Paauglių laisvalaikio organizavimas
5 (100%) 1 vote

Paauglių laisvalaikio organizavimas

1121314151617181

TURINYS

Įvadas

1. Paauglystės samprata

1.1 Paauglystės apibūdinimas

1.2 Paauglystės tarpsnio chronologinės ribos ir jų pabaiga.

2. Paauglio socialinės raidos ypatumai

2.1 Tapatybės formavimasis

2.2 Paauglio idealizmas ir egocentrizmas

2.3 Bendraamžių įtaka

2.4.Paauglių vertybinės nuostatos

3.Laisvalaikis kaip socialinio – pedagoginio ugdymo forma

3.1.Laisvalaikio samprata

3.2.Laisvalaikio organizavimas įvairiose institucijose

ir jo pravedimo formos

3.3.Kultūrinės laisvalaikio veiklos įtaka paauglio ugdymui

4. Esama situacija Lietuvoje

Išvados

Summary

Naudotos literatūros sąrašas

Priedai

1. ĮVADAS

Šeimos ir vaikų gerovė – tai klausimai, į kuriuos ieškota atsakymų per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Vėliau, atsiradus socialinės gerovės sistemai Vakarų pasaulio valstybėse, imta ieškoti modelių, principų, būdų kaip apsaugoti šeimą ir vaiką ir išlaikyti ją kaip vientisą socialinį vienetą, nepaisant patiriamų sunkumų ar krizių. Šiuolaikinis pasaulis kelia dar daugiau reikalavimų ir išbandymų tiek šeimai, tiek ir vaikui bei paaugliui. Tai ir greita vertybių kaita, žymūs kartų skirtumai, visuomenės mobilumas, aukšti kvalifikaciniai ir asmenybės reikalavimai.

Paaugliai, kaip ir suaugusieji, nori jaustis svarbūs. Būti reikšmingu sau ir savo aplinkai – kiekvienam žmogui yra labai svarbu. Nesvarbu ar mums tai pavyksta, ar ne, mes visi stengiamės užimti tam tikrą socialinę padėtį, būti pripažinti kaip sėkmingi visuomenės bendruomenės nariai, priklausyti tam tikrai socialinei grupei, bendruomenei, draugų būriui ir būti jiem svarbūs.

Asmenybės vystymasis tęsiasi visą žmogaus gyvenimą, todėl yra aktualu per įvairias raiškos formas sudaryti sąlygas kūrybiškumui, leidžiančias paaugliui suvokti save kaip asmenybę, išvystyti interesus ir galimybes besikeičiančiose socialinėse – ekonominėse sąlygose. Laisvalaikio veikla – nenutrūkstamas procesas, kurio metu pritaikome žinias, kurios formuoja asmenybines savybes, elgesio normas. Laisvalaikį keičia ir patys keičiasi laikas, erdvė, priemonės.

Paauglių kokybiškas laisvalaikio organizavimas ir motyvuotas dalyvavimas – aktuali pedagoginė problema ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių pedagogams. Nepakankamas moksleivių užimtumas lemia jų nusikalstamumo didėjimą, kitų deviantinių reiškinių plitimą tarp vaikų ir jaunimo. Paauglių laisvalaikio praleidimo ir užimtumo kokybė yra socialiai reikšmingos sritys, kurios svarbios ne tik ugdymo institucijoms, bet ir švietimo plėtrai bei jaunuolių pilietinei brandai.

Užsiimdami laisvalaikiu prasminga, teigiama veikla paaugliai neįsitrauks į negatyvių neformalių draugijų veiklą. Pasitenkinimas savo veikla skatina teigiamai save vertinti ir visokeriopai, pozityviai tobulėti, padeda įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimą grupėje, bendruomenėje. Tiek pedagogai, tiek laisvalaikio tyrėjai patvirtina, kad neužimti paaugliai padaro daugiau teisės pažeidimų, nusikalsta, dažniau patenka į teisėtvarkos institucijų akiratį, todėl galima teigti, kad vaikų neužimtumas yra padidintos rizikos veiksnys.

