Paauglių užimtumas bendruomenėje
5 (100%) 1 vote

Paauglių užimtumas bendruomenėje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Kursinis darbas

Paauglių užimtumas bendruomenėje

DARBO VADOVĖ

D.Puidokienė

DARBĄ ATLIKO

A. Žvinklys

SD III kurso studentas

Klaipėda 2003

Turinys

Įvadas 4

1. Paaugliai 6

1.1. Žmogaus raidos etapas paauglystė 6

1.2. Dažniausios problemos paauglystėje 6

1.3. Paauglių santykiai su aplinka 9

1.4. Paaugliai ir užimtumas 12

2. Bendruomenė. Bendruomenės samprata bei reikšmė 16

3. Bendruomenės poreikių tyrimas ir analizė 19

3.1. Tyrimo metodika 19

3.2. Tyrimo rezultatai 20

3.3. Bendruomenės poreikių tyrimo analizė 22

Išvados 23

Literatūros sąrašas 24

Priedai

Įvadas

Problemos aktualumas

Vaikų ir jaunimo užimtumas visada sudaro daug socialinių

problemų. Užsiėmimas kuo nors prasmingu, teigiama veikla skatina teigiamą

savęs vertinimą ir visokeriopą, pozityvų asmenybės tobulėjimą. Dažnai

jaunimas kalba, kad “iš neturėjimo ką veikti padarė nusižengimus”, kad

“nuobodulys veda iš proto” ir pan. Vadovaujantis šia logika, reikia bandyti

įtraukti vaikus į įvairius užsiėmimus, ir jie mažiau turės problemų su

teisėtvarka. Daugelis tyrėjų patvirtina statistinį ryšį tarp užimtumo

nebuvimo ir nusikalstamumo. L. Jūrienė pažymi – kad „nepilnamečio

neužimtumas akivaizdus padidintos kriminogeninės rizikos veiksnys (rizika

nusikalsti padidėja net 20 kartų)“ [L. Jūrienė, 1994-1995]. Taigi neužimti

vaikai padaro daugiau nusižengimų, dažniau turi problemų su policija.

Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos Prevencijos tarnybos

duomenimis, daugiau nei pusę nusikaltimų padaro neužimti vaikai, ir jų

neužimtumas yra padidintas rizikos faktorius. Tai atrodo gal nesukeltų

labai didelių problemų, bet pastaruoju metu nepilnamečių nusikalstamume yra

pastebimos augimo tendencijos: nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičius

padidėjo net 2,1 karto. Rimtai susirūpinti verčia, sparčiai augantis

nepilnamečių nusikalstamumas Klaipėdoje, kur per pirmąjį 2002 metų ketvirtį

išaugo net 46 procentais.????

Būtina panagrinėti priežastis, kurios skatina paauglių neužimtumą

ir verčia juos nusikalsti. Priežastys gali būti labai įvairios. Pirmiausia

tai visų žvilgsniai krypsta į šeimą, kurioje vaikas yra auklėjamas, ir tik

gerai auklėjamas jis tikrai „nepadarys nusikaltimo“. Bet negalime pamiršti

aplinkos, kurios šeima negali įtakoti ir nuo kurios yra pati priklausoma. Į

aplinkos sąvoką telpa viskas kas supa kiekvieną iš mūsų. Socialiniu aspektu

aplinka tai ir žmonės supantys vieną ar kitą individą, ir jų santykiai su

tuo individu. Labiausiai šių santykiai įtaka ir svarba išryškėja

bendruomenėje, nes tai jau daugelio šeimų ar žmonių grupė, kurią vienija

bendri interesai ar geografinis artumas [I. Leliūgienė, 1997].

Todėl yra svarbu panagrinėti paauglių užimtumą bendruomenėje,

kuri gali būti vienas iš veiksnių padedanti ir skatinanti užsiimti tinkama

ir priimtina veikla arba skatinančiu nepilnametį nusikalsti.

