Paauglių savižudybės ir suicidinis elgesys
5 (100%) 1 vote

Paauglių savižudybės ir suicidinis elgesys

11213141

Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………………………………2

1. Paauglių savižudybė – reiškinys, įgaunantis globalinį pagreitį…………….4

2. Požymiai, signalizuojantys apie galimą savižudybę……………………………5

2.1. Bendra savižudybių charakteristika ……………………………………..5

2.2. Savižudžiams ypač būdingi bruožai……………………………………..6

2.3. Požymiai, būdingi paauglių (vaikų) savižudybėms………………..7

3. Priežastys, paskatinančios paauglį rinktis savižudybę, kaip išeitį………..7

4. Prevencija……………………………………………………………………………………10

5. Mitai apie savižudybę…………………………………………………………………..12

Išvados……………………………………………………………………………………………………14

Literatūra………………………………………………………………………………………………..15

Įvadas

Kažin, ar tiek jau daug žmonių, paklausti, ar jie laimingi, atsakytų nesusimąstydami “Taip”. Daugumą iš mūsų kamuoja buitiniai, materialiniai rūpesčiai, nesklandumai ir šimtai kitokių dalykų, neleidžiančių jaustis gerai ir drąsiai tvirtinti, jog iki pilnos laimės jau nieko nebetrūksta. Tačiau sutelkę visas jėgas ir pasitelkę artimųjų paramą bei supratimą, bandome įveikti užgriuvusius sunkumus. Pasisekus- džiaugiamės sėkme, o nepavykus- sutelkiame naujas jėgas ir vėl bandome grumtis su gyvenimiškomis problemomis bei spręsti iškilusias dilemas. Ne vienas stabtelėjęs pagalvoja „Dieve, kada pasibaigs visos tos negandos?“. Dažnam trumpa atokvėpio minutė leidžia mobilizuoti jėgas, tačiau dalai mūsų visuomenės narių toks pamąstymas sukelia visai kitokių minčių, kurios ne tik nepadeda kovoti su sunkumai, bet pasiūlo kitą išeitį- viską užbaigti-čia ir dabar, nes daugiau kovoti su savimi ir gyvenimu, atrodo, nebėra jėgų, prasmės ar tikslo. Tada žmogus renkasi mirtį. Paprastai žmonės bijo mirties taip, kaip vaikas bijo tamsos. Mirtis- bauginanti realybė, kurios nesugebame suvokti, tačiau intuityviai jaučiame, kad tai kažko pabaiga. Normaliai mąstantį žmogų baugina nežinia „o kas bus po mirties?“. Edwinas Shneidmanas bejėgiškumą ir nevilties pojūtį pateikia kaip bendrą visoms savižudybėms būseną. [6 ].

Atrodytų, kad neviltis turėtų būti kaip paskutinis taškas ilgoje, sunkioje ir nuožmioje kovoje. Tam, kad patirti visišką bejėgiškumą turi turėti nemažą ir karčią gyvenimišką patirtį. Taip mąstant, savižudybės turėtų būti lyg ir vyresnių, daug gyvenimo mačiusių žmonių problema. Tačiau savižudybių statistika byloja ką kitą: daugiausia nusižudo 15-19 ir 20-24 metų amžiaus žmonių [ 6] .

Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema. Statistikos duomenimis, kasmet netenkame beveik tiek vaikų, kad jie galėtų sudaryti dvi mokyklos klases. Nemažėjantis vaikų ir paauglių savižudybių skaičius rodo jaunų žmonių nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu. [11]. Kas gi yra savižudybė? Kaip ją suprasti ir neleisti jai įvykti? E.S.Shneidman, garsus pasaulyje Kalifornijos universiteto Los Anžele Medicinos fakulteto tanatologijos profesorius, penkiasdešimt profesinės veiklos metų skyręs savižudybių tyrimams ir psichoterapijai, tvirtina, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Nejaugi mes, suaugusieji taip nesuprantame paauglių, kad savo abejingumu ar netinkamu elgesiu juos skaudiname, privesdami juos prie savižudybės slenksčio? Nejaugi suaugusioji visuomenės dalis nebesugeba pasirūpinti savo jaunimu ir geriau imasi spręsti savižudybės ar kitas psichosocialines problemas, nei būna dėmesingi ir tolerantiški savo vaikams, kada jiems to labiausiai reikia? [2].