Laisvalaikio organizavimo problemų, joms adresuojamų funkcijų nagrinėjimas nėra naujas reiškinys. Organizuojant laisvalaikį galima įgyvendinti daug reikalingų ir į formalius rėmus netelpančių ugdymo uždavinių – užimti moksleivius po pamokų, apsaugant juos nuo nepageidaujamos įtakos gatvėje, suteikti jiems papildomų žinių ir įgūdžių, įtraukti į visuomenei svarbių problemų sprendimą ir kt.

Užimtumo procese svarbi ir laisvalaikio vadyba, įdomūs ir dinamiški užsiėmimai, jų vertybinis kryptingumas. Šiandien daugelis būrelių, laisvalaikio praleidimo institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali, todėl pažeidžiamas tolydumo principas ir lygios visų vaikų galimybės. Dėl šios priežasties daugelis paauglių, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų, turi nedaug galimybių užsiimti saviraiška ir prasminga veikla. Padėtį gelbėja didesnis dėmesys paauglių užimtumui, jų turiningo laisvalaikio organizavimas. Ypač svarbu rūpintis tais vaikais, kurie neturi tinkamo pavyzdžio artimiausioje aplinkoje, nes be teigiamų veiksmų, be jų pomėgių saviraiškos sunku tikėtis tinkamos socializacijos.

Darbo tikslas – Apžvelgti paauglystės ypatumus ir laisvalaikio veiklos įtaka paauglio ugdymui. Įvertinti esamą situaciją Lietuvoje.

Darbo uždaviniai.

1. Pateikti paauglystės ir laisvalaikio sampratą.

2. Atskleisti paauglių socialinės raidos ypatumus

3. Nagrinėti laisvalaikio veiklos įtaka paauglio ugdymui

.

1. PAAUGLYSTĖS SAMPRATA

1.1 Paauglystės apibūdinimas

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Ankščiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažintas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo
pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi, tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė (Mayers, 2000: 108).

Paauglystę mokslininkai paprastai apibūdina kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Šiame žmogaus amžiuje intensyvėja gyvenimo pažinimo poreikis, formuojasi požiūris į vyraujančias tiesas, į kitus žmones (ypač į suaugusiuosius), pradeda reikštis aktyvumas, pilietiškumas, visuomeniškumas, stiprėja poreikis bendrauti su bendraamžiais, trokštama naujų žinių ir t. t. Kitaip tariant, paauglių potraukiai stiprėja, o slopinimo procesai išlieka nepakitę. Dėl to aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, pasaulėžiūromis, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais, kitais žmonėmis, ypač suaugusiaisiais. Paauglys siekia įsitvirtinti tarp suaugusiųjų, būti pripažintas, įgyti suaugusiųjų teises, o tai gali būti ir teigiamo jo elgesio, ir nukrypimų nuo normos, ir konfliktų, ir netgi nusikaltimų psichologinis pagrindas.( Barkauskaitė,2001:40)

Didesnę XX amžiaus dalį psichologai laikėsi poeto Aleksanderio Pope minties, kad “jei daigelį palenksi, tai ir medis palinkęs užaugs”. Raidos žinovai daugiausiai dėmesio skyrė “kritiškajam” ankstyvajam amžiui, manydami, kad, vaikystei baigiantis, bruožai, kaip stingstantis molis, jau yra beveik nusistovėję. Gyvenimo patirtis apgludins nelygius kampus, bet jau baigėsi lengvai įtakai pasiduodąs laikotarpis. Kūdikystės bei vaikystės palikimas bus juntamas per būsimus dešimtmečius, nes būdingi asmenybės bruožai jau yra suformuoti.

Dabar naujoji raidos psichologų karta teigia, kad kažkada buvusi populiari nuomonė, jog pasibaigus vaikystei, svarbesnių asmenybės pokyčių nebebūna, užleidžia vietą nuomonei, kad raida vyksta visą gyvenimą. Ryškėjant šiandieninei viso gyvenimo raidos krypčiai, psichologai pradėjo domėtis, kaip prigimtis ir patirtis mus formuoja kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje ir vėliau. Po penkerių metų susitikę buvę klasės draugai stebisi skirtingais jų gyvenimo keliais. Po dešimties metų buvusiems geriausiems draugams sunku rasti pokalbio temų. Taigi anksčiau vyravusi nuomonė, kad raida baigiasi su vaikyste, užleidžia vietą požiūriui, kad raida tęsiasi tol, kol gyvename. (Mayers, 2000:107)

Anksčiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės periodą dažnai vadina adolescencija. (Gučas, 1990:211)

Paauglystė – pats sunkiausias ir pavojingiausias amžius tiek vaikams, tiek jų tėvams.

