KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Kursinis darbas
Paauglių užimtumas bendruomenėje
DARBO VADOVĖ
D.Puidokienė
DARBĄ ATLIKO
A. Žvinklys
SD III kurso studentas
Klaipėda 2003
Turinys
Įvadas 4
1. Paaugliai 6
1.1. Žmogaus raidos etapas paauglystė 6
1.2. Dažniausios problemos paauglystėje 6
1.3. Paauglių santykiai su aplinka 9
1.4. Paaugliai ir užimtumas 12
2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė 16
3. Bendruomenės poreikių tyrimas ir analizė 19
3.1. Tyrimo metodika 19
3.2. Tyrimo rezultatai 20
3.3. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė 22
Išvados 23
Literatūros sąrašas 24
Priedai
Įvadas
Problemos aktualumas
Vaikų ir jaunimo užimtumas visada sudaro daug socialinių
problemų. Užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla skatina teigiamą
savęs vertinimą ir visokeriopą, pozityvų asmenybės tobulėjimą. Dažnai
jaunimas kalba, kad “iš neturėjimo ką veikti padarė nusižengimus”, kad
“nuobodulys veda iš proto” ir pan. Vadovaujantis šia logika, reikia bandyti
įtraukti vaikus į įvairius užsiėmimus, ir jie mažiau turės problemų su
teisėtvarka. Daugelis tyrėjų patvirtina statistinį ryšį tarp užimtumo
nebuvimo ir nusikalstamumo. L. Jūrienė pažymi – kad „nepilnamečio
neužimtumas akivaizdus padidintos kriminogeninės rizikos veiksnys (rizika
nusikalsti padidėja net 20 kartų)“ [L. Jūrienė, 1994-1995]. Taigi neužimti
vaikai padaro daugiau nusižengimų, dažniau turi problemų su policija.
Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos Prevencijos tarnybos
duomenimis, daugiau nei pusę nusikaltimų padaro neužimti vaikai, ir jų
neužimtumas yra padidintas rizikos faktorius. Tai atrodo gal nesukeltų
labai didelių problemų, bet pastaruoju metu nepilnamečių nusikalstamume yra
pastebimos augimo tendencijos: nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičius
padidėjo net 2,1 karto. Rimtai susirūpinti verčia, sparčiai augantis
nepilnamečių nusikalstamumas Klaipėdoje, kur per pirmąjį 2002 metų ketvirtį
išaugo net 46 procentais.????
Būtina panagrinėti priežastis, kurios skatina paauglių neužimtumą
ir verčia juos nusikalsti. Priežastys gali būti labai įvairios. Pirmiausia
tai visų žvilgsniai krypsta į šeimą, kurioje vaikas yra auklėjamas, ir tik
gerai auklėjamas jis tikrai „nepadarys nusikaltimo“. Bet negalime pamiršti
aplinkos, kurios šeima negali įtakoti ir nuo kurios yra pati priklausoma. Į
aplinkos sąvoką telpa viskas kas supa kiekvieną iš mūsų. Socialiniu aspektu
aplinka tai ir žmonės supantys vieną ar kitą individą, ir jų santykiai su
tuo individu. Labiausiai šių santykiai įtaka ir svarba išryškėja
bendruomenėje, nes tai jau daugelio šeimų ar žmonių grupė, kurią vienija
bendri interesai ar geografinis artumas [I. Leliūgienė, 1997].
Todėl yra svarbu panagrinėti paauglių užimtumą bendruomenėje,
kuri gali būti vienas iš veiksnių padedanti ir skatinanti užsiimti tinkama
ir priimtina veikla arba skatinančiu nepilnametį nusikalsti.
Tokio pobūdžio tyrimų arba literatūrinės medžiagos nėra labai
daug. Daugiausia yra atlikta tyrimų kurie akcentuoja į tai, kad neužimtumą
skatina šeima arba bendraamžiai. Darbe yra pasitelkta įvairių autorių
atlikti tyrimai. Svarbiausias darbas yra atliktas M Barkauskaitės
longitiudinis tyrimas išdėstytas ir aptartas knygoje „Paaugliai:
sociopedagoginė dinamika“. Nemažai autorių tyrinėjo paauglių raidos etapą –
tai L. Jūrienė [1994-1995], I. Leliūgienė [1997], G. Navaitis [2001], R.
Žukauskienė[1996], ir kt. Bendruomenės sampratą apibrėžia šie autoriai: R.
Grigas[2001], A. Karaliaus[2001], V. Baršauskienės[2001] ir kt.
