KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Kursinis darbas
Paauglių užimtumas bendruomenėje
DARBO VADOVĖ
D.Puidokienė
DARBĄ ATLIKO
A. Žvinklys
SD III kurso studentas
Klaipėda 2003
Turinys
Įvadas 4
1. Paaugliai 6
1.1. Žmogaus raidos etapas paauglystė 6
1.2. Dažniausios problemos paauglystėje 6
1.3. Paauglių santykiai su aplinka 9
1.4. Paaugliai ir užimtumas 12
2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė 16
3. Bendruomenės poreikių tyrimas ir analizė 19
3.1. Tyrimo metodika 19
3.2. Tyrimo rezultatai 20
3.3. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė 22
Išvados 23
Literatūros sąrašas 24
Priedai
Įvadas
Problemos aktualumas
Vaikų ir jaunimo užimtumas visada sudaro daug socialinių
problemų. Užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla skatina teigiamą
savęs vertinimą ir visokeriopą, pozityvų asmenybės tobulėjimą. Dažnai
jaunimas kalba, kad “iš neturėjimo ką veikti padarė nusižengimus”, kad
“nuobodulys veda iš proto” ir pan. Vadovaujantis šia logika, reikia bandyti
įtraukti vaikus į įvairius užsiėmimus, ir jie mažiau turės problemų su
teisėtvarka. Daugelis tyrėjų patvirtina statistinį ryšį tarp užimtumo
nebuvimo ir nusikalstamumo. L. Jūrienė pažymi – kad „nepilnamečio
neužimtumas akivaizdus padidintos kriminogeninės rizikos veiksnys (rizika
nusikalsti padidėja net 20 kartų)“ [L. Jūrienė, 1994-1995]. Taigi neužimti
vaikai padaro daugiau nusižengimų, dažniau turi problemų su policija.
Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos Prevencijos tarnybos
duomenimis, daugiau nei pusę nusikaltimų padaro neužimti vaikai, ir jų
neužimtumas yra padidintas rizikos faktorius. Tai atrodo gal nesukeltų
labai didelių problemų, bet pastaruoju metu nepilnamečių nusikalstamume yra
pastebimos augimo tendencijos: nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičius
padidėjo net 2,1 karto. Rimtai susirūpinti verčia, sparčiai augantis
nepilnamečių nusikalstamumas Klaipėdoje, kur per pirmąjį 2002 metų ketvirtį
išaugo net 46 procentais.????
Būtina panagrinėti priežastis, kurios skatina paauglių neužimtumą
ir verčia juos nusikalsti. Priežastys gali būti labai įvairios. Pirmiausia
tai visų žvilgsniai krypsta į šeimą, kurioje vaikas yra auklėjamas, ir tik
gerai auklėjamas jis tikrai „nepadarys nusikaltimo“. Bet negalime pamiršti
aplinkos, kurios šeima negali įtakoti ir nuo kurios yra pati priklausoma. Į
aplinkos sąvoką telpa viskas kas supa kiekvieną iš mūsų. Socialiniu aspektu
aplinka tai ir žmonės supantys vieną ar kitą individą, ir jų santykiai su
tuo individu. Labiausiai šių santykiai įtaka ir svarba išryškėja
bendruomenėje, nes tai jau daugelio šeimų ar žmonių grupė, kurią vienija
bendri interesai ar geografinis artumas [I. Leliūgienė, 1997].
Todėl yra svarbu panagrinėti paauglių užimtumą bendruomenėje,
kuri gali būti vienas iš veiksnių padedanti ir skatinanti užsiimti tinkama
ir priimtina veikla arba skatinančiu nepilnametį nusikalsti.