Paauglystės “šėlimo” laikotarpis paprastai išmuša tėvus iš vėžių, – nebepadeda išbandyti auklėjimo metodai, bausmės nebeduoda jokio efekto, nuoširdūs pokalbiai apskritai nebeįmanomi. Paauglys vis labiau tolsta nuo tėvų, – jis ima gyventi savo asmeninį gyvenimą, į kurį visai neįsileidžia arba nenoriai įsileidžia suaugusius. ( Taranas, 1979:81)

Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria “audrų ir sunkumų” laikotarpį. Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias (Macfarlane, 1964).

Kiti psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė L. Tolstojus: gyvybingas laikas dar ne suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas. (Myers,2000:107-108)

1.2. Paauglystės tarpsnio chronologinės ribos ir jų pabaiga.

Paauglystės amžius gana sąlygiškas. Dažniausiai jam priskiriamas amžiaus tarpsnis nuo 12 iki 15 metų (kai kurie autoriai nurodo jas esant tarp 12 ir 18 metų). Paauglystė gali būti skirstoma į:

– ankstyvąją – 12-14 metų (šiame laikotarpyje vyksta spartus lytinis brendimas);

– 15-tieji metai yra pereinamasis tarpsnis, jame prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu;

– vėlyvąją – 16-18 metų (paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė).

Paauglystės periodizacijos sudėtingumas susijęs su nesinchroniška socialine ir psichine raida.
Ankstesnis, lyginant su berniukais, mergaičių brendimas taip pat kliudo nustatyti vienodas paauglystės amžiaus ribas. Todėl ir juridinėse dokumentuose to paties amžiaus žmogus gali būti traktuojamas kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip pilnametis.

( Navaitis 2001:7-8)

Jungtinių Tautų organizacijos Vaiko teisių konvencijoje, galiojančioje ir Lietuvoje, teigiama, kad “vaiku laikomas žmogus, neturintis 18-os metų, jeigu pagal taikoma įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau. (Vaiko teisių konvencija. Vilnius, 2000. p.6)

Paauglystės chronologinių ribų nustatymą apsunkina nevienodas požiūris į šį raidos etapą, kuris gali būti vertinamas ir kaip savarankiškas, ir kaip perėjimas iš vaikystės į brandą. Vadovaujantis pirmuoju požiūriu, paauglystė siejama su specifiniu elgesiu, jai būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Juridinis, skirtingų nei vaiko ar suaugusiojo, paauglio teisių ir pareigų nustatymas liudija, jog pastarasis požiūris vis labiau plinta. Antrasis požiūris remiasi tuo, kad paauglystė subjektyviai dažnai suvokiama kaip perėjimas į brandą, iniciacijų į suaugusiuosius reikšmės nykimu išsivysčiusiose visuomenėse, jose paplitusiu ilgesniu bendrojo ir specialaus išsimokslinimo įgijimo laikotarpiu, dėl kurio paauglystei būdingas socialinis nesavarankiškumas išlieka ir vyresniajame amžiuje. ( Navaitis, 2001:8)

Paauglystės, arba adolescencijos, pabaigos tiksliai nurodyti negalima, todėl negalima tiksliai nurodyti ir jaunystės pradžios. Kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visai subręsta lytiškai ir gali reprodukuoti naują kartą. Bet tai tik fizinis (biologinis) organizmo subrendimas, išreiškiantis tam tikrą lūžį fiziologiniu ir anatominiu atžvilgiu. Kai kuriose šalyse paauglystė yra savaime suprantamas perėjimas į subrendimą, teisė tekėti arba vesti, taigi susijusi su rimta atsakomybe gyvenime. Paauglystė ir perėjimas į jaunystę yra psichinio ir socialinio brendimo problema. Apie įžengimą į jaunystę sprendžiama kaip tik šiais pastaraisiais aspektais. Pramoninėse šalyse labai aktualūs protinio išlavėjimo, techninio patyrimo arba dalykinio veiklumo kriterijai, dėl to ir paauglystės ribos išsiplečia. Sociologiškai jaunystė pasiekiama tada, kai individas gali save išlaikyti, turi profesiją, darbą. Imant psichologiškai, jaunystė pasiekta tada, kai individas susiranda savo identiškumą (tapatumą), susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas. Jaunystės pradžią nurodo ne tiek individo metų skaičius, kiek jo protinis, emocinis ir socialinis subrendimas. Vienu atžvilgiu jis gali būti pasiekęs jaunystės stadiją, o kitu atsilikęs, jame gali dar išlikti vaikiškų bruožų. Labai svarbus jaunystės bruožas yra savo sprendimų ir elgesio kontrolė, susijusi su atsakomybe už savo veiksmus. Kai kalbame apie 16 – 18 metų jauną žmogų, galima jį vadinti paaugliu, galima vadinti ir jaunuoliu. ( Gučas, 1990:211-213)