Darbo tikslas – Išnagrinėti paauglių užimtumo bendruomenėje
problemas
Darbo objektas – Paauglių užimtumas bendruomenėje
Darbo uždaviniai:
• Išanalizuoti mokslinę literatūrą, nagrinėjančią paauglių
užimtumą, jų problemas ir t.t.
• Atlikti tyrimą Melnragės bendruomenėje;
• Paruošti anketą siekiant panagrinėti paauglių užimtumą
bendruomenėje
• Išnagrinėti svarbiausias paaugliams iškylančias problemas;
• Išryškinti aktualias užimtumo problemas;
Darbo metodai
• Minėtų literatūros šaltinių analizė
• Anketinės apklausos analizė
1. Paaugliai
1.1. Žmogaus raidos etapas – paauglystė
Paauglystė – tai nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio
metu žmogus išgyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikos kaitos bei
nesaugumo jausmo. Paauglystės amžius yra labai sąlygiškas. Dažniausiai jam
priskiriamas amžiaus tarpsnis yra nuo 12 iki 15 metų. Be to paauglystė yra
skirstoma į ankstyvąją – 12–14 metų ir vėlyvąją – 16-18, kur 15-ieji metai
apibūdinami kaip pereinamieji. “Paauglystės periodizacijos sudėtingumas
susijęs su nesinchroniška socialine ir psichologine raida” [G. Navaitis,
2001, p. 8]. Dėl to ir juridiniuose dokumentuose tiek pat metų turintis
asmuo gali būti įvardijamas, kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip
pilnateisis. Be viso to paauglystės amžiaus ribų nustatymą apsunkina
skirtingi požiūriai. Vieni tyrėjai teigia, kad tai savarankiškas perėjimas
iš vaikystės į brandą, kur paauglystė yra susieta su išskirtiniu elgesiu,
būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Kitas požiūris teigia,
kad tai raidos etapas pereinant į brandą, susijęs su ”iniciacijų į
suaugusiuosius nykimu, ir būdingu socialiniu nesavarankiškumu, kuris
išlieka ir vyresniame amžiuje.” [G. Navaitis, 2001].
Fizinis brendimas. Paauglystės pradžia yra pirmiausia susijusi su
sparčiais kūno kitimais. Ryškiausi iš jų yra kūno proporcijų ir ūgio
kitimas, nes augimo tempas panašus į pirmųjų gyvenimo metų tempą (15-25 cm.
per metus). Laiko, intensyvumo, trukmės atžvilgiu kiekvienas paauglys
bręsta nevienodai, nors yra išskiriamos tam tikros tendencijos: berniukų
labai greitas fizinis vystymasis vyksta nuo 10-15,5 metų, mergaitės pradeda
greitai fiziškai vystytis nuo 7,6 metų iki 11,6 metų. Mergaitės paprastai
nustoja augti apie devynioliktus metus, o berniukai – 21-22 metais.
Paauglystės metais svoris padidėja beveik dvigubai. Tai įvyksta augant
kaulams, vidaus organams, o taip pat didėjant raumenims ir riebalų
audiniams. Fizinio piko metu berniukai priauga vidutiniškai po 5,6 – 6,4
kg. per metus, mergaitės – po 4,9 kg. [I. Leliūgienė, 1997]. Be to dar
galima išskirti esminį tarplytinį skirtumą – tai spartesnis mergaičių
brendimas. Sparčiai subrendusi mergaitė – paauglė pagal išsivystymą 3-4
metais yra vyresnė už klasės berniukus. Prie viso to prisideda ir
prasidėjusi lytinė branda.
1.2. Dažniausios problemos paauglystėje
Fizinio brendimo problemos.
Viena iš svarbiausių problemų yra fizinių pokyčių padariniai, dėl
kurių paaugliai yra labiausiai susirūpinę. Vykstant kūno pokyčiams,
paauglys suvokia, kad tai tapimo suaugusiuoju požymiai. Todėl pradedama
labai domėtis savo kūnu, ir labai nežymūs nukrypimai yra suvokiami kai
grėsmė, kuri gali būti agresyvaus elgesio paskata, lementi neurotiškumą ar
kitas destruktyvias reakcijas nepalankias normaliam paauglio brendimui.
Prie viso to dar prisideda ir lytinė branda, kuri taip pat sukelia savo
sunkumų. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išorinio
kūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų pripranta ir berniukai.