Tokio pobūdžio tyrimų arba literatūrinės medžiagos nėra labai
daug. Daugiausia yra atlikta tyrimų kurie akcentuoja į tai, kad neužimtumą
skatina šeima arba bendraamžiai. Darbe yra pasitelkta įvairių autorių
atlikti tyrimai. Svarbiausias darbas yra atliktas M Barkauskaitės
longitiudinis tyrimas išdėstytas ir aptartas knygoje „Paaugliai:
sociopedagoginė dinamika“. Nemažai autorių tyrinėjo paauglių raidos etapą –
tai L. Jūrienė [1994-1995], I. Leliūgienė [1997], G. Navaitis [2001], R.
Žukauskienė[1996], ir kt. Bendruomenės sampratą apibrėžia šie autoriai: R.
Grigas[2001], A. Karaliaus[2001], V. Baršauskienės[2001] ir kt.
Darbo tikslas – Išnagrinėti paauglių užimtumo bendruomenėje
problemas
Darbo objektas – Paauglių užimtumas bendruomenėje
Darbo uždaviniai:
• Išanalizuoti mokslinę literatūrą, nagrinėjančią paauglių
užimtumą, jų problemas ir t.t.
• Atlikti tyrimą Melnragės bendruomenėje;
• Paruošti anketą siekiant panagrinėti paauglių užimtumą
bendruomenėje
• Išnagrinėti svarbiausias paaugliams iškylančias problemas;
• Išryškinti aktualias užimtumo problemas;
Darbo metodai
• Minėtų literatūros šaltinių analizė
• Anketinės apklausos analizė
1. Paaugliai
1.1. Žmogaus raidos etapas – paauglystė
Paauglystė – tai nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio
metu žmogus išgyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikos kaitos bei
nesaugumo jausmo. Paauglystės amžius yra labai sąlygiškas. Dažniausiai jam
priskiriamas amžiaus tarpsnis yra nuo 12 iki 15 metų. Be to paauglystė yra
skirstoma į ankstyvąją – 12–14 metų ir vėlyvąją – 16-18, kur 15-ieji metai
apibūdinami kaip pereinamieji. “Paauglystės periodizacijos sudėtingumas
susijęs su nesinchroniška socialine ir psichologine raida” [G. Navaitis,
2001, p. 8]. Dėl to ir juridiniuose dokumentuose tiek pat metų turintis
asmuo gali būti įvardijamas, kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip
pilnateisis. Be viso to paauglystės amžiaus ribų nustatymą apsunkina
skirtingi požiūriai. Vieni tyrėjai teigia, kad tai savarankiškas perėjimas
iš vaikystės į brandą, kur paauglystė yra susieta su išskirtiniu elgesiu,
būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Kitas požiūris teigia,
kad tai raidos etapas pereinant į brandą, susijęs su ”iniciacijų į
suaugusiuosius nykimu, ir būdingu socialiniu nesavarankiškumu, kuris
išlieka ir vyresniame amžiuje.” [G. Navaitis, 2001].
Fizinis brendimas. Paauglystės pradžia yra pirmiausia susijusi su
sparčiais kūno kitimais. Ryškiausi iš jų yra kūno proporcijų ir ūgio
kitimas, nes augimo tempas panašus į pirmųjų gyvenimo metų tempą (15-25 cm.
per metus). Laiko, intensyvumo, trukmės atžvilgiu kiekvienas paauglys
bręsta nevienodai, nors yra išskiriamos tam tikros tendencijos: berniukų
labai greitas fizinis vystymasis vyksta nuo 10-15,5 metų, mergaitės pradeda
greitai fiziškai vystytis nuo 7,6 metų iki 11,6 metų. Mergaitės paprastai
nustoja augti apie devynioliktus metus, o berniukai – 21-22 metais.
Paauglystės metais svoris padidėja beveik dvigubai. Tai įvyksta augant
kaulams, vidaus organams, o taip pat didėjant raumenims ir riebalų
audiniams. Fizinio piko metu berniukai priauga vidutiniškai po 5,6 – 6,4
kg. per metus, mergaitės – po 4,9 kg. [I. Leliūgienė, 1997]. Be to dar
galima išskirti esminį tarplytinį skirtumą – tai spartesnis mergaičių
brendimas. Sparčiai subrendusi mergaitė – paauglė pagal išsivystymą 3-4
metais yra vyresnė už klasės berniukus. Prie viso to prisideda ir
prasidėjusi lytinė branda.
