Paauglystė
5 (100%) 1 vote

Paauglystė

11213141

Turinys

TURINYS 1

ĮVADAS 2

PAAUGLIO BRENDIMAS SAMOA SALOJE 3

PAAUGLYSTĖS RIBOS IR UŽDAVINIAI 3

FIZINĖ RAIDA 4

PAŽINTINĖ RAIDA 4

MĄSTYMO GALIOS RAIDA 4

TAPATYBĖS FORMAVIMASIS 4

ERIKSONAS APIE TAPATUMO KRIZĘ 5

ĮSIKLAUSYMAS Į SAVĄJĮ AŠ 5

PAAUGLIO ASMENYBĖ 6

PAAUGLYSTĖS PSICHOLOGINIAI SUNKUMAI 10

PSICHOLOGINĖ PARAMA PAAUGLIAMS 11

IŠVADOS 12

NAUDOTA LITERATŪRA 13

Įvadas

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiška suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Ankščiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.

Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė.

Koks tai amžius? Pasak, Augustino, tai ugningos aistros metas.

Anot G. Hallo. Pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria “audrų ir sunkumų” laikotarpį.

Kiti psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė Tolstojus: gyvybingas laikas dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės. Aukščiausio idealizmo, nuostabių galimybių suvokimo laikas.

Paauglio brendimas Samoa saloje

Amerikietė mokslininkė M. Mead, tyrinėjusi Ramiojo vandenyno saloje gyvenančių žmonių kultūrą, papročius, gyvenimo būdą, pastebėjo ir kitokį jų požiūrį į vaikų auklėjimą.

Samoa salos merginos nuo lytiškai nesubrendusios savo sesers skiriasi tik kai kuriais fiziologiniais pakitimais. Daugiau jokių esminių skirtumų nebuvo pastebėta.

Bendras gyvenimas saloje daro vaikų auklėjimą lengvą ir paprastą. Samoa žmonės nedaro didelių investicijų ir daug už nieką nemoka. Čia niekas nekenčia dėl savo įsitikinimų. Tėvų ir vaiko konfliktas išsprendžiamas perkraustant vaiką gyventi į kitą gatvės pusę.

Mead pastebėjo, kad ten vaikas dalyvauja beveik visose visuomeninio gyvenimo srityse, jam nuo ankstyvo amžiaus leidžiama stebėti daugelį suaugusiųjų elgesio. Vaikai gali tiesiogiai stebėti lytinį santykiavimą, ligas, mirtį ir gimdymą.

Mead duomenimis, toje Samoa bendruomenėje nėra ryškaus skirtumo tarp suaugusiųjų ir vaikų atliekamų vaidmenų.

Tėvai, suteikė vaikui beveik visišką laisvę, nesistengia jo kontroliuoti, ir todėl vaikas labai mažai konfliktuoja suaugusiųjų autoritetais. Mead pabrėžė, kad Samoa saloje paauglystė nėra krizių ar stresų periodas, tik lėtai bręsta interesų ir veiklos sistemos. Į suaugusio žmogaus amžių pereinama laipsniškai ir nepertraukiamai, panaudojant ankstesnę patirtį, įgytą vaikystėje.

Paauglystės ribos ir uždaviniai

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Mokslininkai šį laikotarpį nevienodai supranta ir brėžia skirtingas chronologines šio amžiaus tarpsnio ribas. Nuomonių įvairovė turi ir objektyvų pagrindą: individo raidai paauglystės laikotarpiu, kaip jokiu kitu, būdingi labai dideli individualūs bei kultūriniai skirtumai. Fizinio, intelektinio, emocinio, socialinio, subrendimo tempą lemia individualios raidos ypatumai ir aplinkos sąlygos.

Daugelis autorių sutinka, jog paauglystė prasideda pubertetu (lytiniu brendimu). Visos permainos šiuo laikotarpiu atspindi psichinį ir socialinį prisistaikymą prie puberteto. Kada paauglystė baigesi – šiuo klausimu mokslininkų nuomonės ne visada sutampa.

Šiuolaikiniuose užsienio raidos vadovėliuose ir kituose šaltiniuose paauglystės laikotarpis nurodomas gana ilgas. Ankstyvoji paauglystė trunka nuo 12 iki 14 metų, vidurinioji – nuo 15 iki 18 metų, o vėlyvoji – nuo 19 iki 21 metų. Kiti nurodo dar ilgesnį paauglystės periodą: ankstyvoji paauglystė – nuo 10 iki 14metų, vidurinioji – nuo 15 iki 19 metų, vėlyvoji – nuo 20 iki 24 metų. Lietuvoje pagal 1989m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtą Vaiko teisių konvenciją asmuo, neturintis 18 metų, laikomas vaiku ir valstybė privalo juo rūpintis.