Apskritai, kalbant apie paauglystės ypatumus, reikėtų pradėti nuo fizinių pasikeitimų, nes juos lengviausiai pastebėti.

2. PAAUGLIO SOCIALINĖS RAIDOS YPATUMAI

Teoretikas Erikas Eriksonas tvirtina, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo “psichosocialinę” užduotį. Maži vaikai susiduria su pasitikėjimo, vėliau autonomijos, dar vėliau – iniciatyvos klausimais. Mokyklinio amžiaus vaikai lavina meistriškumą – jausmą, kad jie yra protingi ir produktyvūs žmonės. Paaugliai stengiasi praeities, dabarties ir ateities galimybes sujungti į aiškesnį įvaizdį. Jie svarsto: “kas aš esu? Kaip aš noriu gyventi? Kokios vertybės man svarbiausios? Kuo aš tikiu?”

Paauglystėje plečiasi interesai, gilinimasis į įvairias tikrovės bei veiklos sritis turtina vaiko pažinimą, lavina mokėjimą ir patikrina jo sugebėjimus, padeda rasti save.

Paauglystės fazė yra pažymėta identiteto difuzijos konfliktu: jaunuoliai atsiduria “niekieno šalyje” – tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Labai sunku atsakyti į klausimą, kas aš esu. Jaunuoliui parodomas išorinis paveikslas dažnai neatitinka jo chaotiško vidinio jausmų pasaulio. Kūnas keičiasi: jaunuolis tampa vyru, mergina – moterimi. Seksualumas tampa centrine tema. Pirmoji meilė yra stebuklingas įvykis, o jos praradimas – didžiausias skausmas.

2.1. Tapatybės formavimasis

Pagrindinė paauglio socialinė užduotis – tapatumo įgijimas. Tai kartu ir asmeninės pozicijos patvarumas. Identiškumas formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui svarstyti, susidaryti sąvokas, įvertinti įvykius bei reiškinius. Savęs suvokimas ir vertinimas glaudžiai susijęs su tuo, kaip kiti jį suvokia ir vertina, į save žiūrima kitų akimis. Turi reikšmės ir laiko perspektyva: kokiu paauglys norėtų būti, kaip juo tapti, ko iš jo laukia. Aiškus identiškumas susidaromas tada, kai visi šie aspektai harmoningai suderinami. (Furst, 2000: 203)

Tapatumo paieška susijusi ir su perėjimu prie unikalių individualios požiūrių ir vertybių sistemos ir jos taikymu kasdieniniame gyvenime – t.y asmeninės pozicijos užėmimo ar dar kitaip pavadinus – savirealizacijos. Savo požiūrių ir vertybių sistemos formavimo sąmoningumas labai priklauso nuo asmens atvirumo
savo patirčiai bei savęs adekvataus priėmimo.

Tobulindami savo tapatumo jausmą, paaugliai paprastai išbando savo skirtingus “aš” skirtingomis situacijomis – galbūt vienokie būdami namie, kitokie su draugais, dar kitokie mokykloje ar darbe. Jei dvi tokios situacijos iš dalies sutampa, pavyzdžiui, kai paauglys pasikviečia į namus draugus, su kuriais jis elgiasi kaip Šaunusis Džo, kyla nemažų keblumų. Jaunuolis klausia savęs: “Koks aš čia turėčiau būti? Kuris yra tikrasis aš?”. Dažnai tokia vaidmenų maišatis įveikiama tik pamažu keičiantis savivokai, kuri susieja įvairius “aš” į vientisą ir asmeniui priimtiną sampratą apie save – tapatybę (Mayers, 2000: 115).

