Paauglių santykiai su tėvais jaunuolių vertybių skalės formavimasis
5 (100%) 1 vote

Paauglių santykiai su tėvais jaunuolių vertybių skalės formavimasis

Turinys

I. Įvadas …………………………………………………………………………………………….2

1.Bendroji dalis

2.Hipotezė

3.Pagrindiniai tikslai

4.Metodai

II. Literatūros apžvalga ……………………………………………………………………3

1.Tėvų elgesio modeliai (pagal R.Želvį)

2.Tėvų elgesio stiliai paaugliui sprendžiant tapatumo krizę (pagal G.Elder)

3. Nepriklausomumo siekiai

4.Identiteto problema

5.Psichosocialinis raidos pagrindas

6.Kaip tėvai gali padėti savo paaugliui?

III. Tyrimo metodika ………………………………………………………………………. 7

IV. Tyrimo rezultatų analizė …………………………………………………………… 9

V.Išvados ………………………………………………………………………………………….14

VI. Literatūra …………………………………………………………………………………….15

VII. Priedai

I. ĮVADAS

1.BENDROJI DALIS

“Paauglystė-tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis”(1)

“Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos dažniausiai tarp 12 ir 18 metų. Ankstyvoji paauglystė yra 12-14-ieji metai, pereinamasis laikotarpis 15-ieji metai, 16-18-ieji yra įvardijami kaip vėlyvoji paauglystė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.”(2)

Paauglystės laikotarpis sunkus ne vien tik pačiam paaugliui, bet ir jį prižiūrintiems, juo besirūpinantiems asmenims, t.y. tėvams, seneliams, globėjams ir t.t. Paauglių maištas ir nepaklusnumas kelia pyktį tėvams, ugdo nepasitikėjimą ir nuolatinę kontrolę. Jaunuoliai jaučiasi įžeisti kai kiekvieną jų žingsnį fiksuoja tėvai. Jie mano, kad niekas jų nesupranta, neremia, atrodo, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš juos. Tuo tarpu tėvams sunku suvokti kas dedasi su jų vaikais. “Juk taip neseniai mano mažasis sūnelis buvo toks paklusnus, geras, tvarkingas, nuoširdus ir supratingas. O dabar jis virto bejausmiu, įžūliu, nepaklusniu jaunuoliu, kurio galvoje tik ir kirba mintys ką čia negero padarius”. Jaunuoliui sulaukus paauglystės, iškyla didelė grėsmė taikiems jo santykiams su šeima. Kadangi kertasi senosios šeimos nuostatos, su naujomis, pačio paauglio susikurtomis, keičiasi paauglio požiūris į gyvenimą, jis mąsto priešingai negu jo tėvai, jaunuoliui vienos vertybės atrodo svarbesnės už kitas.

“Nemažos dalies paauglių psichologinė savijauta priklauso nuo santykių su tėvais. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą”(3).

Paaugliui labai svarbi tėvų parama ir supratingumas išgyvenant šį amžiaus tarpsnį. Jaunuoliai daug lengviau visa tai išgyvena kai šalia jų būna supratingi tėvai ar globėjai.

“Tėvų grubumas ir nesupratingumas, savo pareigų nevykdymas, tolerancijos stoka gerokai apsunkina paauglių gyvenimą ir sukelia psichologinių sunkumų”.(3)

2.HIPOTEZĖ: Paaugliai skirtingai vertina šeimos svarbą, vadinasi, kad nuo tėvų auklėjimo priklauso jaunuolių susikurtos vertybės.

3.PAGRINDINIAI TIKSLAI:  Išsiaiškinti kokios priežastys lemia gerus ir blogus tėvų

ir vaikų santykius?

 Kur tų priežasčių reikia ieškoti?

 Kodėl tos priežastys atsiranda

4.METODAI: tyrimui atlikti bus naudojama anketa ( tiriami 10 klasių bendrojo lavinimo mokyklos mokiniai).