Fizinė raida

Paauglystė prasideda augimo šuoliu, bei lytine branda. Atsižvelgiant į tai, kaip reaguopja kiti žmonės, ankstyvasis ar vėlyvasis brendimas daro įtaką prisitaikymui, tai rodo, kaip genų ir aplinkos sąveika mus formuoja.

Pažintinė raida

Sparčiai kintant paauglio kūnui, lygegrečiai vyksta kognityvinės srities esminės permainos. Paaugliui iškyla daugybė gyvenimiškų klausimųm kurie ankščiau jo nė kiek nejaudino. Tai įvairios moralinės dilemos, gyvenimo prasmės, ateities perspektyvos ir kiti klausimai. Kognityvinės raidos paauglystės laikotarpiu lygis leidžia individui svarstyti tokius klausimus ir ieškoti jų efektyvaus sprendimo būdų.

Mąstymo galios raida

Kaip ir fizinė taip ir pažintinė raida išryškėja
savo laiku. Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, ir tuo, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad daugelis pervertina savo galimybes ir atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam lytiniam gyvenimui. Ankstyvojoje paauglystėje mąstymas yra dar egoistiškas. Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmaninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai tiesiog negali suprasti, ką reiškia skirti pasimatymą ar nekęsti mokyklos.

Galiausiai vis tik dauguma jaunuolių pasiekia intelekto ribą, kurią Piaget vadino formaliosiomis operacijomis.

Tapatybės formavimasis

Tobulindami savo tapatumo jausmą, paaugliai paprastai išbando savo skitingus Aš skirtingomis situacijomis – gabūt vienokie būdami namie, kitokie suaugusiųjų geriausiais draugais, dar kitokie mokykloje. Jei dvi tokios situacijos iš dalies sutampa, pavyzdžiui, kai paauglys pasikviečia į namus draugus, kyla namažų problemų. Jaunuolis klausia savęs: “Koks aš turėčiau būti? Kuris yra tikrasis Aš?” dažnai tokia vaidmenų maišatis įveikiama tik pamažu keičiantis savivokai, kuri susieja įvairius Aš į vientisą ir asmeniui priimtiną sampratą apie save – tapatybę.

Tačiau taip būna ne visada, Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi, t. y. priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkanti tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokia, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ar niekam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškos tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu.

Paaugliai formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų. Dažnai jie tampa tokie, kokie yra jų draugai – “kaip visi”. Vakarų kultūroje paauglystė yra laikas, kuriam būdinga vis didėjanti bendraamžių ir mažėjanti tėvų įtaka.

Eriksonas apie tapatumo krizę

Freudas savo teoriją kūrė, studijuodamas neurotiškus individus, o Erikso¬nas, priešingai, rėmėsi normalių, sveikų asmenybių tyrimais. Jis įžvelgė vidinių ir kultūros jėgų svarbą, formuojantis nuosekliam, darniam Ego tapatumiui. Įgyjamas tapatumo jausmas, Eriksono nuomone, yra pagrįstas biologiškai. Eriksonas raidos procesui apibūdinti vartojo terminą epigenetinis principas. Šiuo principu remiasi visa raida, nes viskas, kas auga, yra valdoma pagal tam tikrą planą. Eriksonas teigia, kad tam tikru laiku išryškėja atskiros dalys, kurios paskui sudaro funkcionuojančią visumą.

Paauglystę Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis tapatumui. Paaugliui svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos ir visuomenės vertinimas. Kaip bus įveikta tapatumo krizė, priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti ankstesnęsias stadijų krizes. Eriksonas paauglystei suteikė ypatingą reikšmę, o ir pati visuomenė pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ir leidžia pasirinkti ilga, psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Moratoriumo nėra nei vienoje kitoje raidos stadijoje. Eriksono žodžiais tariant, psichosocialinis moratoriumas yra atidėtas sprendimas laiko atžvilgiu. Jis suteikiamas asmeniui, kuris dar nėra pasirengęs prisiimti įsipareigojimų arba kuris turi sau rasti laiko galutinai apsispręsti. Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Jis, norėdamas išspręsti iškylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti, todėl dabartinė vakarietiška visuomenė paaugliui suteikia psichosocialinį moratoriumą.