1.2. Dažniausios problemos paauglystėje
Fizinio brendimo problemos.
Viena iš svarbiausių problemų yra fizinių pokyčių padariniai, dėl
kurių paaugliai yra labiausiai susirūpinę. Vykstant kūno pokyčiams,
paauglys suvokia, kad tai tapimo suaugusiuoju požymiai. Todėl pradedama
labai domėtis savo kūnu, ir labai nežymūs nukrypimai yra suvokiami kai
grėsmė, kuri gali būti agresyvaus elgesio paskata, lementi neurotiškumą ar
kitas destruktyvias reakcijas nepalankias normaliam paauglio brendimui.
Prie viso to dar prisideda ir lytinė branda, kuri taip pat sukelia savo
sunkumų. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išorinio
kūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų pripranta ir berniukai.
Ir vieni, ir kiti pirmąkart susiduria su jiems anksčiau nepatirtu lytiniu
brendimu. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laiko
visa vertiškumo patvirtinimu, tačiau gali negatyviai reaguoti į pirminių
lytinių požymių raidą. Sunkiausiai tai pergyvena mergaitės, nes jos dėl
sparčios brandos, neturi laiko palaipsniui priprasti prie savo greitai
kintančio kūno, ir dėl to gali patirti emocinį ir socialinį spaudimą. Lėtai
bręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz.,
nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiai
neūžaugą ignoruoja, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi [I. Leliūgienė, 1997].
Paauglių idealizmas.
Paauglių idealizmą sąlygoja išsivystęs gebėjimas logiškai ir
abstrakčiai mąstyti. Dėl to „paauglys labai daug laiko praleidžia
mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija,
etika ir kitais filosofiniais klausimais“ [. Žukauskienė, 1996, p. 304].
Idealizmas pasireiškia tuo, kad yra mąstoma apie tai, kaip viskas turėtų
būti, sukuriamos milžiniškos pasaulio sistemos, kurios gali būti geros tik
jas įgyvendinus. Bet dėl savo menkos gyvenimiškos patirties šios sistemos
būna naivios ir labai nesudėtingos. Problema iškyla tada kai paauglio
įvairios teorijos yra paneigiamos ir jis susiduria su tikrove, kuri jam yra
sunkiai suprantama.
Paauglių egocentrizmas.
Šis egocentrizmas išryškėja dėl to, kad paauglys pradeda manyti „
jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre“ [R. Žukauskienė,
1996, p. 305]. Toks požiūris skatina paauglius manyti, kad visi palaiko jų
unikalias mintis ir tik jis vienas gali žinoti ir suprasti kitų žmonių
išgyvenimus. Taip pat daugelis jų susiduria su
įsivaizduojama auditorija,
svarstydami apie tai, kaip aplinkiniai reaguotų į jo išvaizdą ar poelgius.
I. Leliūgienės knygoje “Žmogiškieji santykiai” nurodoma tokia paauglio
išgyventa savijauta: “Man atrodo, kad kiekvienas pašalinis tarytum stebi
mane, aš tarsi visada esu scenoje. Aš niekad nebūnu vienas su savimi. Viską
vertina kiti: ir tai, ką aš darau, ir tai, kaip aš darau, ir tai, ką aš
dėviu, ir tai, ką aš kalbu.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 83] Dėl to paauglys
būdamas tarp kitų elgiasi tarsi aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti
– juo labai susidomėję žiūrovai. Jis supranta, kad aplinkiniai gali turėti
kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, bet nustemba, kai supranta kad
tie kiti išvis neturi nuomonės apie jį. Dar viena paauglių egocentrizmo
forma yra – „susikaupimas savyje“. Ji pasireiškia tuo, kad paauglys mano,
kad yra vienišas, nepakartojamas, turintis vienintelę patirtį ir yra niekam
nesuprantamas. Iš to išsivysto požiūris, „kadangi esu vienintelis tai man
nieko negali atsitikti, kas atsitinka kitiems“ [I. Leliūgienė, 1997, p 84].