II.LITERATŪROS APŽVALGA

Tėvų elgesio modeliai (pagal R.Želvį)

“Paaugliai mano, jog santykiai su žmogumi, kurio autoritetas aukštas, turi būti visų pirma bendradarbiavimo santykiai. Tėvų elgesys ir jų požiūris į vaikus dažniausiai apsprendžia, kaip lengvai paauglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą”.(4)

Atskirai reikėtų kalbėti apie tėvų kontrolę. Vadovavimą ir kontrolę tėvai gali realizuoti įvairiais metodais. R.Želvys rašo, kad jie gali būti:” autokratiški (tėvai nuolat nurodinėja savo vaikams, ką jiems daryti),autoritariniai (vaikai gali išsakyti savo nuomonę, bet tėvai priimdami sprendimus į ją neįsiklauso), autoritetiniai ( vaikas laisvai išsako savo nuomonę apie jam svarbius dalykus ir netgi gali priimti sprendimus, tačiau jiems turi būt gautas tėvų pritarimas), egalitariniai (tėvai ir vaikai turi daugmaž lygias teises priimant sprendimus),nuolaidūs (sprendimus dažniausiai priima patys paaugliai) ir viską leidžiantys (vaikas pats sprendžia, paklusti tėvų sprendimams ar
ne)”.

“Tyrimai rodo, jog autoritetingų tėvų vaikai paauglystėje yra savarankiškesni, pasitikintys savimi, aukščiau save vertina negu kiti paaugliai. Paprastai jie labiau prisirišę prie tėvų, mano, jog šie teikia jiems pakankamai laisvės ir todėl laiko tėvus teisingais. Autoritetingi tėvai neriboja paauglio teisių, tačiau kartu reikalauja atlikti pareigas. Ką nors drausdami, visada paaiškina, kodėl taip elgiasi. Tokie vadovavimo ir kontrolės metodai paaugliui rodo, kad, esant demokratiškai tvarkai, savarankiškumas visai įmanomas. Autokratiški ir autoritarūs tėvai nemano privalą aiškinti vaikams savo nurodymų priežastis. Jų nuomone, pagrindinis vaiko privalumas- besąlygiškas paklusnumas. Toks auklėjimo stilius žadina paauglio priešiškumą, nesavarankiškumą, atsakomybės stoką. Specifinių sunkumų kyla, kai tėvai nuolaidžiauja arba viską leidžia. Narkomanija, kitos socialiai nepriimtinos elgesio formos dažniausiai būdingos tiems paaugliams, kurių tėvai vienu iš vertingiausių bruožu laiko individualizmą, mokėjimą maksimaliai panaudoti savo galimybes, bet vengia prisiimti savo, kaip tėvų atsakomybę. Jie neduoda atsakingo, suaugusio žmogaus elgesio modelio”.(3)

Tėvų elgesio stiliai paaugliui sprendžiant tapatumo krizę (pagal G.Elder)

“Tyrimai rodo kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes. G.Elder atliko labai platų tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kokie vyrauja tėvų elgesio stiliai ir kokią įtaką jie daro tolesniam paauglių elgesiui. Ji ištyrė 7400 paauglių augančių pilnose šeimose, ir nustatė, kad tėvų orientacija į paauglius

galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1.Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.

2.Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima savo galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

3.Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.

4.Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

5.Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.

6.Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

7.Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

Elder nuomone, tose šeimose, kuriose labai vadovaujama vaiko elgesiui, tapatumas formuojasi sunkiau, o tose šeimose, kuriose šeimos nariai tinkamai bendrauja, paauglys lengviau gali išspręsti savo tapatumo krizę”.(2)

“Šeima yra labai svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys kuris yra priimtas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandura ir kt. Socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas”.(2)

PAAUGLYSTĖJE ATEITIS NUŠVINTA

VAIVORYKŠTĖS SPALVOMIS

“Paauglystės laikotarpiu asmeniui tenka spręsti daug reikšmingų, ateitį lemiančių uždavinių. Bene pagrindinis jų – priimti savo besikeičiančią išorę ir pokyčius psichikoje.

Kai paauglys susiduria su aplinkos reikalavimais, jis ar ji dažnai pajunta savo galimybių ribą – neatitikimą nei asmeniniams troškimams, nei kitų lūkesčiams.

