P p rubenso paveikslo persėjas ir andromeda analizė
5 (100%) 1 vote

P p rubenso paveikslo persėjas ir andromeda analizė

TURINYS

1. Įvadas

2. Paveikslo siužeto analizė

a) Šaltiniai

b) Siužeto ikonografiniai tipai

c) Ikonografija

3. Paveikslo kompozicijos analizė

a) Kompozicinė schema

b) Spalvų analizė

4. Išvados

5. Priedai

5. Literatūra

Įvadas

Pradedant Renesanso epocha, menininkai kone pagrindiniu savo kūrybos šaltiniu pasirinko antikinį pasaulį, jo legendas, mitus, istoriją. Kūrėjus visų pirma pritraukė mitologinių įvaizdžių gilumas ir meniškumas. Juk pats mitų sukurimas byloja apie žmonijos bandymą kurti ir per kūryba pažinti save. Antikos pasaulis pilnas nemirtingų herojų, galingų dievų, pasakiškų turtų, pražūtingų karų, siaubingų pabaisų ir kitokių patrauklių žmogaus fantazijai detalių. Renesanso dailininkai gausiai ėmė išnaudoti šias neišsenkamas temas, kurias vėliau perėmė Baroko meistrai ir t.t. Šiame darbe analizuojamas Peterio Paulio Rubenso, žymaus baroko tapytojo paveikslas, sukurtas pagal vieną žymiausių graikų mitų “Persėjas ir Andromeda” 1622 m., originalo dydis 99,5 x 139 cm. Šis šedevras tapo, bene, jo kūrybos viršūne. Rubensas kreipiasi į taip jo pamėgtą antikos pasaulį, jo kūryba emocionali ir džiaugsminga. Tai meilės, grožio spalvų puota, kuria galima grožėtis be galo ilgai.

Paveikslo siužeto analizė

Šaltiniai

Siužeto tema pasiskolinta iš antikinės mitologijos (Ovidijaus poema “Metamorfozės”). Tai senovinė legenda, kurioje žymus graikų herojus Persejas, Dzeuso ir Argoso caraitės Danajos sūnus, nugalėjęs piktąją Medūzą Gorgonę (jos plaukai buvo besirangančios gyvatės, o žvilgsnis paversdavo visus akmenimis). Nukirtęs burtininkei galvą ir įsikišęs ją į maišą, Persėjas skrido virš jūros stebuklingų dievo Hermio dovanotų sandalų pagalba ir pabalnojęs arklį Pegasą. Tuomet pamatė neregėtą gražuolę pririštą prie olos. Tai buvo Andromeda, Etiopijos valdovo Kefėjaus ir duktė. Jos motina Kasiopėja karta pasigyrė, jog Andromeda kur kas gražesnė už visas jūros nimfas, dėl ko iššaukė Poseidono pyktį. Jūrų dievas užsiundė miestą jūrų gelmių pabaisa, kuri reikalaudavo vis naujų ir naujų aukų, kol nepareikalavo caraitės Andromedos. Pamilęs Andromedą iš pirmo žvilgsnio Persėjas nusprendė susikauti su pabaisa. Kovos eigoje jis sugeba parodyti drakonui Gorgonės galvą, į kurią pažvelgęs pastarasis suakmenėja. Persėjas išlaisvina gražuolę ir ją veda.

Siužeto ikonografiniai tipai

Paveiksle pavaizduotas jau pats išlaisvinimo momentas, kai kova baigta, viskas nurimę po mūšio. Persėjas nuima Andromedos pančius. Tačiau siužeto peripetijos mažai domina dailininką. Žinoma jis vaizduoja stebuklingas detales, padėjusias Persėjui nugalėti Medūzą Gorgonę ir jūrų pabaisą. Tai sparnuoti sandalai, kuriais jis avi, pjautuvo formos kardas prie juosmens, jo globėjo Merkurijaus dovana, veidrodinis skydas (Minervos dovana) su pririšta prie jo Gorgonės galva ir stebuklingas mirusiųjų karalystės valdovo Aido šalmas padedantis tapti nematomu amūro rankose.