Tokio pobūdžio tyrimų arba literatūrinės medžiagos nėra labai

daug. Daugiausia yra atlikta tyrimų kurie akcentuoja į tai, kad neužimtumą

skatina šeima arba bendraamžiai. Darbe yra pasitelkta įvairių autorių

atlikti tyrimai. Svarbiausias darbas yra atliktas M Barkauskaitės

longitiudinis tyrimas išdėstytas ir aptartas knygoje „Paaugliai:

sociopedagoginė dinamika“. Nemažai autorių tyrinėjo paauglių raidos etapą –

tai L. Jūrienė [1994-1995], I. Leliūgienė [1997], G. Navaitis [2001], R.

Žukauskienė[1996], ir kt. Bendruomenės sampratą apibrėžia šie autoriai: R.

Grigas[2001], A. Karaliaus[2001], V. Baršauskienės[2001] ir kt.

Darbo tikslas – Išnagrinėti paauglių užimtumo bendruomenėje

problemas

Darbo objektas – Paauglių užimtumas bendruomenėje

Darbo uždaviniai:

• Išanalizuoti mokslinę literatūrą, nagrinėjančią paauglių

užimtumą, jų problemas ir t.t.

• Atlikti tyrimą Melnragės bendruomenėje;

• Paruošti anketą siekiant panagrinėti paauglių užimtumą

bendruomenėje

• Išnagrinėti svarbiausias paaugliams iškylančias problemas;

• Išryškinti aktualias užimtumo problemas;

Darbo metodai

• Minėtų literatūros šaltinių analizė

• Anketinės apklausos analizė

1. Paaugliai

1.1. Žmogaus raidos etapas – paauglystė

Paauglystė – tai nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio

metu žmogus išgyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikos kaitos bei

nesaugumo jausmo. Paauglystės amžius yra labai sąlygiškas. Dažniausiai jam

priskiriamas amžiaus tarpsnis yra nuo 12 iki 15 metų. Be to paauglystė yra

skirstoma į ankstyvąją – 12–14 metų ir vėlyvąją – 16-18, kur 15-ieji metai

apibūdinami kaip pereinamieji. “Paauglystės periodizacijos sudėtingumas

susijęs su nesinchroniška socialine ir psichologine raida” [G. Navaitis,

2001, p. 8]. Dėl to ir juridiniuose dokumentuose tiek pat metų turintis

asmuo gali būti įvardijamas, kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip

pilnateisis. Be viso to paauglystės amžiaus ribų nustatymą apsunkina

skirtingi požiūriai. Vieni tyrėjai teigia, kad tai savarankiškas perėjimas

iš vaikystės į brandą, kur paauglystė yra susieta su išskirtiniu elgesiu,

būdingomis nuostatomis, vaidmenimis ir konfliktais. Kitas požiūris teigia,

kad tai raidos etapas pereinant į brandą, susijęs su ”iniciacijų į

suaugusiuosius nykimu, ir būdingu socialiniu nesavarankiškumu, kuris

išlieka ir vyresniame amžiuje.” [G. Navaitis, 2001].

Fizinis brendimas. Paauglystės pradžia yra pirmiausia susijusi su

sparčiais kūno kitimais. Ryškiausi iš jų yra kūno proporcijų ir ūgio

kitimas, nes augimo tempas panašus į pirmųjų gyvenimo metų tempą (15-25 cm.

per metus). Laiko, intensyvumo, trukmės atžvilgiu kiekvienas paauglys

bręsta nevienodai, nors yra išskiriamos tam tikros tendencijos: berniukų

labai greitas fizinis vystymasis vyksta nuo 10-15,5 metų, mergaitės pradeda

greitai fiziškai vystytis nuo 7,6 metų iki 11,6 metų. Mergaitės paprastai

nustoja augti apie devynioliktus metus, o berniukai – 21-22 metais.