Savižudybių tema nėra dažnai eskaluojama žiniasklaidoje. Pasigendama žiniasklaidoje pozityvios bei analitinės informacijos, susijusios su savižudybių problema. Šis reiškinys dažniausiai pateikiamas „sausai” ar net neetiškai aukos bei jos artimųjų atžvilgiu. Vaikų ir paauglių savižudybės bendrame šio reiškinio kontekste yra atskira problema, reikalaujanti gana specifiškų sprendimo būdų. Šiame darbe bus pabandyta apžvelgti informaciją, sutinkama populiaresniuose leidiniuose, kurie yra lengviau prieinami bet kuriam skaitytojui. Todėl referate bus nedaug mokslinių problemos interpretacijų ir darbas atspindės visuomenės nuomonę, kuri gali susidaryti studijuojant populiariuosius leidinius. Pasaulyje plačiau savižudybės problemą studijavo Kalifornijos universiteto Los Anžele Medicinos fakulteto tanatologijos profesorius E.S.Shneidman, Henry A.Murray knygoje “Explorations ir Personality” (1938).

Šio darbo tikslas:

 Aprašyti bendriausius savižudybių ir suicidinės elgsenos bruožus;

 Nusakyti požymius, signalizuojančius, kad paauglys balansuoja ant apsisprendimo ribos;

 Atspindėti priežastis, pastūmėjančias jaunuolį (paauglį) link savižudybes;

 Numatyti prevencinius veiksmus, kurie padėtų sugniuždytą jauną žmogų pasukti nuo savižudybės slenksčio link perspektyvaus mąstymo.

Darbe žodžiai „vaikas“ ir
„jaunuolis“ vartojami, kaip sąvokos „paauglys“ sinonimai

Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir naudotos literatūros sąrašas

1. Paauglių savižudybė – reiškinys, įgaunantis globalinį pagreitį

Daugelį žmogaus išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Vienas iš tokių išgyvenimų yra savižudybė arba bandymas atimti sau gyvybę. Savižudybių raidą Lietuvoje apžvelgęs Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Algirdas Dembinskas pateikė šiurpią statistiką: pagal savižudybių skaičių (44,1 – 100 tūkst. gyventojų) „lyderiaujame“. Tuo tarpu Europos Sąjungoje šis skaičius yra 13,88, o tarp šalių kandidačių – 24,16. Tarpukario Lietuvoje šis rodiklis buvo 10. Psichologinės autopsijos tyrimais išsiaiškinta, kad trečdaliu atvejų ranką prieš save pakelia afekto būsenos žmogus, o ne dėl psichikos patologijos.

Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių.

Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas pripažįsta, jog „Šiuo metu pagal savižudybių statistiką aiškiai pirmaujame pasaulyje ir neatrandame veiksmingų priemonių, kaip tą skaičių reikšmingai sumažinti“. [3]

• Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus;

• Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis;

• Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje;

• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms;

• Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei. [7].

Statistika tampa dar šiurpesne, kai susiduriame su paauglių savižudybių atvejais. Kaip stipriai turi būti geidžiama mirties, jei jaunas žmogus, atrodytų, pačiame fizinių ir psichinių jėgų žydėjime, kada prieš jį veriasi gyvenimo vartai, už kurių slepiasi daug naujo, viliojančio, ima ir nugali stiprų gyvybės instinktą ir ryžtasi pakelti ranką prieš save? Suaugusieji neretai mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai (paaugliai) gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema. Statistikos duomenimis, kasmet netenkame beveik tiek vaikų, kad jie galėtų sudaryti dvi mokyklos klases [11].