Savo nepilnavertiškumo pajautimas žadina liūdesį, vienišumą. Susitaikyti su nepageidaujamomis savybėmis ar bruožais jam ar jai yra nepaprastai sunku, ypač be gerų draugų pagalbos.

Su laiku kintantis paauglių požiūris į save neišvengiamai verčia peržiūrėti turimus ryšius su kitais asmenimis, su savo tėvų šeima. Visų pirma žvelgiama į artimiausius draugus, į tuos, kurie yra visada šalia, kuriems beveik viskas pasakojama, kurių teisumas priimamas besąlygiškai ir to paties tikimasi iš jų…Manoma, kad tik tie tėvai, kurie mylėjo savo vaikus ir skyrė jiems daug laiko ir dėmesio bei buvo autoritetai, gali tikėtis pakliūti į konfidencialų artimų žmonių ratą ir tuo pačiu neprarasti savo įtakos paaugliui, kai šis formuoja nuosavą vertybių sistemą”.(5)

“Bendravimas su bendraamžiais tuo intensyvesnis, kuo sudėtingesni paauglio santykiai su suaugusiaisiais, t.y. tėvais ir mokytojais. Vis svarbesnis darosi psichinio gyvenimo bendrumas, abipusis supratimas, asmeninių vertybių, siekių, požiūrių svarbiais klausimais sutapimas.”(5)

Nepriklausomumo siekiai

“Emocinės nepriklausomybės nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų įgijimas nėra lengvas. Paauglys vis labiau ima jaustis pakankamai suaugęs ir santykius su kitais suaugusiaisiais (tėvais, mokytojais) bando grįsti lygiavertiškumo principu. Besiformuojanti pasaulėjauta skatina jį ne tik savarankiškai pažinti pasaulį, bet ir nepriklausomai nuo kitų pajusti jo poveikį. Tai reiškia, kad tėvams
atrodantys geri ir gražūs dalykai nebūtinai kelia tokius pat jausmus jų augantiems vaikams.

Kai paauglys auga mylinčioje ir protingai jo laisvę reguliuojančioje (kiek jis pats elgiasi atsakingai) šeimoje, tai jo santykiai su tėvais išlieka nuoširdūs ir neįtempti. Jis be vargo pakeičia paklusnumo ryšį į pagarbų draugiškumą ir tuo pat metu rengiasi prisiimti vadovavimo savo paties būsimai šeimai atsakomybę. Tuo tarpu kai tėvai stengiasi iškelti savo autoritetą arbą priekaištauja dėl paauglių emocinio nutolimo, šie elgiasi gana agresyviai.

Paauglys dažnai būna irzlus ir neramus, o kartais – perdėtai jautrus bei impulsyvus, o suaugusiojo norą padėti jis traktuoja kaip kišimąsi į jo laisvę, nors laukia jo pagalbos. Taigi suaugęs asmuo turi tapti tam tikra “ gera nematomąja dvasia”, visada esančia šalia, kai reikia, ir toli, kai viskas sekasi gerai.

Reikšmingas uždavinys – ekonominio savarankiškumo garantijos siekimas: rinkimasis profesijos ir ruošimasis jai. Paauglystėje vaikiškas svajones apie ateities planus keičia racionalūs apmąstymai, įvertinantys individualius sugebėjimus, tėvų galimybes, visuomenės poreikį vienai ar kitai profesijai.

Šeima, kuri stengiasi paaugliui įteigti nesenstančias tiesas, pavyzdžiui, jog “ verkia duona tinginio valgoma”, pirmiausia moko sėti, t.y. mokytis, vėliau įgytas žinias sugebėti pritaikyti bei pragyventi iš to, kas uždirbta, ir galiausiai “nepersivalgyti balto pyrago”, o pasidalinti juo su kitu, kuriam jo labai reikia.

Tvirtų asmeninių etinių vertybių įgijimas rodo, jog paaugliui pavyko susikurti identitetą. Save, kaip asmenybę, jis suformavo pats, pažindamas aplinką ir save, dažnai tas žinias skausmingai išgyvendamas ir vertindamas.

Nuo vertybių kūrimo dažnai pasukama į antivertybių pripažinimą ir jų laikymąsi, o vietoj socializacijos – į greitą socializacijos procesą, kurio pabaigoje pasirenkamas “ pinigų išmušėjo “ ar sutenerio gyvenimo būdas.

