Paauglių nusikalstamumas
5 (100%) 1 vote

Paauglių nusikalstamumas

Įvadas

Nusikalstamumas – socialinis reiškinys, kurio nepavyksta išvengti nei vienai valstybei. Tačiau jo būklė ir prevencijos metodai atskirose šalyse yra skirtingi. Tai priklauso nuo įvairiausių socialinių, ekonominių, teisinių, religinių ir kitokių priežasčių. Lietuvoje nusikalstamumas auga, keičiasi ir jo kokybė – jis “sunkėja”. Kaip viena iš nepalankių tendencijų pastebimas ir nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, skaičiaus didėjimas.

Nepilnamečių nusikalstamumas yra specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis. Nusikalstamumo statistika ir kriminologijos teorija liudija, kad kas trečias recidyvistas pirmą nusikaltimą yra padaręs dar paauglystėje. Kuo jaunesnis yra žmogus, pirmą kartą padaręs nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis vėl nusikals. Suprantama, kad jaunimas – tai visuomenės ateitis, o nepilnamečiai nusikaltėliai – nusikalstamumo “rezervas”. A.Dapšys teigia, kad nepilnamečių nusikalstamumas – tai savotiška bendro nusikalstamumo pradžia, jo potencialus rezervas ir kartu prognozės modelis ateičiai , taigi kuo ankstesniame amžiuje bus užkirstas kelias nepilnamečių nusikaltimams, tuo didesnė bus galimybė sumažinti nusikalstamumą ateityje.

Šiandien mažai kas abejoja tuo, kad smurtas tarp žmonių yra amžinas. Jis lydi žmoniją viso jos egzistavimo metu. Keičiasi tik smurto apimtis ir kokybinės savybės . Lietuvoje šiuo metu stebima smurtinio nusikalstamumo didėjimo tendencija. Taip pat pažymėtina, kad nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo didėjimo tempai lenkia bendrojo smurtinio nusikalstamumo didėjimo tempus. Taigi nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija šiandien Lietuvai yra itin aktuali.

Darbo tikslas. Disertacijos tikslą nulėmė nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos aktualumas. Pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemą ir pasiūlyti jos tobulinimo kryptis. Remiantis autoriaus atliktu kriminologiniu tyrimu, nusikalstamumo statistikos duomenimis ir mokslo literatūra, taip pat tarptautiniais, Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktais, buvo siekiama išanalizuoti nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo sampratą ir kriminologinę charakteristiką, pateikti smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės sampratą ir tipus, ištirti pagrindinius tokio nepilnamečio asmenybės struktūros elementus ir aplinkybes, sąlygojusias jos formavimąsi, taip pat suformuluoti nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sampratą ir pateikti siūlymus atskirų šios nusikalstamumo rūšies prevencijos grandžių – ankstyvosios prevencijos, recidyvo prevencijos ir resocializacijos – teisinės reglamentacijos sistemai tobulinti.

Tyrimo dalykas. Darbo tikslui įgyvendinti pasirinktas tyrimo dalykas. Disertacijos tyrimo dalyką apibūdina pats disertacijos temos pavadinimas – “Nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija”. Taigi tyrimo dalykas ir yra nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija. Vieningas tyrimo dalykas gali būti skaidomas į keletą sudedamųjų dalių:

1. Lietuvos nepilnamečių smurtinis nusikalstamumas.

2. Smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybė ir jos formavimąsi sąlygojusios aplinkybės.

3. Galiojanti Lietuvos nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos teisinė sistema.

Tyrimo šaltiniai. Tiriant disertacijos dalyką ir siekiant darbo tikslo, išanalizuota:

1) Tarptautiniai (Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos) ir Lietuvos Respublikos, taip pat užsienio valstybių teisės aktai.

2) Lietuvos ir užsienio kriminologijos ir baudžiamosios teisės (taip pat sociologijos, pedagogikos ir kitų mokslų) literatūra.

3) Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statistiniai duomenys (formų 1-G, 1-Ž, F-2, 14-Ž, SPV-1 ir kitos statistinės ataskaitos). Darbe analizuojami statistiniai duomenys apie nepilnamečių padarytus smurtinius nusikaltimus ir smurtinius nusikaltimus padariusius nepilnamečius 1990-2001 metais. Taip pat analizuoti ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistiniai duomenys.

4) Lietuvos teismų baudžiamosios bylos.

Tyrimo metodika. Tiriant disertacijos dalyką ir siekiant darbo tikslo, naudotasi įvairiais mokslo metodais.

Lyginamasis metodas naudotas, analizuojant Lietuvos, užsienio valstybių ir tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevenciją, taip pat nagrinėjant skirtingų mokslininkų gvildenamas problemas. Sisteminės analizės metodu naudotasi, tiriant atskirų nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos priemonių vietą šios nusikalstamumo rūšies prevencijos sistemoje ir siūlant jos tobulinimo kryptis. Kritikos metodas taikytas, vertinant galiojančią Lietuvos nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemos teisinę reglamentaciją.

Statistinis metodas naudotas, tiriant kriminalinės statistikos duomenis, taip pat atliekant atrankinį nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, baudžiamųjų bylų tyrimą. Ištirtos 187 pirmos instancijos teismų baudžiamosios bylos: 52 Aukščiausiojo, 109 apygardos (66 Vilniaus, 19 Klaipėdos ir 24 Panevėžio) ir 26 apylinkės (5 Vilniaus, 10 Klaipėdos ir 11 Panevėžio) teismų. Atrankinio tyrimo būdu ištirti 323 jaunuoliai, padarę 554
nusikaltimus, iš kurių 323 buvo smurtiniai.

Iš jų be 14-17 metų asmenų kaip kontrolinė grupė tirtas ir 41 18-20 metų (priklausantis “jaunų suaugusiųjų” amžiaus grupei) asmuo, padaręs smurtinius nusikaltimus. Atrankinis tyrimas atliktas, naudojant baudžiamųjų bylų anketavimo metodą: tyrimo metu užpildytos 323 anketos. Rengiant disertaciją, taip pat naudotasi ir istoriniu (analizuojant senesnius ir naujausius literatūros šaltinius bei anksčiau ir šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas), loginiais (indukcijos ir dedukcijos, analizės ir sintezės) bei kitais metodais

1. Paauglių nusikalstamumas

Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Ypač spartus nepilnamečių nusikaltimų augimas buvo pastebėtas 1994-1997 m. Nors pastaraisiais metais nepilnamečių padarytų nusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra nemaži. 1999 m. išnagrinėta 5070 nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 % visų nusikaltimų. Kita akivaizdi Lietuvos nepilnamečių nusikalstamumo tendencija – mažėjantis nusikaltėlio amžius. Vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 16 metų vaikai. Be to, sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 1997 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius išaugo 7,5 karto. Pastebėta, kad vis dažniau ir vis jaunesni nepilnamečiai nusikalsta ir padaro kitus teisės pažeidimus pakartotinai. 1998 m., palyginus su 1991 m., pakartotinai nusikalto 2,4 karto daugiau nepilnamečių. Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas – nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų auginimo praktikų sąveika. Psichologinės ir sociologinės perspektyvos. Studijose apie nepilnamečių deviacijos problemas, ypač šeimos atžvilgiu, galima išskirti dvi teorines perspektyvas – psichologinę ir sociologinę. Nors psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais (sociologija akcentuoja sistemą, psichologija – nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės“ tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančius išorinius socialinės kontrolės procesus. Reiss teigia, kad deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu.

1.1 Šeimos aplinka Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti. Yra siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena siūlomų tipologijų:

-Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15 %).

-Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 %).

-Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.