Susidūrę su paauglio savižudybės atveju, dažniausiai linkstame į pačius paprasčiausius paaiškinimus: nelaiminga meilė, priklausomybė narkotikams, fanatizmas, per skurdus ar per „geras“ gyvenimas. Tačiau savižudybė- gerokai sudėtingesnis reiškinys, ne vien socialinių, ekonominių ar kultūrinių ir dvasinių faktorių nulemtas dalykas. Tai individualus poelgis, nulemtas daugelio sąlygų. „Svarstydami apie savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas“- teigia kun. Juozas Barkauskas [1].

Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – vaikas susiduria su problemų kalnu. Apsisprendimas įvykdyti suicidinį aktą neįvyksta staiga, vieną gražų rytą atsikėlus iš lovos Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje. Paprastai žudomasi ne dėl vienos priežasties ar vieno kaltininko. Nors konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems paaugliams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau. Prieš savižudybę paprastai siunčiami tam tikri signalai, daromos užuominos. Laiku juos pastebėjus galima imtis veiksmų savižudybei išvengti.

2. Požymiai, signalizuojantys apie galimą savižudybę

Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Bendras savižudybių tikslas – rasti problemos sprendimą. Bendra savižudybių užduotis – atimti sau sąmonę, kad galima būtų negalvoti. Visoms savižudybėms bendra emocinė būsena – bejėgiškumas ir nevilties pojūtis. Visoms savižudybėms bendra vidinė pozicija – potraukiai gyventi ir negyventi susilygina. Visoms savižudybėms bendra pažinimo sferos būklė – horizontų susiaurėjimas: galvojama tik apie save, savo begalinį skausmą, nematoma išeities iš susidariusių aplinkybių. Visose savižudybėse pasirenkama veiklos rūšis – pasitraukimas.

2.1. Bendra savižudybių charakteristika

Psichiatrai tvirtina, kad nedaug savižudžių savo gyvybės siūlą nutraukia ūmiai – didžiai susijaudinę, iškilus konfliktui ir pan. Absoliuti dauguma žmonių savižudybei rengiasi ilgai, svarsto, laukia pagalbos iš aplinkinių:

Savižudybės procesą sudaro trys etapai:

1. Mintys apie savižudybę.

2. Ketinimas nusižudyti.

3. Bandymas nusižudyti ( konkretus veiksmas).

Bet kurioje savižudybėje slypi:

 Noras mirti (autoagresija, noras save nužudyti);

 Agresija, nukreipta į kitus
nubausti, atkeršyti artimiems žmonėms, pasauliui, Dievui, likimui ar pan.);

 Pagalbos šauksmas (savižudybė tampa komunikacijos priemone – tai nevilties šauksmas, noras, kad situacija pasikeistų, siekimas atkreipti kitų dėmesį);

 Pabėgimas (noras ramybės, bėgimas nuo sunkumų).

2.2. Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.

3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas. Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti. Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos. [7].

Įspėjamuosius ženklus, nepriklausomai nuo to, ar savižudis paauglys ar suaugęs, siunčia beveik absoliuti dauguma nusižudžiusių ar mėginusių žudytis žmonių. Tačiau maždaug dešimtadalis sugeba savo jausmus ir ketinimus visiškai nuslėpti. Savižudžiams būdingas keistas dvilypumas – jie nori nutraukti kančias ir kartu trokšta, kad jiems kas nors padėtų ir išgelbėtų. Šios užuominos dažnai būna užmaskuotos, sunkiai suprantamos.

Yra vienas požymis, kurį labai sunku nuslėpti. Tai dėmesio siaurėjimas, išryškėjantis kasdienėje potencialaus savižudžio kalbėsenoje, kai imami vartoti tam tikri žodžiai, atspindintys savitą, dichotomišką savižudžio mąstymo būdą. E.S.Shneidman nuomone, suicidologijoje vienu iš pavojingiausių yra žodelis “tik”.

