis, tuo jis sąmoningesnis”. Paterson’o požiūris į suaugusiųjų švietimą liberalus, jis mano, kad švietimas padeda kurti išsilavinusią visuomenę. Gal reikėtų pastebėti, kad galėtume jį apkaltinti už perdėtą dėmesį individualizmui ir kognityvizmui, nes juk visuomenė nėra individų aritmetinė suma.

Pradinio lavinimo filosofai linkę pabrėžti ateitį: vaikai lavinami tam, kad taptų suaugusiais ir suvaidintų savo vaidmenį pasaulyje. Taigi, tobulėjimas buvo nuolatinė daugelio mąstytojų tema, nagrinėjant švietimą ir psichologiją (akivaizdūs pavyzdžiai yra Piaget ir Kohlberg). Dewey savo darbe “Demokratija ir švietimas” (1916) pripažįsta ankstyvosios vaikystės bejėgiškumą, mokymosi poreikį ir laipsnišką kūdikio augimą. Kaip ir Paterson’as, pagrindinį dėmesį jis skiria švietimui. Patį švietimo terminą jis vartoja daugiaprasmiškai. Kartais jis šį terminą tyrime vartoja mokymosi prasme, o kartais (1916, p.51) mokyklinio švietimo prasme. Švietimas jo požiūriu yra visuomenės kultūros perteikimo sistema (1916, p.72). Kokią reikšmę jis teikia mokymuisi ypač akivaizdu iš jo tvirtinimo apie tai (1916, p.49-50), kad “gyvenimas yra vystymasis, o vystymasis yra gyvenimas. Tai reiškia: (i) švietimas yra nesibaigiantis procesas; (ii) švietimo procesas yra nuolat reorganizuojamas, nuolat keičiama jo struktūra, jis nuolat transformuojamas.” Akivaizdu, kad švietimas turi savo ribas, nors mokymasis gali būti beribis. Panašu, kad Dewey švietimą prilygina mokymuisi.

Natūralu, kad daugelis pedagogikos filosofų nagrinėjo švietimo tikslus. Vienas iš jų, Peters’as, (1972, 1977) mano, kaip aptarėme anksčiau, kad tikslas yra asmenybės tobulėjimas. Taip pat jis daug rašė apie išsilavinusią asmenybę, ir kad tai –švietimo tikslas. Štai kaip jis aprašo išsilavinusią asmenybę:

(a) Žmogus išsilavinusiu netampa vien įgijęs specialiųjų įgūdžių. Be abejo, jis išmano specializuotas technologijas ir turi pakankamai.Bet svarbiausia, kad jis yra išpuoselėjęs gebėjimą protauti, pagrįsti savo įsitikinimus bei poelgius. Jis moka paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip, nes išsilavinęs asmuo pasaulį mato kitaip. Jis mėgaujasi gyvenimu, naudoja sistemiškas schemas savo įsitikinimams ir poelgiams pagrįsti bei jomis remdamasis tvarko savo patirtį. (b) Taip pat manoma, kad jo supratimui nebūdinga siaura specializacija. Jam būdingas ne vien tik platus akiratis, supratimas, bet ir sugebėjimas apjungti skirtingus savo patirties interpretacijos būdus, iš ko atsiranda tam tikras kognityvinis požiūris [1977, p.87].

Būti asmenybe reiškia būti išsilavinusiu ir racionaliu, nors Peters’as (1966, p.178) neapriboja gyvenimo kokybės sampratos, nepriskiria jos vien intelektualiajam elitui. Jis tvirtina (1972), kad yra sudėtinga, o gal ir neįmanoma sukurti bendrąją raidos teoriją švietimui, nes individai vienoje srityje gali būti pažengę labiau nei kitoje. Tuo pat metu Peters’as buvo apkaltintas, per daug dėmesio asmenybės apibūdinime skyręs kognityviniam pradui, nors jo tvirtinimu, protavimas ir yra iš esmės kognityvinis procesas, tačiau reikia pabrėžti, jog
rašė apie švietimo procesą, o ne apie gyvenimą. Jo manymu, švietimui yra būdinga transformavimo galia, reiškianti, kad išsilavinę žmonės, remdamiesi savo patirtimi, gali nuolat plėtoti skirtingus požiūrius. Tačiau jo, kaip ir Dewey nuomone, organizuotas mokymasis skatina autonomiškų asmenybių, sugebančių savarankiškai mąstyti ir veikti formavimąsi. Šie teiginiai paskatino Peters skirtingais laikotarpiais tvirtinti, kad racionalumas ir racionalus elgesys yra brandžios asmenybės esmė. Peters’as tvirtino, kad autonomija galima tik racionaliai mąstant. Dearden (1972, p.58-72) taip pat pagrindinį dėmesį skiria autonomijai, tačiau pripažįsta, kad autonomija negali būti absoliuti, nes žmonės gyvena visuomenėje. Kaip minėta, autentiškumas įmanomas tik tokiuose santykiuose, kuriuose laisvanoriškai atsisakoma kai kurių autonomijos aspektų, todėl nei absoliuti autonomija, nei absoliutus autentiškumas neįmanomi

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2575 žodžiai iš 5068 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.