Paauglystės metais svoris padidėja beveik dvigubai. Tai įvyksta augant

kaulams, vidaus organams, o taip pat didėjant raumenims ir riebalų

audiniams. Fizinio piko metu berniukai priauga vidutiniškai po 5,6 – 6,4

kg. per metus, mergaitės – po 4,9 kg. [I. Leliūgienė, 1997]. Be to dar

galima išskirti esminį tarplytinį skirtumą – tai spartesnis mergaičių

brendimas. Sparčiai subrendusi mergaitė – paauglė pagal išsivystymą 3-4

metais yra vyresnė už klasės berniukus. Prie viso to prisideda ir

prasidėjusi lytinė branda.

1.2. Dažniausios problemos paauglystėje

Fizinio brendimo problemos.

Viena iš svarbiausių problemų yra fizinių pokyčių padariniai, dėl

kurių paaugliai yra labiausiai susirūpinę. Vykstant kūno pokyčiams,

paauglys suvokia, kad tai tapimo suaugusiuoju požymiai. Todėl pradedama

labai domėtis savo kūnu, ir labai nežymūs nukrypimai yra suvokiami kai

grėsmė, kuri gali būti agresyvaus elgesio paskata, lementi neurotiškumą ar

kitas destruktyvias reakcijas nepalankias normaliam paauglio brendimui.

Prie viso to dar prisideda ir lytinė branda, kuri taip pat sukelia savo

sunkumų. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išorinio

kūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų pripranta ir berniukai.

Ir vieni, ir kiti pirmąkart susiduria su jiems anksčiau nepatirtu lytiniu

brendimu. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laiko

visa vertiškumo patvirtinimu, tačiau gali negatyviai reaguoti į pirminių

lytinių požymių raidą. Sunkiausiai tai pergyvena mergaitės, nes jos dėl

sparčios brandos, neturi laiko palaipsniui priprasti prie savo greitai

kintančio kūno, ir dėl to gali patirti emocinį ir socialinį spaudimą. Lėtai

bręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz.,

nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiai

neūžaugą ignoruoja, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi [I. Leliūgienė, 1997].

Paauglių idealizmas.

Paauglių idealizmą sąlygoja išsivystęs gebėjimas logiškai ir

abstrakčiai mąstyti. Dėl to „paauglys labai daug laiko praleidžia

mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija,

etika ir kitais filosofiniais klausimais“ [. Žukauskienė, 1996, p. 304].

Idealizmas pasireiškia tuo, kad yra mąstoma apie tai, kaip viskas turėtų

būti, sukuriamos milžiniškos pasaulio sistemos, kurios gali būti geros tik

jas įgyvendinus. Bet dėl savo menkos gyvenimiškos patirties šios sistemos

būna naivios ir labai nesudėtingos. Problema iškyla tada kai paauglio

įvairios teorijos yra paneigiamos ir jis susiduria su tikrove, kuri jam yra

sunkiai suprantama.

Paauglių egocentrizmas.

Šis egocentrizmas išryškėja dėl to, kad paauglys pradeda manyti „

jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre“ [R. Žukauskienė,

1996, p. 305]. Toks požiūris skatina paauglius manyti, kad visi palaiko jų

unikalias mintis ir tik jis vienas gali žinoti ir suprasti kitų žmonių

išgyvenimus. Taip pat daugelis jų susiduria su
įsivaizduojama auditorija,

svarstydami apie tai, kaip aplinkiniai reaguotų į jo išvaizdą ar poelgius.

I. Leliūgienės knygoje “Žmogiškieji santykiai” nurodoma tokia paauglio

išgyventa savijauta: “Man atrodo, kad kiekvienas pašalinis tarytum stebi

mane, aš tarsi visada esu scenoje. Aš niekad nebūnu vienas su savimi. Viską

vertina kiti: ir tai, ką aš darau, ir tai, kaip aš darau, ir tai, ką aš

dėviu, ir tai, ką aš kalbu.“ [I. Leliūgienė, 1997, p 83] Dėl to paauglys

būdamas tarp kitų elgiasi tarsi aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti

– juo labai susidomėję žiūrovai. Jis supranta, kad aplinkiniai gali turėti

kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, bet nustemba, kai supranta kad

tie kiti išvis neturi nuomonės apie jį. Dar viena paauglių egocentrizmo

forma yra – „susikaupimas savyje“. Ji pasireiškia tuo, kad paauglys mano,

kad yra vienišas, nepakartojamas, turintis vienintelę patirtį ir yra niekam

nesuprantamas. Iš to išsivysto požiūris, „kadangi esu vienintelis tai man

nieko negali atsitikti, kas atsitinka kitiems“ [I. Leliūgienė, 1997, p 84].