Ikonografija

Visos šios detalės, kaip ir įjungimas į kompoziciją stebuklingojo arklio Pegaso, neva atsiradusio iš Gorgonės kraujo, ir suakmenėjusios pabaisos kūnas reikalingi dailininkui, ydant leistų žiūrovui pajusti antikinės legendos atmosferą, o pati legenda tarnauja tapytojui akstinu išaukštinti žemišką žmogišką jausmą, sukurti nuostabų himną gyvenimui, jaunystei ir grožiui. Tai stiprių, sveikų, trykštančių sveikata kūnų kompozicija persmelkta judesiu, gyvastimi, gyvenimo triumfu. Žmonės stambūs, raumeningi, galingas gražuolis Pegasas susijaudinęs muša kanopa ir, grakščiai išlenkęs kaklą, žvairuoja į agonizuojančią pabaisą.

Šlovės deivės, karūnuojančios Persėją lauru vainiku, dinamiškame skridyje, herojaus iškilmingoje eisenoje, jo besiplaikstančio apsiausto klostėse, apskritai visose paveikslo elementuose, ritme ir koloristiniame sprendime randame džiaugsmo, pergalės šventimo, mėgavimosi gyvenimu išraišką, čia skamba ryški Rubensui būdinga pergalingos apofeozės gaida.

Tačiau ne ši Ovidijaus poemos tema, kurioje aprašomi pergalės klyksmai ir ovacijos pasiekusios net dievų prieangį, ne Persėjaus žygdarbio heroika išreiškia paveikslo patosą. Jo nuotaika gimsta iš priešpastatymo, jausmų kontrasto: Persėjaus – audringo ir galingo jausmo ir Andromedos tylaus džiaugsmo; iš dviejų pradų – vyriškojo, stipraus, kieto ir moteriškojo minkšto, švelnaus – susiliejomo.

Laisvai elgiasi Rubensas ir su antikos šaltiniais. Savo lengva ranka Etiopijos princesę vaizduoja kaip “prinokusią”, auksaplaukę, baltaodę, raudonskruostę flamandų gražuolę. Ji lyg sutverta iš šviesos ir oro, ir nežiūrint į savo formų stambumą, sudaro lengvos, trapios, kuklios būtybės įvaizdį, Persėjas gi tvirtas, atrodo, suręstas vien iš raumenų, tiesiog spinduliuoja vyriškąją jėgą, susijaudinimą. Šlovės deivė santūri, rami, kaip ir priklauso deivei. Ji neišryškėja siužete, tačiau vainikuodama herojų tampa viena iš svarbiausių veiksmo dalyvių. Tačiau, kaip ir priklauso dievams, ji laikosi nuošalyje, palikdama sau tylios stebėtojos ir pasyvios pagalbininkės vaidmenį. Paveiksle gausų amūrų. Jie rūpinasi paveikslo pagrindinių veikėjų atributika, stebuklingais daiktais. Įspūdingai
atrodo Pegasas – tai stiprus, galingas gyvulys. Jis nekantrauja, yra susijaudinęs, jaučia erzelį nuo priverstinio ramaus stovėjimo. Tiesiog matome kaip po glotniu kailiu juda, persilieja raumenys, gyvūnas atrodo staigus ir nenuspėjamas, jėgos simbolis, reikalaujantis ne ka mažesnio dėmesio nei pagrindiniai siužeto veikėjai, neveltui jis pavaizduotas toje pačioje linijoje. Mažasis amūras sunkiai nulaiko arklį. Kitas amūras net sulinko prilaikydamas herojaus skydą, kurį pastarasis laiko lyg pukelį. Dar vienas amūras laiko stebuklingajį šalmą, įsistaisęs šalia deivės, kiti trys jo kolegos lyg ir nurengia Andromedą, atverdami Persėjaus žvilgsniui jos moteriškąsias grožybes. Šitokia gausybė amūrų, turinčių sveikų, stiprių laimingų berniukų pavidalus gali simbolizuoti Persėjaus ir Andromedos, kaip šeiminynės poros, ateities vizija, kadangi pagal legenda jie turėjo daug vaikų. Galų gale pačiame pirmajame plane, apačioje matome suakmenėjusią jūru pabaisą, tiksliau jos dalį. Ji užfiksuota agonijos apogejuje, išversta akis, susiraitęs kūnas byloja apie stiprų skausmą ir pažeminimą. Iš jos nasrų lyg veržiasi kančios ir pagalbos šauksmas, pabaisa nebeatrodo grėsminga, ji tėra nugalėtas priešas vertas pasigailėjimo. Apskritai ši apatinė paveikslo dalis yra “mirusi”, niūri, statiška palyginus su likusiu gyvybingumu ir pergalingu, džiaugsmingu, vitališku triumfu.

Šiuo metu Jūs matote 61% šio straipsnio.
Matomi 1020 žodžiai iš 1679 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.