Tačiau taip būna ne visada. Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami savo tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi, t.y. priešinga tėvams ir visuomenei, bei atitinkanti tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokią, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais ir sušiauštais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ir niekam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškos tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu.

Vėlyvoje paauglystėje, kai daugelis pradeda lankyti universitetus arba dirbti visą darbo dieną, atsiranda naujų galimybių išmėginti kitus vaidmenis. Paprastai žmonių nuo 13 iki 23 metų įvaizdis yra labiau teigiamas. Formuojasi aiškesnis, daugiau save palaikantis tapatumas, kartu stiprėja ir ateities kontrolės jausmas (Mayers, 2000: 116).

2.2. Paauglio idealizmas ir egocentrizmas.

Paaugliai, kaip ir suaugusieji, nori jaustis svarbūs. Suaugę žmonės turi jau “užsitarnautą” savo padėtį (padėtis ir vaidmuo darbe, šeimoje, tarp draugų ir k.t.). Tuo tarpu paaugliui, dažniausiai žiūrinčiam į gyvenimą per padidinamąjį stiklą, tokį statusą reikia “išsikovoti”.

Kad įrodytų savo šaunumą šeimos nariams, savo draugams ir SAU, paauglys stengiasi pasiekti gerų rezultatų sporto srityje, parodyti savo erudiciją diskutuodami su mokytojais bei kitais suaugusiais žmonėmis. Būti pripažintu ir gerbiamu savo draugų, tėvų tarpe yra labai svarbu kiekvienam iš mūsų, o paauglystės amžiuje ši svarba įgauna ypatingą reikšmę.

Paauglių ir jaunų žmonių sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia būti jiems idealistais ir visuomenės reformatoriais.

Tačiau dėl ribotos gyvenimiškos patirties jų teorijos dažnai yra naivios ir nesudėtingos.

Piaget nuomone, paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia tuo, kad paauglys rigidiškai tvirtina, jog, tik įgyvendinus jo milžinišką idealistinę pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyventi. Pamažu, mėgindamas įgyvendinti savo hipotezes, paauglys jas tobulina ir panaudoja, atsižvelgdamas į tai, kad daugelis žmogaus elgesio realijų neatitinka abstrakčių idealų ir loginių sistemų.

Gray J. pažymi, kad paauglystėje sugebėjimas abstrakčiai mąstyti ir susidaryti savo nuomonę būna ką tik išsivystęs. Paaugliai jau sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį, bet pirmiausia jiems reikia, kad kas nors juos išklausytų ir įsigilintų į jų nuomonę (Gray, 2001: 325).

R. Žukauskienė teigia, jog paauglys yra gerokai nutolęs nuo egocentrizmo, kuris būdingas vaikui ir jau nemano, kad visi žmonės galvoja kaip ir jis ar, kad snaigės krenta tik tam kad jis turėtų iš ko lipdyti sniego senį. Paauglys jau gerai supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę negu jis, ir žino, kad jo egzistavimas neveikia gamtoje vykstančių procesų. Tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos išryškėja kito tipo paauglio egocentrizmas (Žukauskienė, 1996: 304).

2.3. Bendraamžių įtaka.

Paauglystės amžiaus tarpsnis yra dar vadinamas atsiskyrimo ar nutolimo nuo tėvų periodu. Išsilaisvinę nuo tėvų įtakos paaugliai stengiasi vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybes ir atmesti šeimos bei suaugusiųjų vertybines nuostatas. Neretai paaugliai pasirenka neformalaus laisvalaikio praleidimo formas, kurioms tėvai nepritaria ar yra priešiškai nusiteikę: tampa metalo muzikos mėgėjų fanais, baikeriais, pankais ir k.t., kur aprangos detalės, veiklos tikslai ir siekiai įpareigoja tuos jaunus žmones atatinkamai atrodyti bei elgtis.