Įsiklausymas į savąjį Aš

Mergaitės nuo tryliktųjų, o berniukai nuo keturioliktųjų metų pradeda ypač daug dėmesio kreipti į savo pačių vidų, analizuoti savo pergyvenimus. Pasisukimas nuo išorinio daiktinio pasaulio į vidinį, atsigręžimas į savąjį Aš yra pati pirmoji perėjimo iš vaikystės į jaunystę žymė. Vaikai dar nestebi ir neanalizuoja savo pergyvenimų: jo Aš terytum susilieja suaugusiųjų objektyvais aplinkos fenomenais. Paauglio Aš aiškiai atskiria save nuo objektyviųjų aplinkos fenomenų ir susikaupia savyje. Savo paties dvasiniai pergyvenimai dabar tampa centriniu interesų objektu, tarytum pagal senąją graikų sentenciją: “Pažink pats save”.

Paaugliai pradeda skeptiškai žiūrėti į autoritetą, papročius, socialinių santykių formas. Vertybes jis linkęs peršokti per savo kritikos koštuvą, kriterijum laikydamas savąjį Aš.

Vaikas perduodamą priima lengvai ir noriai. Paauglys visų pirma nori patikrinti. Jis linkęs verčiau sukritikuoti ir atmesti, negu autoritetu remiamą dalyką priimti. Jis nori būti savarankiškas, turėti savo pasaulėžiūrą. Savo savarankiškumą paauglys paprėžia, atmesdamas kitų reikšmingomis laikomas vertybes. Palinkimas atmesti ir drąsumas spręsti ir kritikuoti yra viena būdingiausių paauglystės žymių. Paauglystė – sunkių krizių, didžių abejonių, svyravimų ir ieškojimų metas.

Paauglys dažnai svajoja apie savarankišką gyvenimą, trokšta būti nepriklausomas nuo tėvų, nori kuo greičiau ant savo kojų atsistoti.

Paauglio asmenybė

Individas nuolat bendrauja su kitais žmonėmis ir įgyja
patyrimą, kaip reikia atitinkamomis sąlygomis elgtis. Socializacijos procese dalyvauja šeima, mokykla, draugų grupė, vaikų ir jaunimo organizacijos, televizija, radijas, spauda. Socializacijos procesastai lyg mokymasis gyventi bendrijoje pagal visuomenės ir kultūros priimtas normas. Paaugliui šis procesas itin sudėtingas ir painus. Tai jau matyti iš to, kaip jis formuojasi savęs vaizdą, kaip ieško savo identiškumo. Paauglystė tebėra tarp vaiko ir suaugusiojo. Jis siekia prilygti suaugusiajam.

Suaugusiojo padėtį jis gali imituoti vaidybiniuose žaidimuose, nesileisdamas į gilius svarstymus. Paauglys irgi gali tą uždavinį atidėti, bet jis žino, kad neišvengiamai reikės perimti suaugusiojo vaidmenį. Perėjimą į suaugusio būvį komplikuoja socialiniai ir kultūriniai kitimai, kurie vyksta vis sparčiau. Paauglys turi apsiprasti su tuo, kad jis tampa suaugusiu, ir susirasti nuosavą gyvenimo stilių. Jam reikia prisitaikyti prie kitimų visuomenėje, naujų pažiūrų, papročių, nes tėvams sunkiau juos pastebėti, arba tiesiog ignoruojami. Dėl to ir gali atsirasti skirtumų tarp vaikų ir tėvų pažiūrų svarbiais gyvenimo klausimais.

Bendraudamas su artimiausių draugų grupe, klase ir suaugusiais (tėvais ir mokytojais), suvokdamas juos ir save, paauglys formuoja savęs vaizdą, kaip būtiną identiškumo komponentą. Savęs vaizdo formavimuisi reikalingas sektinas modelis. Juo gali būti referentinė grupė. Daug ką paauglys sąmoningai, o daugiausia nesąmoningai perima iš artimiausių asmenų. Bet didelį vaidmenį savęs suvokimui, savo psichinių ypatumų atskleidimui atlieka ir vienmečiai. Tam tikra prasme jie papildo šeimą. Grupėje paauglys saugiau jaučiasi, užsitikrina tam tikrą statusą, rangą pagal savo įvairius ypatumus. Būdamas aktyvus grupės dalyvis, kokiu nors būdu vis jai primena save ir įvertina savo padėtį joje. Pavyzdžiui, kai mokinys parašo rašinį, o mokytojas grąžindamas paaiškina, kaip pasisekė parašyti, tai į rašinio autorių žiūri visi klasės draugai, jis ir pats savo darbą palygina su kitų rašiniais, jų tobulumu ar trūkumais, tai veikia paauglio savijautą.