Susiformuoja rizikingas elgesys, kuris gali sukelti daug problemų pačiam

paaugliui ir jį supančiai aplinkai.

Tapatumo problema.

Paauglystė yra labai svarbi tolimesnei žmogaus raidai, tuo, kad

šiame etape yra pasirenkami socialiniai vaidmenys. Pagal E.Eriksoną

paauglio sąmonėje kyla konfliktas: kaip jis įsivaizduoja savo ateitį ir

tai, kokią socialinę kryptį jiems siūlo aplinkiniai, tėvai, bendraamžiai,

mokytojai, kaimynai. Tai viena iš daugelio žmogaus raidos krizių, vadinam

identiteto krize. Be to dar E.Eriksonas išskiria tai, kad tik šioje

stadijoje visuomenė suteikia paaugliui tiek daug laiko tyrinėti,

įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Šiais eksperimentais

paauglys privalo išspręsti šias problemas [R. Žukauskienė, 1996]:

• Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Pradedama suvokti

praeities šaknis ir egzistavimą ateityje.

• Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi

pastebėti, kad jo veiksmai yra vertinami ir kad tai jam

svarbu. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo

savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš

tikrųjų.

• Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas.

Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir

skirtingais vaidmenimis. Šiame etape galima prisiimti

įvairius vaidmenis neprisiimant įsipareigojimų.

• Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Šiam etapui

paaugliui būtinas kuo įvairesnių darbų atlikimas, tam, kad

kuo labiau išryškinti unikalius gebėjimus.

• Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Šiuo

atveju paauglys privalo išspręsti konfliktus susijusius su

seksualiniu tapatumu.

• Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Tai

etapas kuriame turi išsiugdyti supratimas, kad lyderiavimas

įpareigoja atsakomybei, o dėl sėkmingos socialinės sąveikos

paklusti ir kitų įtakai.

• Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi

susikurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam

priimti individualius sprendimus, liečiančius jo gyvenimą.

Visų šių prieštaravimų išsprendimas veda į teigiamą tolesnę asmens

raidą. Bet yra ir nesėkmių, viena iš jų tai priešlaikinis įsiliejimas į

suaugusiųjų tarpą, atima iš paauglio galimybę sukurti savo asmeninį,

nepakartojamą tapatumą. Taip pat negalėdami patenkinti į juos dedamų

aplinkos lūkesčių ir neieškodami alternatyvų paaugliai gali pasirinkti

negatyvų tapatumą t.y. pradedama elgtis priešingai negu tikimasi [R.

Žukauskienė, 1996] Tai gali privesti prie nusiminimo, narkotikų vartojimo

ar net savižudybių.

1.3. Paauglių santykiai su aplinka

Santykiai su šeima.

Santykius su šeima reikėtų panagrinėti pirmiausia, nes tai pirmoji

aplinka su kuria susiduria paaugliai. Be to, tai labai svarbi institucija

besiformuojančiam paauglio tapatumui. Šeimoje paauglys mato ir įgauna

pagrindines elgesio formas, kurios yra būdingos tėvams, taip pat

sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios gali

būti panaudotos bendraujant su kitais žmonėms. Šie santykiai neapsieina be

konfliktų.

Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai ir

kiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Pirmiausia konfliktai kyla dėl

tapatumo pasirinkimo. Paaugliai renkasi tolimesnius socialinius vaidmenims,

o tėvams iškyla rūpestis: kaip padėti vaikams pasirinkti teisingą kelią.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1993 žodžiai iš 6599 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.