Vertybės, kurias paauglys pats atranda arba pasirenka, stebėdamas žmones, kuriems sekasi, skaitydamas apie juos knygas arba straipsnius žurnaluose ar laikraščiuose, tampa sistema, padedančia asmeniui apsispręsti, renkantis ir svarstant įvairias savo galimybes, leidžiančia siekti išbaigto identiteto ir vidinės harmonijos.

Kaip vienas iš daugelio paauglystės laikotarpio uždavinių nurodomas vyriško ir moteriško vaidmens mokymasis, pasirengimas šeimyniniam gyvenimui. Todėl labai svarbu įdiegti šiame amžiuje pozityvų požiūrį į šeimyninį gyvenimą, kuris jaunuoliui turėtų būti vienintelis leistinas būdas realizuoti seksualumą, o merginai – kaip sveiko kada nors gimsiančio kūdikio prielaida. Paauglių nuomonės apie vedybas labai įvairios :vieni nusistatę prieš jas, kiti bijo, treti jas vertina kaip svarbiausią gyvenimo momentą. Tai dažnai lemia tėvų šeimoje sukaupta patirtis. Tinkamu pavyzdžiu gali būti šeima, kuri neslepia nesutarimų nuo paauglių ir skatina juos į įvairius gyvenimo klausimus ieškoti asmeninių sprendimų bei siūlyti juos tėvams, lygiomis teisėmis dalyvauti šeimos gyvenime, mokėti apginti savo nuomonę, priimtinu būdu pasakyti “ne”, galų gale – susitaikyti susipykus. O tai ir yra šeimyninio gyvenimo esmė”.(5)

Identiteto problema

“Pasak E.Eriksono, identitetas – tai žmogaus ir sociumo santykio kitimo vidinis išgyvenimas, kai kiekviename vystymosi lygmenyje sėkmingai išspręsta krizė sukuria palankias sąlygas tam tikrų atsakingo žmogaus asmenybės savybių formavimui.

Manoma, kad būtent paauglystės etape, dažnai paneigiant iki tol mylėtus ir gerbtus tėvus (siekiama emocinės nepriklausomybės), didžiausią įtaka patiriama iš kitų artimiausioje (ne šeimos) aplinkoje esančių žmonių bei bendros visuomeninės nuostatos į pasaulį ir individą. Tėvų įtaka numetama lyg “seni, įgrisę rūbai”. Paauglio tikslas tapti vientisu, o tai įmanoma tik pajutus tęstinumą tarp to, kuo vaikas yra dabar (paauglystėje), ir to , kas jo laukia numanomoje suaugusiojo ateityje.

Iš suaugusiųjų paauglys laukia paramos ir paskatinimo išbandyti ne tik savo sugebėjimus, bet ir vaidmenis, o kai persistengia ir tampa išsišokėliu – padarinių švelnumo.

Anot Eriksono, identiteto jausmui būdingi trys elementai:

1.vidinės tapatybės išgyvenimas bei suvokimas, kad savo elgesį galima reguliuoti pagal turimas vertybes ir lūkesčius;

2.vidinės tapatybės išsaugojimas: individas suvokia, kad šiandienis “aš” jau kitoks, tačiau vis dar betarpiškai susijęs su praeitimi, ir vėl keičiasi, jausdamas ateitį;

3.identitetas formuojasi svarbių besikeičiančių žmonių įtakoje ir draugijoje”.(5)

“Vaikų moralės raidą galima skatinti diskutuojant įvairiais moraliniais klausimais, aiškinantis jų prasmę. Mes taip pat turime mokyti vaikus valdyti savo impulsus, atsisakyti mažų malonumų dabar vardan didesnių vėliau. Tie, kurie išmoksta taip elgtis, tampa socialiai atsakingesni, sėkmingiau ir produktyviau mokosi. Kai tėvai nustato aukštus moralinius reikalavimus ir daro tai, ko moko, teisingumo ir globos principai tampa įtaigūs”.(1)

Psichosocialinis raidos pagrindas

Psichoanalitinis požiūris

“Froidas teigė, kad paauglys, toliau egzistuojant toms pačioms Edipo situacijos sąlygoms, norėdamas išvengti baimės neturi kito pasirinkimo,

sutvirtinti draudimą arba atsiskirti nuo šeimos aplinkos ir taip išvengti jos įtakos. Būtent tai jis daro, ieškodamas sandėrių ir provokuodamas tėvus, ypač jei jam tai pavyksta įgyvendinti taikiomis priemonėmis.

Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis elgiasi taip, tarsi norėtų išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius. Ir priešingai, jeigu paauglys maištaudamas įtvirtina savarankiškumą ir nukreipia savo seksualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, taip išlaikydamas ryšius su šeima, tai jis nebepriklauso nuo priešiškų jausmų, kurių turėtų griebtis, norėdamas išsivaduoti iš edipinių pančių.

Tada jis, išgyvendamas gerokai mažesnį pavojų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas abipusius tiek švelnumo, tiek priešiškumo jausmus, ir gali žengti savu keliu nemaištaudamas ir būdamas paklusnus”(2).

Kaip tėvai gali padėti savo paaugliui?

1. Stiprinkite jo pasitikėjimą savimi. Pasakykite jam, kad jūs mylite jį, kad jis tikrai pa

tinka jums, taip pat ir kitiems žmonėms.

2. Leiskite paaugliui pasikviesti draugus į savo namus. Natūraliai stenkitės užmegzti ir įsijungti į pokalbį.

3. Labai nekritikuokite paauglio elgesio. Tai gali pakirsti paauglio pasitikėjimą savimi.

4. Gali kilti pagunda „įrašyti“ paauglį į kokį nors būrelį (pvz., išmokti groti gitara), kad daugiau pabendrautų su kitais, geriau išmoktų tą dalyką. Niekada taip nedarykite, nepasitarę su pačiu paaugliu.

5. Pagaliau labai svarbu išorė. Žinoma, netenkinkite kiekvieno paauglio noro, bet jei jis labai trokšta tokių marškinėlių ar šukuosenos, kaip kiti paaugliai, padėkite jam. Gal nuo to priklausys, ar jis bus priimtas į savo bendraamžių būrį.

6. Niekada paaugliui girdint nesakykite: ‘’Juk jis dar vaikas, tik vaidina suaugusį’’.

7. Būkite tvirti ir visada prieinami paaugliams. Jums nereikia visą laiką būti greta savo paauglio, tačiau jis turi žinoti, kada jūs sugrįšite į namus ir kada tikrai turėsite laiko jo išklausyti. Galiausiai jis turi žinoti, kad yra mylimas.

8. Būkite kantrūs ir palaukite, kol paauglys norės išsikalbėti. Nepulkite įkyriai klausinėti, leiskite įvykiams tekėti savo vaga.

9. Nepamirškite, kad emocingumas ir gilūs jausmai yra patys stipriausi tėvų ginklai bendraujant su savo vaikais.

10. Nutolusį nuo tėvų paauglį, labai vertinantį savo nepriklausomybę, užtenka patapšnoti per petį (berniuką) ar švelniai pabučiuoti į skruostą (mergaitę), teigia JAV psichiatras Rosas Kempbelas. Nepaisant to, kad paaugliai iš visų jėgų trokšta nepriklausomybės, jų emocijos dar tebėra vaikiškos, todėl jiems gyvybiškai svarbi tėvų emocinė parama, o ypač kontaktas „akis į akį“. Fizinio kontakto formos priklauso nuo to, su kuo vaikas bendrauja: su mama ar su tėčiu. Ypač svarbus yra tėvo bendravimas su paaugliu. Kaip teigia Daktaras R. Kempbelas: „Tėvo elgesio forma išlieka sūnaus atmintyje kaip būsimo bendravimo su savo vaikais pavyzdys. O mergaitė savo individualų moteriškąjį paveikslą formuoja remdamasi tėvo nuomone. Štai kodėl taip svarbu įvertinti jos moteriškumą: kaip ji apsirengusi, kaip atrodo. Nesulaukusi tėvo pritarimo, mergaitė pradeda kitur.“(6)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2736 žodžiai iš 8982 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.