Ir vieni, ir kiti pirmąkart susiduria su jiems anksčiau nepatirtu lytiniu
brendimu. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laiko
visa vertiškumo patvirtinimu, tačiau gali negatyviai reaguoti į pirminių
lytinių požymių raidą. Sunkiausiai tai pergyvena mergaitės, nes jos dėl
sparčios brandos, neturi laiko palaipsniui priprasti prie savo greitai
kintančio kūno, ir dėl to gali patirti emocinį ir socialinį spaudimą. Lėtai
bręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz.,
nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiai
neūžaugą ignoruoja, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi [I. Leliūgienė, 1997].
Paauglių idealizmas.
Paauglių idealizmą sąlygoja išsivystęs gebėjimas logiškai ir
abstrakčiai mąstyti. Dėl to „paauglys labai daug laiko praleidžia
mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija,
etika ir kitais filosofiniais klausimais“ [. Žukauskienė, 1996, p. 304].
Idealizmas pasireiškia tuo, kad yra mąstoma apie tai, kaip viskas turėtų
būti, sukuriamos milžiniškos pasaulio sistemos, kurios gali būti geros tik
jas įgyvendinus. Bet dėl savo menkos gyvenimiškos patirties šios sistemos
būna naivios ir labai nesudėtingos. Problema iškyla tada kai paauglio
įvairios teorijos yra paneigiamos ir jis susiduria su tikrove, kuri jam yra
sunkiai suprantama.
Paauglių egocentrizmas.
Šis egocentrizmas išryškėja dėl to, kad paauglys pradeda manyti „
jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre“ [R. Žukauskienė,
1996, p. 305]. Toks požiūris skatina paauglius manyti, kad visi palaiko jų
unikalias mintis ir tik jis vienas gali žinoti ir suprasti kitų žmonių
išgyvenimus. Taip pat daugelis jų susiduria su
įsivaizduojama auditorija,
svarstydami apie tai, kaip aplinkiniai reaguotų į jo išvaizdą ar poelgius.
I. Leliūgienės knygoje “Žmogiškieji santykiai” nurodoma tokia paauglio
išgyventa savijauta: “Man atrodo, kad kiekvienas pašalinis tarytum stebi
mane, aš tarsi visada esu scenoje. Aš niekad nebūnu vienas su savimi. Viską
vertina kiti: ir tai, ką aš darau, ir tai, kaip aš darau, ir tai, ką aš
dėviu, ir tai, ką aš kalbu.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 83] Dėl to paauglys
būdamas tarp kitų elgiasi tarsi aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti
– juo labai susidomėję žiūrovai. Jis supranta, kad aplinkiniai gali turėti
kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, bet nustemba, kai supranta kad
tie kiti išvis neturi nuomonės apie jį. Dar viena paauglių egocentrizmo
forma yra – „susikaupimas savyje“. Ji pasireiškia tuo, kad paauglys mano,
kad yra vienišas, nepakartojamas, turintis vienintelę patirtį ir yra niekam
nesuprantamas. Iš to išsivysto požiūris, „kadangi esu vienintelis tai man
nieko negali atsitikti, kas atsitinka kitiems“ [I. Leliūgienė, 1997, p 84].
Susiformuoja rizikingas elgesys, kuris gali sukelti daug problemų pačiam
paaugliui ir jį supančiai aplinkai.
Tapatumo problema.
Paauglystė yra labai svarbi tolimesnei žmogaus raidai, tuo, kad
šiame etape yra pasirenkami socialiniai vaidmenys. Pagal E.Eriksoną
paauglio sąmonėje kyla konfliktas: kaip jis įsivaizduoja savo ateitį ir
tai, kokią socialinę kryptį jiems siūlo aplinkiniai, tėvai, bendraamžiai,
mokytojai, kaimynai. Tai viena iš daugelio žmogaus raidos krizių, vadinam
identiteto krize. Be to dar E.Eriksonas išskiria tai, kad tik šioje
stadijoje visuomenė suteikia paaugliui tiek daug laiko tyrinėti,
įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Šiais eksperimentais
paauglys privalo išspręsti šias problemas [R. Žukauskienė, 1996]:
• Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Pradedama suvokti
praeities šaknis ir egzistavimą ateityje.
• Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi
pastebėti, kad jo veiksmai yra vertinami ir kad tai jam
svarbu. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo
savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš
tikrųjų.
• Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas.
Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir
skirtingais vaidmenimis. Šiame etape galima prisiimti
įvairius vaidmenis neprisiimant įsipareigojimų.
• Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Šiam etapui
paaugliui būtinas kuo įvairesnių darbų atlikimas, tam, kad
kuo labiau išryškinti unikalius gebėjimus.
• Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Šiuo
atveju paauglys privalo išspręsti konfliktus susijusius su
seksualiniu tapatumu.
• Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Tai
etapas kuriame turi išsiugdyti supratimas, kad lyderiavimas
įpareigoja atsakomybei, o dėl sėkmingos socialinės sąveikos
paklusti ir kitų įtakai.
• Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi
susikurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam
priimti individualius sprendimus, liečiančius jo gyvenimą.
Visų šių prieštaravimų išsprendimas veda į teigiamą tolesnę asmens
raidą. Bet yra ir nesėkmių, viena iš jų tai priešlaikinis įsiliejimas į
suaugusiųjų tarpą, atima iš paauglio galimybę sukurti savo asmeninį,
nepakartojamą tapatumą. Taip pat negalėdami patenkinti į juos dedamų
aplinkos lūkesčių ir neieškodami alternatyvų paaugliai gali pasirinkti
negatyvų tapatumą t.y. pradedama elgtis priešingai negu tikimasi [R.
Žukauskienė, 1996] Tai gali privesti prie nusiminimo, narkotikų vartojimo
ar net savižudybių.
1.3. Paauglių santykiai su aplinka
Santykiai su šeima.
Santykius su šeima reikėtų panagrinėti pirmiausia, nes tai pirmoji
aplinka su kuria susiduria paaugliai. Be to, tai labai svarbi institucija
besiformuojančiam paauglio tapatumui. Šeimoje paauglys mato ir įgauna
pagrindines elgesio formas, kurios yra būdingos tėvams, taip pat
sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios gali
būti panaudotos bendraujant su kitais žmonėms. Šie santykiai neapsieina be
konfliktų.
Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai ir
kiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Pirmiausia konfliktai kyla dėl
tapatumo pasirinkimo. Paaugliai renkasi tolimesnius socialinius vaidmenims,
o tėvams iškyla rūpestis: kaip padėti vaikams pasirinkti teisingą kelią.
“Tėvus dažniausiai jaudina tolesnis vaikų mokymasis ir asmeninis jų
saugumas.” [I. Leliūgienė, 1997, p 76] Dažnai tėvai bando
savo
paaugliams savo kažkada nerealizuotus planus, manydami kad juos įgyvendins
vaikai. Bet tai labai apriboja vaikų pasirinkimo laisvę, nes tėvai
nekreipia dėmesio į tai ar to nori jų atžalos. Prie to prisideda ir
konfliktai, kurie yra susiję su savarankiškumu. Paaugliai galvoja, kad yra
jau suaugę ir gali patys savarankiškai priimti sprendimus, tačiau tėvai
nenori jų visiškai išlaisvinti ir nori laikyti prie savęs. Bet jeigu tėvai
duoda pilną laisvę paaugliams, tada jie gali nuspręsti, kad pastarieji jais
visai nesirūpina. Didžiausi konfliktai kyla tada kai tėvai stengiasi
griežtai kontroliuoti paauglį kaip ir vaikystėje. Dėl to paaugliai gali
peržengti visas savo reikalavimų ribas ir tapti iš vis nesuvaldomas.
Paauglių savijautą atskleidžia ir M. Barkauskaitės atliktas
longitiudinis tyrimas, kuris buvo atliekamas nuo 1972 m. iki 1999 metų,
pasirenkant tam tikrus etapus:1972-1973, 1978-1979, 1983-1984, 1988-1989,
1993-1994, 1998-1999. Visi tyrimo rezultatai, yra aptarti ir išnagrinėti M.
Barkauskaitės knygoje „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ [2001]. Šio
tyrimo rezultatai parodo , kad beveik 50 proc. tirtų paauglių šeimose nėra
palankių sąlygų, kurios leistų paaugliams realiai save vertinti, savo
pastangomis savarankiškai apsispręsti, kiti kenčią dėl dėmesio, pagarbos,
emocinio ryšio, bendrų išgyvenimų, įvertinimo, pripažinimo stokos. Tai
patvirtina ir tyrimo duomenų rezultatai, t.y. kaip paaugliai jaučiasi
šeimoje [1 lentelė]:
Paauglio savijauta šeimoje [proc.]