Susiformuoja rizikingas elgesys, kuris gali sukelti daug problemų pačiam
paaugliui ir jį supančiai aplinkai.
Tapatumo problema.
Paauglystė yra labai svarbi tolimesnei žmogaus raidai, tuo, kad
šiame etape yra pasirenkami socialiniai vaidmenys. Pagal E.Eriksoną
paauglio sąmonėje kyla konfliktas: kaip jis įsivaizduoja savo ateitį ir
tai, kokią socialinę kryptį jiems siūlo aplinkiniai, tėvai, bendraamžiai,
mokytojai, kaimynai. Tai viena iš daugelio žmogaus raidos krizių, vadinam
identiteto krize. Be to dar E.Eriksonas išskiria tai, kad tik šioje
stadijoje visuomenė suteikia paaugliui tiek daug laiko tyrinėti,
įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Šiais eksperimentais
paauglys privalo išspręsti šias problemas [R. Žukauskienė, 1996]:
• Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Pradedama suvokti
praeities šaknis ir egzistavimą ateityje.
• Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi
pastebėti, kad jo veiksmai yra vertinami ir kad tai jam
svarbu. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo
savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš
tikrųjų.
• Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas.
Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir
skirtingais vaidmenimis. Šiame etape galima prisiimti
įvairius vaidmenis neprisiimant įsipareigojimų.
• Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Šiam etapui
paaugliui būtinas kuo įvairesnių darbų atlikimas, tam, kad
kuo labiau išryškinti unikalius gebėjimus.
• Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Šiuo
atveju paauglys privalo išspręsti konfliktus susijusius su
seksualiniu tapatumu.
• Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Tai
etapas kuriame turi išsiugdyti supratimas, kad lyderiavimas
įpareigoja atsakomybei, o dėl sėkmingos socialinės sąveikos
paklusti ir kitų įtakai.
• Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi
susikurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam
priimti individualius sprendimus, liečiančius jo gyvenimą.
Visų šių prieštaravimų išsprendimas veda į teigiamą tolesnę asmens
raidą. Bet yra ir nesėkmių, viena iš jų tai priešlaikinis įsiliejimas į
suaugusiųjų tarpą, atima iš paauglio galimybę sukurti savo asmeninį,
nepakartojamą tapatumą. Taip pat negalėdami patenkinti į juos dedamų
aplinkos lūkesčių ir neieškodami alternatyvų paaugliai gali pasirinkti
negatyvų tapatumą t.y. pradedama elgtis priešingai negu tikimasi [R.
Žukauskienė, 1996] Tai gali privesti prie nusiminimo, narkotikų vartojimo
ar net savižudybių.
1.3. Paauglių santykiai su aplinka
Santykiai su šeima.
Santykius su šeima reikėtų panagrinėti pirmiausia, nes tai pirmoji
aplinka su kuria susiduria paaugliai. Be to, tai labai svarbi institucija
besiformuojančiam paauglio tapatumui. Šeimoje paauglys mato ir įgauna
pagrindines elgesio formas, kurios yra būdingos tėvams, taip pat
sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios gali
būti panaudotos bendraujant su kitais žmonėms. Šie santykiai neapsieina be
konfliktų.
Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai ir
kiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Pirmiausia konfliktai kyla dėl
tapatumo pasirinkimo. Paaugliai renkasi tolimesnius socialinius vaidmenims,
o tėvams iškyla rūpestis: kaip padėti vaikams pasirinkti teisingą kelią.