Vienmečiai pagreitina identiškumo ieškojimą, nes paauglys čia randa sau pavyzdžių, savaip gerbiamas, laikomas lygiu, ne taip, kaip šeimoje. Grupė turi savo elgesio normas, ji pratina ir kitur atitinkamai elgtis. Grupės elgesys, geras ar blogas, papildo šeimoje ir mokykloje įgytus elgesio įpročius, atpalaiduoja paauglį nuo suaugusiųjų reikalavimų elgtis pagal įprastas jų normas, nes jis gali pasiteisinti, kad ir „kiti taip elgiasi“. Grupės nariai kartu kur nors keliauja, diskutuoja, susitinka su naujais žmonėmis, kartu veikia. Visa tai pratina draugauti, padėti kitiems, lavina socialinio bendravimo kompetenciją. Grupės elgesį, jos narių ypatumus ir įpročius paauglys laiko sau pavyzdžiu, jais seka. Ypač tai būdinga paaugliams iš degraduotų šeimų, kuriose elgesys per daug skiriasi nuo kitų pažįstamų ar draugų šeimų elgesio.

Vienmečių įtaka paauglio mąstymui, jausmams, elgesiui nėra, visai naujas reiškinys, nes nuo ankstyvos vaikystės bendraujama su savo amžiaus vaikais. Vaikystėje bendravimą su kitais koreguoja suaugusieji, jie gali lemti ir draugų pasirinkimą, tačiau paauglys girdi ir įsiklauso ne vien į tėvų balsą, jis girdi ir aplinkos šnabždesius.

Paauglystėje daug pamėgdžiojimo, bet aiškus ir originalumo, savitumo sekimas. Paauglys nebesitenkina savo vaizdui formuoti tiesiogiai suvokiamais modeliais, bet ieško vietinių arba tolimų didvyrių, juos garbina ir mėgdžioja.

Susikuriamas tokio asmens idealas. Paauglys ieško teigiamo idealo (pavyzdžio), kuriuo galėtų gyvenime sekti. Paauglystėje teigiamas idealas gali keistis, nes tebeieškoma asmenybės vertybių. Idealizuodamas savo pavyzdį, paauglys nemato jo trūkumų ir labai nusivilia, kai jų aptinka arba kai teigiamu laikomas asmuo paauglį ironizuoja. Ypač jautriai reaguojama į tikrai ar tariamai neteisingą kritiką.

Esti ir negatyvus pavyzdys. Beieškodamas sektino pavyzdžio, paauglys tartum keliauja tarp dviejų polių, lygindamas teigiamą pavyzdį ir neigiamą, kuriame yra tokių bruožų, kurių jis jokiu būdu nenorėtų turėti arba nenorėtų taip elgtis.

Paaugliai pradeda skirstyti pasaulyje esančius reiškinius ir žmones į teigiamus ir neigiamus, į aukštus ir žemus, į paprastus ir kilnius, į gilius ir paviršutiniškus.

Psichoanalizės (froidizmo) įtakoje dažnai buvo manoma, kad vaikai save tapatina su kuriuo nors iš tėvų – berniukai dažniausiai su tėvu, mergaitės – su motina, bet ne su broliais ir seserimis. Iš tikrųjų vaikai gali mėgdžioti visus šeimos narius, pasirinkdami iš jų elgesio įvairius elementus. Dėl to tos pačios lyties ir tos pačios šeimos vaikų elgesys gali būti skirtingas. Ką vaikas mėgdžioja savo elgesiu, priklauso nuo jo santykių su kitais žmonėmis ir nuo asmenų, su kuriais bendrauja, tarpusavio santykių. Jis gali imti sau pavyzdžiu stiprų, palankų jam dovanomis ir kt. asmenį, bet gali daryti ir priešingai – domėtis skriaudžiamu, užguitu ir jame taip pat rasti gerų elgesio elementų. Gilindamasis į kitų žmonių veiklą, paauglys joje ieško ypatingų požymių, bet nepastebi asmenybės poelgių visumos motyvų, veiklos tikslų. Todėl paauglį gali sužavėti kuris nors asmens bruožas, tariamai ypatingas ar teigiamas,
sektinas, nors iš tikrųjų tokios veiklos motyvai yra nemoralūs, o veiksmai – smerktini. Tokiais bruožais gali būti vienmečių nekuklumas, prieštaravimas suaugusiems, šiurkštus kalbos tonas. Paauglį domina ne patys bruožai, bet tokio labai nemandagaus, agresyvaus elgesio sėkmė. Sėkmė skatina identifikuotis ir tada, kai vaikas nepalankus agresyvaus elgesio asmeniui. Kai neklaužados elgesys nepadeda jam valdyti kitų ir jų kontroliuoti arba kai jis baudžiamas, tada identifikacija su juo silpnėja.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2445 žodžiai iš 4551 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.