Nepilnamečių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Atliekant tyrimus, reikia turėti galvoje, kad nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą. Šiame darbe bus apžvelgiami tik keli veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema.

1.2. Iširę namai, nepilnos šeimos Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių
galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, Monaha (1957) tyrė JAV Filadelfijos valstijos teismus nuo 1949m. iki 1954m. Tyrimo rezultatai parodė, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Reikia pažymėti, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5-erių metų, kai iširo jų šeimos.

Remiantis psichologinėmis teorijomis, asmens elgesio modeliai ir psichikos struktūra beveik galutinai susiformuoja iki penktųjų gyvenimo metų. Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu. (Rosen, 1985, Wells and Rankin, 1985; Van Voorjis, 1988). Silpną ryšį tarp nepilnamečių nusikalstamumo ir nepilnos šeimos galima paaiškinti remiantis keliais aspektais: (1) Pirma, iširusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Wilkinson (1980) tyrimas parodė, kad vaikas, augantis be tėvo, linkęs daugiau vartoti alkoholį bei marihuaną, bėgti iš namų, muštis. Tačiau šeimos struktūra praktiškai neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius. (2) Antra, pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi priklausomai nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių namų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus (Monahan, 1957; Chilton ir Markle, 1972; Wilkinson, 1980, etc.). Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10-13 m.) iš nepilnų šeimų. Jackson Toby (1957) teigia, kad tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams. Pvz., Rankin (1965) atlikti tyrimai parodė, kad ryšys tarp iširusių namų ir nusikalstamo paauglio elgesio yra toks pat, nepriklausomai nuo lyties. (3) Trečioji svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Ypač ankstyvųjų mokslinių darbų autoriai pirmiausiai atkreipdavo dėmesį į nepilnamečius, kurie buvo areštuojami ir patraukiami į teismą. Tačiau pastebėta, kad vaikai, kurie yra kilę iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami į teismą, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų (Cicourel, 1968, Thomas ir Sieverdes, 1975). Polk (1958) pastebėjo, kad teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Tokios nuomonės laikosi šiuolaikiniai kriminologai (Wilkinson, 1980, Canter, 1982, Franworth, 1984). (4) Ketvirtasis argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Nye (1958) pastebėjo, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 %), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 %).

Kadangi ryšys tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviantinio elgesio yra kvestionuojamas, mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą.

1.3. Nusikalstamumas namuose Viena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti – kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Sheldon ir Eleanor Glueck tyrimai JAV (1930, 1934) parodė, jog 87 % nepilnamečių nusikaltėlių buvo kilę būtent iš tokių šeimų. West ir Farrington (1977) pastebėjo, kad tikimybė, jog jauni vaikinai taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį. Egzistuoja bent du ryšio tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų deviacinio elgesio paaiškinimai. Pirma, nusikaltėliai tėvai vaikus augina žymiai skurdžiau, palyginus su kitais tėvais. Taip dažniausiai yra dėl to, kad jie gauna mažus atlyginimus, dažnai susiduria su nedarbo problema. Antrasis aiškinimas remiasi tuo, kad nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui.

1.4. Smurtas prieš vaikus Kaip teigėme, agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių paauglius tapti deviantais. Galima išskirti tris
smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų – 111 patyrę fizinį smurtą, 11 – seksualinę prievartą ir 14 – psichologinę prievartą; 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma. Smurtą prieš vaikus pirmiausiai lemia socialinė-ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtui prieš vaiką yra palankios sąlygos: būstų problema (1995 m. 95 tūkstančiai šeimų kreipėsi paramos į valstybę dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu), aukštas bedarbystės lygis (13%), alkoholizmo problema (apie 80 tūkstančių asmenų yra medicinos įstaigų įskaitose). Glaudžiai susiję yra smurtas ir nesirūpinimas vaikais. 1994 m. 95 % visų įvykių, susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyko dėl nesirūpinimo. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2336 žodžiai iš 7757 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.