Paauglystės pradžioje įvykstantys asmenybės raidos poslinkiai iš principo atitinka naujus jaunuolių poreikius, siekius, interesus, išgyvenimus, santykiams su suaugusiais žmonėmis ir draugais keliamus reikalavimus. Ir visa tai ne tik sudaro palankias bendravimo sąlygas su vienmečiais, bet ir skatina jo plėtotę, gilėjimą. Paauglys formuoja savąsias vertybes, kurias yra suprantamesnės ir artimesnės vienmečiui negu suaugusiam.

W. Grant pažymi, kad pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais paauglys įgyja daugiau nepriklausomybės. Nepriklausomybės siekis gali pasireikšti aprangos, šukuosenos pakeitimu, noru naudotis kosmetika ar puoštis neįprastais papuošalais (auskarais nosyje, bamboje ir t.t.). Jaunuoliai dažniausiai nenori būti panašūs į savo tėvus. Jie trokšta, kad į juos būtų
žiūrima kaip į individualybes, turinčias savo nuomonę. Pasirinktasis gyvenimo būdas, sakantis: “Čia aš!”, yra vienas iš metodų tai pasiekti.

A.A.Reana rašydama apie paauglius pažymi, kad bendravimas su bendraamžiais:

 Visų pirma yra labai svarbus ir specifinis informacijos kanalas, kuriuo paauglys sužino daugelį jam svarbių dalykų, kurių dėl kažkokių priežasčių jiems neperteikia tėvai.

 Antra, – tai specifinis tarpasmeninių santykių būdas.Grupiniai žaidimai ar kiti bendri užsiėmimai išugdo būtinus socialiniam bendravimui įgūdžius; mokėjimą paklusti kolektyvui, bet tuo pačiu nepaminti savo teisių; suderinti savo ir bendrus grupei interesus.

 Trečia, – bendravimas su bendraamžiais – tai specifinis emocinio kontakto būdas. Priklausymas grupei, solidarumas, draugiški santykiai ne tik palengvina paauglio autonomiją nuo suaugusiųjų, bet ir duoda jam nepaprastai svarbaus emocinio pasitenkinimo jausmą.

Norėdamas pasitikėti bendraamžiais ir pelnyti jų pasitikėjimą, jaunuolis turi artimai su jais draugauti. Ilgi pokalbiai telefonu, iškylavimas grupėmis ar tiesiog buvimas drauge; visa tai rodo didėjantį norą būti artimiems su savo draugais. Labai dažnai paauglių grupės nori ką nors veikti kartu, tačiau negali nuspręsti ką konkrečiai. Pavyzdžiui, kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuoti, nors dažnai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone (Suslavičius, 1995: 39).

Paauglių bendravimas su draugais – didi vertybė. Jis kartais būna toks svarbus ir patrauklus, kad mokymasis nustumiamas į šalį, o galimybė bendrauti tėvais jau nebe taip vilioja. Paauglys nutolsta nuo tėvų, gyvena jau savo gyvenimą, turi savo paslaptis apie kurias nenoriai pasakojasi savo tėvams.

Suaugusieji, bandantys apriboti paauglio bendravimą su draugais, susiduria su priešinimusi. Dažnai dėl šito kyla konfliktai ir vieniems bei kitiems nemalonūs pokalbiai. Paauglys trokšta laisvės buvime su draugais; savosios erdvės ir savojo laiko. “Aš pats žinau, su kuo draugauti, o su kuo ne! Nesikiškit! Tai mano reikalas”, – pareiškia paauglys, kai tėvai mėgina kaip nors pakoreguoti jo santykius su draugais ar iš viso uždrausti draugauti. Jis taip audringai reaguoja į kišimąsi, nes santykius su vienmečiais paauglys laiko savo santykiais: čia jis privalo ir turi teisę būti savarankiškas (Suslavičius, 1995: 67).

Paaugliams yra labai svarbu priklausyti kokiai nors grupei, būti jos nariu, veikti kartu, būti draugų mėgstamas, pripažintas, gerbiamas. Vienatvė paaugliui nepakenčiama. Jei nepavyksta susidraugauti su klasės draugais, jis ima ieškoti draugų už mokyklos ribų ir paprastai jų randa. Tai nereiškia, kad jie yra blogesni už tuos, kurie nepriėmė jaunuolio į savo ratą. Ir vis dėlto čia daugiau galimybių neigiami įtakai: juk kai paauglys vienišas, jis ilgai draugų nesirenka ir yra patenkintas, jei tik jį priima į kompaniją (Taranas,1979: 98).