1 lentelė
|Ei|Savijauta|Visada |Kai kada |Niekada |
|l.| | | | |
|Nr| | | | |
|. | | | | |
|2.|Dviese su |35,5 |29,9 |39,3 |49,8 |7,2 |13,0 |
| |draugu [-e] | | | | | | |
|3.|Draugų grupėje|72,0 |74,5 |66,3 |53,2 |86,6 |75,2 |
Šaltinis: M. Barkauskaitė, „Paaugliai: sociopedagoginė dinamika“ –
Vilnius, 2001, p. 53]
Šie duomenys parodo, kad per visą tiriamą laikotarpį paaugliai
daugiausia laiko praleidžia draugų grupėje. Mažesnė dalis respondentų
laisvalaikį praleidžia dviese su draugu ar drauge. Likusi dalis paauglių
savo laisvalaikį praleidžia vieni ir šis procentas yra gana didelis [19972-
1973 – 11,8%; 1978-1979 – 13,7%; 19983-1984 – 15,5%; 1988-1989 – 10,2%;
1993-1994 – 18,3%; ir 1998-1999 – 11,8%].
Todėl būtina paminėti, kad paaugliai nepriklausantys jokioms
grupėms ar neturintys draugų, kaip taisyklė „menkai save vertina, daugelis
kenčia vienatvėje.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 78]. Be viso to jų elgesyje,
psichikoje, dažnai pastebimi vidiniai išgyvenimai ir destruktyvus elgesys.
Galima sakyti, kad bendraamžių įtaka yra kur kas didesnė tiems
paaugliams kurių santykiai su tėvais yra prasti, todėl užuojautą ir
palankumą jie jaučia būdami su savo bendraamžiais grupėje. Bet paauglių
aplinka nėra vien tėvai ir bendraamžiai, juos supa ir labai įtakoja ir kiti
aplinkiniai, jų požiūris į juos. Todėl reiktų plačiau panagrinėti kokie
paauglių santykiai yra su likusia aplinka t.y. visuomene.
Santykiai su visuomene.
Visuomenė o tuo pačiu bendruomenė paauglio tapatumui ieškoti siūlo
du būdus: pirmiausia pateikdama vertybes, kurios yra patikrintos laiko,
taip pat socialines struktūras arba papročius, „kurie palengvina pereiti
nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių.“ [R. Žukauskienė, 1996, p. 319]
Šių veiksnių pateikimas gali būti skirtingas t.y. ar toje visuomenėje visi
jos nariai sutaria dėl tam tikrų normų, ar vyrauja vertybių įvairumas,
kuris apsunkina pasirinkimą. Dažniausiai būna taip, kad šiuolaikinėse
visuomenėse dėl įvairių komunikacijos priemonių yra pateikiamos labai
skirtingos tarpusavyje konfliktuojančios vertybės. To pasekmė, kad paauglys
turi labai ilgai ieškoti ir atsirinkti tas vertybes, kurios jam būtų
priimtinos ir neprieštarautų nusistovėjusiai aplinkinių santykių tvarkai ir
vertybėms. Be viso to daugumoje visuomenių yra nustovėjusi tvarka ar
papročiai, kurie nustato, kada paauglys turi pereiti iš vaikystės ir įgyti
suaugusiojo statusą: tai ir įvairūs išbandymai [apipjaustymai, stiprumo,
ištvermės išmėginimai, laikinas atskyrimas nuo šeimos], bet labiau yra
priimtini nuosaikesni papročiai, daugiausia paremti socialiniu pobūdžiu
arba teisiniais aktais [balsavimo teisė, paso išdavimas ir kt.]. Paauglių
tapatumo raidą dar apsunkina ir tai, kad būna laikotarpių kai visuomenėje
esančios vertybės ir normos, pasirodo esančios destruktyvios ir
nepriimtinos, todėl jas būtina pakeisti. Tokia situacija yra dabar ir
Lietuvoje, nes per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiuliai
kurie labai pakeitė visuomenės normas ir vertybes, kurių kaita,
kaip jau minėta, yra ne į naudą paaugliams.
Iš to matome, kad visuomenės įtaka yra taip pat svarbi, kaip ir
tėvų ar bendraamžių. Svarbu išskirti ir panagrinėti kokie yra santykiai
tarp paauglio ir bendruomenė, kaip sudedamosios visuomenės dalies. Bet apie
tai plačiau bus panagrinėta kitame skyriuje, kur bus aptarta bendruomenės
samprata bei reikšmė.
1.4. Paaugliai ir užimtumas
Šiame skyriuje bus pabandysiu panagrinėti kuo yra svarbus
paaugliams užimtumas ir kokia jo įtaka yra paauglio socialiniai raidai.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas tai yra užimtumas ir kuo jis toks
svarbus.