2.3. Požymiai, būdingi paauglių (vaikų) savižudybėms

Nors Edeinas Shneidmanas, vienas žymiausių šiuolaikinių suicidologijos kūrėjų, pateikia charakteristikas, būdingas visoms savižudybėms, nepriklausomai nuo kultūrų įvairovės, galima išskirti bendresnius bruožus [9 :189], būdingus tik paauglių savižudybėms.

Paauglio ketinimą nusižudyti galima pastebėti iš jo elgesio, pasisakymų, emocinės būsenos:

• Ypatingai suaugusieji turi būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pasikeitimams, pvz., gyvas, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga pasidarė tylus, užsidaręs arba, atvirkščiai, buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos. Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas (nustoja sportavęs, meta būrelius), elgiasi nesaugiai (vaiko elgesys kelia pavojų jo paties gyvybei). Paauglys gali pradėti išgėrinėti ar gerti daugiau negu visada, rūkyti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus: grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas ir pan.;

• Einančių savižudybės link paauglių pasisakymuose galima išgirsti užuominas apie nenorą gyventi, beviltiškumą, bejėgiškumą, vienišumą (neretai tokias mintis galima rasti rašiniuose, piešiniuose, išgirsti diskusijose), neįprastus atsisveikinimus. Emocinėje būsenoje pasireiškia: nerimas, dirglumas, pyktis, susikaustymas, netikėti emocijų protrūkiai, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdnumas, prislėgtumas. Galima pastebėti, kad supančią aplinką, save patį ir savo gyvenimišką situaciją vaikas mato ir vertina labai vienpusiškai, siaurai, pvz. ”niekas manęs nesupranta”, ”niekas nepasikeis”, “jie visuomet taip elgsis” ir t.t. Sutrinka miegas ir apetitas.

3. Priežastys, paskatinančios paauglį rinktis savižudybę, kaip išeitį.

Bandymas žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nebepajėgia susidoroti su eile įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Paprastai žmonės bando žudytis, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą. Anot Henry A.Murray, pirminiu psichologinio skausmo šaltiniu laikomi nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Dažnai bandymas žudytis būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jos yra ir kitų pasirinkimų. Savižudžiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kurios galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Mintys apie savižudybę, toli gražu nereiškia, kad žmogus yra pamišęs ar būtinai dvasiškai serga. Dažniausiai bandantys nusižudyti
kenčia, ir daugumai jų yra kažkokio lygio depresija. Tai gali būti reakcinė depresija, kuri yra absoliučiai normali reakcija į sunkias aplinkybes.

Paauglystė- sudėtingas amžiaus tarpsnis. Atėjus paauglystės periodui, žmogus pradeda daugiau užsisklęsti savyje, nusigręžti nuo pasaulio ir apskritai nebepasitikėti savimi ir kitais (ypač suaugusiais). Vytautas Černius teigia, kad paauglystė nėra lengvas amžius, atvirkščiai- tai sunkiausias laikotarpis. Nepaisant to, kad paauglystė- jausmų atradimo laikotarpis ir paaugliai džiaugsmingai suvokia, kad jie tampa suaugusiais, gerą nuotaiką staiga keičia bjaurūs laikotarpiai, kurie, anot V.Čeriaus „<…>pasireiškia pykčio protrūkiais ar ilgu verksmu.“ [5:73]. Pasikartojantys „juodieji“ periodai perauga liūdesį, nusivylimą, depresiją, kuri gali tapti nuolatine būsena. Vaikui reikalinga suaugusiojo patirtis ir pagalba, kad būtų išspręstos jo juokingos (suaugusių akimis) problemos. Deja, paaugliui, dėl žinojimų ir patirties stokos, tos problemos tampa gyvybės ir mirties klausimu. Menkas gyvenimiškas patyrimas ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja vaiko pasirinkimą ir gramzdina į neviltį išspręsti vieną už kitą sudėtingesnes problemas. Kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas, o tuo pačiu vis mažesnį pasitikėjimą savimi, vis stipresnį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2504 žodžiai iš 4699 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.