Paauglių grupės fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus; nors etniniu ir geografiniu požiūriu jos yra skirtingos, tačiau egzistuoja ir Vakarų šalyse, ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Rytų šalyse. Jos labai intensyviai tyrinėjamos, nes jų egzistavimas, ypač grupės vaidmuo elgesio nukrypimams, seniai traukia mokslininkų dėmesį.

Jau seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais grupėje, tuo dažnesni asocialūs poelgiai, ir tai neleidžia pastebėti pozityvių bendravimo aspektų socializacijai ir socialiniams įgūdžiams. Esant socialiniam bei pedagoginiam apleistumui, grupavimosi reakcija tampa svarbiausiu paauglių elgesio reguliatoriumi. Dažnai bendraamžių grupėse išmokstama vartoti alkoholį bei toksines ar narkotines medžiagas. Kiekvienoje grupėje paprastai yra formalus ar neformalus lyderis, į kurį linkę jaunuoliai lygiuotis: mėgdžioti kalbos, elgesio manieras, netgi rinktis tas pačias laisvalaikio praleidimo formas. Gerai, jei lyderis yra pozityvių minčių, svajonių ir siekių, tačiau jei ne, – tuomet kyla grėsmė toje grupėje atsirasti asocialiems poelgiams.

D.Selmistraitienė savo tyrimuose apie paauglių socialinius įgūdžius rašo, jog menkai save vertinantys jaunuoliai labiau linkę pasitikėti aplinkinių sprendimais, vertinti kitų nuomonę, bet ne savo. Kadangi suaugusiųjų vaidmuo įžengus į paauglystės amžių pamažu tampa vis mažiau reikšmingas, o prisitaikymas bendraamžių grupėje tampa vis svarbesnis, menkai save vertinantys paaugliai renkasi paklusti bendraamžių nuomonei ir pasiduoti jų įtakai.

Dažnai paauglys nenusisekusią draugystę su bendraamžiais pakeičia bendravimu su jaunesniais vaikais, kur visuomet yra laukiamas ir dažniausiai užima vadovaujamą padėtį. Jau vien ši galimybė paaugliui suteikia svarbos jausmą.

Paprastai paauglių grupių struktūra ir draugystės raida jose priklauso nuo amžiaus. Yra išskirti trys paauglių draugystės raidos etapai (Žukauskienė, 1996: 322):

 10 – 12 metų vaikai pradeda draugauti kartu žaisdami; draugu laikomas tas, su kuriuo patinka kartu žaisti,

 13 – 15 metų vaikams draugystės požymis yra abipusis pasitikėjimas,

 16 – 18 metų jaunuoliams pradeda vyrauti bendri interesai ir bendros veiklos siekimas. Padidėja pakantumas individualiems skirtumams ir mažėja baimė būti
draugų užmirštam.

Draugystė labai svarbi tiek berniukų, tiek mergaičių gyvenime, bet šiek tiek skirtingai: berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą, rezultatų pasiekimą, kartais net konkurenciją, todėl nenuostabu, kad berniukai renkasi sportinius užsiėmimus, kur kiekvieno pranašumai yra akivaizdžiai matyti, kur galima kova ir pirmumo įrodymas; o mergaitėms svarbiau socialinis pasitenkinimas ir abipusis artumas, todėl jų laisvalaikio pasirinkimuose dominuoja mažos grupelės jaukioje ir saugioje aplinkoje. Paauglystės pradžioje dažnai draugystė būna paviršutiniška, nors kartais trumpam ji yra labai stipri. Mergaitės labiau yra linkusios kurti mažas, išskirtines, labai integruotas grupes. Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio kreipia į socialinę padėtį ir daugiau laiko praleidžia su jomis. O berniukai, atsižvelgdami į sportinius sugebėjimus arba ypatingus socialinius įgūdžius, gali nekreipti dėmesio į socialinius ar etninius skirtumus. Paprastai mergaičių santykiai yra tobulesni, negu berniukų, draugystė brandesnė, tačiau berniukų draugystė trunka ilgiau ir yra pastovesnė nei mergaičių.