Užimtumas, reiškia ne tik darbo turėjimą, bet ir laisvalaikio
praleidimas, kurio metu yra vykdoma kažkokia veikla, siekiant patenkinti
įvairius poreikius. Bet yra klaidinga manyti, kad laisvalaikis ir užimtumas
yra vienas ir tas pats. Laisvalaikis – tai laisvas laikas likęs žmogui nuo
darbo, o užimtumas – tai laisvo laiko panaudojimas. Todėl reikėtų
paanalizuoti tai kas yra laisvalaikio sampratą.
„Laisvalaikį sąlygiškai galime skirstyti į kelias fazes, kurios
vaikams yra labai svarbios ir kurių balansą mes turime siekti išlaikyti.“
[G. Kvieskienė, D. Mockevičienė, 2002 p. 66]:
• 1 fazė – poilsio fazė. Poilsis yra būtinas po
kiekvieno darbo proceso. Poilsio kiekis laisvalaikyje
yra sąlygojamas daugelio veiksnių. Paauglio poilsis
efektyvus jam pažįstamoje aplinkoje, namuose, tarp
savų žmonių, kur jis gali jaustis laisvas ir
nevaržomas. Tai labai individuali fazė. Poilsis labai
svarbus gyvybinių funkcijų, psichikos stabilumo
palaikymui. Jeigu yra peršokama į kurią nors kitą
fazę, aplenkiant poilsį, ateityje vaikas gali būti
įsitempęs, nervingas, išsekęs ir pavargęs. Esant
tokios būsenos visos kitos fazės, bet kuri
laisvalaikio praleidimo forma, tampa nebeįdomios,
atsiranda tuščio laiko. Galima teigti, kad dauguma
rizikos grupės vaikų yra abejingi saviraiškai kaip tik
todėl, kad neišmoko ilsėtis.
• 2 fazė – pramogavimo fazė. Pailsėjus automatiškai
pereinama į pramogavimo fazę. Pramogų ir žaidimų
reikėjo visais laikais ir visiems. Kaip pramogaujama,
taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus,
gyvenamosios vietos, sveikatos, vyresniame amžiuje –
išvaizdos, šeimos laisvalaikio praleidimo koncepcijos.
Kiekviena šeima turi savo tradicijas ir laisvalaikio
praleidimo būdus. Jeigu šeimoje bus domimasi, kaip
vaikas pramogauja, bus skatinami ir plėtojami jo
pomėgiai, tai vaiko laisvalaikio bus turiningas. Jeigu
šeima abejinga tam, ką vaikas veikia laisvu metu, tai
vaikas lengvai susidomi tuo , kuo domisi jo
bendraamžiai, nes pramogavimo fazėje dažniausiai laiką
leidžia tarp jų. Galima numatyti, kas atsitinka ir
kokius užsiėmimus renkasi grupė vaikų, kurių tėvams
neįdomu, ką jie daro, kur eina ir kada grįžta.
• 3 fazė – bendravimo fazė. Visiems reikia būti
išklausytiems. Bendravimas daugiau ar mažiau,
priklausomai nuo charakterio ypatybių, reikalingas
visiems, o ypač vaikams. Šioje bendravimo fazėje
bendravimo rato niekas neriboja. Galima bendrauti su
bet kuo, jei randi bendrą kalbą. Čia vėlgi svarbu,
kiek šeima, siekdama perteikti vaikui savo žinias,
socialinę patirtį bei bendravimo įgūdžius, sugebės šia
aplinkybe pasinaudoti. Jeigu bendravimo poreikio
netenkins artimi žmonės vaikai atras, kas su jais
kalbėsis.
• 4 fazė – kūrybos fazė. Kuriama dažniausiai vienminčių
rate, todėl bendravimo ratas susiaurėja. Kūrybinė
mintis gali ateiti staiga ir bet kokiu metu. Vėlgi yra
labai svarbu, kokie žmonės, kokie draugai yra šalia.
Šioje fazėje galimi konfliktai, tačiau kūrybinio
pobūdžio konfliktai yra nepavojingi ir trumpalaikiai
[tol, kol bendraujama kūrybiniais klausimais].
• 5 fazė – kontempliacijos fazė. Ši fazė reiškia
aplinkos ir savęs stebėjimą filosofiniu aspektu. Ji
dažnai perauga į kūrybos
Kontempliacijos fazė
labai svarbi vyresnio amžiaus vaikams, jaunimui, kada
pradedama ieškoti savo vietos po saule, savo gyvenimo