Daugeliui paauglių jų draugai yra tarsi apsauginis skydas tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio. Todėl neturėtumėme stebėtis tokia didele jų įtaka.

2.4. Paauglių vertybinės nuostatos

Vertybė yra gana reliatyvi sąvoka – ji visuomet yra “kažkieno”, tai yra, vertybė konkrečiam asmeniui, kuris priklauso tam tikrai socialinei grupei ar kultūrai. Yra priimta manyti, kad vertybinės orientacijos atspindi žmogaus požiūrį į jį supantį pasaulį. Vertybinių nuostatų formavimas – tai ilgalaikis ir sudėtingas procesas, vykstantis neatsiejamai nuo socialinės aplinkos ir bendrų socialinių sąlygų. Paauglių ir jaunuolių amžius traktuojamas kaip intensyvus asmeninis vertybinių orientacijų formavimasis. Paauglys stengiasi praplėsti savo asmeninius horizontus, susipažinti su alternatyvia socialine patirtimi, gauti vertybių sistemos vaizdą, į kurį lygiuojasi jo bendraamžiai ir įgyti savąjį pasaulio matymą (Mielke, 1987: 44).

Reikia taip pat pasakyti, kad žmogaus vertybių turinys ir struktūra priklauso ir nuo socialinio – istorinio visuomenės išsivystymo. Vertybės, kuriomis vadovavosi paaugliai 40 –ais ar 70 – aisiais metais, skiriasi nuo vertybių dabartiniu metu.



3. LAISVALAIKIS KAIP SOCIALINIO – PEDAGOGINIO UGDYMO FORMA

3.1.Laisvalaikio samprata

Laisvalaikio užuomazgų randame tolimose epochose. Laisvalaikis darbinėje veikloje buvo jau vergovinėje santvarkoje ir pirmiausia – antikinėse valstybėse. Jis keitėsi įgaudamas naują kokybę skirtingose istorinėse formacijose. Antikinėje kultūroje laisvalaikis suvokiamas kaip aktyvi, veikli žmogaus būsena, kuri atsiranda ne prievarta, ne veikiant išorinėms priežastims, bet natūraliai, pagal žmogaus dvasinius ir kūnui būdingus polinkius ir potenciją.

Filosofas Aristotelis laisvalaikį siejo su intelektiniu žmogaus tobulėjimu bei visišku savęs atskleidimu. Aristotelis kėlė klausimą: jei žmogus visą laiką dirba, kaip jis gali tapti asmenybe? Tik laisvas laikas yra kūrybos erdvė. Aristoteliui laisvas laikas nėra dykinėjimas.

Senovės graikų filosofo Demokrito posakis „gyvenimas be švenčių – kaip ilga kelionė be poilsio” rodo, kad senas žmogus kartais trokšdavo pabėgti iš kasdienybės į šventę – patirti džiaugsmą, įgyti naujų jėgų.

Renesanso humanistams laisvė plačiau tvarkyti savo laiką – prielaida tapti humanistu, tai yra išsilavinusiu žmogumi, perėmusiu žmonijos sukauptą kultūrą.

Taigi jau antikos filosofai švietimo epochos teoretikai bei XIX a. filosofijos klasikai pabrėžė kai kurių laisvalaikio elementų svarbą: žaidimą, draugystę, meilę, kūrybą, šventę ir kt.

Pagrindinis tautos uždavinys – kultivuoti, ugdyti žmonių gabumus, padaryti vienodas galimybes kiekvieno žmogaus visapusiškam išsilavinimui (Paulavičiūtė, 2002:5).

Vykstant įvairiems socialiniams – ekonominiams pokyčiams prasiplėčia ir laisvalaikio funkcijos. Apie laisvalaikį, jo organizavimą imta kalbėti kaip apie naujų socialinių problemų sprendimo metodą.

Vakarų sociologų nuomonė, laisvalaikis vertingas ne tiek dėl to, kad gaunama „kompensacija” už darbą kiek dėl to, kad formuojasi nauji asmenybės poreikiai, saviraiška. Šiuo aspektu laisvalaikis labiau vertinamas už darbą. Laisvalaikio metu galima ilsėtis, bet galima ir dirbti, todėl aiškios ribos tarp poilsio ir laisvalaikio nėra.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4543 žodžiai iš 9055 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.